Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, sekretoriaujant Joanai Kardokienei, dalyvaujant ieškovei J. E. G. ir jos atstovei advokatei Dianai Višinskienei, atsakovui J. E. ir jo atstovui advokatui Kazimierui Juknai, viešame teismo po­sėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl turto dalių nustatymo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje pagal ieškovės J. E. G. ieškinį atsakovams M. M. ir J. E., ir pagal atsakovo J. E. priešieškinį ieškovei J. E. G. ir atsakovei M. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad jos tėvas J. E. gyveno name (duomenys neskelbtini). Jo pirma žmona mirė gimdydama paskutinį jų vaiką. Ieškovės senelis buvo ūkininkas ir turėjo 50-60 ha žemės, todėl 1949 m. jį ištrėmė į Sibirą. Saugodamas nuo trėmimo savo dukrą (ieškovės motiną) ieškovės senelis per prievartą ją ištekino už ieškovės tėvo J. E., kuris jau turėjo 4 vaikus. Ieškovė teigia, kad jos senelis jos mamai sakė, kad pastatys jai namą ir iškirto iš savo miško medienos. Medieną mirkė tris metus, kad būtų tinkama namo statybai. Žemės sklypą valdžia davė T. B. kaip kolūkietei, o ieškovės mama šį sklypą nusipirko iš jos 1950-1951 metais. Tuo metu mediena namo statybai jau buvo paruošta. Ieškovės motina pinigų sklypui pirkti turėjo, nes pinigų jai davė jos tėvas (ieškovės senelis) prieš ištremiant į Sibirą. Trėmimo metu motina taip pat pasiėmė dalį avių ir du senelio arklius. Be to, jos motina dirbo vyno gamykloje ir užsidirbo visą valstybinę pensiją. Kai namo statybai pritrūko pinigų ieškovės motina pasiskolino 5 000 rublių iš B.. Taip pat namo statybai T. Z. davė jos motinai plytų ir šiferio. Dėdė J. rąstus atvežė dar 1948 m. ir jie 4 metus stovėjo tame sklype. Namui statyti jos motina samdė meistrus. Namą statė mažiausiai 10 metų. Jos tėvas namui padarė grindis, suoliuką, paobliavo, tačiau dirbo labai mažai.

Teismo posėdžio metu atsakovas J. E. paaiškino, kad ieškovės seneliai S. nebuvo turtingi, kaip teigia ieškovė. Jų žemę (duomenys neskelbtini)kaime sudarė nederlingi smėlynai, o miškas dar nebuvo užaugęs, nes buvo tik krūmai. Jų namuose grindys iki ištrėmimo buvo molinės, nes medienos jie neturėjo. Ieškovės motina, tėvų trėmimo metu, jokių tėvų avių nepasiėmė, nes su vyru J. E. gyveno (duomenys neskelbtini) miestelyje, kolūkiui nepriklausė ir neturėjo kur jų laikyti. Kai 1939 m. atsakovo tėvas susituokė su M. E. jis gyveno savo name (duomenys neskelbtini), dirbo Cvilingo fabrike, gerai uždirbo ir buvo vienas turtingiausių (duomenys neskelbtini). Po karo tėvas dirbo staliumi buitiniame kombinate, o atsakovas, jau būdamas 17 metų, dirbdavo kartu su tėvu. Sename name tėvas turėjo įrankius ir pradėjo gaminti naujam namui langus ir duris. Ištekėjusi už jo tėvo M. E. niekur nedirbo, nemokėjo rašyti, buvo namų šeimininkė. Kraičio į naują šeimą M. E. neatsinešė. Naujo namo Vytauto gatvėje statyba prasidėjo 1950-1951 metais. Žemės sklypą atsakovo tėvas gavo iš valdžios, su kuria gerai sutarė. Kadangi tais laikais nebuvo galima turėti dviejų namų, tai atsakovo tėvas pardavė savo namą Seinų gatvėje ir, 1959 metais, motinos R. E. namą. Pinigus už šį namą tėvas pasidalino su savo broliu. Savo dalį pinigų atsakovo tėvas naudojo naujo namo statybai. Atsakovui pinigų tėvas nedavė. Medžiagas naujo namo statybai tėvas pirko, nes visada gaudavo atlyginimą. Be to, rąstų turėjo dar prie seno namo, nes jis buvo nebaigtas. Rąstų iš M. E. tėvų miško namo statybai nevežė, nes miškas tuo metu dar nebuvo užaugęs. Namo sienas statė samdyti darbininkai, kuriuos samdė atsakovo tėvas. Tačiau naujam namui visas duris ir langus padarė pats tėvas J. E.. Jis taip pat sudėjo grindis, lubas, atliko kitus staliaus darbus. Atsakovas patvirtino, kad per vasaros atostogas taip pat padėjo tėvams statyti namą ir pats padėjo dengti stogą. Namo statyba truko ilgai, baigtas buvo 1967-1969 m., nors pirmą aukštą įrengė anksčiau. Šį namą atsakovo tėvas pastatė savo pinigais, gyvendamas santuokoje su M. E., todėl jis priklausė jiems abiems lygiomis dalimis.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas, priešieškinis tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad šalių tėvas J. E. ir ieškovės motina M. E. gyvendami santuokoje pasistatė gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. sav., kuris buvo jų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovė neįrodė, kad namas buvo pastatytas vien tik jos motinos M. E. lėšomis ir iš jos tėvų dovanotų pinigų bei statybinių medžiagų, todėl remiantis sutuoktinių lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje prezumpcija, pripažintina, kad sutuoktinių J. E. ir M. E. dalys bendroje nuosavybėje yra lygios.

