- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-29
- Bylos Nr.
- e2-429-464/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00586-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- V. J., uždarosios akcinės bendrovės ,,Blada“
- Ieškovas
- J. J.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų V. J. ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Blada“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 11 d. nutarties, kuria atmestas prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-1604-826/2017 pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovams V. J. ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Blada“ dėl juridinio asmens ir jo valdymo organo veiklos tyrimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pradėti atsakovės UAB „Blada“ ir jos vadovo J. J. veiklos tyrimą, paskirti ekspertus, kad jie ištirtų, ar įmonė ir jos vadovas veikė tinkamai; teismui nusprendus, kad veikla yra netinkama, taikyti vieną iš priemonių, numatytų CK 2.131 straipsnyje; priteisti iš atsakovo V. J. bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad santuokos metu kartu su atsakovu V. J. iš bendrų šeimos lėšų įkūrė įmonę – UAB ,,Blada“, kuri teikė transporto ir ekspedijavimo paslaugas. Teigia, kad 2016 m. jų santuoka faktiškai iširo dėl atsakovo neištikimybės, todėl ji kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo bei įgyto turto padalijimo. Siekiant šį klausimą išspręsti taikiai, atsakovas 2017-04-28 įregistravo ieškovės vardu 50 proc. įmonės akcijų. Tik tapusi oficialia akcininke ji sužinojo, kad atsakovas V. J. švaisto įmonės lėšas, jas naudoja asmeniniams poreikiams tenkinti. Bendrovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitytos dvi paskolos sutartys, kurių bendra vertė – 49 326,69 Eur, šią pinigų sumą atsakovas išgrynino ir panaudojo savo asmeninėms reikmėms tenkinti. Be to, daliai bendrovės darbuotojų nėra mokamas darbo užmokestis, kuris klastojant buhalterinės apskaitos dokumentus yra pasisavinamas. Atsakovas, pasinaudojęs vieno iš darbuotojų patiklumu, neatlygintinai iš jo įgijo apynaujį vilkiką, o tariamam pirkimo–pardavimo sandoriui sudengti pasisavino (išgrynino) bendrovei priklausančius 23 500 Eur. Pasak ieškovės, taip pat buvo klastojami jos parašai. Šių reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) nustatyti atsakovės UAB „Blada“ materialaus, nematerialaus turto, įskaitant buhalterinės apskaitos dokumentų ir kitų įmonės dokumentų, paprastąjį administravimą, turto administratore paskiriant UAB Eurobankrotas, nustatant jai 300 Eur atlyginimą; paskirtai administratorei pavesti sudaryti įmonės turto ir dokumentų aprašą; suteikti teisę priimti turto duodamus vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas apmokėti iš administruojamo turto; suteikti teisę susipažinti su visais įmonės veiklos dokumentais, sandoriais, turimu turtu, finansiniais–buhalteriniais dokumentais, stebėti jos vardu atidarytas banko sąskaitas; atlikti visus veiksmus, būtinus užtikrinti, kad bendrovės visas ir bet koks turtas būtų naudojamas tik įmonės įstatuose numatytai ūkinei komercinei veiklai vykdyti; atlikti visus veiksmus, būtinus užtikrinti gaunamas pajamas ir išsaugoti turimą turtą, pinigines lėšas bei turtines teises, esančius pas UAB „Blada“ ar trečiuosius asmenis; priimti visus įmonės vadovo kompetencijai priskirtus sprendimus, susijusius su turto ir pajamų valdymu, naudojimu ir disponavimu; 2) uždrausti atsakovės UAB „Blada“ direktoriui V. J. be ieškovės, kaip akcininkės, sutikimo (visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo), sudaryti sandorius dėl įmonės turto investavimo, perleidimo, nuomos, panaudos, trečiųjų asmenų prievolių įvykdymo, laidavimo ar garantavimo, naujų įsipareigojimų prisiėmimo, turto apsunkinimo bei darbuotojų perkėlimo ar atleidimoLaikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę grindė tuo, kad įmonės finansinė padėtis šiuo metu yra prasta, bendrovės vadovas ėmėsi aktyvių veiksmų sumažinti įmonės turtą ir padidinti turimus bendrovės kreditorinius įsipareigojimus. Mano, kad vien įmonės turto paprastasis administravimas negalėtų visiškai užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų, todėl būtina uždrausti vadovui sudaryti ir sandorius be ieškovės, kaip akcininkės, pritarimo. Klaipėdos apygardos teismas 2017-08-31 nutartimi ieškovės prašymą tenkino iš dalies – nustatė atsakovės UAB „Blada“ materialaus, nematerialaus turto, įskaitant buhalterinės apskaitos dokumentų ir kitų dokumentų, paprastąjį administravimą, turto administratore paskyrė UAB Eurobankrotas, kuriai pavedė sudaryti įmonės turto ir dokumentų aprašą bei suteikė teisę priimti UAB „Blada“ turto duodamus vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas apmokėti iš administruojamo turto, taip pat įgyvendinti kitas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu uždraudė atsakovės direktoriui be akcininkės pritarimo sudaryti sandorius dėl įmonės turto investavimo, perleidimo, nuomos, panaudos, trečiųjų asmenų prievolių įvykdymo, laidavimo