Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Pranytės-Zalieckienės, Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas D. D., tačiau jo apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 20 d. nuosprendžiu D. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2016 m. gruodžio 7 d. apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini), Kaune, esančio apleisto gyvenamojo namo viduje, veikdami bendrininkų grupe kartu su D. D., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui su E. M., bendrais veiksmais tyčia sudavė nukentėjusiajam E. M. ne mažiau kaip penkiasdešimt smūgių kumščiais, kojomis ir metaliniu strypu į galvą, krūtinę, rankas bei kojas ir padarė E. M. dvidešimt tris muštines žaizdas kaktoje, abiejuose momenyse, pakaušyje, kairiame skruoste, smakre, viršutinėje lūpoje, dešinėje plaštakoje ir abiejose blauzdose, keturias muštines plėštines žaizdas abiejuose žastuose ir dešinėje blauzdoje, dešimt poodinių kraujosruvų dešinės akies viršutiniame voke, dešiniame petyje, dešiniame dilbyje, kairėje alkūnėje, abiejuose riešuose, abiejose plaštakose ir abiejose šlaunyse, septynis odos nubrozdinimus dešiniame momenyje, kairiame rieše, kairėje plaštakoje, dešiniame klube, dešinėje šlaunyje ir dešinėje blauzdoje, daugybinius odos nubrozdinimus nugaroje ir krūtinės dešinės pusės VIII, IX ir kairės pusės V, VI, VII, tai yra penkių šonkaulių lūžimus su kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse, krūtinės kairės pusės II, III ir IV šonkaulių lūžimus, kraujosruvas tarpšonkauliniuose raumenyse ir širdiplėvėje, širdies sumušimą, tai komplikavosi ūmiu refleksogeniniu širdies veiklos sutrikimu, dėl kurio E. M. mirė, šiais veiksmais bendrininkų grupėje nužudė E. M..Apeliaciniame skunde nuteistoji D. B. prašo išteisinti ją pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.Apeliantė nurodo nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams. Nuteistosios teigimu, apygardos teismas netinkamai įvertino jos parodymus, eksperto išvadas ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis vien tik kito nuteistojo D. D. parodymais bei skyrė neteisingą bausmę. Tikėti D. D. parodymais teismui nebuvo jokio pagrindo. Pasak apeliantės, 2015 metais jis patyrė sunkią galvos traumą, dėl kurios pradėjo maišyti įvykius, datas. Apeliantės vertinimu, dauguma nuteistojo D. D. parodymų tėra jo pasąmonės vaizdiniai. Juo labiau kad šis nuteistasis, apklausiamas teisme, pripažino, kad įvykio aplinkybių tiksliai neprisimena, dalies jų negali paaiškinti. Nuteistosios vertinimu, D. D. nepagrįstai teigė, kad ir ji buvo priėjusi prie E. M. bei mušė pastarąjį metaliniu strypu. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir dar nežinodamas tikslios E. M. mirties priežasties, nuteistasis D. D. kategoriškai teigė, kad smūgiais į galvą metaliniu strypu pastarąjį nužudė D. B.. Taigi, nuteistasis D. D. aiškiai siekė išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Apeliantė pažymi, kad jokio metalinio strypo įvykio metu ji neturėjo, šio strypo nematė, juo nukentėjusiojo nemušė. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad ant įvykio vietoje rasto metalinio strypo jos pirštų atspaudų nerasta. Liudytojas J. J. taip pat patvirtino, kad D. B. rankose strypo nematė. Aplinkybę, kad nukentėjusįjį mušė metaliniu strypu pripažino tik D. D..Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į nusikaltimo vakarą vykusių įvykių eigą. Apeliantė pripažįsta, kad smurtavo prieš nukentėjusįjį E. M. – kelis kartus sudavė jam ranka ir įspyrė. Dėl šių veiksmų ji nuoširdžiai gailisi, tačiau nuteistoji atkreipia dėmesį, kad tą vakarą pats nukentėjusysis elgėsi agresyviai, grasino ją nužudyti. Apeliantės teigimu, ji pirmoji pasitiko į patalpą įeinantį E. M. ir sudavė jam ranka į veidą. Kai pastarasis neišlaikęs pusiausvyros nugriuvo, ji dar kelis kartus ranka sudavė jam į veidą ir vieną kartą įspyrė. Apeliantė nurodo, jog E. M. ji smūgiavo dėl to, kad pastarojo rankose pamatė peilį ir tai suvokė kaip realią grėsmę gyvybei, nes E. M. anksčiau buvo kelis kartus ją sumušęs ir grasinęs peiliu. Be to, tą vakarą ji neturėjo galimybės pabėgti ar pasislėpti nuo nukentėjusiojo, todėl, vedama baimės, ji nukentėjusiajam sudavė pirmoji. Tai padarė norėdama, jog pastarasis nusiramintų ir nebesišvaistytų peiliu. Jos suduoti smūgiai nebuvo stiprūs, ji nesiekė nukentėjusiojo sužaloti. Atlikusi pirmiau nurodytus veiksmus, ji pasitraukė nuo E. M. ir daugiau jo nemušė. Nuteistosios teigimu, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į