Teismo išvados grindžiamos šiais įrodymais ir motyvais.

Iš Šv. Jurgio katalikų parapijos 1997-01-20 pažymos Nr. 129 matyti, kad M. S. gimė 1913 metais (duomenys neskelbtini) kaime, jos tėvai O. S. ir P. S. (T 1, b. l. 13).

Iš Šv. Jurgio katalikų parapijos 1997-01-20 pažymos Nr. 130 matyti, kad M. S. ir J. E. susituokė Veisiejų bažnyčioje 1939 metais (T 1, b. l. 13).

Iš 1974-06-25 mirties akto įrašo Nr. 13 matyti, kad M. E. mirė (duomenys neskelbtini) (T 1, b. l. 36), o iš (duomenys neskelbtini) mirties liudijimo, įrašo Nr. 1537, matyti, kad J. E., asmens kodas (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) (T 1, b. l. 51).

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitas inžinerinis statinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. sav., bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso M. E., gimusiai (duomenys neskelbtini), ir J. E., asmens kodas (duomenys neskelbtini) (T 1, b. l. 56-58).

Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto registre įregistruotas faktas, kad gyvenamasis namas su ūkio pastatais, esantys (duomenys neskelbtini), Lazdijų rajone, J. E. ir M. E. priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise yra nustatytas Lazdijų rajono apylinkės teismo 2003-04-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-019-03/2003 (T 1, b. l. 49, T 2, b. l. 37-38).

Pagal Civilinio kodekso (toliau CK) 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o šio straipsnio 2 dalis numato, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. Pagal CK 3.123 straipsnio 1 dalį, teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Pagal CK 4.89 straipsnio 1dalį, bendraturčio dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatoma paties bendraturčio reikalavimu arba pasibaigus bendrosios jungtinės nuosavybės teisiniams santykiams.

Tarp bylos šalių, kurios yra mirusių sutuoktinių M. E. ir J. E. įpėdiniai, kilo ginčas dėl M. E. ir J. E. dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, todėl jos prašo nustatyti šias dalis pasibaigus bendrosios jungtinės nuosavybės teisiniams santykiams. Atsakovas J. E. remiasi CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinių lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje prezumpcija, o ieškovė prašo nukrypti nuo lygių dalių.

Kiekviena prezumpcija gali būti paneigta, tačiau ją nuginčyti ir pateikti ją paneigiančius įrodymus turi šalis, kuri nesutinka su įstatyme įtvirtinta prezumpcija. Todėl ieškovė turi pareigą pateikti patikimus ir pakankamus įrodymus, paneigiančius CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutuoktinių lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje prezumpciją.

Ieškovė įrodinėja, kad jos motina M. E. iš esmės viena pasistatė ginčo namą su priklausiniais už savo pinigus, kuriuos gavo iš savo tėvų O. S. ir P. S., ir iš tėvų dovanotos medienos namui statyti, o M. E. sutuoktinis J. E. prie namo statybos iš esmės neprisidėjo nei pinigais, nei darbu. Tuo tarpu atsakovas J. E. įrodinėja, kad ginčo namą pastatė ne viena M. E., o kartu su sutuoktiniu J. E. jų santuokos metu.

