Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-01-29 · Administracinė byla Nr. A-182-438/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-05-24Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-01-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-01-29
Bylos Nr.
A-182-438/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00321-2018-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
J. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniau pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-182-438/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00321-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniau pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegijaf

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas J. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 15 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra buvęs valstybės tarnautojas, nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. su kitais valstybės tarnautojais buvo perkraustytas iš Vilniaus PN atskirojo sektoriaus į Vilniaus PN I-jį lokalinį sektorių. Pareiškėjo teigimu, nuo 2017 m. lapkričio 14 d. iki skundo padavimo dienos (2018 m. sausio 25 d.) jis yra apgyvendintas virš kamerų tipo bei drausmės grupės patalpų, iš kurių dieną ir naktį sklinda nepakenčiamas triukšmas. Patalpose, esančiose po pareiškėjo sektoriumi, yra rėkaujama, daužoma per sienas, radiatorius, lubas, duris, šis triukšmas yra pastovus. Jis nuo pat 2017 m. rugpjūčio 3 d., kai buvo perkeltas iš Vilniaus PN atskirojo sektoriaus, negali normaliai miegoti, pailsėti, nes dėl sklindančio triukšmo negali užmigti arba prabunda miego metu. Dėl pastovios nemigos pareiškėjas patiria kančias, išgyvenimus, nepatogumus, emocinę bei dvasinę depresiją. Įkalinimo įstaigos administracija nedėjo pastangų, kad pareiškėjas tokiomis sąlygomis būtų laikomas kuo trumpesnį laiką.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Šalies argumentai

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 28 d. skundu kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl iš kamerų tipo patalpų ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų sklindančio triukšmo, pareiškėjui 2017 m. rugsėjo 18 d. buvo pateiktas atsakymas. Nagrinėjant skundą nustatyta, kad, siekiant išsiaiškinti konkrečias pareiškėjo pretenzijas administracijai bei įvertinti situaciją, pareiškėjas buvo iškviestas į pokalbį su Psichologinės tarnybos psichologu. Pokalbio metu įvertinta pareiškėjo psichologinė būsena, taip pat pateiktos rekomendacijos pareiškėjui dėl kokybiškesnio poilsio naktimis. Atsakovo teigimu, kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose nuolatos budi pareigūnai, kurie drausmina dienotvarkės nesilaikančius bei triukšmaujančius nuteistuosius. Perkeliant nuteistuosius (buvusius valstybės tarnautojus) iš atskirojo Vilniaus PN sektoriaus (duomenys neskelbtini) į sektorių (duomenys neskelbtini), nuteistieji buvo apgyvendinti (duomenys neskelbtini) sektoriaus II-o gyvenamojo korpuso 3-ame aukšte įrengtose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Prieš perkeliant nuteistuosius iš atskirojo sektoriaus, II-o gyvenamojo korpuso 3-ame aukšte įrengtose gyvenamosiose patalpose buvo apgyvendinti nuteistieji, tačiau jie į įstaigos administraciją nesikreipė dėl kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose keliamo triukšmo.

5. Remdamiesi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsniu, pabrėžė, kad buvę valstybės tarnautojai, esant tokiai galimybei, turėtų būti laikomi izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse laikomi ne valstybės tarnautojai. II-ame gyvenamajame korpuse įrengtos kamerų tipo patalpos (pirmas aukštas), drausmės grupės gyvenamosios patalpos (antras aukštas), bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos (trečias aukštas, buvę valstybės tarnautojai). Buvusiems valstybės tarnautojams įrengtas atskiras įėjimas į II-ą gyvenamąjį korpusą, atskiras pasivaikščiojimų kiemas ir pan. Apgyvendinti buvusius valstybės tarnautojus kitoje vietoje nėra galimybės. Pareiškėjas nepagrindė, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą. Atsakovo vertinimu, reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjas i teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės, be to, jis nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatą.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą atmetė.

