Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos ieškinį atsakovei K. B., trečiajam asmeniui ieškovo pusėje, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai, dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir atsakovės K. B. priešieškinį ieškovui Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai bei trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai dėl panaudos sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir panaudos termino nustatymo teismo sprendimu.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

Ieškovas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas iškeldinti atsakovę K. B. iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nurodė, kad minėtu adresu esantys pastatai nuosavybės teise priklauso valstybei ir patenka į saugomą valstybinės reikšmės kompleksą (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama savininko teises, 1996 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 644 perdavė ieškovui laikinai, patikėjimo teise, valdyti pastatus esančius adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi ir Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos aprašo (toliau tekste Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1890 (2009 m. liepos 8 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 1002 nutarė perduoti atsakovei Prezidento A. M. B. našlei K. B. pagal panaudos sutartį valstybei nuosavybės teise priklausantį ir šiuo metu Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąsias patalpas Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, ieškovas ir atsakovė 2010 m. spalio 11 d. sudarė Valstybės turto panaudos sutartį Nr. 18A-96, pagal kurios 1 punktą ieškovas perdavė atsakovei laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis minėtas patalpas su jose esančiu, šioms patalpoms pritaikytu ilgalaikiu ir trumpalaikiu materialiuoju turtu. Minėtos sutarties 2 punkte numatyta, kad patalpos atsakovei perduodamos penkerių metų terminui. Sutarties nuostatos nenumatė galimybės sutartį pratęsti, pasibaigus joje nustatytam terminui. Panaudos sutarties 8.14 punktu atsakovė įsipareigojo sutarties terminui pasibaigus grąžinti turtą ieškovui tos būklės, kokios jis buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą, su visais atliktais pagerinimo elementais, neatskiriamais nuo perduoto turto. Sutarties pasirašymo dieną taip pat buvo pasirašytas ir Valstybės turto, perduodamo pagal panaudos sutartį, perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 4D-269. Ieškovas 2015 m. rugpjūčio 25 d. raštu informavo atsakovę apie tai, kad panaudos sutartis baigiasi 2015 m. spalio 12 d. ir pareikalavo atsakovę ne vėliau kaip kitą dieną po sutarties termino pasibaigimo grąžinti ieškovui pagal panaudos sutartį atsakovei suteiktas patalpas. Atsakovė pageidavo toliau naudotis jai pagal panaudos sutartį suteiktomis patalpomis ir prašė pratęsti panaudos terminą dar dešimčiai metų. Sprendimus dėl būsto suteikimo atsakovei įgaliota priimti institucija Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugsėjo 30 d. raštu pasiūlė atsakovei suteikti panaudos pagrindais gyvenamąsias patalpas, keturių kambarių butą daugiabučiame gyvenamajame name adresu L. S. g., Vilniuje, tačiau atsakovė sutikimo sudaryti tokią panaudos sutartį neišreiškė. Atsakovė po panaudos sutarties termino neišsikraustė iš pagal panaudos sutartį jau suteiktų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neišsikraustė ir per papildomai ieškovo nustatytą terminą iki 2015 m. spalio 20 d. Ieškovas laiko nepagrįstu atsakovės argumentą, jog Lietuvos Respublikos įstatymai jai, kaip Prezidento našlei, pageidaujant, garantuoja teisę į šį ieškovo patikėjimo teise valdomą būstą arba analogiško dydžio būstą. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalis, numatanti Prezidento našlės teisę į būstą, nenumato konkretaus būsto suteikimo, o palieka šį klausimą spręsti Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijai. Todėl, ieškovo nuomone, atsakovės atsisakymas vykdyti panaudos sutarties 7.14 punktą ir grąžinti jai pagal panaudos sutartį suteiktas patalpas ieškovui yra neteisėtas ir nepagrįstas. Iš minėtų patalpų ieškovė turi būti iškeldinta teismo tvarka. Panaudos sutarties su atsakove sudarymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas numatė, kad panaudos sutartis gali būti sudaryta ne ilgesniam nei penkerių metų laikotarpiui, todėl sudarydama panaudos sutartį, atsakovė negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, jog patalpomis naudosis ir pasibaigus sutarčiai. Ieškovas laiko, kad atsakovės iškeldinimas iš pagal panaudos sutartį jai suteiktų gyvenamųjų patalpų yra vienintelė ir proporcinga ieškovo teisių gynimo priemonė, nes sutartis buvo sudaryta penkerių metų laikotarpiui, pasibaigus sutarčiai, atsakovė atsisako išsikraustyti, nors savo viešuose pasisakymuose ji neneigia, kad sutarties galiojimas baigėsi ir ji turi išsikraustyti. Atsakovė atsisakė kito jai pasiūlyto būsto bei nurodė, kad turi ne vieną jai nuosavybės teise priklausantį būstą. Ieškovas taip pat prašo teismą atkreipti dėmesį į tai, kad atsakovei pagal pasibaigusią panaudos sutartį suteiktas būstas patenka į saugomą valstybinės reikšmės komplekso teritoriją, į kurią be leidimų gali patekti tik saugomi asmenys ir asmenys, turintys teisę gyventi šioje teritorijoje. Atsakovė nepatenka į minėtų asmenų kategoriją.

