Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-114/2011

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-02-15
Bylos Nr.: 2A-114/2011
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Artūras Driukas, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas: E. V. G.
Atsakovas: A. G.
Trečiasis asmuo: notaro D, Vilniaus miesto 10-ojo notarų biuro
Advokatai: Lina Meškauskienė, Kęstutis Virketis, Juozas Čivilis, Justina Eugenija Alimienė

Kategorijos

21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
74.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
75.8pavadinimo nepavyko patikrinti
114.5pavadinimo nepavyko patikrinti
114.11pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-114/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.7; 74.2.3; 75.8; 114.5; 114.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

dalyvaujant: ieškovei E. V. G. ir jos atstovams advokatei Justinai Eugenijai Alimienei bei advokatui Kęstučiui Virkečiui,

atsakovui A. G. ir jo atstovei advokatei Linai Meškauskienei,trečiojo asmens notaro D. P. atstovui advokatui Juozui Čiviliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-145-431/2010 pagal ieškovės E. V. G. ieškinį atsakovui A. G. dėl sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Tretieji asmenys Vilniaus miesto 10-ojo notarų biuro notaras D. P. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė E. V. G. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 10-ojo notarų biuro notaro D. P. parengtą ir 2007 m. lapkričio 7 d. patvirtintą Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, pasirašytą tarp A. G. ir E. V. G. (notarinio registro Nr. DP-6486). Pagal šią sutartį iš esmės visas santuokinis turtas atiteko atsakovui. Ginčijama sutartis buvo sudaryta ieškovei susiklosčius sunkioms gyvenimiškoms aplinkybėms, neatsižvelgiant į šalių nepilnamečio vaiko interesus, visiškai nenaudingomis ieškovei ir vaikui sąlygomis. Sutarties sudarymo metu santykiai su atsakovu buvo įtempti. Atsakovas naudojo prieš ieškovę smurtą, varė iš namų, reikalavo atlaisvinti patalpas, kuriose veikė ieškovės įkurta Šeimos klinika. Ieškovė buvo nusprendusi imti iš banko paskolą bei įsigyti sau ir vaikui būstą. Bankas, sutikdamas ieškovei vienai duoti paskolą būstui įsigyti, reikalavo sutuoktinių povedybinės sutarties, kurios sąlygos patvirtintų teisę vienam sutuoktiniui prisiimti skolinius įsipareigojimus. Ieškovė buvo suradusi parduodamą butą, už kurio įsigijimą reikėjo skubiai mokėti, o bankas nedavė paskolos be povedybinės sutarties. Norėdama gauti šiai sutarčiai atsakovo sutikimą, ieškovė privalėjo vykdyti atsakovo iškeltą sąlygą – pasirašyti jo suredaguotą Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį. Atsakovas sutiko pasirašyti povedybinę sutartį tik pagal jo nurodytas sąlygas. Pergyvenimai dėl iširusios šeimos, darbo netekties, vaiko negalios, neturėjimo kur gyventi su vaiku, būtinybė gauti banko paskolą lėmė ieškovės iškreiptos valios dėl turto pasidalijimo sąlygų susiformavimą, o atsakovas pasinaudojo šiomis aplinkybėmis.

Atsakovas A. G. su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai - pripažino negaliojančia A. G. ir E. V. G. 2007 m. lapkričio 7 d. sudarytą Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį nuo jos sudarymo momento.

Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu šalys iš esmės neginčijo, kad ginčijamos turto pasidalijimo sutarties pasirašymo laikotarpiu jų tarpusavio santykiai buvo pašliję, šeima buvo faktiškai iširusi, ieškovės siekis gyventi atskirai buvo šalių aptartas ir nei vienai iš jų nebuvo netikėtas. Ieškovė šioje situacijoje siekė įsigyti butą savo vardu, kuris netaptų bendra su atsakovu nuosavybe, nes santuoka tarp šalių nebuvo nutraukta. Dėl paskolos butui įsigyti ieškovė kreipėsi į banką, kuris nurodė, kad kredito gavėjas gali vienas gauti paskolą tik tuo atveju, jei pristatomas dokumentas (pvz. povedybinė sutartis), patvirtinantis kredito gavėjo teisę vienam prisiimti įsipareigojimus. Atsakovas buvo informuotas apie tokius ieškovės planus ir jiems neprieštaravo. Tą patvirtina atsakovo 2007 m. rugpjūčio 8 d. pasirašytas sutikimas dėl nekilnojamojo turto įkeitimo. Tam, kad ieškovė gautų paskolą ir galėtų savo nuosavybėn įsigyti butą, buvo reikalinga abiejų sutuoktinių sudaryta vedybų sutartis. Povedybinė sutartis šalių buvo sudaryta dėl būsimo turto teisinio režimo nustatymo. Be ieškovei reikalingos vedybų sutarties, taip pat buvo pasirašyta ir ginčijama turto pasidalijimo sutartis. Teismo nuomone, ginčijama turto pasidalijimo sutartimi buvo esmingai nukrypta nuo santuokoje įgyto turto lygių dalių principo. Ieškovei toks turto pasidalijimas yra akivaizdžiai nenaudingas, nes jai atiteko 55 000 Lt vertės akcijos ir 179,67 Lt piniginio indėlio lėšų, o atsakovui atiteko 955 000 Lt vertės patalpos ir 6 083 Lt lėšų.