7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ maksimalių triukšmo ribinių lygių nenustato. Taigi teisės aktai, reglamentuojantys bausmių vykdymo sąlygas, nenustato koks maksimalus triukšmo lygis leistinas pataisos namuose. Ribinius triukšmo dydžius nustato Lietuvos higienos norma HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604, pagal kurios 8 punkto 1 lentelę, didžiausi leidžiami triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamųjų pastatų (namų) gyvenamosiose patalpose, visuomeninės paskirties pastatų miegamuosiuose kambariuose, stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų palatose yra tokie: nuo 6 val. iki 18 val. 45–55 dBA, nuo 18 val. iki 22 val. - 40–50 dBA, nuo 22 val. iki 6 val. - 35–45 dBA. Nepaisant šių reikalavimų, Vilniaus PN nėra įpareigoti periodiškai atlikti triukšmo ribinių dydžių matavimų, nes, kaip minėta, Lietuvos higienos norma HN 134:2015, reglamentuojanti pataisos namų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, tokių reikalavimų nenustato.

8. Nuteistieji pataisos įstaigose gyvena vadovaudamiesi dienotvarke, kuri griežtai reglamentuoja jų elgesį visą parą ir numato darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinei reabilitacijai skirtą laiką. Iš nuteistųjų dienotvarkės grafiko, patvirtinto Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-83, matyti, kad nuteistieji darbo dienomis keliasi 7 val., o eina miegoti 23 val. Poilsio ir švenčių dienomis nuteistieji keliasi 8 val., o eina miegoti 23 val. Prieš poilsio ir švenčių dienas nuteistieji turi teisę miegoti nuo 24 val. iki 8 val.

Šalies argumentai

9. Bylos medžiaga patvirtino, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 28 d. skundu kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, nurodydamas nusiskundimus dėl Vilniaus PN II-ame sektoriuje girdimo triukšmo, pareikalavo, kad jam būtų užtikrinta galimybė turėti tinkamą kokybišką miegą (b. l. 17). Vilniaus PN administraciją 2017 m. rugsėjo 18 d. raštu (b. l. 16) informavo pareiškėją, kad Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai drausmina nakties metu triukšmaujančius nuteistuosius ir siekia, kad nakties metu nuteistieji netriukšmautų. Iš nurodytų duomenų matyti, kad Vilniaus PN administracija užtikrina miego ir poilsio kasdienį rėžimą, vykdo nuteistųjų kontrolę, stebėdami ar nuteistieji laikosi dienotvarkėje patvirtinto rėžimo.

Žemesnės instancijos teismas

10. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių dienų ar valandų, kai jis negalėjo miegoti naktį dėl kitose patalpose laikomų nuteistųjų keliamo triukšmo. Iš pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis matyti, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 18 d. kreipėsi dėl nemigos į medikus, nurodė, kad dėl nugaroje jaučiamo skausmo negali užmigti, tačiau pastebėtina, kad ši diena į ginčo laikotarpį nepatenka, be to, nemiga buvo sukelta ne galimai girdimo triukšmo (b. l. 20). Dėl nemigos, nulemtos galimo triukšmo ar jos sukeltų pasekmių pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė (b. l. 18–22). Byloje nėra duomenų ir to nenurodo pareiškėjas, kad gyvenamosios patalpos, kuriose yra laikomas pareiškėjas, yra netinkamai įrengtos, ir dėl šios priežasties jos yra pralaidesnės triukšmui. Nagrinėjimo metu taip pat nenustatyta duomenų, kurie patvirtintų, jog triukšmo lygis yra toks stiprus, kad negalėtų būti vertinamas kaip aplinkoje normaliai pasireiškiantis triukšmas. Apskritai, pareiškėjo nurodytas triukšmas, toks kaip beldimas į duris, sienas ar lubas, gali būti įvairaus intensyvumo ir skirtingai veikti gyvenamosiose patalpose, esančiose virš kamerų tipo ir drausmės grupės patalpų, laikomus asmenis. Be to, atsakovas atsiliepime nurodė, jog Vilniaus PN II-o gyvenamojo korpuso trečiame aukšte įrengtose bendrabučių tipo patalpose, prieš perkeliant į jas buvusius valstybės tarnautojus, buvo apgyvendinti nuteistieji, kurie nesikreipė į įstaigos administraciją dėl kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose keliamo triukšmo. Atsižvelgęs į šias aplinkybes teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog Vilniaus PN II-o korpuso patalpose, kuriose jis yra laikomas, iš kamerų tipo patalpų ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų sklido triukšmas, kuris buvo toks intensyvus, kad dėl savo pobūdžio galėjo sukelti pareiškėjui neturtinę žalą.