A. K. B. ieškinio nepripažino, pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu ab initio 2010 m. spalio 11 d. panaudos sutarties Nr. 18A-96 (toliau tekste Panaudos sutartis), sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės, 2 punktą, taip pat nustatyti 10 (dešimties) metų Panaudos sutarties terminą, galiojimo terminą, skaičiuotiną nuo Panaudos sutarties sudarymo. Nurodė, jog dėl imperatyvaus teisinių santykių reglamentavimo nei ieškovas, nei atsakovė negalėjo nustatyti kitokių, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų ir Panaudos sutarties sudarymo metu galiojusių turto perdavimo panaudos pagrindais sąlygų. Panaudos sutarties sudarymo metu galiojantys teisės aktai nenustatė ieškovo kompetencijos savarankiškai nuspręsti dėl panaudos sutarties turinio, įskaitant 5 metų panaudos termino nustatymą. Ieškovas, nustatydamas sąlygą dėl 5 metų panaudos termino, galimai pažeidė panaudos sutarties sudarymo metu galiojusias imperatyvias teisės normas, peržengė įstatymo nustatytas kompetencijos ribas. Atsakovė pripažįsta, kad nei Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas (toliau tekste Prezidento įstatymas), nei šio įstatymo 23 straipsnio 3 ir 4 dalių įgyvendinimo teisinio reglamentavimas nenumatė ir šiuo metu nenumato jokių reikalavimų panaudos pagrindais suteikiamam būstui, taip pat ir tokio būsto pakeitimo tvarkos, sąlygų, terminų. Atsakovė pripažįsta jog teismui konstatavus panaudos sutarties 2 punkto negaliojimą, liktų teisinis neapibrėžtumas dėl tolimesnio ginčo patalpų naudojimo termino, todėl laiko, kad toks terminas turi būti nustatytas teismo sprendimu. Atsakovė nurodo, kad 2010 m. birželio 26 d. mirus Prezidentui A. M. B. ir atsakovei išreiškus pageidavimą pasinaudoti Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta socialine garantija, su šios garantijos įgyvendinimu susijusius dokumentus standartinę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime nustatytos formos panaudos sutartį parengė ieškovas ir pateikė ją pasirašyti atsakovei. Atsakovė neturėjo jokių galimybių nei derėtis dėl panaudos sutarties sąlygų, nei jas keisti ar kitaip įtakoti, nei pasirašyti kitokios redakcijos panaudos sutarties. Panaudos sutarties sudarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta socialinė garantija, Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 1002 „Dėl gyvenamųjų patalpų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), perdavimo pagal panaudos sutartį“, o taip pat 2010 m. liepos 7 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 977 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1890 „Dėl valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 14 d. iki 2014 m. lapkričio 11 d.), kuris pakeitė prieš tai galiojusią Aprašo 6.6 punkto redakciją ir iš asmenų, kuriems nėra taikytinas 5 metų panaudos terminas, be Prezidento išskyrė ir mirusio Prezidento sutuoktinį. Atsižvelgdama į panaudos sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, o taip pat į tuo metu ieškovo vardu veikusių asmenų paaiškinimus dėl standartinės panaudos sutarties formos privalomumo, atsakovė turėjo pagrįstus ir teisėtus lūkesčius bei tikėjosi esant teisinį apibrėžtumą dėl ilgesnio, nei ieškovės vienašališkai nustatyto 5 metų ginčo patalpų naudojimo termino. Todėl atsakovė nesiėmė skubiai spręsti ginčo patalpose esančių asmeninių Respublikos Prezidento apdovanojimų, meno kūrinių kolekcijų, knygų, taip pat kitų jo naudotų daiktų perkėlimo į kitas vietas, tinkamas saugiam, reprezentatyviam ir pagarbiam šių daiktų saugojimui. Atsakovė pabrėžia, kad minėti daiktai yra atsakovės saugomi ir prižiūrimi, jie turi ne tik istorinę, tačiau ir nemažą materialinę vertę, dėl ko yra svarbus ne tik jų pagarbus, reprezentatyvus laikymas, bet ir jų išsaugojimas. Atsakovė nurodo, kad ji teikė ieškovui bei trečiajam asmeniui atitinkamus prašymus dėl atitinkamų sprendimų priėmimo pratęsti ar atnaujinti panaudos sutartį, siekdama įgyvendinti Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatytą socialinę garantiją bei apsaugoti mirusio Prezidento asmeninius daiktus, tačiau atsakovės prašymai patenkinti nebuvo. Atsakovei buvo pasiūlytas kitas panaudos pagrindais suteiktinas būstas, esantis L. S. g., Vilniuje. Atsakovė minėtas patalpas laiko netinkamomis, per mažomis pagarbiam, saugiam ir reprezentatyviam mirusio Prezidento daiktų saugojimui. Atsakovės nuomone, nėra toleruotina tokia situacija, kai asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, negali būti tikras, kad savo teises jis galės įgyvendinti ateityje. Atsakovė laiko, kad atsižvelgiant į tai, jog būstas suteikiamas būtent mirusio Respublikos Prezidento, ypatingą statusą Lietuvos Respublikoje turinčio asmens sutuoktinei, neabejotina, kad suteikiamas būstas turėtų atitikti su Respublikos Prezidento asmeniu siejamus reprezentatyvumo reikalavimus. Kitoks šios teisės normos įgyvendinimas paneigtų Respublikos Prezidento statuso išskirtinumą ir ypatingumą. Galiojant Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 daliai ir viešosios valdžios institucijoms nenustatant atitinkamų, aiškių taisyklių, taikytinų visiems atitinkamą statusą turintiems asmenims, teisinę įstatymo įgyvendinimo praktiką turėtų formuoti teismas, priimdamas atitinkamus sprendimus. Dėl to atsakovė prašo teismą nustatyti teisingą, protingą ir pagrįstą panaudos sutarties terminą. Atsakovė laiko, kad tiek Lietuvos Respublikos Prezidento, tiek mirusio Prezidento sutuoktinio atžvilgiu socialinę garantiją – teisę į panaudos pagrindais suteikiamą būstą įstatymų leidėjas suformulavo identiškai. Prezidento įstatyme nustatytos tiek Prezidento, tiek Prezidento sutuoktinio atžvilgiu minėtos socialinės garantijos jų įgyvendinimą pavedant Vyriausybei. Nei panaudos sutarties sudarymo, nei šio ginčo nagrinėjimo metu Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalis nėra pakeista, pripažinta negaliojančia ar antikonstitucine. Atsakovė pabrėžia, kad tiek Vyriausybės 2009 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 724, tiek Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 977, kuriais buvo keičiamas Aprašo 6.6 punktas, buvo priimti tomis pačiomis dienomis kaip ir Vyriausybės nutarimai: 2009 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 725, kuriuo nutarta perduoti Respublikos P. V. A. iki gyvos galvos pagal panaudos sutartį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąsias patalpas Vilniuje, (duomenys neskelbtini); bei 2010 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 1002. Vyriausybės 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 825 priėmimo metu galiojusi Aprašo 1.7 punkto ir 6.6 punkto redakcija panaudos sutartį su Respublikos Prezidentu leido sudaryti ne ilgesniam kaip 5 metų terminui; nei įstatymai, nei tarptautinės sutartys kitokių terminų nenumatė. Nepaisant to, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 725 gyvenamąsias patalpas pagal panaudos sutartį Respublikos Prezidentui perdavė iki gyvos galvos, o 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 1002 gyvenamąsias patalpas pagal panaudos sutartį mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinei perdavė nenustatydama jokio termino. Atsakovė laiko, kad tokios aplinkybės patvirtina, jog Vyriausybė, priimdama ad hoc nutarimus, t. y. 2009 m. liepos 8 d. nutarimą Nr. 725 bei 2010 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. 1002, nenustatė juose 5 metų panaudos termino, t. y. faktiškai netaikė tuo metu galiojusių Aprašo 6.6 punkto redakcijų. Atsakovė teigia, kad pirma pakeisdama Aprašo 6.6 punktą, išskiriant Respublikos Prezidentą, o vėliau mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinį, kuriems nėra taikomas 5 metų panaudos sutarties terminas, po to priimdama ad hoc nutarimus ir nenustatydama juose 5 metų panaudos termino, Vyriausybė įstatyme nustatytą socialinę garantiją tiek Respublikos Prezidento, tiek mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinio atžvilgiu siekė įgyvendinti neterminuotai. Atsakovė laiko, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 1002 nebuvo nustatytas atsakovei panaudos pagrindais perduodamų patalpų panaudos terminas, todėl panaudos sutarties 2 punktas dėl penkerių metų panaudos termino nustatymo turi būti pripažįstamas negaliojančiu ab initio , o siekiant užpildyti atsiradusią spragą, teismas sprendimu turėtų nustatyti šiuo metu mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinei taikytiną Aprašo 6.6 punkte numatytą dešimties metų panaudos terminą.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priešieškinį atmetė. Iškeldino atsakovę K. B. iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. 1094-0507-8014.

