- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-29
- Bylos Nr.
- e2-1275-178/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00875-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- J. E. P.
- Atsakovas
- A. B.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo J. E. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutarties dėl ieškinio trūkumų civilinėje byloje Nr. e2-4676-803/2016 pagal ieškovo J. E. P. ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas J. E. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti ieškovui iš atsakovo A. B. 132 164,04 Eur skolą ir 33 041,01 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines (procesines) palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas paaiškino, kad 2006 m. sausio 10 d. banko pavedimu už butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), pervedė atsakovui 160 000 USD, kas, atsižvelgiant į valiutų kursą, galiojusį pavedimo metu, sudarė 132 164,04 Eur. Kadangi atsakovas buto pirkimo–pardavimo sandorio nesudarė, privalo gautą sumą grąžinti ieškovui (CK 6.237 str. 1 d.). Ieškovas taip pat prašė atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki galutinio teismo sprendimo priėmimo šioje byloje, nes ieškovo gaunamos pajamos yra 81,9 Eur per mėnesį, visos ieškovo piniginės lėšos areštuotos, o nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kurios ieškinio padavimo dieną ieškovas negali realizuoti.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 10 d. nutartimi nustatė ieškovui 10 dienų terminą šiems ieškinio trūkumams pašalinti: a) sumokėti 2 480 eurų žyminio mokesčio, b) pateikti procesinius dokumentus su vertimu į anglų kalbą, c) nurodyti tikrąją atsakovo nuolatinės buveinės vietą procesinių dokumentų įteikimui, d) pagrįsti, kad Vilniaus apygardos teismas yra kompetentingas ginčo nagrinėjimui.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad negali būti tenkinamas ieškovo prašymas bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, nes ieškinys nėra pagrįstas leistinais įrodymais, t. y. nėra sudaryta rašytinė sutartis, patvirtinta notaro, dėl nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo. Bylą nagrinėjant pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, ieškovas privalo sumokėti 2 480 eurų žyminį mokestį. Teismas netenkino ieškovo prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, nes ieškovas nenurodė viso turimo turto, o pats savaime sąskaitos areštas neįrodo, kad ieškovas negali vykdyti mokestinės prievolės valstybei. Civilinės bylos medžiaga Nr. 2-1232-467/2016 įrodo, jog atsakovo gyvenamoji vieta yra Danijos Karalystė, todėl ieškovas įpareigotinas pateikti dokumentus atsakovui su vertimu į anglų kalbą, nurodyti tikrąją atsakovo nuolatinės buveinės vietą procesinių dokumentų įteikimui bei pagrįsti, kad Vilniaus apygardos teismas yra kompetentingas nagrinėti ginčą.
Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas (toliau ir – apeliantas) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmos instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovas neturi gyvenamosios vietos Danijos Karalystėje (arba ją slepia), nes teisminiai ginčai tarp ieškovo ir atsakovo vyksta ne vienerius metus ir procesinių dokumentų atsakovui Danijoje įteikti nepavyksta. Atsakovas yra pasirašęs atstovavimo sutartis su Lietuvos advokatais, Lietuvoje yra jo nekilnojamasis turtas, vyksta teisminiai ginčai, todėl konstatuotina, kad atsakovas gyvena Lietuvoje (duomenys neskelbtini) ir teismas kompetentingas spręsti šį ginčą (Lugano konvencijos II antraštinės dalies 1 skirsnio 2 straipsnio 1 punktas). Taip pat atkreiptinas dėmesys į CPK nuostatą, jog ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvoje gyvenamosios vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Kitose bylose visi ieškovo procesiniai dokumentai buvo teikiami lietuvių kalba, nes atsakovą atstovauja Lietuvos advokatai. Tačiau ieškovas, esant būtinybei, procesinius dokumentus išvers į anglų kalbą.Pasisakydamas dėl žyminio mokesčio atidėjimo, ieškovas pakartoja ieškinyje nurodytas aplinkybes, jog visos ieškovo sąskaitos yra areštuotos, dėl ko ieškovas jomis visiškai negali disponuoti, taip pat ieškovo nuosavybės teise valdomas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kurios šiuo metu ieškovas realizuoti negali, tačiau ateityje, jei ieškovui kiltų pareiga sumokėti žyminį mokestį, ieškovas jam priklausančią turto dalį realizuotų. 