Vertinant šioje byloje įrodinėtinas aplinkybes pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas pačiame įstatyme yra nurodęs atvejus, kai tam tikrų aplinkybių įrodinėti konkrečioje byloje nereikia. Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 182 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šiuo atveju pripažintina, kad minėtu Lazdijų rajono apylinkės teismo 2003-04-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-019-03/2003, kurioje dalyvavo visos šios bylos šalys, jau yra nustatyta viena iš šioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Be teismo pripažintų faktų, kad gyvenamąjį namą su ūkio pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), Lazdijų rajone, J. E., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. E. valdė bendrosios jungtinės nuosavybės teise; kad J. E. priėmė palikimą po sutuoktinės M. E. mirties (duomenys neskelbtini), pradėdamas jį faktiškai valdyti, teismo sprendimo aprašomojoje dalyje kaip įrodytas pripažintas ir faktas, jog gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus gyvendami santuokoje pasistatė abu sutuoktiniai J. E. ir M. E. (T 2, b. l. 37-38).

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Aiškindamas nurodytas proceso teisės normas, kasacinis teismas yra suformulavęs tokias esmines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-554/2009, Nr. 3K-7-173/2010, Nr. 3K-3-306/2010, Nr. 3K-3-408/2012, Nr. 3K-3-540/2012).

Nagrinėjamu atveju faktas ar ginčo namą esantį (duomenys neskelbtini), Lazdijų rajone, pastatė viena M. E., ar tai padarė kartu su savo sutuoktiniu J. E., buvo įrodinėjimo dalykas tiek minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-019-03/2003, tiek yra įrodinėjimo dalykas šioje byloje. Abejose bylose dalyvauja visi tie patys asmenys. Tai reiškia, kad minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-019-03/2003 nustatyto fakto, jog gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus gyvendami santuokoje pasistatė abu sutuoktiniai J. E. ir M. E., ieškovė negali iš naujo ginčyti šioje byloje, todėl šio fakto papildomai įrodinėti šioje byloje nereikia, nes jis yra nustatytas. Be to, pripažintina, kad šio fakto ieškovės pateikti įrodymai bet kuriuo atveju nepaneigia, o atsakovo pateikti įrodymai tik dar kartą jį patvirtino.

Šiuo atveju be ieškovės paaiškinimo, kad prie ginčo namo statybos jos tėvas savo darbu neprisidėjo nėra kitų patikimų įrodymų tokiam teiginiui pagrįsti. Nors liudytoju apklaustas G. V. E. kaip ir ieškovė teigė, kad jų tėvas J. E. prie ginčo namo statybos savo darbu neprisidėjo, tačiau tokiais jo parodymais teismas negali vadovautis kaip patikimu įrodymu. Pabrėžtina, kad liudytojas minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-019-03/2003 buvo apklaustas kaip trečiasis asmuo ir teigė priešingai – kad ginčo namą statė jis ir jo tėvas J. E. kartu (T 2, b. l. 37-38). Akivaizdu, kad liudytojo parodymai šioje byloje, kurie prieštarauja jo paties anksčiau duotiems parodymams kitoje byloje ir įsiteisėjusiam teismo sprendimui ankstesnėje byloje, negali būti pakankamu pagrindu CK 3.117 straipsnyje įtvirtintai prezumpcijai paneigti. Nors ieškovės atstovė teigia, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo 2003-04-22 sprendime Nr. 2-019-03/2003 nėra nurodyta, kad trečiasis asmuo, kuris davė tokius paaiškinimus, yra G. V. E., tačiau toks teiginys yra nepagrįstas ir neatitinka minėto teismo sprendimo. Nors minėtoje civilinėje byloje ir buvo ne vienas trečiasis asmuo, tačiau teismo sprendimo įžanginėje dalyje aiškiai nurodyta, kad teismo posėdyje dalyvavo tik vienas trečiasis asmuo - G. V. E., kuris vienintelis iš trečiųjų asmenų ir davė paaiškinimus posėdžio metu, įrašytus teismo sprendime. Tuo tarpu šios bylos atsakovas J. E. ankstesnėje byloje buvo savo tėvo J. E. atstovas kartu su advokate ir jo paaiškinimai teismo sprendime aprašyti kartu su advokatės paaiškinimais dar prieš trečiojo asmens paaiškinimus (T 2, b. l. 37-38). Todėl ieškovės atstovės argumentas, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo 2003-04-22 sprendime Nr. 2-019-03/2003 nurodyti trečiojo asmens paaiškinimai priskirtini ne šios bylos liudytojui G. V. E., o šios bylos atsakovui J. E. yra visiškai nepagrįstas.