Teismas nurodė, kad patalpų suteikimo atsakovei pagrindas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 1002, todėl nustatant, kokiomis sąlygomis ir kokiam terminui turėjo būti sudaryta panaudos sutartis su atsakove, privalu vadovautis minėto nutarimo įsigaliojimo metu, o ne panaudos sutarties sudarymo metu, galiojusiomis teisės normomis. Panaudos sutartimi buvo tik įforminti minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo pagrindu tarp šalių susiklostę panaudos teisiniai santykiai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 1002 priėmimo metu galiojęs Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis Aprašo 6.6 punktas numatė, kad valstybės turtas gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis Aprašo 1.7 punkte nurodytiems subjektams (prie kurių priskirtina ir atsakovė), išskyrus Respublikos Prezidentą, ne ilgiau kaip 5 metams, jeigu kitaip (kitokių terminų) nenustato įstatymai arba tarptautinės sutartys (2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 84-3532 redakcija). Atsakovės nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 82-4342, kuriuo buvo pakeistas Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis Aprašo 6.6 punktas, numatant, jog penkerių metų panaudos terminas netaikomas ne tik Prezidentui, bet ir jo sutuoktiniui, jei Prezidentas eidamas pareigas ar pasibaigus kadencijai miršta, ginčo patalpų panaudos pagrindais suteikimo atsakovei metu negaliojo. Patalpų suteikimo atsakovei panaudos pagrindais metu jokių kitų atsakovei taikytinų panaudos terminų įstatymai ar kiti teisės aktai nenumatė.

Atsakovė nepagrįstai laiko, kad socialinę garantiją į būstą įstatymų leidėjas suformulavo iš esmės identiškai visų Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 23 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų subjektų atžvilgiu, o Vyriausybė, kaip šią socialinę garantiją įgyvendinanti institucija, pagrįstai ją tiek Respublikos Prezidento, tiek mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinio atžvilgiu taikė ar turėjo tikslą taikyti vienodai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Aprašo 6.6 punkte numatė skirtingus Respublikos Prezidentui ir mirusio Respublikos Prezidento sutuoktiniui panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis perduodamo turto panaudos terminus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 725 „Dėl garantijų Respublikos P. V. A., nutrūkus jo įgaliojimams“ nutarta perduoti Respublikos Prezidentui pagal panaudos sutartį nekilnojamąjį turtą iki gyvos galvos, t. y. nustatytas panaudos terminas atsižvelgiant į ypatingą Respublikos Prezidento statusą ir jo galiojimo trukmę. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 1002 „Dėl gyvenamųjų patalpų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), perdavimo pagal panaudos sutartį“ nutarta perduoti pagal panaudos sutartį nekilnojamąjį turtą nenustatant kitokio panaudos termino, nei jį reglamentavo tuo metu galiojęs Aprašo 6.6 punktas. Tuo atveju, jeigu atsakovė laikė, jog ieškovo jai pasiūlytos panaudos sutarties sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų, ji turėjo teisę nepasirašyti panaudos sutarties ar ginčyti ieškovo veiksmus, nustatant teisės aktams prieštaraujančias panaudos sutarties sąlygas. Atsakovė su sutartyje numatytu panaudos terminu sutiko, sudarė su ieškovu ieškovo patikėjimo teise valdomų ginčo patalpų panaudos sutartį penkerių metų terminui, sutartyje nenumatant jos pratęsimo galimybės, ir visą panaudos sutarties galiojimo terminą, o taip pat ir po jos pasibaigimo nereiškė pretenzijų dėl neteisingo panaudos termino nustatymo. Toks atsakovės elgesys liudija, jog ji sutiko, kad ginčo gyvenamosios patalpos jai būtų suteiktos konkrečiam penkerių metų terminui. Todėl atsakovė neturėjo pagrindo tikėtis, kad pasibaigus panaudos terminui ji toliau turės teisę naudotis ginčo gyvenamosiomis patalpomis.

Teismas sprendė, jog atsakovė nepagrįstai laiko, kad Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalis numato jai, kaip mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinei, teisę būtent į ieškovo patikėjimo teise valdomas gyvenamąsias patalpas Turniškių g. 30, Vilniuje, arba tokio paties ploto ir savybių kitas gyvenamąsias patalpas. Joks teisės aktas nenumato, kad įgyvendinant Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje numatytą socialinę garantiją, Respublikos Prezidento našlei turi būti paliekamas būtent tas būstas, kuris buvo suteiktas Respublikos Prezidentui ar kuris buvo naudojamas Respublikos Prezidento iki mirties. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas, nors ir nustato ne tik Prezidento, bet ir jo šeimos narių materialines bei socialines garantijas, tačiau jas reglamentuoja skirtingai. Teismas atsakovės argumentus, jog jos, kaip mirusio Lietuvos Respublikos Prezidento našlės, ir Respublikos P. V. A. socialinė garantija į būstą turi būti įgyvendinta vienodomis sąlygomis, nes priešingai būtų paneigtas Lietuvos Respublikos Prezidento teisinio statuso išskirtinumas, laikė nepagrįstomis, nes Respublikos Prezidentui, kurio įgaliojimai pasibaigė, įstatymo numatytų socialinių garantijų turinys yra skirtingas ir žymiai platesnis, negu mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinio. Teisės aktų nustatytų Respublikos Prezidentui ir jo sutuoktiniui taikomų socialinių garantijų skirtumai sudaro pagrindą taikyti skirtingus reikalavimus ir būstui, suteikiamam įgyvendinant socialinę garantiją Respublikos Prezidentui ir jo sutuoktiniui. Todėl atsakovės argumentą, kad tinkamu Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalies numatytos socialinės garantijos įgyvendinimu laikytinas leidimas toliau naudotis panaudos pagrindais ieškovui patikėjimo teise priklausančiomis ginčo patalpomis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laikė nepagrįstu.