2014 m. liepos 31 d. laidavimo sutartimi ieškovas ir jo žmona laidavo savo nuosavybės teise priklausančiu turtu už trečiojo asmens finansinių įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį įvykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria apeliantui (ieškovui) J. E. P. nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pirmosios instancijos teismas, suabejojęs galimybe atsakovui skirtus procesinius dokumentus įteikti apelianto nurodytu atsakovo gyvenamosios vietos adresu Lietuvoje, įpareigojo apeliantą nurodyti tikrąją atsakovo nuolatinės buveinės vietą procesinių dokumentų įteikimui bei pagrįsti, kad Vilniaus apygardos teismas yra kompetentingas ginčo nagrinėjimui (pirma trūkumų grupė). Antra, teismas taip pat įpareigojo apeliantą pateikti procesinius dokumentus su vertimu į anglų kalbą. Trečia, pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti apelianto prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo ir, spręsdamas, jog nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimas dokumentinio proceso tvarka negalimas, įpareigojo apeliantą sumokėti 2 480 eurų žyminio mokesčio. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo faktinio ir teisinio pagrindo ir nenustatęs absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.), toliau pasisako dėl kiekvieno iš paminėtų trūkumų nustatymo (ne)pagrįstumo.Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įpareigojimo nurodyti tikrąją atsakovo nuolatinės buveinės vietą procesinių dokumentų įteikimui bei pagrįsti, kad Vilniaus apygardos teismas yra kompetentingas ginčo nagrinėjimui
9. Šios pirmosios instancijos teismo trūkumų šalinimo instituto pagalba siekiamos išsiaiškinti aplinkybės, turint omenyje, kad gali paaiškėti, jog atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, o Danijos Karalystėje, gali būti reikšmingos sprendžiant bylos teismingumo klausimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad skundžiama yra nutartis, kuria nustatyti ieškinio trūkumai. Todėl nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tuo aspektu, ar teismas, nustatydamas tam tikrus įpareigojimus apeliantui, nepažeidė įstatymų reikalavimų taikant trūkumų šalinimo institutą, ir nevertina bylos teismingumui nustatyti reikšmingų aplinkybių.
10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog kitose Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamose civilinėse bylose buvo vertinama, kad atsakovas gyvena Danijos Karalystėje arba ieškovui pasiūlyta kreiptis į Danijos Karalystės teismą. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytais įpareigojimais, apeliacinės instancijos teismui pateikė Danijos Karalystės Teisingumo ministerijos atsakymą Lietuvos apeliaciniam teismui kitoje civilinėje byloje, jog toks asmuo – A. B. - Danijoje nežinomas. Taip pat atskirajame skunde išdėstė argumentus, kurie, jo manymu, pagrindžia ginčo teismingumą Vilniaus apygardos teismui.
11. Su paminėtais pirmosios instancijos teismo nustatytais ieškinio trūkumais apeliacinis teismas sutinka iš dalies.
12. Visų pirma, įpareigojimas nurodyti tikrąją atsakovo nuolatinės buveinės vietą procesinių dokumentų įteikimui, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apskritai nėra pakankamai aiškus – ar šiuo atveju apeliantas turėtų nurodyti „tikrąją“ nuolatinę gyvenamąją vietą (tikėtina, teismas turėjo omenyje gyvenamąją, o ne buveinės vietą – teismo past.), ar vietą, kur atsakovui įteiktini (tikrai bus įteikti) procesiniai dokumentai. Pastebėtina, kad procesinių dokumentų įteikimo vieta nebūtinai turi sutapti su nuolatine gyvenamąja vieta (CPK 111 str. 2 d. 2 p., 122 str. 1 d.), o bylos teismingumui nustatyti procesinių dokumentų įteikimo vieta ir nėra reikšminga.