Teismo vertinimu, jau vien tos neginčijamos aplinkybės, kad šeima faktiškai iširo ir buvo priimtas ieškovės sprendimas išsikraustyti iš šeimos gyvenamojo namo, kai šeimoje yra bendras vaikas, nereikalauja papildomo įrodinėjimo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Jas patvirtino šalių teikti įrodymai dėl tarp jų vyravusios emocinės įtampos, konfliktinių situacijų, turėjusių įtakos ne tik šalių, bet ir jų vaiko sveikatos būklei. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad ginčijama turto pasidalijimo sutartis buvo pasirašyta ieškovės iniciatyva. Tai, kad šalys turėjo ne mažiau kaip savaitę laiko susipažinti su notaro parengtu sutarties projektu, kad jau 2007 m. spalio 26 d. teismui pateiktame prašyme dėl leidimo išdavimo buvo atkartotos tos pačios turto pasidalijimo sąlygos, dėl kurių buvo sutarta turto pasidalijimo sutartimi, nepatvirtina fakto, jog ieškovė būtų siekusi, ar jai būtų buvę reikalinga pasirašyti turto pasidalijimo sutartį. Teismas detaliau nevertino atsakovo nurodytų aplinkybių apie priežastis, lėmusias ginčijama sutartimi nustatytas turto pasidalijimo proporcijas, nes byloje nesprendžiamas klausimas dėl turto pasidalijimo. Atsakovo nurodytos aplinkybės dėl jo panaudotų lėšų bendram turtui įsigyti ir pastangų perkeliant grąžinamą žemės sklypą bei sukuriant didelę vertę ieškovės asmeninės nuosavybės teise priklausančiam turtui, suponavo teismo įsitikinimą, kad būtent atsakovui buvo naudinga kartu su ieškovei reikalinga povedybine sutartimi išspręsti turto pasidalijimo klausimą, kad jo paminėtos investicijos į turtą ir turto vertės sukūrimą nebereikalautų atskiro įrodinėjimo.

Teismas, įvertinęs ieškovės nurodytas bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus dėl ieškovės ir vaiko sveikatos būklės, spręsdamas klausimą dėl ginčijamo sandorio negaliojimo rėmėsi civiliniame procese taikytinu principu, leidžiančiu spręsti apie tam tikrą aplinkybių buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės buvo, negu, kad jų nebuvo. Teismas nusprendė, jog ginčijama sutartis neatitiko ieškovės tikrosios valios dėl jai susidėjusių sunkių aplinkybių, atsakovas žinojo, kad be jo sutikimo pasirašyti povedybinę sutartį ieškovė negalės įvykdyti jai keliamų banko reikalavimų ir negaus paskolos, todėl pasinaudojo situacija tokiu būdu, kad be atskiro aplinkybių įrodinėjimo išspręstų sutuoktiniams jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto pasidalijimo klausimus. Teismo vertinimu, ieškovei susidėjusios sunkios aplinkybės nulėmė tai, jog ji sudarė aiškiai nenaudingą sandorį, kuris pripažintinas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovo A. G. atstovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės E. V. G. ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais :

1. Teismas neįvertino arba netinkamai vertino faktines aplinkybes, reikšmingas ginčo sutarties sudarymui. Teismo motyvai grindžiami tik tuo, kad ieškovei esą susidėjo sunkios aplinkybės ir dėl to sutartis pripažinta negaliojančia. Šią nepagrįstą išvadą teismas padarė neįvertinęs pateiktų įrodymų, vien toks motyvas nesudarė pagrindo tenkinti ieškinį. Sutartis galėjo būti pripažinta negaliojančia tik nustačius CK 1.91 straipsnyje įtvirtintą faktų visumą. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nenustatęs CK 1.91 straipsnyje nustatytos juridiškai reikšmingų faktų visumos.

2. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovei buvo susidėjusios sunkios aplinkybės. Abu sutuoktiniai gyveno sunkiomis aplinkybėmis. Nesutarimai šeimoje, gyvenimas skyrium abiems šalims turėjo įtakos bei sukėlė neigiamų išgyvenimų, todėl nė vienas iš sutuoktinių negalėjo paveikti vienas kito ar pasinaudoti kitu savo naudai sudarant ginčo sutartį. Ne bet kokį sandorį galima pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Šiuo atveju nebuvo itin sunkių aplinkybių, dėl kurių ieškovė neturėtų kitos išeities, nebūtų galėjusi suvokti savo veiksmų ir išreikšti tikrosios valios. Teismas nepagrįstai vien tik faktinį šeimos iširimą vertino kaip sunkią aplinkybę, kurios nereikia įrodinėti.

3. Atsakovo motyvai patvirtina, kad ieškovei nebuvo susiklosčiusios tokios aplinkybės, kurios galėjo iškreipti jos valią ir būtų privertusios sudaryti neva nenaudingą jai sandorį. Tai, kad sutarties sudarymo metu ieškovei nebuvo susidėjusios sunkios gyvenimo aplinkybės, patvirtina jos pasiryžimas gauti didelį kreditą bei prisiimti didelius turtinius įsipareigojimus. Sudaryti ginčo sutartį siekė tiek atsakovas, tiek ir ieškovė, todėl negalima konstatuoti, jog ieškovės padėtis buvo sunki.

4. Teismas nevertino fakto, kad pati ieškovė nusprendė išsikraustyti iš šeimos namų ir gyventi atskirai nuo atsakovo. Aplinkybės, susijusios su šeimos iširimu, ieškovei buvo žinomos ir jau egzistavo iki ginčo sutarties sudarymo, ji su jomis turėjo būti susitaikiusi, todėl šeimos iširimo faktas neturėtų būti vertinamas kaip sunki aplinkybė. Smurtavimo prieš ieškovę aplinkybės nebuvo įrodytos. Sutarties sudarymo metu ieškovė turėjo darbą ir pragyvenimo šaltinį, jos vadovaujama klinika dar veikė, iš klinikos veiklos gaunamos pajamos priklausė ieškovei. Atsakovas skiria sūnui išlaikymą, kai tik ieškovė jį priima. Negalima teigti, kad sūnaus sveikatos būklė tapo sunki ginčo sutarties sudarymo metu ir galėjo turėti įtakos ieškovės apsisprendimui sudaryti sutartį. Iš ieškovės pasisakymų bei pateiktų medicininių įrašų negalima spręsti apie ligos įtaką ieškovės būsenai ginčo sutarties sudarymo metu. Ieškovė turėjo suvokti ir suvokė, kad ji turi pakankamai lėšų pragyvenimui, turi kur išeiti ir apsistoti, todėl negalima teigti, jog buvo susiklosčiusios aplinkybės, lėmusios ieškovės neturėjimą kur ir iš ko gyventi. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta aplinkybė, kad ieškovė ginčijamą sutartį sudarė laisva valia.

