Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

išteisintiesiems E. K., jo gynėjai advokatei Daivai Jurevičienei, A. K., jo gynėjui advokatui Arvydui Montrimui, I. K., jos gynėjui advokatui Antanui Danieliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Dalios Pangonienės (toliau– ir prokurorė, apeliantė) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. K. pagal BK 245 straipsnį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

I. K. pagal BK 245 straipsnį išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsitesėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

A. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsitesėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

I. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsitesėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. K. buvo kaltinamas tuo, kad nevykdė teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, tai yra žinodamas, kad:

civilinėje byloje Nr. 2-1681/2002 2002 m. gegužės 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu (civilinėje byloje 2-698/2003, sprendimas įsiteisėjęs 2003 m. gegužės 27 d.) iš jo priteista Z. M. naudai 2400 Lt (695,09 Eur) nuomos mokesčio ir 80 Lt (23,17 Eur) išlaidų advokato pagalbai,

Motyvuojamoji dalis

8. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Dalios Pangonienės skundas atmetamas.

9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

10. Prokurorė nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu dėl E. K., A. K. ir I. K. išteisinimo pagal BK 245 straipsnį, ginčija teismo padarytų išvadų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą, bylos duomenimis pagrįstą ir suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose atitinkantį procesinį sprendimą. Skundą nagrinėjantis teismas nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui, todėl neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Šiame kontekste taip pat pažymima, kad apeliaciniame skunde išdėstyti iš esmės tie patys argumentai, kuriais buvo palaikomas kaltinimas pirmosios instancijos teisme ir dėl visų šių kaltinimo argumentų skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai pasisakyta.

11. BK 245 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Šiame straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (LR teismų įstatymo 9 straipsnis). Aiškinant BK 245 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pažodžiui, galima būtų teigti, kad kiekvienas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 245 straipsnį. Toks formalus BK 245 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas neatitiktų kriminalinės bausmės, kaip griežčiausios, kraštutinės teisinio poveikio priemonės, paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Pagal BK 11 ir 12 straipsnius tiek nusikaltimu, tiek baudžiamuoju nusižengimu yra pripažįstamos pavojingos, BK uždraustos veikos (veikimas, neveikimas). Taigi, padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje.

12. Visų išteisintų asmenų kaltė šioje baudžiamojoje byloje buvo grindžiama nukentėjusiosios Z. M. pareiškimu prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jos parodymais, teismų priimtais sprendimais civilinėse bylose, kuriose nukentėjusiajai Z. M. iš išteisintųjų priteistas nuostolių atlyginimas, antstolių, vykdžiusių šių bylų vykdomuosius raštus, pateikti raštai bei jų nurodytos aplinkybės, taip pat ir kitais bylos duomenimis. Šie, o taip pat ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai patvirtina, kad E. K., A. K. ir I. K. buvo žinoma apie nurodytose civilinėje bylose iš jų priteistus sumas nukentėjusiosios patirtiems nuostoliams atlyginti ir kad jie neįvykdė teismų sprendimų. Tačiau, taikant baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris nevykdo teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, turi būti įrodyta, kad toks asmuo elgiasi piktavališkai, t. y. vengia numatytos pareigos, nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes ar kitaip apgaulės būdu vengia vykdyti teismo sprendimą. Todėl ir šioje byloje, siekiant nustatyti esant visus inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, būtina įrodyti, kad E. K., A. K. ir I. K. teismų sprendimų nevykdė sąmoningai ir tyčia sukurdami situacijas, dėl kurių tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) teismo sprendimo vykdymas. Kolegijos vertinimu, neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų išteisintųjų tyčią bei piktavališkumą, šioje byloje nenustatyta.

13. Įvertinus visų išteisintųjų duotus parodymus ir jų išdėstytas aplinkybes, matyti, kad teismo sprendimais priteistų piniginių sumų nukentėjusiajai Z. M. fakto jie neneigia, tačiau tvirtina, kad įvykdyti teismo sprendimų negalėjo dėl objektyvių priežasčių, nes neturėjo finansinių galimybių sumokėti, tuo tarpu kaltinime nurodoma, jog E. K., A. K., I. K. nusikalstami veiksmai pasireiškė tyčiniu darbinės veiklos nevykdymu, nepagrįstai skundžiamais teismų procesiniais sprendimais, tyčiniu nesikreipimu dėl senatvės pensijos paskyrimo ir mokėjimo, neregistruotos individualios veiklos vykdymu.

14. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, analizuodamas byloje nustatytas aplinkybes, vadovavosi ir teismų praktika, kur išaiškinta, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto <...> (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, Nr. 2K-36/2012, 2K-69/2014, 2K-249-895/2016 ir kt.).

15. Taigi, šiame kontekste teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuostatai, kad baudžiamojo įstatymo normos, susijusios su teismų sprendimų civilinėse bylose nevykdymu, negali būti taikomos automatiškai, kaip konstanta, nustačius kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo faktą. Vienas iš esminių kriterijų, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį ar kitų teisinio poveikio priemonių taikymo, kai nevykdomas sprendimas civilinėje byloje, – tai, ar galima teismo sprendimą įvykdyti civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis, ar ne. Jeigu pripažįstama, kad tai neįmanoma padaryti naudojant šias priemones, kaip yra šiuo nagrinėjamu atveju, tada turi būti nustatyta, ar būtent kaltininkas savo tyčine veika sudarė tokią teisinę situaciją.

16. Dėl A. K. tyčios prokurorės apeliaciniame skunde teigiama, kad būtent tai, jog jis, būdamas darbingo amžiaus niekur oficialiai nebuvo įsidarbinęs, pakankamai ilgą laiko tarpą nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje, tačiau administracine tvarka baustas už nelegalų darbą, patvirtina, kad A. K. gyvena iš atsitiktinių, darbų, už ką gauna neoficialių pajamų, ir tai neginčijamai įrodo, jog jis tyčia oficialiai nedirbo, kad negautų oficialių pajamų ir tokiu būdu išvengtų teismo sprendimų vykdymo. Teisėjų kolegija su tokiais teiginiais nesutinka ir pažymi, kad prokurorė savo teiginius grindžia ne byloje nustatytų aplinkybių visuma, o išskiria tik dalį jų, todėl skunde akcentuotomis aplinkybės grįstas teismo sprendimas nebūtų objektyvus ir teisingas. Juk pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi ir BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė itin išsamius įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus, prokurorės manymu, kaltinamųjų kaltę patvirtinančius duomenis. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamame nuosprendyje buvo išanalizuotos ir įvertintos visos A. K. veiksmų tyčią patvirtinantys bei paneigiantys įrodymai.

17. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad aplinkybės, jog A. K., būdamas darbingo amžiaus nebandė legaliai įsidarbinti, vykdė neregistruotą individualią veiklą, taip slėpdamas savo pajamas, sprendžiant asmens kaltės pagal BK 245 straipsnį, klausimą turėtų realios teisinės įtakos, jeigu byloje neginčijamai būtų nustatyta, kad A. K. laikotarpiu nuo 2004 m. iki bylos nagrinėjimo teisme būtų dirbęs nelegaliai ir už tai gavęs pastovias pajamas bei siekęs oficialiai neįsidarbinti, ar sistemingai būtų atsisakęs akivaizdžiai pelningų darbo pasiūlymų puikiai suvokdamas, kad bus apsunkintas teismo įsakymo vykdymas, tačiau, kaip teisingai pažymėto pirmosios instancijos teismas, tokių duomenų byloje nėra. Iš tiesų, yra duomenys, kad A. K. už administracinių nusižengimų kodekso 235 straipsnio 4 dalyje numatytą teisės pažeidimą nubaustas 150 Eur bauda. Jis nubaustas už tam tikros veikos vykdymą, neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo šiai veiklai vykdyti, tačiau pagal bylos duomenis, A. K. nedirbo pakankamai ilgą laikotarpį - nuo 2004 m. iki 2022 m., o tuo tarpu įrodymų, jog jis nuolatos ir sistemingai vykdė kokias nors nelegalias veikas ir už tai gavo pastovas pajamas, nėra, todėl tai, kad jis vieną kartą buvo nubaustas už nelegalią veiklą neįrodo, kad jis nelegalią veiklą vykdė sistemingai, ilgą laiką.