jos, liudytojo J. J. ir nuteistojo D. D. išsidėstymą patalpoje, kurioje buvo nužudytas nukentėjusysis. Apeliantės teigimu, priešingai nei parodė liudytojas J. J., nukentėjusiajam įėjus į patalpą, nuteistasis D. D. ir J. J. gulėjo, o ji sėdėjo arčiausiai įėjimo, todėl pirmoji sudavė smūgius nukentėjusiajam. D. D. prieš nukentėjusįjį smurtauti pradėjo po apeliantės atliktų veiksmų. Tuo metu, kai D. D. mušė nukentėjusįjį, apeliantė ieškojo savo drabužių ir batų, nes norėjo pasišalinti iš konflikto vietos. Nuteistosios teigimu, ji negali atsakyti už D. D. veiksmus, nes nesitikėjo, kad pastarasis taip stipriai sumuš nukentėjusįjį. Ji nematė, kad D. D. nukentėjusįjį mušė ir metaliniu strypu.Nuteistoji atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį, kad ekspertas Leonas Gogelis nustatė tikslią E. M. mirties priežastį – jis mirė nuo itin stipraus smūgio į krūtinės ląstą. Smūgis suduotas ranka arba koja, apauta batu. Apeliantė nurodo, kad tą vakarą ji avėjo gumines šlepetes, be to, ji yra moteris, taigi, fiziškai negalėjo suduoti tokio smūgio, nuo kurio žmogui būtų lūžę kaulai ir sustojusi širdis. Apeliantės teigimu, neteisinga teisti ją už nusikaltimą, kurio ji nepadarė. Nuteistoji gailisi dėl savo veiksmų, atliktų prieš E. M., tačiau atkreipia dėmesį, kad ji nukentėjusiojo mirties nesukėlė. E. M. mirė nuo vienintelio smūgio į krūtinę, suduoto vėliausiai. Tačiau į šią kūno vietą apeliantė nė karto nesmūgiavo. E. M. mirties ji nenorėjo ir nesiekė, o dėl jo nužudymo kaltę pripažino nuteistasis D. D.. Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė šį apeliacinį skundą atmesti. Nuteistosios D. B. apeliacinis skundas atmetamas.Skundžiamu nuosprendžiu D. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad veikdami bendrininkų grupe kartu su D. D., būdami apsvaigę nuo alkoholio, kilus konfliktui su E. M., bendrais veiksmais jį nužudė, t. y. tyčia sudavė nukentėjusiajam E. M. ne mažiau kaip penkiasdešimt smūgių kumščiais, kojomis ir metaliniu strypu į galvą, krūtinę, rankas bei kojas ir padarė E. M. dvidešimt tris muštines žaizdas kaktoje, abiejuose momenyse, pakaušyje, kairiame skruoste, smakre, viršutinėje lūpoje, dešinėje plaštakoje ir abiejose blauzdose, keturias muštines plėštines žaizdas abiejuose žastuose ir dešinėje blauzdoje, dešimt poodinių kraujosruvų dešinės akies viršutiniame voke, dešiniame petyje, dešiniame dilbyje, kairėje alkūnėje, abiejuose riešuose, abiejose plaštakose ir abiejose šlaunyse, septynis odos nubrozdinimus dešiniame momenyje, kairiame rieše, kairėje plaštakoje, dešiniame klube, dešinėje šlaunyje ir dešinėje blauzdoje, daugybinius odos nubrozdinimus nugaroje ir krūtinės dešinės pusės VIII, IX ir kairės pusės V, VI, VII, tai yra penkių šonkaulių lūžimus su kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse, krūtinės kairės pusės II, III ir IV šonkaulių lūžimus, kraujosruvas tarpšonkauliniuose raumenyse ir širdiplėvėje, širdies sumušimą, kas komplikavosi ūmiu refleksogeniniu širdies veiklos sutrikimu, dėl kurio E. M. mirė.Apeliaciniame skunde nuteistoji D. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei jos nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė vien tik nepatikimais kito nuteistojo D. D. parodymais, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neįsigilino į nusikaltimo vakarą vykusių įvykių eigą, nukentėjusiojo elgesį ir paskyrė jai neteisingą bausmę, nors ji nesudavė ir negalėjo suduoti nukentėjusiajam E. M. jo mirtį sukėlusio smūgio. Teisėjų kolegija, įvertusi byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertino neišsamiai, ignoravo kokias nors svarbias bylos aplinkybes. D. B. ir D. D. inkriminuoto nusikaltimo – nužudymo – požymius apygardos teismas nustatė laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistosios D. B. ir D. D. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, išvada dėl nuteistųjų kaltumo veikiant bendrininkų grupe padarius šią nusikalstamą veiką pagrįsta byloje esančių įrodymų visuma, taip pat laikytasi teismų praktikos išaiškinimų. Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta apeliacinio skundo argumentus, kad D. B. pripažinimą kalta dėl E. M. nužudymo lėmė vien tik kito nuteistojo D. D. nepatikimi parodymai. Iš pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo ir ištirtų įrodymų analizės nuosprendyje aišku, kad apeliantės kaltė nustatyta remiantis ne vien tik jos ar šio nuteistojo parodymais, bet kartu vertinant liudytojų J. J., K. N., I. T., A. M., V. K., eksperto Leono Gogelio parodymus, specialistų išvadų, ekspertizės aktų rezultatus, proceso veiksmų protokolus ir kitus byloje surinktus įrodymus. D. D. parodymais apkaltinamasis nuosprendis yra grįstas tik tiek, kiek tie parodymai sutampa su kitais bylos įrodymais. Taigi, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad vertinant įrodymus šioje byloje būtų iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnio ar kitų BPK straipsnių nuostatos.Apeliantės teigimu, nuteistojo D. D. parodymais tikėti nebuvo jokio pagrindo, nes 2015 metais jis patyrė galvos traumą, dėl kurios sutriko jo atmintis. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam D. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo skirta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Kauno 1-ojo teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2017 m. gegužės 24 d. – birželio 9 d. ekspertizės akte Nr. 83TPK-168/2017 konstatuota, kad nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu – 2016 m. gruodžio 7 d. – D. D. konstatuojamas lengvas kognityvinis sutrikimas (F06.7), tačiau jis gali suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Nusikalstamos veikos padarymo metu D. D. nebuvo laikinoje liguistoje psichinės veiklos sutrikimo būsenoje. Šiuo metu D. D. konstatuojamas lengvas kognityvinis sutrikimas (F06.7), jis gali suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. D. D. gali būti apklausiamas, duoti teisingus parodymus, stoti prieš ikiteisminį tyrimą ir teismą, gali atlikti bausmę (t. 4, b. l. 36-38). Taigi, netikėti nuteistojo D. D. parodymais dėl to, kad jis davė nuteistajai nepalankius parodymus bei praeityje yra patyręs galvos traumą, nėra teisinio pagrindo. Juo labiau kad dėl esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, t. y. kad nusikaltimo metu prieš nukentėjusįjį smurtavo jis ir D. B., nuteistojo D. D. parodymai buvo pakankamai nuoseklūs viso proceso metu. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. D. parodė, kad įvykio vakarą į apleisto namo kambarį, kuriame ruošėsi miegoti jis, D. B. ir liudytojas J. J., atėjo E. M., rėkaudamas, kad jį ir D. B. užmuš, papjaus. Į kambario vidų įėjęs nukentėjusysis išsitraukė peilį. Tada D. D. atsikėlė, pakėlė ant grindų gulintį metalinį vamzdį ir sudavė juo E. M. per nugarą. E. M. užsimojo peiliu, tačiau D. D. nuo jo smūgio išsisuko ir užsimojo vamzdžiu trenkti nukentėjusiajam antrą kartą. Tačiau pastarasis vamzdį sugavo ir pasikišo jo galą po pažastimi, tačiau neišlaikęs pusiausvyros nukrito ant grindų. D. D. vamzdį ištraukė ir ėmė juo daužyti E. M. per kojas, rankas, šonus. Kiek sudavė smūgių, pasakyti negali. Vėliau D. D. vamzdį numetė ant žemės. Tada jau D. B. juo ėmė mušti nukentėjusįjį, tačiau D. D. teigė nematęs, kiek kartų ir į kurias kūno vietas ji smūgiavo. Po šių veiksmų E. M. vėl ėmė rėkti. Dėl to gali būti, kad jis nukentėjusiajam įspyrė. Taip pat pamena, kad jis, D. D., atsisėdo ant E. M. ir daužė jam delnais per veidą. Dar vėliau jis atsigulė miegoti, o D. B. nuėjo prie E. M. ir sudavė jam smūgį, galimai į galvą arba į kelį, ir E. M. nurimo. Priešingai nei nurodo apeliantė, apklausiamas kaip įtariamasis 2016 m. gruodžio 8 d. nuteistasis D. D. ją kaltinančių parodymų nedavė ir parodė tik apie savo atliktus smurtinius veiksmus, t. y. kad E. M. pagrasinus peiliu, jis paėmė kambaryje buvusį metalinį strypą ir pirmasis juo pastarajam vieną kartą trenkė į nugarą, apie tris kartus į rankas ir kojas bei dešinės rankos delnu tris – keturis kartus, o kas metaliniu strypu jam trenkė į galvą nurodė nesakysiantis (t. 4, b. l. 51-55). Papildomai apklausiamas kaip įtariamasis 2016 m. gruodžio 16 d. D. D. taip pat parodė, kad pirmasis trenkė peiliu grasinančiam E. M. metaliniu strypu per nugarą. Tada norėjo tvoti jam metaliniu strypu antrą kartą, tačiau E. M. laisva ranka sugavo strypą, o kitoje laikė peilį. D. D. pavyko iš jo strypą atimti ir jis E. M. šiuo strypu mažiausiai keturis – penkis kartus sudavė per rankas, kojas ir kairį šoną. Tuomet strypą iš jo perėmė D. B. ir pradėjo juo mušti E. M., tačiau jis nematė, kiek tiksliai smūgių ir į kurias kūno vietas ji sudavė. E. M. dar rėkavo, todėl D. D. delnu jam sudavė tris – penkis kartus į veidą. E. M. kurį laiką buvo tylus, tačiau vėl kažką pasakė, todėl D. B. pastarajam sudavė vieną kartą metaliniu strypu į galvą ir pastarasis nutilo (t. 4, b. l. 57-59). Taigi, iš nuteistojo D. D. parodymų visumos matyti, jog nusikaltimo padarymo metu prieš nukentėjusįjį smurtavo jis ir