Atsakovės ginčijamoje panaudos sutarties sąlygoje nurodytas panaudos terminas atitiko patalpų suteikimo atsakovei metu nustatytą atsakovei taikytiną maksimalų panaudos terminą, todėl atsakovės priešieškiniu ginčijama panaudos sutarties sąlyga yra teisėta ir atsakovės teisių nepažeidžia. Kadangi atsakovės prašomas nustatyti dešimties metų panaudos terminas nebuvo numatytas ginčo patalpų suteikimo atsakovei metu, jis negalėjo būti nustatytas su atsakove sudarytoje panaudos sutartyje, todėl atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl tokio termino nustatymo teismo sprendimu nepagrįstas.

Atsakovės nurodyta aplinkybė, jog ginčo patalpose yra Respublikos Prezidento asmeninės kolekcijos, negali būti priežastimi pratęsti panaudos sutartį patalpoms (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje numatyta atsakovės, kaip mirusio Respublikos Prezidento našlės socialinė garantija į būstą. Taigi, atsakovei suteikiamų valstybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų paskirtis yra gyvenamoji, tokios patalpos skiriamos siekiant asmenį aprūpinti būstu, o ne patalpomis daiktų saugojimui ar jų eksponavimui.

Teismas konstatavo, kad atsakovė geruoju nevykdo panaudos sutartyje numatytos prievolės, o pasibaigus teisės aktais ir panaudos sutartimi nustatytam panaudos terminui naudojasi ieškovo patikėjimo teise valdomu valstybei priklausančiu turtu be teisinio pagrindo, atsakovė pažeidžia ieškovo kaip valdančio turtą patikėjimo teise asmens teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.613 straipsnio, numatančio panaudos sutarties termino pasibaigimo teisines pasekmes, pagrindu ieškovas, kaip panaudos davėjas, turi teisę reikalauti teismo iškeldinti atsakovę iš ginčo patalpų.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Apeliantė (atsakovė) K. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos ieškinį atmesti, atsakovės K. B. priešieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą socialinę garantiją įgyvendinančius Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtus nuolatinio bei vienkartinio galiojimo teisės normų aktus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Ieškovė vykdydama Vyriausybės pavedimą privalėjo vadovautis Panaudos sutarties sudarymo pagrindu – 2010 m. liepos 7 d. Vyriausybės ad hoc nutarimu Nr.1002, nustatančiu konkretų perduotiną turtą (objektą) bei atitinkamu 2010 m. liepos 7 d. Vyriausybės ad hoc nutarimo Nr.1002 įsigaliojimo bei Panaudos sutarties sudarymo dieną galiojusiu teisės norminiu aktu – Aprašu, nustatančiu panaudos sąlygas, panaudos sutarties sudarymo bei vykdymo tvarką. Pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl atitinkamos Aprašo 6.6 punkto redakcijos bei 2010 m. liepos 7 d. Vyriausybės ad hoc nutarimo Nr.1002 įsigaliojimo laiko prasme yra klaidingi (neteisingi), akivaizdžiai nulėmę ir nepagrįstą išvadą dėl atitinkamos (ne tos) Aprašo 6.6 punkto redakcijos taikymo šioje byloje. 2010 m. liepos 7 d. Vyriausybės ad hoc nutarimas Nr.1002 įsigaliojo 2010 m. liepos 16 d. Taigi tuo metu jau galiojo ta Aprašo 6.6 punkto redakcija (įsigaliojo 2010 m. liepos 14 d.), kuri mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinį, kaip Respublikos Prezidentą, išskyrė iš visų Apraše nurodytų subjektų, kuriems maksimalus 5 metų panaudos terminas nėra taikomas. Tokia pati Aprašo 6.6 punkto redakcija galiojo ir Panaudos sutarties sudarymo metu. Pažymėjo, jog 2010 m. liepos 7 d. Vyriausybės nutarime Nr.1002 joks konkretus (aiškus) panaudos terminas nebuvo nustatytas. Šio nutarimo preambulės nuoroda į jo priėmimo metu galiojusio Aprašo 6.6. punktą, kuris nustatė tik maksimalų, bet ne konkretų panaudos terminą, jokiais būdais nereiškia, kad 2010 m. liepos 7 d. Vyriausybės ad hoc nutarime Nr.1002 buvo nustatytas panaudos sutarties terminas, maža to – 5 metų, kuriuo ieškovė neva privalėjo vadovautis. Ieškovė nustatydama sąlygą 5 metų panaudos termino, pažeidė Panaudos sutarties sudarymo metu galiojusias imperatyvias teisės normas, peržengė įstatymo nustatytas kompetencijos ribas ir veikė ultra vires, pažeidė viešojo administravimo principus. Todėl ieškovės parengtos Panaudos sutarties 2 punktas, kuriuo buvo nustatytas konkretus panaudos terminas yra niekinis ir negalioja ab initio ir tai yra pagrindas konstatuoti esant teisės spragą, kurią būtina užpildyti atitinkamu teisminės valdžios sprendimu.

Apeliantės teigimu tiek Lietuvos Respublikos Prezidento, tiek mirusio Prezidento sutuoktinio atžvilgiu socialinę garantiją – teisę į panaudos pagrindais suteikiamą būstą įstatymų leidėjas suformulavo identiškai, Prezidento įstatyme nustatytos tiek Prezidento, tiek Prezidento sutuoktinio atžvilgiu minėtos socialinės garantijos įgyvendinimą pavesdamas Vyriausybei. Nei panaudos sutarties sudarymo, nei šio ginčo nagrinėjimo metu Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalis nėra pakeista, pripažinta negaliojančia ar antikonstitucine.

Apeliantė neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos Panaudos sutarties sąlygų nustatymui ar panaudos sutarties teksto turiniui. Vyriausybei priėmus 2010 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. 977 ir juo eliminavus mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinį iš asmenų, kuriems taikomas maksimalus 5 metų panaudos terminas, apeliantė įgijo teisėtą ir pagrįstą lūkestį, jog panaudos teisiniai santykiai dėl Panaudos sutarties dalyko nepasibaigs po 5 metų nuo Panaudos sutarties sudarymo ir jai bus pateiktas susitarimas dėl Panaudos sutarties pratęsimo arba nauja Panaudos sutarties redakcija. Bet kuriuo atveju sprendime išdėstyti argumentai, susiję su tariamu apeliantės sutikimu su 5 metų panaudos terminu ir jos neveikimu, niekaip nepaneigia fakto, kad Panaudos sutarties 2 punkto sąlyga prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinė ir nesukelia atsakovei teisinių pasekmių.

Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta ir apeliantei taikoma socialinė garantija į ginčo būstą šiuo atveju buvo ir yra neatskiriama nuo jos pareigos tinkamai rūpintis gausiu mirusiojo Respublikos Prezidento A. M. B. paveldu, išskirtinę, istorinę reikšmę turinčiomis vertybėmis. Joks teisės aktas nereglamentuoja mirusio Respublikos Prezidento istorinę reikšmę turinčių daiktų saugojimo, ekspoanavimo tvarkos. Todėl visos su tuo susijusios pareigos lieka išimtinai mirusio Prezidento našlei. Apeliantė turi tikslą tinkamai pasirūpinti Respublikos Prezidento daiktais. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino apeliantės pateiktus argumentus bei įrodymus, susijusius su ginčo patalpose esančiais mirusio Respublikos Prezidento A. M. B. daiktais, nepagrįstai siaurinamai išaiškino Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatytos socialinės garantijos turinį.

Ieškovė Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija atsiliepimu prašė atsakovės K. B. apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą nepakeistą.

Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, jog patalpos apeliantei buvo perduotos terminuotam laikotarpiui yra pagrįsta. 2010 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei priimant nutarimą Nr.1002 (toliau tekste ir Nutarimas) galiojo teisės aktai, numatę maksimalų penkerių metų terminą valstybės turto panaudos pagrindais perdavimui. Todėl patalpos atsakovei buvo perduotos būtent šiam laikotarpiui ir jam pasibaigus apeliantė privalėjo jas grąžinti ieškovui. Tas faktas, kad Aprašas vėliau buvo keičiamas niekaip nedaro įtakos tarp ieškovo ir atsakovės susiklosčiusiems teisiniams santykiams, kadangi Nutarimo priėmimo metu galiojo būtent ta jo redakcija, kuri numatė maksimalų penkerių metų terminą sutartims dėl turto perdavimo. Kad ginčui aktuali būtent ši Aprašo redakcija, įrodo Nutarimo preambulėje esanti nuoroda. Pažymėjo ir tai, jog iki Nutarimo priėmimo, ieškovas kaip patalpų valdytojas davė sutikimą Vyriausybei perduoti patalpas atsakovei. Šis sutikimas buvo duotas taip pat galiojant būtent šiai tvarkos aprašo redakcijai. Apeliantės pateikiami palyginimai su Respublikos P. V. A. situacija yra nepagrįsti, ką pagrindžia ir Konstitucinio Teismo nutarimai.

Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, jog pasibaigus 2010 m. spalio 11 d. Valstybės turto panaudos sutarties Nr.18A-96 galiojimui, atsakovė privalėjo patalpas grąžinti ieškovui yra pagrįsta. Panaudos sutarties 2 punkte nurodyta, kad ji sudaryta terminuotam penkerių metų laikotarpiui, atsakovė sutartį pasirašė ir jokių pretenzijų dėl jos nereiškė. Ieškovui įspėjus atsakovę dėl Panaudos sutarties pasibaigimo, atsakovė Sutarties taip pat neginčijo ir pirmą kartą reikalavimą pripažinti Sutarties 2 punktą negaliojančiu pateikė tik bylos nagrinėjimo metu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo atsakovei ir toliau naudotis patalpomis.

Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalis nenumato, kad mirusio Prezidento našliui suteikiamos konkrečios patalpos. Bylai yra aktualus ne dabar galiojantis Aprašas, o ta jo redakcija, kuri galiojo Nutarimo priėmimo metu, todėl sutartis pagrįstai sudaryta penkerių metų laikotarpiui. Atsakovė turėtų ne prašyti nustatyti dešimties metų naudojimosi patalpomis terminą, o kreiptis į Vyriausybę, kad jai būtų suteiktas kitas būstas pagal dabar galiojančią Aprašo redakciją. Tolesnis atsakovės naudojimasis patalpomis yra netoleruotinas ir dėl to, kad patalpos patenka į saugomą valstybinės reikšmės teritoriją, kurios apsaugą užtikrina Vadovybės apsaugos departamentas. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovė nėra valstybės saugomas asmuo. Pasibaigus sutarčiai ji nebeturi teisės patekti į šią teritoriją ir neteisėtai naudojasi jai nepriklausančiomis Vadovybės apsaugos departamento teikiamomis paslaugomis. Be to nuo 2016 m. pradžios atsakovė patalpose beveik nesilankė. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atsakovę iškraustyti yra pagrįstas.

Teismas teisingai pažymėjo, kad Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos socialinės garantijos tikslas yra gyvenamųjų patalpų Prezidento našliui suteikimas. Be to valstybės įstaigos yra pasiruošusios padėti atsakovei pasirūpinti Prezidento A. M. B. kolekcijomis, tai suteiktų visuomenei galimybes susipažinti su Prezidento asmenybe. Todėl nėra pagrindo leisti atsakovei ir toliau naudotis patalpomis vien dėl to, kad jose šiuo metu yra saugomos Prezidento A. M. B. asmeninės kolekcijos.

Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantės apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad apeliantė nepateikė jokių naujų įrodymų, galinčių patvirtinti būtinybę panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimant jį nebuvo padaryta nei materialinės, nei procesinės teisės normų pažeidimų, todėl sprendimas turėtų būti paliktas nepakeistas, o apeliantės apeliacinis skundas atmestas kaip nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Byloje nustatytos tokios toliau įvardijamos faktinės bylos aplinkybės.

Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklauso 441,29 kv. m ploto pastatas – viešbutis bei kiti statiniai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ką patvirtina byloje pateiktas 2017 07 14 išrašas iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, pagal registre įregistruotus duomenis, pastato paskirtis viešbučių.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama valstybės nuosavybės teisę į minėtą nekilnojamąjį turtą, 1996 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 644 turto patikėjimo teise perdavė laikinai valdyti ieškovui Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai.

Vyriausybės 1997 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1461 „Dėl garantijų išėjusiam iš tarnybos Lietuvos Respublikos Prezidentui“ nutarta, kad Lietuvos Respublikos Prezidentui A. M. B. baigus kadenciją, suteikiama poilsiavietė nuolat gyventi Vilniuje, (duomenys neskelbtini).

Mirus Respublikos Prezidentui A. M. B., poilsiavietėje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, liko gyventi jo sutuoktinė K. B..

Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 1002 nutarė perduoti Respublikos Prezidento A. M. B. našlei K. B. pagal panaudos sutartį valstybei nuosavybės teise priklausantį ir šiuo metu Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąsias patalpas Vilniuje, (duomenys neskelbtini).

Minėto nutarimo pagrindu šalys 2010 m. spalio 11 d. sudarė Valstybės turto panaudos sutartį Nr. 18A-96 (toliau tekste Panaudos sutartis), pagal kurios 1 punktą ieškovas perdavė atsakovei laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kartu su jose esančiu ir joms pritaikytu ilgalaikiu ir trumpalaikiu materialiuoju turtu, penkeriems metams (sutarties 2 punktas).

2015 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. 2D-4640 „Dėl valstybės turto panaudos sutarties“ Ieškovas pranešė atsakovei, kad 2015 m. spalio 12 d. baigiasi sutarties galiojimo terminas ir pareikalavo atsakovę ne vėliau kaip kitą dieną po sutarties pasibaigimo grąžinti pagal sutartį perduotą turtą ieškovui bei įvykdyti visus sutartyje numatytus mokestinius įsipareigojimus.