ar garantavimo, prisiimti naujus įsipareigojimus, apsunkinti turtą; kitą prašymo dalį atmetė. Klaipėdos apygardos teismas 2017-09-06 nutartimi taip pat nustatė, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos administratorei kas mėnesį mokamas 300 Eur plius PVM atlyginimas. Atsakovai V. J. ir UAB „Blada“ 2017-11-30 pateikė teismui prašymą panaikinti UAB „Blada“ atžvilgiu taikytą paprastąjį administravimą. Nurodė, kad visi šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo tikslai jau yra pasiekti, t. y. administratorė sudarė įmonės turto ir buhalterinių dokumentų apyrašą. Administratorė šiuo metu atlieka vienintelę funkciją – tvirtina įmonės daromus mokėjimo pavedimus, ir vien už tai jai kas mėnesį mokama 363 Eur atlyginimas. Toks įmonės betikslis lėšų naudojimas yra neprotingas ir neekonomiškas, jas būtų galima panaudoti pajamoms uždirbti ir tokiu būdu gauti naudą akcininkams, o ne nuostolius. Be to, tam, kad gauti turto administratorės patvirtinimą, tenka net po 5 ar 6 kartus į jį kreiptis, o vykdant krovinių pervežimo verslą reikalingas operatyvumas. Mano, kad pakanka teismo taikytos kitos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. draudimo atsakovės direktoriui be akcininkės sutikimo sudaryti atitinkamus sandorius.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2017-12-11 nutartimi netenkino atsakovų V. J. ir UAB „Blada“ prašymo panaikinti dalį 2017-08-31 nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismo vertinimu, atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių sutriko įmonės veikla. Pažymėjo, kad pateiktas ieškinys ir ieškinio priedai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė negali įgyvendinti savo, kaip bendrovės akcininkės, teisių, todėl šiuo metu taikomi įmonės, jos valdymo organų ar jų narių veiklos apribojimai apsaugo juridinio asmens dalyvius nuo įmonės turtinės padėties pablogėjimo ar kitokių jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimų. Be to, nepateikta įrodymų, kad šiuo metu bendrovėje situacija yra pasikeitusi ir ieškovė gali įgyvendinti akcininkės teises.Pateiktas prašymas stokoja pagrįstumo ir todėl, kad jame išdėstytos viena kitai prieštaraujančios aplinkybės. Viena vertus, atsakovai nurodo, kad atsakovės veikla yra suvaržyta, nes būtina gauti administratorės patvirtinimą (parašą) ir dėl to į ją reikia kreiptis po 5, 6 kartus. Tačiau kitoje prašymo dalyje nurodoma, kad administratorės parašas yra reikalingas tik vieną kartą per mėnesį atliekant pavedimus. Įvertinęs paminėtas aplinkybes ir ieškovės pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyką, teismas padarė išvadą, kad šiuo metu tikslinga ir toliau taikyti 2017-08-31 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kurios pagal byloje esančius duomenis iš esmės netrikdo UAB „Blada“ veiklos ir užtikrina, jog nebus paslėptas ir iššvaistytas bendrovės turtas, nebus pabloginta jos finansinė padėtis.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai V. J. ir UAB ,,Blada“ atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017-12-11 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės ir panaikinti teismo 2017-08-31 nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – paprastąjį įmonės administravimą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl vienos iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonės taikyti egzistavimo, t. y. dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo. Neįvertino aplinkybės, kad ieškovė nesilaikė išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos, t. y. pranešimą dėl netinkamos veiklos nutraukimo išsiuntė neteisingu adresu, iš anksto žinodama, kad nei įmonei, nei vadovui jis nebus įteiktas. Todėl toks ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas. Taip pat nevertino ir nepasisakė dėl kitos sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės nepagrįstos jokiais įrodymais, todėl nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Įmonės administratorės teiginiai, kad kasos knygoje esančiuose išlaidų orderiuose nėra lėšas galimai gavusių asmenų parašų, todėl negalima nustatyti, ar su darbuotojais tinkamai atsiskaitoma, turėjo būti vertinami kritiškai. Šie teiginiai nepagrįsti, ataskaitoje nenurodytas nei laikas, nei darbuotojai, kurių parašų galimai nėra. Be to, ieškovė gali kontroliuoti visus sudaromus sandorius. Byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad bus ketinama perleisti įmonei priklausantį turtą ar kad vadovas yra priėmęs nors vieną įmonei nenaudingą sprendimą arba ketina jį priimti. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka joms keliamo ekonomiškumo reikalavimo. Teismo įpareigojimas kas mėnesį mokėti administratoriui atlyginimą už jo vienintelį atliekamą darbą – mokėjimo patvirtinimą, įmonei yra nuostolingas, būtų visiems naudingiau, jei šios lėšos būtų panaudojamos įmonės veiklai vystyti. Nagrinėjamu atveju visiškai pakanka teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimo direktoriui be ieškovės sutikimo sudaryti atitinkamus sandorius.