5. Atsakovas nepaveikė ieškovės ir savanaudiškai nepasinaudojo susidėjusiomis aplinkybėmis. Atsakovas nesuvokė ir negalėjo suvokti ieškovės nurodytų sunkių aplinkybių, nes tokių aplinkybių nebuvo, jis neprimetė savo valios dėl ginčijamos sutarties sudarymo. Neįrodyta, kad ieškovei būtų darytas spaudimas dėl ginčo sutarties sudarymo. Vien tai, kad atsakovui sutarties pagrindu atiteko daugiau turto, nesuteikia pagrindo teigti, jog jis pasinaudojo situacija ar darė ieškovei spaudimą.

6. Teismas nepagrįstai sprendė dėl atsakovo nesąžiningumo sudarant ginčo sutartį. Pagal CK 3.116 straipsnio 2 dalį CK trečiosios knygos VIII skyriaus nuostatos netaikomos, jeigu sutuoktiniai yra sudarę bendro turto padalijimo sutartį. Sutarties sąlygas lėmė ne ieškovės valios trūkumas, o susidarę tarpusavio santykiai, vienos ir kitos šalies asmeniniai interesai: ieškovės siekis, kad atsakovas nepretenduotų į žemės sklypą, į kurį ieškovei atkurtos nuosavybės teisės, kad ieškovei liktų jos vadovaujamos įmonės akcijos, bei atsakovo siekis, kad gyvenamosios patalpos, kurios buvo įsigytos iš jo lėšų, liktų jo nuosavybe. Teismo argumentai, kad ginčo sutartis naudinga tik atsakovui, yra nepagrįsti.

7. Ginčijamos sutarties sąlygos nebuvo aiškiai nenaudingos ieškovei. Pati ieškovė siekė ir sudarė sutartį tokiomis sąlygomis, kurias lėmė susiklostę tarpusavio santykiai ir šalių asmeniniai interesai. Ieškovė turėjo suvokti ir suvokė, kad atsakovui sutarties pagrindu atitekęs namas buvo įsigytas pagrindinai iš jo asmeninių lėšų. Ieškovė siekė, kad brangus žemės sklypas, į kurį jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, priklausytų tik jai. Ieškovė laisva valia atsisakė bet kokios kompensacijos, nes jai priklausė didelis žemės sklypas, kuris, atsakovo dėka, buvo perkeltas į Vilniaus rajoną. Nebuvo pagrindo konstatuoti, kad sutartis pažeidė šalių turtinius interesus, nes abiems šalims atiteko vertingi objektai. Ginčo sutartis buvo derinama pakankamai ilgą laiką, abi šalys žinojo ir suvokė jos sąlygas bei turėjo užtektinai laiko apsispręsti dėl sutarties sudarymo.

8. Sutartis išreiškė tikrąją abiejų šalių valią. Ieškovė neįrodė, kad ginčijama sutartis pasirašyta ir notaro patvirtinta nesant jos tikrosios valios. Vien faktas, kad sutartis ieškovei nenaudinga, nesudaro pagrindo teigti, jog ji neatitiko jos valios. Ieškovė siekė sudaryti ginčo sutartį būtent tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos sutartyje, nes tokia sutartis buvo naudinga ne tik atsakovui, bet ir jai.

Atsiliepimas

Ieškovė E. V. G. atsiliepime į atsakovo A. G. apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti galioti. Atsiliepime pažymima, kad teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovei buvo susiklosčiusios itin sunkios aplinkybės. Ieškovė įrodė tokias aplinkybes, susidėjusias tuo metu, kai ji buvo priversta pasirašyti Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį. Atsakovas vilkino laiką nepasirašydamas povedybinės sutarties, manipuliavo situacija ir reikalavo pasirašyti tik jam vienam naudingą Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį. Esant itin sunkiai situacijai, kuri sąlygojo iškreiptą ieškovės valią, ieškovė pasirašė tik atsakovui naudingą Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį. Atsakovo psichologinio ir fizinio smurtavimo prieš ieškovę pasekmes patvirtino liudininkai. Tai, kad ieškovė, pasirašydama atsakovo suredaguotą Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, sudarė absoliučiai sau nenaudingą sandorį, patvirtina sutarties turinys. Ieškovei buvo reikalinga tik povedybinė sutartis, bet ne Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis. Atsakovas apskritai neturėjo teisės pretenduoti į ieškovės paveldėtą senelio žemę. Ieškovė įrodė jai susiklosčiusias sunkias gyvenimo aplinkybes, tai, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu jos buvo aiškiai jai nenaudingos, kad apie šias aplinkybes atsakovas žinojo ir piktavališkai jomis pasinaudojo. Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis ieškovei buvo nereikalinga, nes ateityje laukė ištuokos byla, kurioje ir būtų padalintas šeimos turtas. Ginčijama sutartis išreiškė tik atsakovo, o ne ieškovės valią.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).