2015 m. rugsėjo 21 d. ir 2015 m. spalio 6 d. raštais atsakovė pateikė ieškovui prašymą kreiptis į Vyriausybę dėl sprendimo pratęsti ar atnaujinti panaudos sutartį patalpoms (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dešimties metų terminui priėmimo.

2015 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. (8D-4650)-2D-5249 Ieškovas informavo atsakovę, kad sprendimus dėl gyvenamojo būsto suteikimo atsakovei yra įgaliota priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

2015 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 9-3362 Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija nurodė atsakovei, kad gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, panaudos sutartis nebus pratęsta ar atnaujinta ir pasiūlė atsakovei kitą valstybei nuosavybės teise priklausantį būstą S. g., Vilniuje. Atsakovė su tuo nesutiko ir, pasibaigus panaudos sutarties terminui, atsisakė išsikraustyti iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

2015 spalio 21d. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl atsakovės iškeldinimo iš neteisėtai užimamų patalpų. Atsakovė 2016 m, balandžio 4 d. pareiškė priešieškinį.

Taigi ginčas byloje yra kilęs dėl atsakovės, mirusiojo Prezidento sutuoktinės teisės į patalpų, kuriomis, kaip gyvenamosiomis patalpomis iki mirties naudojosi Prezidentas, o po jo mirties pagal terminuotą panaudos sutartį naudojosi ir jo sutuoktinė tolesnės panaudos ir šiems santykiams taikytino teisinio reguliavimo. Apeliantė savo priešieškinį grindė teiginiu, jog jos teisė į panaudos sutarties pratęsimą, į būtent šias ginčo patalpas, kuriomis iki savo mirties naudojosi miręs Prezidentas, yra įtvirtinta Prezidento įstatyme kaip socialinė garantija numatyta Prezidento įstatyme. Su šiais apeliantės argumentais negalima sutikti, Prezidento įstatymo (redakcija galiojanti nuo 2009 m. sausio 1 d.) paskirtis apibrėžta šio įstatymo 1 straipsnyje numatančiame jog šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos Prezidento (toliau – Respublikos Prezidentas) ir Respublikos Prezidento kanceliarijos veiklos teisinius pagrindus, Respublikos Prezidento ir jo šeimos narių materialines ir socialines garantijas.

Prezidento įstatymo 23 straipsnis apibrėžia Respublikos Prezidento materialinės ir socialinės garantijas nutrūkus Respublikos Prezidento įgaliojimams. Minėto straipsnio 3,4 dalys numato jog Respublikos Prezidentui, jei jis pageidauja, panaudos pagrindais suteikiamas būstas (gyvenamosios patalpos) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Jeigu Respublikos Prezidentas eidamas pareigas ar pasibaigus kadencijai miršta, jo sutuoktiniui, jei šis pageidauja, panaudos pagrindais suteikiamas būstas (gyvenamosios patalpos) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Taigi, Prezidento įstatymas tarp socialinių garantijų prezidentui, nutrūkus jo įgaliojimams numato galimybę Prezidento pageidavimu suteikti Prezidentui, o po jo mirties ir Prezidento sutuoktiniui būstą (gyvenamąsias patalpas) panaudos pagrindais. Tačiau įstatyme nenumatyta jog Prezidentas ar jo našlė turi teisę į tam tikras patalpas, tas patalpas, kuriomis Prezidentas naudojosi eidamas prezidento pareigas, kaip šiuo atveju. Šios socialinės garantijos (gyvenamųjų patalpų panaudos) įgyvendinimo tvarkos nustatymą įstatymo leidėjas delegavo Vyriausybei, kuri šią įstatyme numatytą garantiją įgyvendina priimdama individulius vienkartinius poįstatyminius aktus (nutarimus), kuriuos priimant atsižvelgiama į bendro pobūdžio poįstatyminį aktą reguliuojantį valstybės turto perdavimą asmenims panaudos pagrindais - 2002m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr.1890, kuriuo patvirtintas Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudoti tvarkos aprašas (Aprašas).

Tokiu individualaus pobūdžio poįstatyminiu aktu 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 1002, Vyriausybė nutarė perduoti Respublikos Prezidento A. M. B. našlei K. B. pagal panaudos sutartį valstybei nuosavybės priklausančias ginčo patalpas, patalpų komunalines išlaidas padengiant iš Prezidento kanceliarijai valstybės biudžete numatytų lėšų. Nutarimo įžanginėje dalyje aiškiai įvardijama, jog patalpos perduodamos vadovaujantis Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi bei 2002 m. gruodžio3 d. nutarimo Nr. 1890, kuriuo patvirtintas Aprašas 2009 m. nutarimo redakcijoje Nr. 84-3532 nurodytais 1.7 ir 6.6. punktais. Šio nutarimo ieškovė neskundė.

Remiantis šiuo nutarimu tarp šalių 2010 m. spalio 11 d. buvo sudaryta Valstybės turto panaudos sutartis, kurios 2 punktas numatė jog panaudotos gavėjai (atsakovei) laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis turtas yra perduodamas 5 metų terminui. Panaudos sutartyje nenumatyta galimybė pratęsti sutartį, pasibaigus sutartyje nustatytam penkerių metų panaudos terminui. Panaudos sutarties 8.14 punktu atsakovė, kaip panaudos gavėja, įsipareigojo sutarties terminui pasibaigus, grąžinti turtą ieškovui tos būklės, kokios jis buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą su visais atliktais pagerinimo elementais, neatskiriamais nuo perduoto turto. Sutarties 8.13 punktas numato atsakovės, kaip panaudos gavėjo, prievolę likus 1 (vienam) mėnesiui iki sutarties termino pabaigos, raštu pranešti panaudos davėjui apie grąžinamą turtą.

Apeliantė nurodo neturėjusi ir negalėjusi įtakoti sudaromos sutarties sąlygų ir teksto turinio. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė manydama, jog ieškovo jai pasiūlytos panaudos sutarties sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų, turėjo teisę nepasirašyti panaudos sutarties ar ginčyti ieškovo veiksmus, nustatant galiojantiems teisės aktams jos manymu prieštaraujančias panaudos sutarties sąlygas. Tačiau atsakovė sutartį pasirašė, kas reiškia jog sutiko su jos sąlygomis, tame tarpe ir su sutartyje numatytu panaudos penkerių metų terminu be galimybės sutartį pratęsti, visą panaudos sutarties galiojimo terminą, ir po jo pasibaigimo nereiškė pretenzijų dėl neteisingo panaudos termino nustatymo. Toks atsakovės elgesys liudija, jog ji sutiko, kad ginčo gyvenamosios patalpos jai būtų suteiktos konkrečiam penkerių metų terminui. Todėl atsakovė neturėjo pagrindo tikėtis, kad pasibaigus panaudos terminui ji toliau turės teisę naudotis ginčo gyvenamosiomis patalpomis.

Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 1002 priėmimo metu galiojęs Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos aprašo 6.6 punktas numatė, kad valstybės turtas gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis šio Aprašo 1.7 punkte nurodytiems subjektams (prie kurių priskirtina ir atsakovė), išskyrus Respublikos Prezidentą, ne ilgiau kaip 5 metams, jeigu kitaip (kitokių terminų) nenustato įstatymai arba tarptautinės sutartys (2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 84-3532 redakcija). Atsakovės nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 82-4342, kuriuo buvo pakeistas Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos aprašo 6.6 punktas, numatant, jog penkerių metų panaudos terminas netaikomas ne tik Prezidentui, bet ir jo sutuoktiniui, jei Prezidentas eidamas pareigas ar pasibaigus kadencijai miršta, ginčo patalpų panaudos pagrindais suteikimo atsakovei metu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. 1002 įsigaliojimo momentu) negaliojo šis nutarimas paskelbtas Valstybės žiniose 2010 07 13. Patalpų suteikimo, priimant Vyriausybės 2010 07 07 nutarimą Nr. 1002 atsakovei panaudos pagrindais metu jokių kitų atsakovei taikytinų panaudos terminų įstatymai ar kiti teisės aktai nenumatė, todėl nutarime ir įvardijama jog patalpos suteikiamos pagal nutarimo metu galiojusią, o ne vėliau įsigaliojusią Aprašo redakciją. Pasirašant patalpų panaudos sutartį šios sutarties šalys privalėjo vadovautis šio individualaus pobūdžio poįstatyminiu aktu.

Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms jog Vyriausybė, veikdama kaip Prezidento įstatymo 23 straipsnio 3 ir 4 nurodytą socialinę garantiją įgyvendinanti institucija šio įstatymo subjektų prezidento ir jo sutuoktinio atžvilgiu, neturėjo pareigos taikyti šią socialinę garantiją vienodai.

Kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentais jog sudarant ginčo patalpų panaudos sutartis buvo pažeistos įstatymo imperatyvios nuostatos, nes vienintelis įstatymas ginčo santykius reguliuojančio Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 23 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos nedraudžia sudaryti terminuotas patalpų panaudos sutartis, kaip ir neapibrėžia kokios patalpos turi būti perduodamos panaudai. Todėl atmestini apeliacinio skundo motyvai, kad ginčo Panaudos sutartyje nustačius 5 metų terminą buvo pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos. Ta aplinkybė, jog Panaudos sutarties galiojimo metu galiojo įvairios Aprašo (poįstatyminio akto) redakcijos, kurios arba nustatė skirtingus maksimalius panaudos sutarties terminus arba tokių terminų ribojimo nenustatė, taip pat nereiškia jog šalims tokį terminą numačius panaudos sutartyje buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos, nes šie poįstatyminiai aktai nenustatė draudimo panaudos sutartis sudaryti terminuotai, susitariant dėl konkrečių patalpų panaudos. Šioje vietoje būtina pažymėti, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad apeliantė savo reikalavimus grindžia klaidingu įsitikinimu, jog Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalies pagrindu jai, priklauso panaudos teisė į ieškovo patikėjimo teise valdomas gyvenamąsias patalpas Turniškių g. 30, Vilniuje, arba tokio paties ploto ir savybių kitas gyvenamąsias patalpas. Joks teisės aktas nenumato, kad įgyvendinant Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje numatytą socialinę garantiją, Respublikos Prezidento našlei turi būti paliekamas būtent tas būstas, kuris buvo suteiktas Respublikos Prezidentui ar kuris buvo naudojamas Respublikos Prezidento iki mirties. Minėta įstatymo nuostata numato, kad jeigu Lietuvos Respublikos Prezidentas eidamas pareigas ar pasibaigus kadencijai miršta, jo sutuoktiniui, jei šis pageidauja, panaudos pagrindais suteikiamas būstas (gyvenamosios patalpos) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi, minėtoje teisės normoje nenumatyta, kad įgyvendinant minėtą socialinę garantiją turi būti suteikiamas konkretus būstas, taip pat nenustatytos suteikiamo būsto savybės, plotas, vieta ir pan. Numatytos socialinės garantijos į būstą įgyvendinimas ir konkrečių valstybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų parinkimas kaip jau minėta pavestas Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kuri priimdama tiek individualaus pobūdžio norminį aktą konkrečiai apeliantės atžvilgiu, tiek nustatydama bendrąją tvarką, nepažeidė Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme jai priskirtų funkcijų ribų, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas jog Vyriausybė šiuo atveju veikė ultra vires ar pažeidė viešojo administravimo principus.