Ieškovė J. J. atsiliepime prašo atsakovų atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimo į skundą argumentus: Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo ir tebėra būtinos, nes tik kompleksinių laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje taikymas realiai apsaugo juridinio asmens dalyvius nuo bendrovės turtinės padėties pablogėjimo ar kitokių jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo.Įmonės turtinė padėtis blogėja nuolat. Kartu su ieškiniu pateikti įrodymai vienareikšmiškai ir daugiau nei akivaizdžiai įrodo, jog įmonės vadovas, turintis užtikrinti įmonės veiklos teisėtumą, per įmonę vykdo neteisėtą veiklą ir pasisavina jos gaunamas pajamas. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių buvo sutrikdyta / trikdoma įmonės veikla. Priešingai, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė negali įgyvendinti savo, kaip bendrovės akcininkės, teisių, todėl šiuo metu taikomi įmonės, jos valdymo organų ar jų narių veiklos apribojimai apsaugo juridinio asmens dalyvius nuo įmonės turtinės padėties pablogėjimo ar kitokių jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimų. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad šiuo metu bendrovėje situacija yra pasikeitusi ir ieškovė gali įgyvendinti savo kaip akcininkės teises.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis teismas, įvertinęs bylos medžiagą, apeliantų atskirojo skundo argumentus bei ieškovės atsiliepime išdėstytą poziciją, sprendžia, kad skundo argumentai nesuteikia pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį. Visų pirma atmestini kaip stokojantys teisinio pagrįstumo apeliantų argumentai, kad teismas, nagrinėdamas prašymą panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų laikinosioms pasaugos priemonėms taikyti egzistavimo. CPK 144 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių sutaptis leidžia taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tikėtinas ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir galimybės, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, buvimas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2017-08-31 nutartį, kuria apeliantės UAB ,,Blada“ atžvilgiu buvo pritaikytos prašomos panaikinti laikinosios apsaugos priemonės, įvertino abiejų šių sąlygų – tiek ieškinio preliminaraus pagrįstumo, tiek grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimą. Apeliantai šios teismo nutarties ir joje padarytų išvadų apeliacine tvarka neapskundė, nors būtent nagrinėjant bylą instancinės peržiūros tvarka ir būtų teisinis pagrindas patikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą ieškinio prima facie (preliminaraus) pagrįstumo bei grėsmės teismo sprendimo įvykdymui aspektai. Apeliantams nepasinaudojus CPK 334 straipsnio 1 dalyje įtvirtina jų teise apskųsti minėtą nutartį apeliacinės instancijos teismui ir jai įsiteisėjus, joje išdėstytų argumentų pagrįstumo klausimas iš naujo negali būti sprendžiamas ir nutartis turi būti privalomai vykdoma (CPK 18 straipsnis). Be to, nors CPK 149 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių teisę teikti nagrinėjančiam bylą iš esmės teismui prašymą panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nenurodytas jų panaikinimo pagrindas, sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas, arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-01 nutartis byloje Nr. 2-1578-823/2016; 2017-05-18 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017).Apeliacinio teismo vertinimu, esant situacijai, kuomet nebuvo skundžiama nutartis, kuria laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos, dalyvaujantis byloje asmuo, prašydamas panaikinti ar pakeisti teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, negali remtis CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų nebuvimu ar netinkamu jų nustatymu, o turi įrodinėti nutarties 17 punkte aptartas sąlygas, t. y. dėl pasikeitusių aplinkybių išnykusį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą arba aplinkybę, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių apeliacinis teismas konstatuoja, kad tiek apeliantų prašyme panaikinti laikinąsias apsaugos priemonės, tiek atskirajame skunde išdėstyti argumentai, susiję su minėtų sąlygų (ne)buvimu, t. y. dėl išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymo, dėl įrodymų pakankamumo, dėl apeliančių elgesio sąžiningumo, yra teisiškai nereikšmingi apeliantų iškeltam klausimui argumentai. Tai