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. Ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikos apžvalgoje Nr. AC-36-1 yra nurodyta, kad vertinant, ar procesinio dokumento trūkumai sudaro esmines kliūtis tolesnei proceso eigai, ieškinio atveju - ieškiniui priimti - reikėtų įvertinti keletą aspektų. Pirma, koks yra ieškinyje nenurodytų duomenų, nustatytų CPK 111 ir 135 straipsniuose, tikslas ir pobūdis. Antra, ar nenurodyti duomenys yra reikšmingi būtent sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, ar jie gali būti patekti vėlesniuose proceso etapuose, t. y. parengiamojo teismo posėdžio metu (CPK 230 str. 1 d.). Trečia, ar nenurodyti duomenys yra į teismą besikreipiančio asmens neatidumo (nerūpestingumo) padarinys, ar į teismą besikreipiantis asmuo nurodo ir pateikia įrodymus, kad dėl objektyvių priežasčių negalėjo atitinkamų duomenų pateikti ieškinyje. Ketvirta, ar nenurodyti duomenys jau yra žinomi teismui ir ar teismas gali juos nesudėtingai gauti (pasinaudojęs teismų informacine sistema LITEKO, kitomis teismui prieinamomis informacinėmis sistemomis). Šioje apžvalgoje, beje, būtent 1.3 skyriuje „Trūkumai, nesudarantys esminių kliūčių tolesnei proceso eigai“, nurodyta ir tai, kad (netgi – teismo past.) byloje dalyvaujančio asmens gyvenamosios vietos nenurodymas, jeigu ieškinį pateikiantis asmuo teigia ir pateikia įrodymus, kad nesėkmingai bandė tą gyvenamąją vietą nustatyti, nesudaro kliūčių priimti ieškinį, nes nežinant nuo ieškinio besiginančio asmens gyvenamosios vietos civilinė byla gali būti iškeliama pagal paskutinę žinomą atsakovo gyvenamąją ar jo turto buvimo vietą (CPK 30 str. 1 d.), o procesiniai dokumentai įteikiami viešo paskelbimo būdu (CPK 130 str.). Kaip minėta, apeliantas atskirajame skunde įrodinėja, kad pagal jam prieinamas priemones žinoma, jog Danijos Karalystėje nėra duomenų apie atsakovo gyvenamąją vietą toje valstybėje. Taigi, negalima pripažinti, kad apeliantas apskritai nededa pastangų nustatyti atsakovo gyvenamąją vietą ir ieškinį reiškia pakartotinai piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis. Apeliantas taip pat įrodinėja, kad atsakovo gyvenamoji vieta (ar bent paskutinė žinoma) yra Lietuvoje, čia jis turi ir turto. Esant prieštaringiems duomenims šiuo aspektu, teismo įpareigojimas apeliantei nurodyti „tikrąją“ vietą procesiniams dokumentams įteikti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra proporcingas apelianto galimybėms, o bet kuriuo atveju ir jo įvykdymo tinkamumas galėtų būti interpretuojamas nevienareikšmiškai.
14. Pirmiau paminėtoje kasacinio teismo apžvalgoje yra nurodyta, jog tuo atveju, kai aplinkybė, kad ieškinio pareiškime nurodytu adresu atsakovas negyvena, paaiškėja vėliau (paprastai ši aplinkybė paaiškėja nesėkmingai bandant atsakovui įteikti procesinius dokumentus), ieškinį priėmus ir civilinę bylą iškėlus, terminas šiam ieškinio pareiškimo trūkumui pašalinti gali būti nustatomas ir pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje. Kartu nurodoma, kad vis dėlto tokia teise teismas turėtų naudotis tik išimtiniais atvejais, kai yra duomenų, kad ieškovas žino arba turi realią galimybę nustatyti kitą atsakovo adresą.