Kaip teisingai pažymėjo ieškovas, Prezidento ir jo sutuoktinio teisinis statusas yra skirtingas, šiuos skirtumus lemia ypatinga Prezidento kaip valstybės vadovo teisinė padėtis numatyta Konstitucijoje bei Prezidento įstatyme. Toks prezidento statusas konstatuotas ir Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 23 d.; 2014 m. liepos 3 d. nutarimuose. Lietuvos Respublikos Prezidento statusas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tuo tarpu Respublikos Prezidento sutuoktinio teisinis statusas Konstitucijos nereguliuojamas. Taip pat Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas, nors ir nustato ne tik Prezidento, bet ir jo šeimos narių materialines bei socialines garantijas, tačiau jas reglamentuoja skirtingai. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numato tik Respublikos Prezidentui, kurio įgaliojimai nutrūko Lietuvos Respublikos Konstitucijos 88 straipsnio 1, 2, 3 ir 6 punktuose nustatytais pagrindais, iki gyvos galvos suteikiamas socialines garantijas. Tuo tarpu tokių Respublikos Prezidentui taikomų socialinių garantijų, išskyrus teisę į panaudos pagrindais skiriamą būstą, mirusio Prezidento sutuoktiniui minėtas įstatymas nenumato. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 3 d. nutarime yra išaiškinęs, kad Respublikos Prezidentui mirus, jo šeimos nariams socialinė parama garantuojama tais pačiais pagrindais, kaip ir kitiems asmenims, mirus jų sutuoktiniui. Toks išaiškinimas leidžia daryti išvadą, jog Lietuvos Respublikos Prezidentui taikomos socialinės garantijos po jo mirties netaikytinos jo šeimos nariams, jeigu jų taikymas nenumatytas įstatymais. Todėl teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai, kad Prezidento našlės, ir Prezidento socialinė garantija į būstą įgyvendinta ne vienodomis sąlygomis, ne paneigia Prezidento teisinio statuso išskirtinumo, nes Prezidentui, kurio įgaliojimai pasibaigė, įstatymo numatytų socialinių garantijų turinys yra skirtingas ir žymiai platesnis, negu mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinio. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 23 straipsnio 2 dalis numato, kad Respublikos Prezidentui, kurio įgaliojimai nutrūko Lietuvos Respublikos Konstitucijos 88 straipsnio 1, 2, 3 ir 6 punktuose nustatytais pagrindais, iki gyvos galvos skiriama ir mokama Respublikos Prezidento valstybinė renta, užtikrinamas aptarnaujantis personalas ir transportas, užtikrinama apsauga.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas būtent Respublikos Prezidento išskirtinis teisinis statusas ir įstatymo numatytų socialinių garantijų turinys lemia ir atitinkamus reikalavimus Respublikos Prezidentui skiriamam valstybės būstui. Teisės aktų nustatytų Respublikos Prezidentui ir jo sutuoktiniui taikomų socialinių garantijų skirtumai sudaro pagrindą taikyti skirtingus reikalavimus ir būstui, suteikiamam įgyvendinant socialinę garantiją Respublikos Prezidentui ir jo sutuoktiniui. Taigi, atsakovės argumentas, kad tinkamu Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje numatytos socialinės garantijos įgyvendinimu laikytinas leidimas toliau naudotis panaudos pagrindais ieškovui patikėjimo teise priklausančiomis ginčo patalpomis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė apeliantės argumentus, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarime Nr. 1002 nebuvo nustatytas atsakovei suteikiamų gyvenamųjų patalpų panaudos terminas, remdamasis tuo, jog 2010 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1002 preambulėje įvardinta, kokiais teisės aktais ir kokiomis jų redakcijomis vadovaujamasi, priimant minėtą nutarimą ir šie teisės aktai numatė maksimalų penkių metų terminą. Taigi, ginčo patalpas (duomenys neskelbtini) Vilniuje apeliantei suteiktos maksimaliam penkių metų terminui ir teismas neturėjo pagrindo laikyti, kad suteikiant ginčo patalpas ieškovei, nebuvo nustatytas panaudos terminas bei imtis priemonių šiai spragai užpildyti, nustatant dešimties metų panaudos terminą. Todėl atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl tokio termino nustatymo teismo sprendimu nepagrįstas.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ta aplinkybė, kad ginčo patalpose yra Respublikos Prezidento asmeninės kolekcijos, negali būti priežastimi pratęsti panaudos sutartį patalpoms (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nes ši sutartis sudaryta siekiant kitų tikslų, siekiant įgyvendinti apeliantės kaip mirusio Respublikos Prezidento našlės Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje numatytą socialinę garantiją į būstą. Pagal šią įstatymo nuostatą atsakovei suteikiamų valstybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų paskirtis yra gyvenamoji, jos skiriamos tam, kad asmenį aprūpinti būstu, o ne patalpomis daiktų saugojimui ar jų eksponavimui. Ieškovė manydama, kad asmeniniai mirusiojo Prezidento daiktai turi įstorinę kultūrinę vertę turi galimybę kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas, kurios, kaip pažymi ieškovas, yra pasiruošusios padėti įgyvendinti šiuos tikslus.

Įstatymine tvarka reglamentuotas tik prezidentui įteiktų dovanų klausimas. Prezidento įstatymo 12 straipsnis numato, kad Respublikos Prezidentui įteiktos dovanos, kurias jis gavo oficialių vizitų metu užsienio valstybėse, taip pat dovanos, kurias jam įteikė užsienio valstybių atstovai oficialių vizitų metu Lietuvoje, yra valstybės turtas, saugomas Respublikos Prezidento rezidencijoje. Šios dovanos nustatyta tvarka gali būti perduodamos saugoti muziejams, o ypač vertingos – Lietuvos bankui. Šiame straipsnyje nustatyta tvarka taikoma ir tada, kai Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, dovanos įteikiamos Lietuvoje.

Kaip teisingai pastebi pirmosios instancijos teismas, kadangi ginčo būstas yra Valstybės apsaugos departamento saugomoje teritorijoje, jis turėtų būti suteiktas tik asmenims, kuriems pagal Prezidento įstatymą ir Valstybės apsaugos įstatymą yra paskirta valstybės apsauga. Tokios aplinkybės patvirtina, jog atsakovės tolimesnis naudojimasis ginčo gyvenamosiomis patalpomis sudarytų sąlygas atsakovei naudotis jai nepriklausančiomis Valstybės apsaugos departamento teikiamomis apsaugos paslaugomis. Sudarydama panaudos sutartį atsakovė išreiškė sutikimą dėl konkrečių gyvenamųjų patalpų naudojimo penkerių metų terminą, o panaudos sutarties 8.14 punktu atsakovė įsipareigojo sutarties terminui pasibaigus, grąžinti turtą panaudos davėjui tos būklės, kurios jis buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą su visais atliktais pagerinimo elementais, neatskiriamais nuo turto.

Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai teikė materialinės teisės normas pažymėjęs, kad nors ginčo patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo suteiktos apeliantei remiantis atitinkamais viešosios teisės aktais, tačiau panaudos teisiniai santykiai tarp šalių susiklostė sutarties pagrindu ir reglamentuojami privatinės teisės normomis tiek, kiek jų nereglamentuoja viešosios teisės aktai. Kadangi Viešosios teisės aktai nereglamentuoja panaudos sutarties pasibaigimo teisinių pasekmių, todėl nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai taikė civilinio kodekso (toliau tekste CK) XXXII skyriaus teisės normas, reglamentuojančias panaudos sutarties sudarymą ir vykdymą bei bendrąsias nuomos teisinius santykius reguliuojančios nuostatas, kurių taikymas panaudos santykiais numatytas 6.629 straipsnio 2 dalyje (6.477 straipsnio 2 ir 3 dalys, 6.478, 6.479, 6.481straipsnių, 6.489 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 6.501 straipsnio nuostatos).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.613 str. reglamentuoja gyvenamosios patalpos terminuotos nuomos sutarties pasibaigimo pasekmes ir numato, kad pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminui, nuomotojo reikalavimu nuomininkas, jo šeimos nariai ar buvę šeimos nariai turi išsikelti iš gyvenamosios patalpos, o neišsikėlusieji iš jos iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Nustatęs, jog patalpos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atsakovei teisėtai suteiktos terminuotos panaudos sutarties, kurios terminas yra pasibaigęs, pagrindu pirmosios instancijos teismas, priėmė pagrįstą sprendimą dėl iškeldinimo.

Atsakovei pageidaujant ir toliau naudotis jai įstatymo numatyta socialine garantija, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą konkrečių gyvenamųjų patalpų suteikimo klausimas turi būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos.

Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.