Kiti du ieškovės prašymu apklausti liudytojai - E. L. ir A. V., nepatvirtino ieškovės paaiškinimų, kad ginčo namą pastatė viena ieškovės motina M. E.. Liudytojas E. L. patvirtino, kad gimė 1953 m. tremtyje Rusijoje, o į Lietuvą grįžo tik 1958 m. ir nematė bei nežino kas pastatė E. namą (duomenys neskelbtini). Taigi, šis liudytojas negali patvirtini ieškovės nurodomų aplinkybių. Tuo tarpu liudytojas A. V. patvirtino, kad gyveno šalia ieškovės tėvų toje pačioje (duomenys neskelbtini) ir matė kaip E. statėsi namą. Liudytojas patvirtino, kad namą statė ir jo tėvas, ir pats M. E. sutuoktinis J. E., ir šios bylos atsakovas J. E.. Liudytojas patvirtino, kad M. E. sutuoktinis J. E. padarė namui langus, duris, patvirtino, kad namą statė visa E. šeima tik nežino už kieno pinigus.

Taigi, ieškovės prašymu apklaustų liudytojų parodymai nepatvirtina jos paaiškinimų, kad ieškovės tėvas savo darbu visiškai neprisidėjo prie namo statybos. Maža to, liudytojas A. V. net ir paneigė ieškovės paaiškinimus, patvirtindamas, kad ieškovės tėvas pats statė namą, gamino langus, duris. Tuo tarpu atsakovo prašymu apklaustos liudytojos Nijolė E. E. ir O. B. paneigė ieškovės paaiškinimus ir patvirtino atsakovo J. E. paaiškinimus, patvirtindamos, kad ginčo namą statė ne tik samdyti darbininkai, bet ir pats M. E. sutuoktinis J. E., kuris pats pagamino namui langus, duris, pats dirbo statant namą. Pažymėtina, kad ginčo šalims patvirtinus, jog namas buvo statomas ir įrenginėjamas daugiau kaip 10 metų, per kuriuos šio namo savininkai visą laiką gyveno santuokoje, ieškovės teiginys, jog jos tėvas savo darbu visiškai neprisidėjo prie jam pačiam reikalingo namo statybos yra ne tik neįrodytas, bet ir nelogiškas bei racionaliai nepaaiškinamas. Juk gyvenant šeimoje abu sutuoktiniai yra suinteresuoti jiems reikalingo būsto įsigijimu ir įrengimu, todėl nesuprantama dėl kokių priežasčių vienas sutuoktinis turėtų visiškai ignoruoti bendrus šeimos interesus ir sąmoningai neprisidėti prie bendro turto kūrimo, kaip teigia ieškovė.

Įvertinus aptartus liudytojų parodymus teismas pripažįsta, kad ieškovė liudytojų parodymais nepaneigė Lazdijų rajono apylinkės teismo 2003-04-22 sprendime Nr. 2-019-03/2003 nustatyto fakto, kad M. E. sutuoktinis J. E. statė savo ir sutuoktinės bendrą namą. Tuo tarpu atsakovas J. E. papildomais minėtų liudytojų parodymais šį faktą tik patvirtino.

Nustačius, kad santuokos metu M. E. sutuoktinis J. E. prie bendro šeimai reikalingo turto sukūrimo prisidėjo savo darbu, nėra pagrindo pripažinti, kad jis įgijo tik labai mažą nuosavybės teisės dalį į šį turtą, kaip teigia ieškovė. Preziumuojama, kad santuokos metu įgyjant turtą bet koks reikšmingas sutuoktinio indėlis į turto sukūrimą sukuria jam lygias teises kaip ir kitam sutuoktiniui. Teismų praktikoje net ir tuo atveju, jeigu sutuoktinis fiziškai neprisideda prie konkretaus turto gerinimo, tačiau tuo pačiu metu vykdo kitas šeimos pareigas, pvz., prižiūri vaikus, laikytina, jog jis prisideda savo darbu, nes sudaro sąlygas kitam sutuoktiniui rūpintis jo asmeninio turto gerinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-625/2012). Todėl šiuo atveju nustatytas faktas, kad ieškovės tėvas asmeniškai dirbo statant šeimos namą, pats gamino namo langus ir duris, pats įrengė grindis, lubas, neabejotinai pripažintinas jo nuosavybės teisės į šį namą įgijimo pagrindu, sukuriančiu jam lygias nuosavybės dalis su jo sutuoktine M. E., nepriklausomai nuo to ar pinigais namo statyba būtų buvusi finansuojama tik iš asmeninių M. E. pinigų ar iš bendrų sutuoktinių lėšų.