15. Atsižvelgdamas į šiuos kasacinio teismo išaiškinimus, konstatuotina, jog, viena vertus, aplinkybė, kad atsakovas gyvena kitu adresu ar ieškinyje nurodytu adresu nebus galimybės įteikti procesinius dokumentus, šioje proceso stadijoje negali būti patikimai nustatyta, nes pirmosios instancijos teismas atsakovui skirtų procesinių dokumentų nėra išsiuntęs. Todėl ir vienareikšmiškai spręsti, jog apeliantas nurodė „netikrą“ procesiniams dokumentams įteikti atsakovo adresą, objektyvaus pagrindo nėra. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vien faktas, jog kitose civilinėse bylose kaip atsakovo gyvenamosios vietos adresas nurodomas Danijos Karalystėje, padarytos išvados nekeičia nesant atmestinai galimybei, jog atsakovas savo gyvenamąją vietą gali keisti arba korespondencijos adresu pasirinkti būtent apelianto ieškinyje nurodomą atsakovo turto adresą Lietuvoje. Kita vertus, minėta, jog apeliantas nurodo, jog jam nėra žinomas ir atsakovo adresas Danijos Karalystėje, kuriuo atsakovas priimtų procesinius dokumentus.
15. Net ir paaiškėjus, jog atsakovas nurodytu adresu negyvena, paprastai teismas turi teisę pasiūlyti ieškovui nurodyti kitą atsakovo gyvenamąją ar buveinės vietą, kurioje jam būtų galima įteikti šiuos dokumentus, bet negali šios aplinkybės vertinti kaip ieškinio trūkumo ir reikalauti iš ieškovo pateikti įrodymus apie tai, jog kitu jo nurodytu atsakovo gyvenamuoju adresu pavyks įteikti procesinius dokumentus. Kaip pažymima teismų praktikoje, priešinga išvada reikštų, kad teismas, ieškinio priėmimo stadijoje reikalaudamas iš asmens, ginančio savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, įrodymų apie tinkamą atsakovo adresą, kuriuo jam būtų galima įteikti procesinius dokumentus, ne tik labiau gina atsakovo teises, bet ir riboja asmens teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos (CPK 5 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 21d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-405/2007). Toje pačioje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje yra išaiškinta, jog pirmosios instancijos teismo veiksmai, kuriais ieškovas ieškinio priėmimo stadijoje įpareigotas nurodyti tinkamą atsakovo rezidavimo vietą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, neatitinka vieno svarbiausių proceso principų – dispozityvumo.
16. Aptartų motyvų pagrindu darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nepagrįstai nustatė apeliantui įpareigojimą nurodyti „tikrąją“ atsakovo buveinės vietą procesinių dokumentų įteikimui, kitaip tariant a priori nusprendė, kad ieškinyje nurodyta atsakovo turto buvimo vieta negali būti „tikroji“ procesinių dokumentų įteikimui.
17. Pasisakant dėl kito ieškinio trūkumo – reikalavimo pagrįsti ginčo teismingumą Vilniaus apygardos teismui, apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, nors formaliai nei CPK 135 straipsnis, reglamentuojantis ieškinio turiniui keliamus reikalavimus, nei CPK 111 straipsnis, reglamentuojantis bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, atskirai neaptaria pareigos ieškinyje nurodyti teismingumą pagrindžiančias aplinkybes.
18. Atskirajame skunde nėra ginčijama ta aplinkybė, jog aptariama byla yra su tarptautiniu elementu. Tokiais atvejais įstatymas nustato, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva tikrinti, ar byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams (CPK 782 str.). Teisminėje praktikoje yra nurodyta, kad prireikus teismas turi pareikalauti iš ieškovo (pareiškėjo) pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jis pagrįstai kreipiasi į Lietuvos, o ne į užsienio valstybės teismus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 28 aprobuotos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas, apibendrinimo apžvalgos 5.1 skyrius; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2009). Beje, šiame kasacinio teismo senato nutarime nurodoma, kad tokiu atveju taikytinas būtent ieškinio trūkumų šalinimo institutas (tuomet galiojusio CPK 151 straipsnis).