Atsiliepimas

11. Pareiškėjo argumentus, kad miego sutrikimai ir nepatogumai dėl jo nurodomo triukšmo kilo dėl neteisėtų Vilniaus PN administracijos veiksmų, teismas laikė objektyviai nepagrįstais, nes, kaip atsiliepime nurodė atsakovas, nuteistieji buvę valstybės tarnautojai, kurie, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso nuostatomis, turi būti laikomi izoliuotai nuo kitų nuteistųjų, perkėlus juos iš Vilniaus PN sektoriaus, esančio (duomenys neskelbtini), į Vilniaus PN sektorių, esantį (duomenys neskelbtini), buvo apgyvendinti minėto sektoriaus II-o gyvenamojo korpuso trečiame aukšte įrengtose bendrabučių tipo patalpose, kuriose yra įrengtas atskiras įėjimas į II-ą korpusą, atskiras pasivaikščiojimo kiemas. Kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės patalpose visą parą budi pareigūnai, kurie drausmina nakties metu triukšmaujančius nuteistuosius, ir išnagrinėjus pareiškėjo skundą, Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai buvo papildomai informuoti apie pareiškėjo reiškiamas pretenzijas dėl pernelyg didelio triukšmo. Taip pat, nuteistųjų darbo, laisvalaikio ir poilsio rėžimas nustatytas Vilniaus PN direktoriaus patvirtintoje dienotvarkėje, pagal kurią nuteistieji keliasi bei eina miegoti nustatytu laiku. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nurodė, jog Vilniaus PN administracija savo aktyviais veiksmais siekia, kad pareiškėjui būtų užtikrintas tinkamas ir kokybiškas nakties miegas, ir imasi adekvačių priemonių šiam tikslui pasiekti.

III.

12. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas teigia, jog valstybės tarnautojus perkrausčius iš Vilniaus PN atskirojo gyvenamojo sektoriaus į Vilniaus PN II-ąjį gyvenamąjį sektorių, jie buvo apgyvendinti virš kamerų tipo bei drausmės grupės patalpų, iš kurių dieną ir naktį sklinda nepakenčiamas triukšmas. Kad nesilaikoma nustatytos dienotvarkės patvirtina Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Nr. 42-945(1).

14. Pareiškėjas pažymi, kad pareiškėjui, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę, įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Taigi Vilniaus PN tenka įrodyti neteisėto veikimo nebuvimą. Tačiau atsakovas neįrodė, kad asmenų, kurie yra laikomi kamerų tipo bei drausmės grupės patalpose, keliamas triukšmas nėra didelis ir kad neviršija nustatytų normų.

Atsiliepimas

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia analogiškus argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Jis nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Jis visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

17. Vilniaus PN nuomone, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės norma taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo nurodytais jo kalinimo sąlygų aspektais, t. y. nenustatęs vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pakartoja skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas bei teigia, kad įrodinėjimo našta tenka atsakovui.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir pareiškėjo apeliaciniame skunde abstrakčiai pakartojamų jo kalinimo Vilniaus PN sąlygų iš naujo neanalizuoja bei dėl jų atskirai nepasisako. Juolab kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Todėl teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina atsižvelgdama būtent į paties pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas ginčo ribas.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08).

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl triukšmo kamerose nedetalizavo, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų. Bylos duomenys patvirtina, kad pareigūnai stengiasi palaikyti tvarką, drausmina nakties metu triukšmaujančius nuteistuosius ir siekia, jog nakties metu niekas netriukšmautų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su išvadomis, padarytomis pirmosios instancijos teismo, kuris šiuos pareiškėjo paaiškinimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų vertino kaip nepagrįstus. Taigi nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančia medžiaga, Vilniaus PN neteisėti veiksmai (ar neveikimas), kurie yra privalomoji viešosios civilinės atsakomybės sąlyga, byloje nenustatyti.

25. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjo skunde nurodytais aspektais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nenustatė pažeidimo dėl pareiškėjo nurodytų jo kalinimo sąlygų Vilniaus PN nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y., nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, tai yra savarankiškas skundo atmetimo pagrindas. Todėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis.

26. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, nėra ir vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį atsiradimui, dėl to kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šiomis nuostatomis, pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

27. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

28. Kadangi sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasRomanas KlišauskasVaida Urmonaitė-Maculevičienė