nuteistoji D. B., kuri paskutinė sudavė E. M. smūgį, po kurio pastarasis nutilo.Tačiau apklausiama teisme nuteistoji D. B. parodė skirtingas įvykio aplinkybes. Ji teigė, kad įvykio vakarą negyvenamo namo, kuriame nakvodavo ji, D. D., liudytojai J. J. ir K. N. kieme išgirdo šūksnius, suprato, kad ateina E. M.. Jis rėkavo, kad užmuš, papjaus. Atėjęs į jų gyvenamąją patalpą jis pasakė, kad čia miegos, ji tam neprieštaravo. Po to pamatė, kad E. M. iš kišenės išsitraukė peilį. Tada ji sudavė jam ranka į veidą ir jis nugriuvo. Po to D. B. jam gulinčiam dar kelis kartus sudavė ranka į veidą, spyrė į kojas. Ji nematė, kaip D. D. priėjo prie nukentėjusiojo, tačiau suprato, kad ir jis E. M. muša, tačiau negali pasakyti į kurias kūno vietas ir kiek smūgių D. D. jam sudavė. Vėliau, pastebėjusi, kad E. M. tyli, priėjo prie jo ir pašvietė žiebtuvėliu. Jis buvo kruvinas, kažką švokštė, gargaliavo. Tuo metu į namą grįžo K. N., o J. J. jau buvo išėjęs. D. B., pamačiusi E. M. sveikatos būklę, sugalvojo iškviesti greitąją pagalbą. Buvo nutarta E. M. iš apleisto namo išnešti į lauką. Jį nešė ji kartu su D. D.. Išnešę E. M. paguldė jį šalia gatvės. D. B. liepė D. D. ir K. N. grįžti į namą, o pati liko laukti medikų. Atvykę medikai konstatavo E. M. mirtį. Ji labai išsigando, todėl atvykusiems policijos pareigūnams pasakė, kad ji E. M. rado gatvėje. Kai kvietė greitąją pagalbą taip pat prisistatė kita pavarde, nes tuo metu turėjo daug administracinių baudų, bijojo būti areštuota. Tačiau baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis iš negyvenamo namo buvo ne išneštas, o išvilktas. Tai patvirtina nukentėjusiojo nugaroje nustatyti nubrozdinimai bei kūno padėtis jo suradimo vietoje taip pat liudytojo policijos pareigūno V. K. parodymai, jog įvykio vieta buvo aptikta einant kūno vilkimo pėdsakais (t. 1, b. l. 17-27). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kviesdama greitąją pagalbą į gatvę ištemptam jau mirusiam nukentėjusiajam, D. B. iš tiesų prisistatė svetimu vardu ir pavarde, be to, Bendrojo pagalbos centro darbuotojams ir kitų specialiųjų tarnybų darbuotojams nurodė, jog nukentėjusįjį atsitiktinai surado gulintį gatvėje ir apie jo sužalojimo aplinkybes nieko nežino (t. 1, b. l. 65-69). Apklausiama kaip įtariamoji 2016 m. gruodžio 8 d. ji taip pat parodė, kad nukentėjusiojo nemušė, o rado jį jau sumuštą gulintį gatvėje (t. 3, b. l. 67-69). Papildomai apklausiama kaip įtariamoji 2016 m. gruodžio 15 d. nuteistoji laikėsi ankstesnių parodymų (t. 3, b. l. 71). Tik papildomai apklausiama kaip įtariamoji 2017 m. birželio 23 d. D. B. parodymus pakeitė teigdama, kad įvykio vakarą ji išgirdo, kaip grasindamas papjauti ir užmušti į jų gyvenamąją patalpą ateina E. M.. Įėjęs į kambarį, kuriame ruošėsi nakvoti D. B., D. D. ir J. J., E. M. priėjo prie D. B. ir išsitraukė peilį. Dėl to ji sudavė jam dešinės rankos kumščiu. Kur pataikė ji nematė, tačiau nuo smūgio E. M. nukrito. D. B. pradėjo E. M. mušti – penkis – dešimt kartų smūgiavo kumščiu ir tris – penkis kartus įspyrė, tačiau kur pataikė, nematė. Tada šalia jos atsirado D. D., kuris taip pat ėmė rankomis ir kojomis mušti nukentėjusįjį, tačiau ji nematė į kurias kūno vietas jis jam pataikė. Nepamena, kad ji ar D. D. būtų mušę E. M. metaliniu strypu (t. 3, b. l. 74-77).Įvertinus nuteistosios D. B. parodymų kaitą, nėra pagrindo besąlygiškai konstatuoti, jog proceso metu D. B. davė nuoseklius parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes, kad šie jos parodymai yra patikimi, o D. D. parodymai neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir pan., taip pat tiesioginius ir netiesioginius nusikaltimo įrodymus. Nagrinėjamu atveju iš aptartų nuteistojo D. D. ir D. B. parodymų matyti, kad jie vieni kitiems prieštarauja. D. D. teigė, kad jis pirmasis pradėjo mušti nukentėjusįjį, o vėliau prie jo prisijungė D. B., kuri paskutinė nukentėjusiajam sudavė smūgį, po kurio pastarasis nutilo. D. B. tvirtino priešingai, t. y. kad ji pirmoji pradėjo mušti nukentėjusįjį, jam įspyrė nestipriai, metaliniu strypu jo nemušė. Tuomet nukentėjusįjį pradėjo mušti D. D., kuris ir padarė pastarajam mirtiną sužalojimą. Tačiau šie nuteistosios parodymai apie įvykių seką nusikaltimo metu paneigiami kita baudžiamosios bylos medžiaga.Liudytojas J. J. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad įvykio vakarą jis, D. D. ir D. B. nakvoti grįžo į apleisto namo kambarį, kuriame kartu kurį laiką glaudėsi, ir pradėjo gerti atsineštą vyną. Vėliau į minėtą kambarį atėjo E. M.. Jis paprašė ir jam įpilti vyno. Išgėręs jis ėmė žiūrėti į D. B., po to išsitraukė iš kišenės peilį, ėmė jį sukti tarp pirštų ir pagrasino ją sužaloti. D. D. jam liepė liautis. Tada E. M. ėmė D. D. stumti, jie susikibo ir užvirto ant liudytojo. Liudytojas liepė jiems liautis, tačiau pastarieji nurodė jam nesikišti. Supykęs liudytojas juos paliko ir išėjo rinkti stiklinės taros, o kas įvyko toliau, jis nežino. Kitą dieną iš draugo sužinojo, kad E. M. buvo nužudytas. Taigi, liudytojo J. J. parodymai patvirtina, kad įvykio vakarą E. M. iš tiesų atėjo į apleisto namo kambarį, kuriame glaudėsi abu nuteistieji ir minėtas liudytojas. Tačiau pastarasis nepuolė grasinti peiliu, o pirmiausia kartu su visais vartojo alkoholį. Tik po to jis iš striukės kišenės išsitraukė peilį ir sukiodamas jį tarp pirštų pagrasino juo sužaloti nuteistąją D. B.. Po šių žodžių pirmasis su E. M. susigrūmė D. D., o ne D. B.. Netikėti šiais liudytojo parodymais nėra teisinio pagrindo, nes viso proceso metu jie buvo nuoseklūs, logiški ir neprieštaringi. Be to, šis liudytojas, skirtingai nei abu nuteistieji, neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Liudytojo J. J. parodymai taip pat patvirtina, kad nuteistoji Daiva B. E. M. pradėjo mušti po to, kai liudytojas jau buvo pasišalinęs iš įvykio vietos. Apeliaciniame skunde nuteistoji neneigia, kad smurtavo prieš nukentėjusįjį, tačiau nurodo, kad metaliniu strypu jo nemušė, o tik kelis kartus sudavė ranka ir įspyrė. Po to nukentėjusįjį mušė tik D. D.. Nukentėjusiojo mirtį sukėlusio sužalojimo ji negalėjo padaryti dar ir todėl, kad į krūtinę nukentėjusiajam nespyrė ir nesmūgiavo, įvykio vakarą avėjo šlepetėmis, o ne batais, be to, ji yra moteris, todėl fiziškai negalėjo suduoti tokio stipraus smūgio, nuo kurio nukentėjusysis būtų miręs. Šie apeliacinio skundo argumentai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Kaip jau buvo minėta, liudytojo J. J. parodymais nustatyta, kad pirmasis nukentėjusįjį mušti pradėjo D. D.. Taigi, tvirtindama, jog nukentėjusįjį pradėjo mušti pirmoji, kad sudavė keletą nestiprių ir nukentėjusiojo sužaloti negalėjusių smūgių, ir daugiau jo nemušė, apeliantė duoda neteisingus parodymus, taip siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kita vertus, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto 2017 m. birželio 20 d. išvada Nr. M 1239/2016(02) patvirtina, kad įvykio metu prieš nukentėjusįjį buvo smurtaujama itin intensyviai. Išvadoje kosntatuota, kad E. M. mirė nuo krūtinės sumušimo, pasireiškusio krūtinės kairės pusės II, III ir IV šonkaulių lūžimais, kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse ir širdiplėvėje bei širdies sumušimu. Tai komplikavosi ūmiu refleksogeniniu širdies veiklos sutrikimu. Jam nustatyti šie sužalojimai: krūtinės kairės pusės II, III ir IV šonkaulių lūžimai, kraujosruvos tarpšonkauliniuose raumenyse ir širdiplėvėje, širdies sumušimas; dvidešimt trys muštinės žaizdos kaktoje, abiejuose momenyse, pakaušyje, kairiame skruoste, smakre, viršutinėje lūpoje, dešinėje plaštakoje ir abiejose blauzdose; keturios muštinės–plėštines žaizdos abiejuose žastuose ir dešinėje blauzdoje; dešimt poodinių kraujosruvų dešinės akies viršutiniame voke, dešiniame petyje, dešiniame dilbyje, kairėje alkūnėje, abiejuose riešuose, abiejose plaštakose ir abiejose šlaunyse; septyni odos nubrozdinimai dešiniame momenyje, kairiame rieše, kairėje plaštakoje, dešiniame klube, dešinėje šlaunyje ir dešinėje blauzdoje; daugybiniai odos nubrozdinimai nugaroje; krūtinės dešinės pusės VIII – IX ir kairės pusės V, VI ir VII (5) šonkaulių lūžimai su kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse. Minėtoje specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad mirtį sukėlęs krūtinės sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, turinčiu ribotą paviršių ir gana didele jėga, galimai suduodant rankos kumščiu, spiriant koja ar kitu masyviu daiktu, minėtas sužalojimas padarytas labai greitai, kelių minučių laikotarpyje prieš mirtį ir tapo tiesiogine E. M. mirties priežastimi. Po krūtinės sumušimo su krūtinės kairės pusės II, III ir IV šonkaulių lūžimais ir širdies sumušimo E. M. mirė kelių minučių laikotarpyje. Sužalojimai E. M. padaryti ne mažiau kaip penkiasdešimčia trauminių poveikių, skirtingais daiktais ar įrankiais. Anksčiausiai padaryti sužalojimai dešiniame smilkininiame raumenyje, o vėliausiai padaryti sužalojimai krūtinės kairėje pusėje II – III – V šonkaulių projekcijoje ir širdiplėvėje (t. 2, b. l. 41-51 ). Apklausiamas