19. Atsižvelgiant į 18 punkte nurodytus motyvus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, jog su ieškiniu pateikti duomenys ir įrodymai nėra pakankami siekiant įvykdyti teismui tenkančią pareigą patikrinti, ar byla jam yra teisminga, pagrįstai pasinaudojo teise ieškinio trūkumų šalinimo institutu pareikalauti iš apelianto papildomų paaiškinimų ar įrodymų šiuo aspektu. Tokia galimybė išplaukia ir iš CPK 8 straipsnyje įtvirtinto kooperacijos (bendradarbiavimo) principo, numatančio dalyvaujančių byloje asmenų pareigą šio kodekso nustatyta tvarka bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu.
20. Kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, apeliantas jau dėsto argumentus (ar bent jų dalį), kurie, jo manymu, pagrindžia ginčo teismingumą Vilniaus apygardos teismui, iš esmės tokiu būdu šalindamas nustatytus ieškinio trūkumus. Tačiau šie jo paaiškinimai ir / ar papildomi įrodymai teiktini pirmosios instancijos teismui, kompetentingam išspręsti ieškinio priėmimo klausimą (CPK 137 str.), ir nevertintini apeliacinėje instancijoje, kurioje apeliacijos objektą sudaro išimtinai ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymo (o ne teismingumo klausimo sprendimas atskirajame skunde nurodytais motyvais) pagrįstumo įvertinimas.
Dėl procesinių dokumentų vertimo
21. CPK 113 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad kai dalyvaujantys byloje asmenys, kuriems turi būti įteikti procesiniai dokumentai, nemoka valstybinės kalbos, teismui turi būti pateikti šių dokumentų vertimai į jiems suprantamą kalbą. Apeliantas, kreipdamasis teisminės gynybos, nepateikė nei ieškinio, nei jo priedų vertimo. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu įpareigoti apeliantą pateikti procesinių dokumentų vertimą į anglų kalbą, nes šie trūkumai laikytini esminiais, trukdančiais pradėti procesą ir apribojančiais atsakovo teisę atsikirsti į reiškiamus reikalavimus. Pažymėtina, kad atskirajame skunde apeliantas ir neginčija tos aplinkybės, kad atsakovas nemoka valstybinės kalbos, o argumentas, jog kitose tarp ginčo šalių vykstančiose civilinėse bylose atsakovas yra atstovaujamas advokato, nesudaro pagrindo spręsti apie galimą atsakovo pasirinkimą per pasirinktą atstovą vesti ir šią bylą ir nepaneigia minėtos atsakovo teisės suprasti jam reiškiamus reikalavimus ir į juos atsikirsti.
Dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo
22. Apeliantas, nekvestionuodamas teismo sprendimo dėl ginčo negalimumo nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, nesutinka su teismo sprendimu atsisakyti tenkinti apelianto prašymą atidėti jam žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad apeliantas nepateikė pakankamai duomenų, kurie leistų spręsti, kad apeliantas negali vykdyti mokestinės prievolės valstybei. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu apeliacinis teismas sutinka.
23. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą kaip vieną iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus teismo sprendimo priėmimo, pateikti užtikrinimą, siekiant apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-422-196/2016).
24. Sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą, turi būti įvertinama turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu bei tai, kiek tokia padėtis tęsis. Kai asmens turtinė būklė yra komplikuota, tačiau yra aplinkybių, rodančių, jog artimiausiu laiku ji gali iš esmės pagerėti (pvz., per atitinkamą laikotarpį asmuo gaus (sukaups) reikiamą pinigų sumą), dalies žyminio mokesčio mokėjimas gali būti atidėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-425/2011). Pareiga pagrįsti šias aplinkybes tenka atitinkamą prašymą pateikusiam asmeniui (CPK 178 str.).