Byloje ginčas kilo dėl Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kai asmuo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priverstas sudaryti tokį sandorį labai nenaudingomis sąlygomis (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Ieškovė byloje įrodinėjo, kad sudarant 2007 m. lapkričio 7 d. sutartį dėl sutuoktinių bendro turto pasidalijimo, dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ji buvo priversta pasirašyti sutartį aiškiai nenaudingomis sąlygomis, o kita sutarties šalis (atsakovas), žinodama tokias aplinkybes savanaudiškai jomis pasinaudojo. Susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis nurodyti ieškovės ir atsakovo šeimos iširimas, psichologinė ir emocinė įtampa dėl sutuoktinių konfliktinių tarpusavio santykių, atsakovo fizinis ir psichologinis smurtavimas, varymas iš namų, vertimas uždaryti šeimos gyvenamosiose patalpose veikusią medicinos kliniką, galimybė įsigyti ieškovei reikalingą būstą tik įvykdžius banko reikalavimus dėl kredito suteikimo sąlygos – vedybų sutarties su atsakovu sudarymo, nepilnamečio vaiko negalios paaštrėjimas, ieškovės sveikatos būklės pablogėjimas.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai asmuo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo

priverstas sudaryti sandorį labai nenaudingomis sąlygomis (CK 1.91 straipsnio 1 dalis)

Apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bei įvertino bylos aplinkybes ir be pagrindo taikė CK 1.91 straipsnio nuostatas, laikytinas nepagrįstais.

CK 3.116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutuoktiniai gali pasidalyti bendrą turtą tarpusavio susitarimu. Sutuoktiniai gali susitarti pasidalyti turtą tiek lygiomis, tiek nelygiomis dalimis, jeigu toks padalijimas nepažeidžia vieno iš jų arba trečiųjų asmenų interesų. Įstatyme reikalaujama, kad bet kuriame sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją valią. Dėl to būtina, kad sandorio dalyvių valia formuotųsi normaliai, kad nebūtų išorinių aplinkybių, iškreipiančių tikrąją valią.

Byloje šalys reiškė argumentus ir teikė įrodymus dėl CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymo ar netaikymo šiam ginčui išspręsti. Analizuodama apeliacinės instancijos teismui šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytą argumentaciją teisėjų kolegija vadovaujasi byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo įvertintais įrodymais, taip pat atsižvelgia į kasacinio teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką tokios kategorijos bylose.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2004, konstatuota, kad ne kiekvieną sandorį, sudarytą dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, galima pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį. Pripažintinas negaliojančiu sandoris, kuris sudarytas susidėjus sunkioms aplinkybėms ir aiškiai nenaudingomis sandorį sudariusiam asmeniui sąlygomis, kai kita sandorio šalis, žinodama apie tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo. Taigi teismas, įgyvendindamas jam įstatymo suteiktą diskrecijos teisę, nagrinėjamoje byloje turėjo įvertinti konkrečias faktines aplinkybes, susidariusias ginčo šalių pasirašytos turto pasidalijimo sutarties sudarymo metu. Apeliaciniame skunde akcentuojami aukščiau nurodytoje kasacinio teismo 2004 m. sausio 21 d. nutartyje bei kitose kasacinio teismo nutartyse pateikti teisės išaiškinimai, kad tam, jog sandoris būtų pripažintas negaliojančiu aptariamu sandorių negaliojimo pagrindu, turi būti įrodyta CK 1.91 straipsnyje įtvirtinta faktų visuma: a) susidėjusios šaliai sunkios aplinkybės buvo tokio pobūdžio, jog neturėdama kitos išeities, ji buvo priversta sudaryti aiškiai nenaudingą sandorį; b) kita sandorio šalis žinojo šias aplinkybes ir jomis pasinaudojo; c) sandorio sąlygos šaliai labai sunkios, o ne šiaip nenaudingos. Neturėdama pagrindo nepritarti tokiems apelianto pastebėjimams, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje vertinant sutarties dėl santuokinio turto pasidalijimo teisėtumą CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos aspektu, būtina įvertinti tokios sutarties specifiką.

Įstatymų nedraudžiama nukrypti nuo lygių dalių principo sutuoktinių turto padalijimo sutartyje. Teisėjų kolegija, sutikdama su tokiu atsakovo apeliacinio skundo argumentu, konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju, esant esminiam nukrypimui nuo lygių dalių principo turto padalijimo sutartyje, kai vienam sutuoktiniui tenka absoliučiai didžioji dalis turto, o kitam – labai nedidelė šio turto dalis, esant šiai šaliai susidėjusioms sunkioms gyvenimo aplinkybėmis, vertintinas kaip sandorio sudarymas aiškiai nenaudingomis sąlygomis – tai vienas iš požymių, lemiančių tokio sandorio negaliojimą CK 1.91 straipsnio 1 dalies prasme. Pagal byloje ginčijamą sutartį atsakovui atiteko didelės vertės nekilnojamasis daiktas – 955 000 Lt suma įvertintos 379,91 kv. m. ploto negyvenamosios patalpos Vilniaus mieste, o ieškovei – menkavertis turtas, lyginant jo vertę su atsakovui atitekusio turto verte. Ginčo sutartimi įformintas šalių susitarimas dėl santuokinio turto padalijimo, kurio rezultate ieškovei pagal vertę tenka net 17,4 karto mažiau turto (atitinkamai - ieškovei turto už 55 180 Lt, atsakovui turto už 961 084 Lt), o ypač ginčo sutarties 9 punktas, kuriuo ieškovė atsisako teisės į bet kokią kompensaciją esant itin didelei kiekvienam iš sutuoktinių atitenkančio turto disproporcijai, leidžia daryti išvadą, kad dėl sunkių neigiamų aplinkybių poveikio šioje sutartyje nebuvo išreikšta protinga ieškovės valia. Nors ginčo sutartimi ieškovė, su kuria liko gyventi šalių nepilnametis vaikas, atsisakė teisės į kompensaciją už jai tenkančią žymiai mažesnę dalijamo turto dalį, pažymėtina, kad atsisakymas nuo šeimos teisės ar jos įgyvendinimo, jeigu jis pareikštas susiformavusios ydingos valios poveikyje, nepanaikina šios teisės, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 3.5 str. 1 d. nuostata).