teisme ekspertas Leonas Gogelis patvirtino pirmiau aptartą specialisto išvadą ir parodė, jog refleksogeninis širdies veiklos sustojimas – tai situacija, kai paveikus krūtinės ląstą, ypač kairę pusę, kietu buku daiktu ir didele jėga, įvyksta širdies sumušimas ir sustoja širdis bei dėl to įvyksta mirtis. Tokio pobūdžio sužalojimas negalėjo būti padarytas vamzdžio galu, kadangi nėra sužalojimų, kurie būtų panašūs į tokius sužalojimus, kurie galėtų būti padaryti vamzdžio galu. Sužalojimas nebuvo padarytas naudojant vamzdį. Sužalojimas buvo padarytas kietu buku daiktu – kumščiu, koja apauta batu, ar panašiu daiktu. Širdies sumušimui padaryti ir širdies veiklai sustoti, užtenka vieno trauminio poveikio. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo širdis sustojo dėl vieno trauminio poveikio. Nebuvo matyti kitų požymių, kad būtų atliktas dar vienas trauminis poveikis. Tiesioginio poveikio į širdį nebuvo, tačiau buvo padaryti krūtinės kairės pusės šonkaulio lūžimai, dėl ko įvyko tokios pasekmės. Šonkaulių lūžimai buvo padaryti dėl tiesioginio smūgio, jie nebuvo padaryti dėl spaudimo. Per šonkaulių lūžius buvo paveiktas širdies plotas ir dėl to sustojo širdis. Taigi, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog nepaisant intensyvaus smurto ir sužalojimų gausos, nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienintelis smūgis. Tačiau kaip ir pirmosios instancijos teismas, bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija neturi galimybės nustatyti, kuris iš nuteistųjų sudavė minėtą smūgį, nes tiek D. B., tiek D. D. duoda prieštaringus parodymus. Kita vertus, aplinkybę, jog abu nuteistieji intensyviai smurtavo prieš nukentėjusįjį patvirtina objektyvūs bylos duomenys. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. kovo 14 d. specialisto išvadoje Nr. 11-247 (17), 11-310 (17), 11-311 (17) konstatuota, kad ant tirti pateiktų D. B. šlepečių rasta juodos spalvos vilnos pluoštų, vienodų su E. M. striukės audeklo trikotažo, K. N. batų pamušalo atitinkamais pluoštais. Ant tirti pateikto D. D. kairiojo bato rastas pilkas (netolygiai dažytas) vilnos pluoštas, vienodas su E. M. striukės audeklo, K. N. batų pamušalo atitinkamais pluoštais. Ant tirti pateiktų D. D. batų, D. B. šlepečių, K. N. batų rasta juodos spalvos medvilnės pluoštų, vienodų su E. M. džinsinių kelnių audeklo pluoštais (t. 2, b. l. 58-70). Šios specialisto išvados duomenys patvirtina aplinkybę, kad tiek nuteistoji D. B., tiek nuteistasis D. D. kojomis kontaktavo su viršutine ir apatine nukentėjusiojo kūno dalimi, nes ant jų avalynės rasti nukentėjusiojo striukės ir džinsų medžiagos pluoštų pėdsakai. Aplinkybę, kad sužalotas ir jau kraujuojantis nukentėjusysis buvo mušamas tiek rankomis, tiek kojomis, ir kad tai darė abu nuteistieji, patvirtina Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2017 m. gegužės 5 d. specialisto išvada Nr. 140-(705)-IS1-2576, kurioje konstatuota, kad ant D. B. kelnių, kojinės, šlepečių, striukės rastas žmogaus kraujas, kurio genotipas sutampa su E. M. genotipu, o ant D. D. džemperio, striukės, kelnių, kojinės, batų poros rastas žmogaus kraujas, kurio genotipas sutampa su E. M. genotipu. Be to, ant tampono su nuoplova nuo D. B. dešinės rankos (pažymėta mėg. Nr. 41) rasta susimaišiusių daugiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš jų ir žmogaus kraujo, netinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Ant tampono su nuoplova nuo D. B. kairės rankos (pažymėta mėg. Nr. 42) rasta susimaišiusių vyro ir moters biologinių pėdsakų, iš jų ir žmogaus kraujo, tinkamų abiejų asmenų tapatybei nustatyti, bet negalima atsakyti, kuriam asmeniui priklauso (mėg. Nr. 42) rastas žmogaus kraujas. Vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su E. M. genotipu. Moters biologinių pėdsakų genotipas sutampa su D. B. genotipu. Ant D. D. kairės rankos nagų nuokarpų (pažymėta mėg. Nr. 48) rasta susimaišiusių dviejų vyrų biologinių pėdsakų, iš jų ir žmogaus kraujo, tinkamų abiejų vyrų tapatybei nustatyti tiriant DNR, bet negalima atsakyti, kuriam iš vyrų priklauso (mėg. Nr. 48) rastas žmogaus kraujas. Vieno vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su D. D. genotipu, kito vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su E. M. genotipu (t. 2, b. l. 93-104). Aplinkybę, jog nukentėjusiajam nuteistieji smūgius sudavė rankomis taip pat patvirtina 2016 m. gruodžio 9 d. VTMT Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G3184/2016(02) ir Nr. G3183/2016(02), kuriose