25. Apeliantas savo negalėjimą sumokėti įstatyme numatyto dydžio žyminį mokestį grindė banko sąskaitos išrašu ir pažyma apie gaunamo darbo užmokesčio dydį. Įvertinęs jų turinį, apeliacinis teismas konstatuoja, jog pateikti duomenys nesuteikia išsamios informacijos apie apelianto turtinę padėtį, kuri būtina klausimui išspręsti, t. y. apeliantas nepateikė duomenų, ar disponuoja sąskaitomis kitose kredito įstaigose, o jeigu taip, ar jose esančioms lėšoms taip pat pritaikyti turto areštai, taip pat ar disponuoja kilnojamuoju turtu (pvz., transporto priemonėmis ir pan.).
26. Apelianto su atskiruoju skundu pateikti papildomi įrodymai – UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. gegužės 17 d. pažyma apie tai, jog apeliantas laidavo savo nekilnojamuoju turtu UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinių įsipareigojimų vykdymą, 2014 m. liepos 31 d. laidavimo ir kreditavimo sutartys, nesant jokių duomenų apie paminėtų sutarčių vykdymą, įskaitant ir tai, ar kreditorius jau yra nukreipęs savo reikalavimo teisę į apeliantą kaip laiduotoją, pačios savaime nepatvirtina apelianto teiginių apie komplikuotą jo turtinę padėtį (CPK 177 str. 1 d.). Priešingai, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. gegužės 17 d. pažymoje nurodytos aplinkybės, jog apeliantui priklauso dalis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, spręstina, jog apeliantas, kaip minėta, nepateikė teismui visos informacijos apie jo turimą turtą.
27. Apelianto teiginiai, kad atidėjus žyminį mokesčio sumokėjimą, jis vėliau žyminį mokestį galėtų sumokėti pardavęs jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, nėra įtikinami – neaišku, ar jis apskritai gaus sutuoktinės sutikimą jį parduoti, kada parduos, ar iš viso parduos ir pan. Kitų argumentų, kaip ir dėl ko pagerės jo turtinė padėtis ateityje, apeliantas nepateikia.
28. Remiantis tuo, kas pirmiau nurodyta, spręstina, kad skundžiamos nutarties dalis yra iš esmės pagrįsta. Tačiau įvertinus ieškinio sumą – 165 205,05 Eur, ieškinį teikiant elektroninių ryšių priemonėmis, nagrinėjamu atveju mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 2 108 Eur (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 80 str. 7 d., 85 str. 1 d. 1 ir 10 p.). Todėl darytina išvada, jog teismas, nurodydamas mokėtino žyminio mokesčio sumą 2 480 Eur, ją apskaičiavo klaidingai ir mokėtina žyminio mokesčio suma keistina į 2 108 Eur.
29. Apibendrinus padarytas išvadas, konstatuotina, jog yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, panaikinant apeliantui nustatytą įpareigojimą nurodyti tikrąją atsakovo nuolatinės buveinės vietą procesinių dokumentų įteikimui, taip pat mokėtiną žyminio mokesčio sumą sumažinant iki 2 108 Eur, o likusius teismo nustatytus įpareigojimus paliekant nepakeistus (CPK 329 str. 1 d., 338 str., 337 str. 1 d. 4 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartį pakeisti, jos rezoliucinę dalį išdėstant taip:
„Nustatyti ieškovui 10 dienų terminą šiems ieškinio trūkumams pašalinti: a) sumokėti 2 108 eurų žyminio mokesčio, b) pateikti procesinius dokumentus su vertimu į anglų kalbą, c) pagrįsti, kad Vilniaus apygardos teismas yra kompetentingas ginčo nagrinėjimui.“
Nustatyti, kad termino pradžia skaičiuojama nuo šios nutarties priėmimo.