Pirmosios instancijos teismo sprendime pagal bylos įrodymų visumą pripažintas labiausiai tikėtinas faktas dėl ieškovės iškreiptos valios formavimosi jai susidėjusių sunkių aplinkybių įtakoje ir atsakovo žinojimo apie šias aplinkybių bei pasinaudojimo jomis sudarant sandorį su ieškove aiškiai nenaudingomis pastarajai sąlygomis. Tokio fakto nustatymas nulemia sandorio pripažinimą negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykiai buvo ypač įtempti, nuolatinės konfliktinės situacijos pasiekę kritinę ribą, ieškovė nuolat jautė psichologinį ir emocinį atsakovo spaudimą, dėl nesugyvenamų santykių su atsakovu turėjo sau ir vaikui ieškotis kito gyvenamojo būsto, atsakovas vertė nutraukti šeimos patalpose veikiančios klinikos, pajamos kurioje buvo pagrindinis ieškovės pragyvenimo šaltinis, veiklą. Šios aplinkybės galėjo nulemti tai, kad ieškovei ginčo sandorio sudarymo metu buvo sudėtinga adekvačiai suvokti savo veiksmų pobūdį ir pasekmes.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad vienu metu susidėjusių sunkių aplinkybių visetas: įtampa santykiuose su atsakovu, pergyvenimai dėl šeimos iširimo, šeimos klinikos veiklos pasibaigimo aplinkybių, sūnaus negalios ūmėjimo, dvasinės pusiausvyros praradimas, emocinė depresija, poreikis greitai susirasti atskirą būstą sau ir vaikui, kliūtis gauti reikalingą paskolą neįvykdžius banko reikalavimų, kurių įvykdymo sąlyga priklausė nuo atsakovo valios, lėmė, kad jų poveikis ieškovės elgsenai ir valiniams veiksmas buvo itin reikšmingas. Teismas taip pat turėjo pagrindą pagal surinktų įrodymų visumą daryti išvadą, kad atsakovas žinojo šias ieškovei susidėjusias sunkias aplinkybes ir įvertindamas jam atsiradusią palankią situaciją tomis aplinkybėmis pasinaudojo asmeniniais turtiniais interesais. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai sudarė pakankamas teisines prielaidas teismui grįsti savo išvadas labiausiai įtikinamu faktu, kad pagal pobūdį ieškovei buvo susidėjusios tokios sunkios aplinkybės, jog ji, sau ir vaikui siekdama įgyti atskirą būstą, tačiau tam neturėdama lėšų ir privalėdama laikytis kredito įstaigos reikalavimų dėl privalomos paskolos suteikimo sąlygos – pateikimo sutuoktinių susitarimo, kuriuo ieškovė galėtų viena prisiimti skolinius įsipareigojimus kredito įstaigai už gautos paskolos grąžinimą, nerado kitos išeities, kaip pasirašyti tik atsakovui naudingomis sąlygomis sudarytą Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį tam, jog atsakovas sutiktų sudaryti ieškovei reikalingą vedybų (povedybinę) sutartį. Iš ginčo sutarties turinio akivaizdu, kad ieškovė buvo priversta pasirašyti šią sutartį itin nenaudingomis ir netgi neprotingomis sąlygomis, o tai suponuoja išvadą, jog ieškovės valia sudarant ir pasirašant tokį sandorį formavosi nenormaliomis aplinkybėmis, kuriomis atsakovas pasinaudojo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikėsi įsitikinimo, kad prieš pasirašant ginčo sutartį ieškovės tikrąją valią iškreipė jai susidėjusių sunkių aplinkybių daugetas, todėl sandorį, turintį valios trūkumų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sandorių negaliojimo normos pagrindu.

Šeimos narių lygiateisiškumas įtvirtintas CK 3.3 straipsnyje, nustatančiame šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus. CK 3.117 straipsnio dispozicija fiksuoja sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpciją ir galimybę nukrypti nuo šio principo tik įstatymo nustatytais atvejais. Apelianto teigimu, įstatyme numačius galimybę sutuoktiniams savo susitarimu pasidalyti turtą nelygiomis dalimis, sutuoktinių lygiateisiškumo principas reiškia ir tai, kad sutuoktiniai gali susitarimu spręsti santuokoje įgyto turto pasidalijimo klausimus nukrypstant nuo lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje principo, tą įtvirtindami bendro turto pasidalijimo sutartyje. Tačiau šiuo atveju įstatyme numatytas sutuoktinių turto padalijimo būdų teisinis reglamentavimas nėra reikšmingas, nes byloje nagrinėjamas ginčas ne dėl turto padalijimo, o dėl pripažinimo negaliojančia santuokinio turto pasidalijimo sutarties kaip sandorio, kuris ginčijamas konkrečiu įstatyme - CK 1.91 straipsnyje - nustatytu sandorių negaliojimo pagrindu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ginčijant nurodyto pobūdžio sandorį, būtina vadovautis ir bendraisiais principais, įtvirtintais CK 3.26, 3.27, 3.87 ir 3.117 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo mėn. 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2009). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikėsi nuostatos, kad sprendžiant dėl ginčo sutartimi fiksuotų padalijamo bendro turto dalių proporcijų, būtina vadovautis ne tik minėtuose CK trečiosios knygos straipsniuose įtvirtintais bendraisiais principais, bet ir atsižvelgti į nepilnamečio vaiko interesus.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas taikė CK 1.91 straipsnyje numatytą sandorio negaliojimo pagrindą nenustatęs įrodyti būtinos teisiškai reikšmingų faktų visumos, apsiribojęs iš esmės tik vienos būtinos šiam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti sąlygos – sandorio sudarymu esant šaliai susidėjusioms sunkioms aplinkybėms analizavimu. Taip pat teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo sprendime neįvertintos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės bei įrodymai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas glausta forma pasisakė dėl visų reikšmingų faktinių aplinkybių, kurių visuma leidžia spręsti apie sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindo buvimą sprendžiant ginčą šioje byloje. Skundžiamo sprendimo motyvacija leidžia padaryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas patenkino ieškinį ir atmetė atsakovo atsikirtimus. Nurodyti apelianto teiginiai neatitinka skundžiamo sprendimo turinio, iš kurio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tyrė abiejų šalių pateiktus įrodymus, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisiškai argumentavo sprendimą bei nenukrypo nuo formuojamos teisminės praktikos.