D. B. ir D. D. dešiniųjų rankų delnuose konstatuotos poodinės kraujosruvos (t. 2, b. l. 133, 135).Faktas, jog ant įvykio vietoje paimto metalinio strypo, ant kurio aptiktas E. M. kraujas, nerasti D. B. pirštų antspaudai, taip pat nei patvirtina, nei paneigia išvados, kad ji šiuo įrankiu nukentėjusiojo nemušė. Aplinkybės, jog D. B. nemušė nukentėjusiojo metaliniu strypu, nei patvirtina, nei paneigia ir liudytojo J. J. parodymai, kad įvykio vakarą jis apeliantės rankose minėto strypo nematė. Kaip matyti iš šio liudytojo parodymų, iš įvykio vietos jis pasišalino vos prasidėjus konfliktui, todėl visos jo eigos nematė ir negalėjo matyti. Apeliaciniame skunde nuteistoji neigia mušusi nukentėjusįjį metaliniu strypu, tačiau kaip jau buvo minėta, mirtį sukėlęs sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas smūgiuojant ne metaliniu strypu, o smūgiuojant kumščiu arba spiriant koja. Kita vertus, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. gegužės 29 d. specialisto išvadoje Nr. 11-246 (17) konstatuota, kad ant D. B. kelnių yra kraujo dėmės, kurių susidarymo mechanizmas yra mišrus: dalis dėmių yra atspaudai ir sutepimai, susidarę kontaktuojant su kraujuotu paviršiumi, dvi smulkios dėmės susidarė kraujo lašams užtiškus ant kelnių audeklo. Ant D. B. šlepečių taip pat rastos kraujo dėmės. Šie kraujo pėdsakai susidarė užlašant kraujui ant šepečių paviršiaus ir dalinai nubraukiant kraują nuo šlepečių kitu daiktu. Ant D. B. puskojinės, pažymėtos Nr. 1, yra kraujo dėmė. Nustatyti, koks yra šios kraujo dėmės susidarymo mechanizmas negalima. Ant D. D. kelnių ir puskojinės, pažymėtos Nr. 1, yra kraujo dėmės – atspaudai ir sutepimai, susidariusios kontaktuojant su kraujuotu paviršiumi. Ant D. D. batų yra kraujo dėmės. Šie kraujo pėdsakai antriniai, susidarę pirminius kraujo pėdsakus nuo batų paviršiaus nubraukiant kitu daiktu. Nustatyti, koks pirminių kraujo pėdsakų susidarymo mechanizmas ant šių batų, negalima. Ant rudos spalvos audeklo striukės, pažymėtos Nr. 1 (bylos duomenimis nustatyta, kad tai D. B. striukė), yra kraujo dėmės. Šios dėmės susidarė lašant kraujui ant striukės paviršiaus iš kraujuojančio ar kraujuoto šaltinio, po to vietomis nubraukiant kraują kitu daiktu. Ant juodos spalvos audeklo striukės, pažymėtos Nr. 2 (bylos duomenimis nustatyta, kad tai D. D. striukė), yra kraujo dėmės. Šios dėmės susidarė lašant ar tekant kraujui ant striukės paviršiaus iš kraujuojančio šaltinio ar kontaktuojant striukės paviršiui su kraujo telkiniais (t. 2, b. l. 72-85 ). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtos specialisto išvados rezultatus padarė pagrįstą išvadą, jog aptiktos tiškusio kraujo dėmės ant D. B. drabužių patvirtina, kad ji dalyvavo arba stovėjo labai arti mušant ir žalojant E. M., nes ant D. D. drabužių tiškusio kraujo dėmės neaptiktos. Įvertinęs šią aplinkybę minėto nuteistojo parodymų, kad jis pirmas pradėjo mušti E. M. metaliniu strypu, mušė neilgai ir įvairias kūno vietas, kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog D. D. ėmus mušti E. M., pastarasis dar nekraujavo. Taigi, tiškalų dėmės ant D. B. kelnių galėjo atsirasti tik tuo momentu, kai metaliniu strypu buvo suduoti smūgiai į kraujuojančias nukentėjusiojo kūno vietas.Byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje buvo tik D. B. ir D. D., nes liudytojas J. J. iš įvykio vietos pasišalino vos prasidėjus konfliktui tarp nukentėjusiojo E. M. ir nuteistojo D. D., o liudytojas K. N. į nusikaltimo vietą grįžo po to, kai nukentėjusysis jau buvo sužalotas. Taigi, bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad E. M. galėjo nužudyti tik D. D. ir D. B.. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad nukentėjusiajam buvo suduota ne mažiau kaip penkiasdešimt smūgių kumščiais, kojomis ir metaliniu strypu į įvairias kūno vietas. Tačiau nenustatyta, kuris iš nuteistųjų ir kuo – rankos kumščiu ar koja – nukentėjusiajam sudavė smūgį į kairę krūtinės pusę, sąlygojusį jo mirtį. Dėl to, įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog D. B. ir D. D. veiksmai žalojant ir nužudant nukentėjusįjį E. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai įvertinti kaip padaryti veikiant bendrininkų grupe. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji požymiai – tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis bendrai dalyvauja su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, Nr. 2K-400/2011, Nr. 2K-630/2011, Nr. 2K-657/2012, Nr. 2K-521/2013). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad smūgius nukentėjusiajam rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas sudavė abu nuteistieji. Kauno apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad, ištyrus visas aplinkybes, nepavyko nustatyti, kuris iš bendrininkų sudavė nukentėjusiajam E. M. jo mirtį sąlygojusį smūgį. Tačiau pagal teismų formuojamą praktiką, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikytini nužudymo vykdytojais (bendravykdytojais). Nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus: pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423/2006). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2008, Nr. 2K-324/2009, Nr. 2K-313/2011). Nagrinėjamu atveju susitarimas bendriems veiksmas kilo spontaniškai, tai yra nukentėjusiajam E. M. atėjus į kambarį, kuriame buvo apsigyvenę nuteistieji bei liudytojai J. J. ir K. N., D. D. ėmė pastarąjį mušti, o po to prie jo smurtinių veiksmų prisijungė ir D. B.. Nors nagrinėjamoje byloje konkrečiai nenustatyta, kiek kiekvienas iš nuteistųjų sudavė smūgių nukentėjusiajam ir į kurias konkrečiai kūno vietas, tačiau pagrįstai pripažinta, kad jie abu bendrininkavo padarant nužudymą ir abu yra nužudymo vykdytojai. Bylos duomenys leido pirmosios instancijos teismui spręsti, kad bendrininkų susitarimas reiškėsi konkliudentiniais veiksmais, t. y. pritariant vienas kito veiksmams ir kartu juos atliekant. Abu nuteistieji suvokė, kad bendrai su kitu asmeniu dalyvauja darant nusikalstamą veiką, suprato, jog savo veika kėsinasi į E. M. gyvybę, numatė, kad gyvybę gali atimti, ir nors nenorėjo atimti E. M. gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. nusikaltimą padarė veikdami netiesiogine tyčia. Dėl to jų veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.Apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepakankamai atsižvelgė į nukentėjusiojo E. M. elgesį, nepagrįstas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nukentėjusiojo E. M. elgesys įvykio metu buvo provokuojantis ir rizikingas bei konstatavo nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Spręsti, jog nusikaltimas buvo padarytas susiklosčius būtinosios ginties situacijai nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą pagal apeliacinio skundo argumentus, neturi jokio pagrindo spręsti, kad nagrinėjamas įvykis galėtų būti vertinamas kaip veikimas būtinosios ginties situacijoje. Faktines bylos aplinkybes ir įvykio situacija, nukentėjusiojo E. M. elgesys, t. y. peilio laikymas rankoje ir ketinimo sužaloti D. B. išsakymas konflikto pradžioje, atitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas. Šis nukentėjusiojo elgesys pripažintas nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau iš bylos duomenų bei abiejų nuteistųjų parodymų matyti, jog nukentėjusysis su pertraukomis buvo mušamas ir tada, kai sužalotas gulėjo ant grindų, o tai patvirtina, kad tuo metu, kai nukentėjusiajam buvo suduotas mirtinas smūgis, kėsinimasis buvo pasibaigęs, tai yra jokio pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi į D. B. ar D. D., nuo kurio šie turėtų gintis, nebebuvo, ir teisė į būtinąją gintį jau buvo išnykusi. Taigi D. B. pagrįstai pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už kito žmogaus nužudymą.Pagal bylos aplinkybes ir lakoniškus apeliacinio skundo argumentus dėl bausmės skyrimo nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir D. B. paskyrė akivaizdžiai per griežtą bausmę. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą D. B. paskyrė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri vieneriais metais viršija šio straipsnio sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmės minimumą ir yra gerokai mažesnė už šio straipsnio sankcijos vidurkį, kuris yra vienuolika metų. D. B. padarė labai sunkų nusikaltimą, kurio pasekmės negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Be to, ji praeityje teista, tačiau teistumas išnykęs, administracine tvarka bausta, turi galiojančių nuobaudų, niekur nedirba, neturi pastovios gyvenamosios vietos, nustatytos dvi jos atsakomybę lengvinančios ir dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Pažymėtina, kad pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Dėl to darytina išvada, kad nuteistajai D. B. bausmė paskirta laikantis BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, tinkamai individualizuota ir teisinga. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistosios D. B. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistosios D. B. apeliacinį skundą.