Nors ieškovė sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją siekia paneigti tvirtindama ir tai, kad ginčo namą jos motina statė tik iš asmeninės nuosavybės teise priklausančių pinigų, tačiau ir šios aplinkybės ieškovė taip pat neįrodė. Visų pirma, pačios ieškovės paaiškinimai dėl namo statybai jos motinos panaudotų pinigų kilmės ir žemės sklypo įsigijimo yra prieštaringi. Ieškinyje ji nurodė, kad namą jos motina statė iš ikisantuokinių santaupų ir tėvų dovanotų lėšų, o žemės sklypą jos motinai skyrė valstybė, tuo tarpu teismo posėdyje ieškovė jau teigė, kad jos motina namo įrengimui dar ir skolinosi apie 5 000 rublių iš B., o žemės sklypą nusipirko iš T. B., kuriai jis buvo suteiktas. Kaip minėta, vien tik prieštaringais paaiškinimais įstatyme įtvirtintos prezumpcijos paneigti nealima, tam būtina pateikti svarius ir patikimus įrodymus. Tačiau ieškovė nepateikė jokių papildomų įrodymų savo paaiškinimams pagrįsti.

Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų apie ieškovės motinos turėtas santaupas, dovanų gautas ar pasiskolintas pinigines lėšas, apie žemės sklypo suteikimą ieškovės motinai ar įsigijimą iš B.. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015-10-12 pažyma Nr. AK-891 patvirtina, kad archyve nėra dokumentų, patvirtinančių, jog P. S. ar O. S. 1938-1950 m. dovanojo (perleido) pinigų M. S. E. (T 1, b. l. 104-105). Alytaus apskrities archyvo 2015-10-20 pažymoje taip pat konstatuota, kad archyve nėra sutarties, kuria P. S. ar O. S. dovanotų ar kitaip perleistų pinigus M. S. E. (T 1, b. l. 109). Byloje apklausti liudytojai negalėjo patvirtinti, kad būtų matę, jog M. S. turėjo asmeninių pinigų, gautų iš tėvų. Vienintelis liudytojas G. V. E. teigė girdėjęs iš pačios M. E. apie jos kraitį ir santaupas, tačiau patvirtino, kad pats pinigų pas ją nematė. Be to, kaip minėta, šis liudytojas ankstesnėje byloje apie tas pačias namo statybos aplinkybes davė kitokius paaiškinimus, todėl jo parodymų šioje byloje negalima pripažinti patikimais ir pakankamais pačios ieškovės prieštaringiems paaiškinimams pagrįsti. Pažymėtina, kad pati ieškovė jos motinos tėvų galimybes dovanoti savo dukrai pinigines lėšas grindžia ne įrodymais, patvirtinančiais, kad patys S. turėjo pakankamai pinigų, o tik įrodymais, patvirtinančiais, jog S. turėjo apie 50-60 ha žemės ir buvo ištremti, kas pasak ieškovės patvirtina, kad seneliai turėjo pinigų. Pripažintina, kad toks įrodinėjimas iš esmės yra tik savo išvadų pagrindimas prielaidomis, nes pats faktas, kad ieškovės seneliai turėjo žemės dar neįrodo, kad jie turėjo pakankamai pinigų, ir juo labiau neįrodo, kad pinigus dovanojo savo dukrai. Pažymėtina, kad ieškovės pateikti archyviniai dokumentai patvirtina, jog P. S. 1944-1948 m. turėjo 36,96 ha žemės, o 1949 m. ištremiant į Rusiją turėjo tik 30 ha žemės (T 1, b. l. 103-124). Jokie dokumentai nepatvirtina ieškovės nurodomos aplinkybės, kad jos seneliai turėjo 50-60 ha žemės.