Dėl byloje įrodinėtinų aplinkybių ir įrodymų vertinimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo faktines aplinkybes dėl ieškovės valios formavimosi jai susidėjusių sunkių aplinkybių įtakoje ir atsakovo žinojimo apie tokias aplinkybes bei pasinaudojimo jomis sudarant sandorį su ieškove šiai aiškiai nenaudingomis sąlygomis. Teisines išvadas teismas padarė remdamasis įrodymų visumos įvertinimo principu, laikydamasis civiliam procesui būdingos faktinių aplinkybių įrodytumo tikėtinumo taisyklės. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių laikymosi aspektu pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje būtent įrodymų visuma, o ne vienas kuris iš jų, lemia tokias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime glausta motyvų forma atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius bei teisinius aspektus ir jų pagrindu padarytos teisinės išvados, pakankamos ginčui iš esmės išspręsti, motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius teisminio ginčo klausimus, o apeliaciniame skunde keliami procesinio pobūdžio pažeidimai, kuriuos, pasak apelianto, padarė teismas, nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad dėl nuolatinių nesutarimų, gyvenimo skyrium ir šeimos iširimo vienodus neigiamus išgyvenimus patyrė abu sutuoktiniai, todėl sutarties sudarymo metu jiems abiems buvo susidariusios sunkios aplinkybės, kas būdinga bet kurios skyrybų procesą pergyvenusios poros santykiams. Apelianto teigimu, tokia situacija leidžia manyti, kad nė vienas iš sutuoktinių negalėjo vienas kito paveikti ar pasinaudoti vienas kitu sudarant ginčo sandorį. Su tuo negalima sutikti, nes kiekvienas asmuo neigiamus potyrius santykiuose su sutuoktiniu, šeimos iširimą skatinančias ar gilinančias priežastis išgyvena individualiai, jų poveikis kiekvienam žmogui (priklausomai nuo jo dvasinės pusiausvyros, įgimto jautrumo, gebėjimo pakelti padidėjusią emocinę įtampą, stresines situacijas ir pan.) yra skirtingas, todėl negalima tik abstrakčiai teigti, kad pats skyrybų ar šeimos iširimo procesas kiekvienam iš sutuoktinių sukelia tuos pačius neigiamus padarinius, kuriuos būti galima vertinti, kaip atsiradimą sunkių aplinkybių, galinčių paskatinti neadekvačių valinių veiksmų padarymą. Ginčo sutarties sudarymo išvakarėse po konflikto su vyru ieškovė lankėsi Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centre, kuri jai buvo konstatuota ryškaus streso ir afekto būsena, stebimas stiprus nerimas ir vidinė įtampa (t. 1, b. l. 149). Byloje apklaustas gydytojas D. S. patvirtino, kad tuo metu pacientės būklė buvo tiek bloga ir rimta, kad jis svarstė net apie jos hospitalizavimą (t. 2, b. l. 69-70). Be to, apelianto teigimas, jog dėl šeimos iširimo neigiamus išgyvenimus patyrė ne tik ieškovė, bet ir atsakovas, niekaip nepaneigia to, kad visos nurodytos ieškovei susidėjusios aplinkybės iš tiesų buvo jai tiek sunkios, kad jų veikiama ieškovė buvo priversta sudaryti itin nenaudingą ginčo sandorį. Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad šeimos iširimas buvo be pagrindo įvertintas kaip neįrodinėtina jos nariams susidėjusi sunki aplinkybė, atmestinas, nes šiuo konkrečiu teisėjų kolegijai susiformavo priešingas nei apeliantui įsitikinimas, todėl ji visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakytomis nuostatomis. Apeliantas reiškia abstrakčią prielaidą, kad iki ginčo sutarties sudarymo ieškovė jau turėjo būti susigyvenusi su aplinkybėmis dėl šeimos iširimo, tačiau ši prielaida nebuvo pripažinta nei ieškovės, nei kitaip nebuvo pagrįsta. Atsakovo samprotavimas apie tai, kad ieškovės pasiryžimas imti iš banko didelio dydžio kreditą, esą paneigia jai susidėjusių sunkių aplinkybių buvimą, taip pat vertintinas kaip abstraktus ir subjektyvus. Apibendrintai pasakytina, kad apeliaciniame skunde atsakovo išdėstyti šeimos iširimo, ieškovės darbo ir pragyvenimo šaltinių, jos finansinės padėties, sūnaus ir ieškovės sveikatos būklės sudarant ginčo sutartį aplinkybių vertinimai yra subjektyvaus pobūdžio ir objektyviai nepaneigia tų išvadų, kurias, naudodamasis įstatymo suteikta diskrecijos teise, padarė pirmosios instancijos teismas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, kurių įtakoje ieškovė buvo priversta pasirašyti jai itin nenaudingą Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį.