konstatavęs, apeliacinis teismas toliau pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su ekonomiškumo principo pažeidimu, pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – paprastojo administravimo, neatitikimą ekonomiškumo principui apeliantai grindžia iš esmės vieninteliu faktu, kad įmonė dėl administratorei mokamo atlyginimo už jos atliekamą darbą – vieno mokėjimo pavedimo patvirtinamą, patiria nuostolius. Pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme dėl tokių priemonių panaikinimo taip pat buvo nurodyta, kad administratorė jau sudarė įmonės turto ir buhalterinių dokumentų apyrašą, visi dokumentai yra išsaugoti, todėl net ir tuo atveju, jeigu bus paskirta ekspertizė, kliūčių ją atlikti nekils, t. y. pasiekti visi šio instituto taikymo tikslai. Sutiktina su atskirojo skundo argumentais dėl ekonomiškumo principo įgyvendinimo svarbos, siekiant užtikrinti, kad laikinosios apsaugos priemonės nesuvaržytų nei vienos iš proceso šalių teisių daugiau, nei būtina jų taikymu siekiamam tikslui įgyvendinti. Net ir esant pagrindui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jos turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios mažiausiai varžo asmens, kuriam jos taikomos, veiklą. Skundžiamoje teismo nutartyje nurodyta, kad nagrinėjamos kategorijos bylose taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – nagrinėjimo metu nustatyti įmonės, jos valdymo organų ar jų narių veiklos apribojimus, kurie apsaugotų juridinio asmens dalyvius nuo įmonės turtinės padėties pablogėjimo ar kitokių jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimų. Tokios bylos nagrinėjimo metu taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama išlaikyti status quo (esamą padėtį) dėl ginčo objekto (dalyko) ir dėl to jau buvo pasisakyta teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-02-14 nutartis byloje Nr. 2-580/2013; 2017-10-19 nutartis byloje Nr. e2-1287-302/2017). Šiuo konkrečiu atveju, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, nėra pagrindo padaryti išvadą, jog pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslai yra pasiekti. Net ir sutinkant su apeliantais, kad administratorius dalį jam pavestų funkcijų (darbo) atliko, t. y. sudarė įmonės turto ir buhalterinių dokumentų apyrašą, vien šis faktas pats savaime neužtikrina, kad, panaikinus prašomą laikinąją apsaugos priemonę, apeliantai nesiims veiksmų įmonės turtinei padėčiai pakleisti ar kitaip nebus pažeisti pačios įmonės ir jos dalyvių teisėti interesai. Tokia aplinkybė, kad įmonė turi mokėti teismo nustatytą atlyginimą turto administratorei, taip pat negali būti vertinama kaip neproporcingas įmonės teisių pažeidimas. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jeigu ieškovės ieškinys nebus patenkintas, apeliantai galės pasinaudoti jiems įstatymo sutektomis tiesėmis ir pareikšti reikalavimus dėl nuostolių, patirtų taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo. Sprendžiant klausimą, ar nėra pažeidžiamas proporcingumo principas, aktuali yra teismų praktikoje nuosekliai formuojama taisyklė bei pateikiami išaiškinimai, kad ginčo šalių interesų ekonomiškumo, pusiausvyros, lygiateisiškumo, principai sąlygoja, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės ūkinės veiklos, t. y. įmonės komercinė ūkinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-12-31 nutartis byloje Nr. 2-949/2008; 2009-02-05 nutartis civilinėj byloje Nr. 2-84/2009; 2015-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-651-178/2015; 2016-01-28 nutartis civilinėse bylose Nr. e2-146-464/2016 ir Nr. e2-503-464/2016; 2016-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-213-178/2016; 2018-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-113-464/2018). Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jų išsakomus teiginius, kad dėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės įmonė negali vykdyti veiklos, praranda klientus ir pan. Nepateikti ir tokie įrodymais, kad administratorius nepagrįstai yra atsisakęs patvirtini atliekamus mokėjimus, vengęs atlikti savo pareigas ir tokiu būdu būtų apsunkinęs įmonės kasdienės ūkinės komercinės veiklos vykdymą. Aptarti ir kiti atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo sutikti su apeliantų pozicija, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė neteisingai, netinkamai aiškindamas ir taikydamas proceso įstatymo normas. Todėl atskirasis skundas netenkinamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.