Vertinant ieškovės tėvų turtinę padėtį svarbu ir tai, kad iš ieškovės pateiktų (duomenys neskelbtini) Seinų gatvės 1955-1960 m. (T 1, b. l. 17-22) ir (duomenys neskelbtini) Vytauto gatvės 1961-1963 m. (T 1, b. l. 28-29), 1971-1972 m. (T 1, b. l. 86-87), 1973-1978 m. (T 1, b. l. 30-33) ūkinių knygų matyti, jog J. E. ir M. E. šeimos galva iki 1973 m. buvo J. E., kuris nuo 1950 m. iki 1960 m. dirbo staliumi (duomenys neskelbtini) pramkombinate ir Statybos remonto kombinate, o nuo 1961 m. iki 1963 m. - miltų keitimo punkte. Tuo tarpu pagal šių ūkinių knygų duomenis M. E. nuo 1955 m. buvo namų šeimininkė ir dirbti pradėjo tik nuo 1958 m. (T 1, b. l. 86-89). Pažymėtina, kad nurodytose ūkinėse knygose gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pastatymo metai nurodyti 1958 m. Visuma šių įrodymų patvirtina atsakovo J. E. paaiškinimus, kad nuo 1950 m., kai (duomenys neskelbtini)buvo pradėtas statyti naujas tėvų namas, M. E. sutuoktinis J. E. visą laiką dirbo, gavo pajamas, išlaikė šeimą ir turėjo galimybes finansiškai prisidėti prie naujo namo statybos. Tuo tarpu duomenys apie M. E. darbo pradžią sutampa su gyvenamojo namo statybos pabaigos data, nes minėtose ūkinėse knygose 1958 m. yra nurodyti ir kaip namo pastatymo data, ir kaip pirmieji metai kada M. E. pradėjo dirbti. Šios aplinkybės leidžia daryti priešingą išvadą dėl M. E. sutuoktinio J. E. finansinio prisidėjimo prie ginčo namo statybos nei teigia ieškovė. Akivaizdu, kad naujo šeimos namo statybos metu visą laiką dirbdamas, būdamas šeimos galva ir vienas išlaikydamas šeimą M. E. sutuoktinis J. E. finansiškai taip pat prisidėjo prie ginčo namo statybos, net jeigu M. E. namo statybai ir panaudojo kokias nors asmenines pinigines lėšas. Juk namo statybos metu nedirbdama ir negaudama jokių pajamų, reikalingų šeimos pragyvenimui, M. E. naudojosi sutuoktinio darbo užmokesčiu kasdieniniams šeimos poreikiams ir būtent dėl to galėjo turėti galimybę namo statybai panaudoti asmeninius pinigus, jeigu juos turėjo. Todėl asmeninių jos pinigų panaudojimas, net jeigu jis ir būtų įrodytas, šiuo atveju iš viso neturi esminės reikšmės sprendžiant ginčą, nes tai nebūtų pagrindas jos indėlį į bendro šeimos turto sukūrimą pripažinti tokiu esminiu ir tiek daug reikšmingesniu nei jos sutuoktinio, kad sutuoktinių turto dalis reikėtų nustatyti tokio skirtingo dydžio kaip prašo ieškovė. Tačiau ieškovė neįrodė, kad jos motina iš viso turėjo ikisantuokinių santaupų ar dovanų gautų pinigų. Pažymėtina, kad nėra jokių įrodymų, jog M. E. iki santuokos ir 19 metų po santuokos būtų dirbusi, todėl ieškovė neįrodė, kad jos motina turėjo ikisantuokinių santaupų, arba kad iki namo statybos pradžios 1950 m. galėjo jų sukaupti savo pastangomis.

Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų nei, kad žemės sklypas namo statybai buvo suteiktas jos motinai, nei, kad ji nusipirko šį žemės sklypą iš T. B.. Pati ieškovė teigia, ir jos pateikti archyviniai dokumentai tą patvirtina, kad jos senelius 1949 m. sovietų valdžia ištrėmė į Rusiją už tai, kad jie turėjo daug žemės ir buvo laikomi stambiais žemvaldžiais. Todėl ieškinyje nurodytas teiginys, kad ta pati valdžia M. E. suteikė žemės sklypą namo statybai yra ne tik neįrodytas, bet ir nelogiškas, nes stambių žemvaldžių vaikams žemė nebuvo suteikinėjama kai už tos pačios žemės turėjimą buvo taikomos sankcijos. Tuo tarpu teismo posėdžio metu nurodytos naujos aplinkybės, kad žemės sklypą namo statybai M. E. nusipirko iš T. B., ieškovė jokiais įrodymais nepagrindė. Ji nepateikė įrodymų, nei kad žemės sklypas buvo suteiktas T. B., nei, kad jos motina jį nusipirko iš šios moters. Be to, kaip minėta, nėra jokių įrodymų, kad M. E. būtų turėjusi santaupų ar pajamų namui statyti, o tuo pačiu ir žemei pirkti.