Nesant pagrindo pritarti subjektyviems atsakovo vertinimams dėl susidėjusių aplinkybių, kurioms esant buvo pasirašoma ginčo sutartis, sunkumo vienai ir kitai sutarties šaliai (kolegija nesutinka su atsakovo vertinimu, kad tiek jam, tiek ir ieškovei ginčo sutarties pasirašymo metu egzistavusios aplinkybės buvo įprastos, kokios yra būdingos kiekvienai besiskiriančiai šeimai ar šeimai, kurioje yra sergančių vaikų), negalima sutikti ir su apelianto aiškinimu, kad atsakovui nebuvo žinoma apie tokias sunkias aplinkybes ir jis negalėjęs tuo pasinaudoti sudarant ginčo sutartį jam ypač palankiomis turto padalijimo sąlygomis. Iš byloje esančių duomenų pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad be su atsakovu sudarytos vedybų sutarties ieškovė neturėjo galimybės gauti banko kreditą, reikalingą būstui įsigyti. Teisėjų kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl labiausiai tikėtinos faktinės aplinkybės, kad tokia situacija, kuri susiformavo susidarius aukščiau aptartoms sunkioms ieškovės gyvenimo sąlygoms, atsakovas pasinaudojo tam, jog vedybų sutartis bus pasirašyta tik kartu sudarant turto pasidalijimo sutartį. Ieškovei atsiradusios problemos dėl būtinumo greitai gauti banko paskolą ir iškeltų jos suteikimo sąlygų lėmė tai, kad atsakovas turėjo pranašumą siūlant ir derinant turto padalijimo sutarties sąlygas. Apeliacinio skundo teiginiai, jog atsakovas negalėjo primesti ir neprimetė savo valios dėl turto padalijimo sąlygų, neturi loginio pagrindimo jau vien todėl, kad atsakovas nebuvo susaistytas jokios pareigos pasirašyti ieškovei būtinai reikalingą vedybų sutartį be turto pasidalijimo sutarties, kuria pagal jo pageidaujamas proporcijas būtų padalinamas santuokinis turtas. Atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai ir apie tai, kad turto pasidalijimo sąlygas nulėmė ne ieškovės valios trūkumas, o abiejų sutarties šalių asmeniniai interesai. Iš jokios ginčo sutarties sąlygos negalima spręsti apie kokių nors sutarties šalių asmeninių interesų suderinimą nustatant konkrečias sutuoktiniams tenkančio turto dalis, kurių disproporcija yra itin žymi. Atsakovo skunde išdėstytas teiginys, kad ginčo sutarties sąlygas lėmė ieškovės interesas (siekis), jog atsakovas nepretenduotų į ieškovės asmenine nuosavybę valdomą žemės sklypą, yra nepagrįstas, nes pretenduoti į šį ieškovės turtą atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Atsakovo nurodomas interesas (tikslas), kad dalijant turtą jam atitektų (pasiliktų jo nuosavybėje) gyvenamosios patalpos Sausio 13-osios g. 4, Vilniuje, nes jos įgytos ir įrengtos atsakovo lėšomis, nelaikytinas reikšmingu šioje byloje įrodinėtų faktų kontekste, nes aplinkybės apie tai, jog šis turtas buvo įgytas, pagerintas, prižiūrimas ir išlaikomas išimtinai asmeninėmis atsakovo lėšomis, į kurio dalį ieškovė neturėtų pagrindo reikšti turtinių teisių, nebuvo įrodinėjimo dalykas. Toks interesas neatitiko dar 2007 m. spalio 26 d. pareiškime teismui dėl leidimo sudaryti turto pasidalijimo sutartį išdavimo pateiktos sutuoktinių deklaracijos, jog šios patalpos yra santuokoje su ieškove įgytas judviejų šeimos turtas. Be to, atsižvelgiant į bendruosius sutuoktinių turtinių santykių reguliavimo teisinius pagrindus, tokio atsakovo intereso realizavimu nepateisinamai nukrypta nuo sutuoktinių teisinio lygiateisiškumo, prioritetinio nepilnamečių vaikų teisių gynimo principų. Kaip jau nurodyta, aplinkybę, kad patalpos Sausio 13-osios g. 4, Vilniuje, yra šeimos turtas, nes įgytos santuokoje, sutuoktiniai deklaravo 2007 m. spalio 26 d. pareiškime teismui dėl leidimo sudaryti turto pasidalijimo sutartį išdavimo (byla dėl teismo leidimo pridėta prie nagrinėjamos bylos pirmo tomo). Jame, be kita ko, nurodoma apie ieškovės ketinimą apsigyventi perkamame bute panaudojant banko kreditą, kurį ketinama grąžinti pardavus bankui įkeičiamą žemės sklypą. Toks sutuoktinių pareiškimo turinys patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, kad jai buvo reikalinga vedybų sutartis banko kreditui gauti, o atsakovas buvo suinteresuotas turto pasidalijimo sutartimi, kurios aktualiausia jam sąlyga būtų nurodytų patalpų atitekimas asmeninėn nuosavybėn, pasinaudojus situacija dėl būtinumo ieškovei sudaryti su atsakovu vedybų sutartį. Ginčijamoje turto pasidalijimo sutartyje nėra aptartos atsakovo dėstomos aplinkybės, kad nukrypimą nuo turto lygių dalių principo lėmė tai, esą negyvenamosios patalpos buvo iš pagrindų įgytos ir įrengtos atsakovo asmeninėmis lėšomis, todėl ieškovė atleidusi jį nuo pareigos kompensuoti šių patalpų vertės dalį. Sutartyje įrašytas atleidimo nuo kompensacijos teisinis pagrindas – CK 6.465 straipsnio 1 dalis reiškia bendrosios jungtinės nuosavybės dalies dovanojimą, o ne atsakovo nurodytą aplinkybę – ieškovės pripažinimą, kad turto pasidalijimą nelygiomis dalimis ir kompensacijos atsisakymą nulėmęs nelygus sutuoktinių indėlis įsigyjant tą turtą. Atsakovas nepagrįstai bando įtikinti, kad atsisakyti bet kokios kompensacijos esant itin dideliam nukrypimui nuo turto lygių dalių principo, ieškovę paskatino ta aplinkybė, kad jai liko didelis ir brangus žemės sklypas. Ginčo sutarties 10 punkte įrašytas A. G. pareiškimas, kad žemės sklypą, esantį Užuežerės k., Vilniaus r., jis laiko įgytą E. V. G. asmeninės nuosavybės teise, yra teisiškai nereikšmingas, nes pagal sklypo įgijimo nuosavybėn būdą (piliečių nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal specialųjį teisinį reglamentavimą), toks sklypas nuo nuosavybės teisių į jį atkūrimo momento priklausė ieškovei asmeninės nuosavybės teise, o byloje nėra jokių duomenų, kad vėliau jis galėjo tapti bendrąja daline arba jungtine nuosavybe. Pažymėtina, kad teikdamas 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutikimą dėl žemės sklypo įkeitimo (t. 1, b. l. 159) atsakovas pareiškė, jog į ieškovei priklausantį žemės sklypą jokių pretenzijų jis neturi ir neturės, nes laiko jį priklausančiu ieškovei asmeninės nuosavybės teise, tačiau šios bylos nagrinėjimo metu ir ypač apeliaciniame skunde ne kartą akcentuoja, kad būtent jo galimos pretenzijos dėl indėlio įgyjant nuosavybėn šį sklypą turėjo įtaką turto pasidalijimo sutarties sąlygų nustatymui. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad liudytoju dėl žemės perkėlimo aplinkybių apklaustas A. Š. atsakovo teiginių dėl jo lemiamo indėlio į žemės nuosavybės atkūrimą ir žemės perkėlimą (žemės sklypo vietos parinkimą, jo dydžio nustatymą) nepatvirtino (t. 2, b. l. 95). Jokių įrodymų apie tai, kad tik atsakovo pastangomis ir jo patirtų sąnaudų dėka ieškovė šalia Vilniaus įsigijo vertingą žemės sklypą, byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto teiginiai dėl ieškovei atitekusio žemės sklypo neturi ne tik teisinio, bet ir loginio pagrindimo, nes žemės sklypas buvo asmeninė ieškovės nuosavybė nuo pat jo įgijimo momento, į kurią atsakovas neturėjo turtinių teisių ir į kurį negalima buvo atsižvelgti nustatant dalintino bendro turto dalis (proporcijas).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip neįrodytus atsakovo argumentus apie tariamą ieškovės iniciatyvą sudaryti ne tik vedybų, bet ir santuokinio turto pasidalijimo sutartį. Ginčo sutarties turinys sudaro pakankamą motyvą išvadai, kad būtent atsakovui buvo palanku ir naudinga inicijuoti ir diktuoti tokias ginčo sutarties sąlygas, kurios ir buvo šalių pasirašytos, todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išanalizuotų įrodymų visumos įvertinimo pagrindu konstatuota tikėtiniausia faktine aplinkybe, jog atsakovui buvo tikslinga pasinaudojant vedybų sutarties ieškovei sudarymo būtinumu, tuo pačiu sudaryti ir turto pasidalijimo sutartį sau palankiomis sąlygomis, tokiu būdu išsprendžiant turto pasidalijimo klausimus be papildomo įrodinėjimo dėl sutuoktinių indėlio į bendro turto įsigijimą ir/arba sukūrimą.