18. Iš A. K. parodymų matyti, kad jis nedirba, nes turi išvaržą, vestibuliarinio aparato sutrikimą. Jis teigė negaudavęs jokių pajamų, tačiau pragyvendavo, kadangi gyveno su tėvais, kuriems padėdavo sesuo. Jis iki 2006 metų gyveno užsienyje pas seserį, kur bandė susirasti darbą. Šiuo metu pragyvena iš atsitiktinių darbų, yra registruotas Užimtumo tarnyboje, taip pat jam padeda sesuo, tačiau neturi iš ko mokėti priteistų sumų pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus. Jei turėtų pakankamai lėšų, vykdytų teismo sprendimus, tačiau neturi iš ko mokėti priteistų sumų. Nėra įregistravęs savo gyvenamosios vietos D. Č. priklausančiame name, kadangi jis dabar su D. Č. yra išsiskyręs, todėl ji jo nedeklaruoja jai nuosavybės teise priklausančiame name. Šios išteisintojo nurodytos aplinkybės nepaneigtos jokia bylos medžiaga, todėl vien tai, kad jis, būdamas darbingo amžiaus, nedirba, jo veiksmų tyčios dėl inkriminuojamo nusikaltimo, nepatvirtina.

19. Prokurorė apeliaciniame skunde, įrodinėjant I. K. ir E. K. piktybiškumą vengiant vykdyti teismų procesinius sprendimus dėl nuostolių ir kitų sumų priteisimo Z. M. naudai, kaip ir pirmosios instancijos teisme, grindė tuo, kad jie, suėjus pensiniam amžiui, nesikreipė į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl pensijos paskyrimo ir mokėjimo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad I. K. 2014 metais, o E. K. 2009 metais suėjo pensinis amžius, abu turi reikiamą stažą, tačiau vien šis faktas, jog jie nerealizavo savo teisės gauti senatvės pensiją, vertinant bylos duomenų visetą, neduoda pagrindo teigti, jog taip jie pasielgė išimtinai siekdami, kad nebūtų vykdomi teismų procesinius sprendimus.

21. Šiuos išteisintųjų parodymus patvirtino ir liudytojais byloje apklausti vykdomąsias bylas dėl priteistų sumų išieškojimo iš I. K., E. K. ir A. K. vykdę antstoliai R. S. ir R. S., kurie nurodė, kad iš kaltinamųjų buvo išieškota tik nedidelė suma, jokio vertingo turto jie neturėjo, pensijos ar neįgalumo pašalpos jiems nėra mokamos. R. S. nurodė, kad vykdė iškeldinimą, kurio metu daiktai buvo realizuoti, tačiau realizuotų daiktų vertė ir už juos gauta pinigų suma nebuvo didelė, kadangi daiktai nebuvo vertingi. Vykdant teismo sprendimus, periodiškai buvo tikrinta skolininkų turtinė padėtis, tačiau nustatyta, kad jie nedirba, nekilnojamo turto neturi, sąskaitų neturi, visi skolininkai – tiek I. K., tiek E. K. yra nedirbantys ir pajamų ar kokių socialinių išmokoje antstolių informacinėje sistemoje nerodo. Jie neturi jokio turto. Antstoliai nurodė, jog neturi duomenų, iš ko minėti asmenys pragyveno. R. S. pažymėjo, kad nėra paprasta susirasti skolininką, jei jis legaliai negauna pajamų, neturi turto, kuris registruotas viešame registre. Taip pat jis nurodė, jog nėra galimybės priversti žmogų dirbti ir grąžinti skolą, todėl net ir žinant, kur yra skolininkas, nėra galimybės skolininką įpareigoja padengti skolą, tiesiog nustatoma skolininko buvimo vieta ir jie pasirašytinai supažindinami, jog turi atvykti pas antstolį.

22. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo ir kitas aplinkybes, jos nuomone, patvirtinančias E. ir I. L. piktybišką elgesį siekiant išvengti priteistų nuostolių atlyginimo Z. M., t. y., kad E. K. teisme nurodė, jog nenori, kad pinigai atitektų Z. M., geriau pensija atitektų valstybei, o I. K., dirbdama pagal patentą, nedeklaravo gautų pajamų. Šios aplinkybės visų kitų byloje surinktų duomenų kontekste neduoda pagrindo tvirtinti, jog tokius būdu jie sąmoningai nesikreipia dėl pensijos gavimo tik dėl to, jog iš gaunamų pajamų nebūtų vykdomi išieškojimai Z. M. naudai. Iš I. K. nurodytų aplinkybių, kurios nebuvo paneigtos, matyti, kad ji nuolatos nedirbo, o pagal patentą veiklą vykdė tik epizodiškai, kai pagerėdavo sveikata, dirbant pagal individualią veiklą, ji gavo minimalias pajamas, kurių neužteko net vaistams. Taigi, šios jokiais bylos įrodymais nenuginčytos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad I. K. sąmoningai nedeklaravo savo pajamų, siekdama jas nuslėpti.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, išieškant skolas iš pensijos, darbo užmokesčio ar kitų jam prilyginamų pajamų, kas mėnesį išskaitoma tik nustatyta dalis, kad skolingas asmuo neliktų be lėšų pragyvenimui. Jeigu skolininko pajamos neviršija Vyriausybės nustatyto minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio, išskaitymai mažesni, o jeigu viršija – didesni. Kai asmuo turi tik vieną skolą, pagal Civilinio proceso kodekso 736 straipsnį iš darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų (taip pat ir iš pensijos) dalies, kuri neviršija MMA dydžio, išskaitoma 20 proc. gaunamų lėšų. Kai išieškomos kelios skolos, gali būti išskaitoma ne daugiau kaip 50 proc. pajamų dalies, neviršijančios MMA. Šios įstatymo normos patvirtina, kad ir kokios sumos būtų priteistos pagal teismo sprendimą ar sprendimus, gali būti išskaitoma tik dalis asmens gaunamų pajamų, kas reiškia, jog jeigu E. K. ir I. K. gautų pensijas ar kitas socialines išmokas, jiems patiems liktų pusė šių pajamų. Tokiu atveju jų finansinė padėtis būtų geresnė nei iš viso negaunant jokių socialinių išmokų, todėl, nesant jokių neginčijamų jų tyčią vengti vykdyti teismo sprendimus patvirtinančių įrodymų, nėra jokio objektyvaus pagrindo daryti išvadą, kad dėl pensijų gavimo E. K. ir I. K. nesikreipė dėl prokurorės skunde nurodytų priežasčių, o ne dėl jų pačių nurodytų susiklosčiusių aplinkybių.

24. Visų aukščiau aptartų aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo ir tai, kad vykdant priverstinį išieškojimą, svarbus vaidmuo atitenka ir teismų sprendimus vykdančiai institucijai – antstoliui. Šiuo atveju iš byloje surinktų duomenų matyti, jog priverstinis išieškojimas nėra vykdomas efektyviai. Kaip parodė teisiamajame posėdyje apklausti antstoliai R. S. ir R. S., jų vykdymo veiksmai apsiribojo tik kaltinamųjų turto ir lėšų paieška valstybiniuose registruose, jokių kitų vykdymo veiksmų jie nesiėmė. Be to, yra duomenys, kad vykdomas išieškojimas iš solidaraus skolininko D. K., kas patvirtina, jog nors vykdymo procesas ir apsunkintas, tačiau jis vis tiek vyksta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tik kaip prielaidas laikė liudytojos Z. M. teiginius apie tai, jog išteisintieji gyvena name, jų gyvenimo būdas prabangus, jie važinėja prabangiais automobiliais, kurie iš tiesų nebuvo patvirtinti jokiais objektyviais faktais. Kaip minėta, antstolių vykdymo veiksmai šiuo atveju apsiribojo kaltinamųjų turto ir lėšų paieška valstybiniuose registruose, kuriuose jokio jiems nuosavybės teise priklausančio turto neregistruota. Tačiau pažymėtina, kad CPK 34 straipsnio 2 dalyje pasakyta, kad antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus, todėl esant informacijai apie skolininkų disponuojamą turtą, teismo sprendimus vykdantys pareigūnai turėjo pareigą ją patikrinti (iškviesti skolininkus ir apklausti, kur jie gyvena, kokiu pagrindu, kieno tai nuosavybė, patikrinti jų gyvenamąją vietą, gyvenimo sąlygas ir pan.), tačiau jokių kitų vykdymo veiksmų, be turto ir lėšų paieškos valstybiniuose registruose, jie nesiėmė.

25. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių, kad E. K., A. K. ir I. K. teismo sprendimų nevykdė sąmoningai ir piktavališkai, tyčia sukurdami situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas teismo sprendimo vykdymas, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai iš pareikšto kaltinimo juos išteisino. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia bylos duomenų viseto vertinimu pagrįstų apylinkės teismo išvadų, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Dalios Pangonienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.