Byloje taip pat nėra įrodymų, kad ginčo namas buvo pastatytas išimtinai tik iš ieškovės senelių medienos, padovanotos savo dukrai. Atsakovas teigia, kad namo statybai jo tėvas naudojo ir savo turimą medieną, kuri buvo skirta dar senam namui Seinų gatvėje užbaigi. Liudytojos N. E. E. ir O. B. patvirtino, kad ieškovės tėvas J. E. dar sename name pagamino naujam namui medinius langus ir duris, kas atitinka atsakovo paaiškinimus, kad jo tėvas turėjo savo medienos. Galiausiai pažymėtina, kad net jeigu M. E. tėvų mediena namo statybai ir buvo panaudota, tai nereiškia, kad ši aplinkybė paneigia jos sutuoktinio J. E. teisę į lygias pastatyto namo dalis, nes prie namo pastatymo savo darbu ir lėšomis prisidėjo ir pats J. E., kuris tuo metu vienas ir išlaikė šeimą.

Vertinant patį ieškovės reikalavimą pažymėtina, kad jis net ir pagal savo esmę yra nepagrįstas ir negalėtų būti patenkintas. Esant teismo sprendimu nustatytam ir viešame registre įregistruotam faktui, kad ginčo turtas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso mirusiems sutuoktiniams, o įstatymui preziumuojant, kad sutuoktinių dalys bendroje nuosavybėje yra lygios, nukrypimas nuo lygių dalių tokiu santykiu kaip 1/10 ir 9/10 iš esmės reiškia pačios bendrosios jungtinės nuosavybės paneigimą. Nustačius, kad sutuoktiniai būtent tokio dydžio indėliais prisidėjo prie turto sukūrimo toks turtas turėtų būti pripažįstamas asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, o ne bendrąja jungtine nuosavybe, tik su skirtingo dydžio sutuoktinių dalimis. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad net ir nukrypimas nuo lygių dalių prezumpcijos santykiu 3/4 dalys ir 1/4 dalis yra CK 3.123 straipsnyje įtvirtinto reglamentavimo pažeidimas, nes teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos faktines aplinkybes, turi nustatyti tokias kiekvienam sutuoktiniui tenkančio turto dalis, kad tai atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl CK 3.123 straipsnio 1 dalies taikymo šios kategorijos bylose, pagal kurią, kai yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, paprastai sutuoktiniams priteisiama atitinkamai 2/3 ir 1/3 dalys bendro turto (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 3K-3-220/2007). Todėl šiuo atveju galiojantis minėtas teismo sprendimas, kuriuo jau yra pripažinta, kad ginčo namą su priklausiniais sutuoktiniai pasistatė kartu ir jis priklausė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise, savaime eliminuoja galimybę nukrypti nuo lygių dalių prezumpcijos taip drąstiškai, kaip to prašo ieškovė. Tačiau ieškovei neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą, šioje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, įtvirtinto CK 3.117 straipsnio 1 dalyje.

Pažymėtina, kad ieškovės pateikti M. E. testamentai (T 1, b. l. 37-38, 39) ir ieškovės argumentai, kad šių testamentų turinys rodo, jog pati ieškovės motina laikė gyvenamąjį namą, esantį Vytauto g. 46, Seirijuose, jos asmenine nuosavybe, teisiškai nereikšmingi sprendžiant ginčą šioje byloje. Ginčo turto teisinis režimas jau yra nustatytas minėtu Lazdijų rajono apylinkės teismo 2003-04-22 sprendimu Nr. 2-019-03/2003, kuriuo pripažintina, kad tai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o patys testamentai yra negaliojantys, nes vieną panaikino pati testatorė (T 1, b. l. 40), o kitą – teismas (T 1, b. l. 41-43). Be to, testamente nurodyta testatoriaus nuomonė dėl testamentu paliekamo turto teisinio režimo ir jo priklausomybės vienam testatoriui nėra testatoriaus nuosavybės teisių į tą turtą įrodymas. Testatoriaus nuosavybės teisę į paliekamą turtą patvirtina konkretūs turto nuosavybės įrodymai, o ne testatoriaus subjektyvi nuomonė, kad paliekamas turtas priklauso jam. Tačiau šiuo atveju be testamentuose išreikštos subjektyvios M. E. nuomonės nėra jokių įrodymų, kad M. E. turėjo teisę į didesnę nei 1/2 dalį ginčo turto, įgyto santuokoje su J. E..