Atsakovo teiginiai apie tai, kad pati ieškovė ne tik inicijavo ginčo sandorio sudarymą, bet ir siekė sudaryti jį būtent tomis sąlygomis, kurios išdėstytos ginčo sutartyje, neparemti įrodymais, o vertinant visų bylos aplinkybių kontekste jie atmestini vien dėl to, kad ieškovės atžvilgiu priėmimas tokių turto pasidalijimo sąlygų, kokios yra išdėstytos ginčo sutartyje, neatitinka protingo žmogaus, kurio valia nėra iškreipta išorinių aplinkybių, elgesio kriterijų. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamame teismo sprendime pagrįstai buvo įvertinta, jog ginčo sutartimi iš esmės nukrypta nuo sąžiningo ir teisingo šalių materialiųjų interesų suderinimo.

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas byloje surinktus įrodymus analizavo pagal CPK reikalavimus ir nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir įrodinėjimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais naikinti skundžiamo sprendimo, nes pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl teisingai išsprendė bylos ginčą, pripažindamas negaliojančia Vilniaus miesto 10-ojo notaro biuro notaro D. P. 2007 m. lapkričio 7 d. patvirtintą Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį. Teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, šios šalies turėtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlyginamos. Ieškovei iš atsakovo priteisiamos advokato teisinės pagalbos išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme pagal pateiktą pinigų priėmimo kvitą (t. 3, b. l. 9).

Pirmosios instancijos teismo 2010 m. balandžio 14 d. nutartimi atsakovui buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio – 13 163 Lt už apeliacinį skundą mokėjimas iki sprendimo šioje byloje priėmimo (t.2, b. l. 180). Priimant procesinį sprendimą, kuriuo atmetamas atsakovo apeliacinis skundas, ši žyminio mokesčio dalis priteistina iš atsakovo į valstybės biudžetą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. G.: ieškovei E. V. G. – 1 500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) litų advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme, valstybės biudžetui – 13 163 (trylika tūkstančių vieną šimtą šešiasdešimt tris) litus žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėArtūras DriukasGintaras Pečiulis