Atsižvelgiant į visus nurodytus argumentus ir šalių pateiktus įrodymus teismas pripažįsta, kad ieškovės ieškinys yra neįrodytas, todėl atmestinas, o atsakovo priešieškinis atitinka įstatyme įtvirtintą lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje prezumpciją, todėl tenkintinas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Todėl atmetus ieškinį ir sprendimą priėmus atsakovo naudai, bylinėjimosi išlaidas turi teisę prisiteisti atsakovas J. E. iš ieškovės J. E. G., kuri ginčijo įstatyme įtvirtintą prezumpciją.

Atsakovas prašo bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovės (T 2, b. l. 5-8). Atsakovo bylinėjimosi išlaidas sudaro: 30 EUR žyminio mokesčio (T 2, b. l. 4) ir 600 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios pagrįstos pinigų priėmimo kvitu (T 2, b. l. 36). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo advokatas surašė atsiliepimą į ieškinį ir priešieškinį, teikė patarimus ir atstovavo atsakovą trejuose teismo posėdžiuose, kurie užtruko iš viso 6 val. 45 min. (T 1, b. l. 92, T 2, b. l. 10, 43), pripažintina, kad 600 EUR dydžio atsakovo advokatui sumokėtas honoraras neviršija Teisingumo ministro patvirtintų civilinėse bylose priteistinų užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą maksimalių dydžių. Pagal 2004-04-02 teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau Rekomendacijos) 7 ir 8.19 punktus, maksimalus priteistino užmokesčio už vieną atstovavimo valandą teisme dydis šiuo metu yra 71,39 EUR. Remiantis Rekomendacijų 9 punktu, už teismo posėdžiuose užtruktas 6 val. 45 min. turi būti priteisiama kaip už 7 valandas atstovavimo teisme. Tai reiškia, kad vien tik už 7 advokato atstovavimo teisme valandas atsakovui gali būti priteisiama 499,73 EUR suma (71,39 EUR x 7 val.). Be to, advokatas atsakovui surašė atsiliepimą į ieškinį ir priešieškinį, todėl pagal Rekomendacijų 7 ir 8.2 punktus, už šių dokumentų parengimą atsakovui gali būti priteisiama 3 569,50 EUR bylinėjimosi išlaidų (713,90 EUR x 2,5 koeficientas x 2 dokumentai). Taigi, iš viso maksimali atsakovui priteistina suma už advokato pagalbą šioje byloje gali sudaryti 4 069,23 EUR (499,73 EUR + 3 569,50 EUR). Akivaizdu, kad atsakovo prašoma priteisti tik 600 EUR dydžio suma iš galimos maksimalios 4 069,23 EUR sumos, visiškai atitinka Rekomendacijose nustatytus priteistinų išlaidų dydžius ir kriterijus, nes yra net kelis kartus mažesnė. Todėl patenkinus atsakovo priešieškinį, šios išlaidos atsakovui priteistinos iš ieškovės. Viso atsakovui iš ieškovės priteistina 630 EUR bylinėjimosi išlaidų (30 EUR + 600 EUR). Valstybės išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurios sudaro 7,68 EUR sumą, priteistinos iš ieškovės, nes sprendimas priimtas kitos šalies naudai (CPK 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis CPK 259 str., 260 str., 268 str., 270 str., 385 str., teisėjas

nusprendė:

Ieškovės J. E. G. ieškinį atmesti.

Atsakovo J. E. priešieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti, kad M. E., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. E., asmens kodas (duomenys neskelbtini), dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra lygios ir jiems abiem priklauso po 1/2 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kito inžinerinio statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. sav.

Priteisti J. E., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 630 EUR (šešis šimtus trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų iš J. E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Išieškoti iš J. E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 7,68 EUR (septynis eurus 68 centus) bylinėjimosi išlaidų valstybei, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąs­kaitą Nr. LT247300010112394300, esančią banke „Swedbank“, AB, arba į sąskaitą Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, arba į sąskaitą Nr. LT74 7400 0000 0872 3870, esančią Danske Bank A/S Lietuvos filiale, įmokos pavadinimas – bylinėjimosi išlaidos, įmokos kodas – 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.