Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1280-910/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-03-26
Bylos Nr.: 2A-1280-910/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-21613-2018-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Asta Pikelienės, Laima Ribokaitė
Ieškovas: I. A.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Go group“

Kategorijos

1.3.5.3.15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
1.3.7.5.8pavadinimo nepavyko patikrinti
1.3.7.6pavadinimo nepavyko patikrinti
1.3.7.8pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1280-910/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21613-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.3.15.1; 1.3.7.5.8; 1.3.7.6; 1.3.7.8; 3.3.1.20

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) I. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. A. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Go group“ dėl darbo užmokesčio priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Go group“ priešieškinį ieškovui I. A. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas, nesutikdamas su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2018 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. DGKS-3012 darbo byloje Nr. APS-36-7552, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, prašydamas išnagrinėti ginčą ir priteisti ieškovui iš atsakovės 738 Eur nesumokėtą darbo užmokestį ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šalies argumentai

2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas dirbo pas atsakovę 2017 m. gegužės 12 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 972 pagrindu tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Būdamas Baltarusijos piliečiu, Lietuvoje dirbo nacionalinės vizos, išduotos nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2018 m. birželio 15 d., pagrindu. Ieškovas darbą pradėjo 2017 m. birželio 30 d. Darbo užmokestis sudarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimalią mėnesinę algą, padaugintą iš koeficiento 1,31, mokant du kartus per mėnesį nuo 8 iki 15 dienos ir nuo 25 iki 30 dienos. Darbo sutarties 7 punkte buvo nustatyta, kad šalys susitaria ir darbuotojas sutinka, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1365, dienpinigiai komandiruotėms gali būti mokami iki 50 procentų mažesni nei nustatyta Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkoje ir gali būti išmokami dalimis per buvimo komandiruotėje laikotarpį. Ieškovas taip pat nurodė, kad prieš įsidarbinant pas atsakovę, buvo susitarta, kad ieškovo darbo užmokesčio dydis sudarys 65 Eur ir dienpinigiai už kiekvieną dieną komandiruotėje. Ieškovo teigimu, už pirmą komandiruotę atsakovė su juo atsiskaitė pagal susitarimą, tačiau už antrą komandiruotę atsakovė nesumokėjo sutarto darbo užmokesčio ir dienpinigių – 738 Eur. Darbo sutartis nutraukta 2018 m. vasario 22 d. šalių susitarimu. Ieškovo manymu, jam negalėjo būti mokami sumažinti dienpinigiai, nes tai prieštarauja sąžiningumo ir teisingumo, teisingo apmokėjimo už darbą principams. Pažymėjo, kad teisės aktais nustatyto dienpinigių normų dydžio mažinimas 50 procentų galimas tik kolektyvine sutartimi arba darbo sutartimi, bet ne darbdavio įsakymais.

Atsiliepimas

3. Atsiliepime į ieškinį atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti jai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovė vienašališkai sumažino jam mokėtinus dienpinigius. Teisės aktai suteikia pačioms darbo sutarties šalims galimybę susitarti dėl dienpinigių mažinimo būdo ir tvarkos kolektyvinėje ir darbo sutartyje. Darbo sutarties 7 punkte šalys susitarė ir darbuotojas sutiko, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1365, dienpinigiai komandiruotėms gali būti mokami iki 50 procentų mažesni, nei nustatyta Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkoje. Darbo sutarties sudarymo metu ši sąlyga buvo individualiai aptarta su ieškovu, paaiškinant jam, kad dienpinigių dydis bus skirtingas, priklausomai nuo paskirties valstybės, į kurią vykstama, o taip pat, kad atsakovei suteikta galimybė išmokėti ieškovui iki 50 proc. mažesnius dienpinigius. Remiantis 2017 m. birželio 29 d. įsakymu dėl komandiruotės Nr. RID-13736 Ieškovui buvo nurodyta vykti į komandiruotę laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 4 d. Šiame įsakyme buvo nurodyta ieškovui išmokėti 70 proc. dienpinigių sumos, t. y. 2630,60 Eur. Remiantis 2018 m. sausio 1 d. įsakymu dėl komandiruotės Nr. RID-14831 ieškovui buvo nurodyta vykti į komandiruotę laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. vasario 20 d. Šiame įsakyme buvo nurodyta išmokėti ieškovui 50 proc. maksimalios dienpinigių normos, t. y. 1180,50 Eur ir 226,50 Eur. Ieškovas su nurodytų įsakymų turiniu buvo tinkamai supažindintas, sutiko bei įsakymus pasirašė. Darbo santykių metu ieškovas niekada nekėlė klausimo dėl jam mokėtinų dienpinigių sumažinimo pagrįstumo, sutikdavo su jam priskaičiuotu dienpinigių dydžiu ir pasirašydavo visus darbdavio įsakymus dėl konkrečių dienpinigių išmokėjimo už atitinkamą komandiruotę, taigi, aiškiai išreiškė savo sutikimą dėl dienpinigių sumažinimo. Klausimą dėl dienpinigių mažinimo pagrįstumo ieškovas pradėjo kelti tik pasibaigus darbo santykiams, o tai, atsakovės manymu, rodo ieškovo pozicijos nenuoseklumą ir paprasčiausią norą pasipelnyti atsakovės sąskaita. Dėl šios priežasties ieškovo argumentai, esą atsakovė vienašališkai sumažino jam mokėtinų dienpinigių dydį, yra nepagrįsti ir atmestini.

4. Atsakovė pareiškė ieškovui priešieškinį, kuriuo prašė priteisti atsakovei iš ieškovo 556,60 Eur žalos atlyginimą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinyje nurodė, kad 2018 m. vasario 6 d. ieškovui būnant komandiruotėje sugedo jo vairuojamos transporto priemonės – vilkiko, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) akumuliatoriai. Vietoje to, kad dėl remonto darbų kreiptųsi į autoservisą ar techninę pagalbą kelyje, ieškovas nusprendė gedimą pašalinti savarankiškai. Šalindamas gedimą, ieškovas nuplėšė lipdukus nuo akumuliatorių kamščių, tuo pažeisdamas akumuliatorių apsaugą. Dėl šios priežasties atsakovės transporto priemonės remonto darbus atliekanti įmonė UAB „cargoGO TTS“ pripažino akumuliatorius negarantiniais ir atsisakė juos remontuoti. Toks atsisakymas buvo patvirtintas 2018 m. vasario 22 d. raštu. Tokiu būdu, ieškovo atsakovei buvo padaryta žala, kuri lygi negarantiniais pripažintų 2 akumuliatorių įsigijimo kainai – 460 Eur plius PVM. 2018 m. vasario 22 d. ieškovui buvo nurodyta pasiaiškinti dėl galimai padaryto darbo drausmės pažeidimo. Ieškovas pasiaiškinimą pateikti atsisakė. Atsakovės manymu, siekdamas išvengti atsakomybės už atsakovei padarytą žalą, ieškovas pareiškė apie norą nutraukti darbo santykius su atsakove. 2018 m. vasario 22 d. ieškovas ir atsakovė sudarė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu nuo 2018 m. vasario 22 d. Atsakovei padarytos žalos ieškovas geranoriškai neatlygino.

5. Ieškovas atsiliepimo į atsakovės priešieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė; atsakovės priešieškinį patenkino – priteisė atsakovei iš ieškovo 556,60 Eur nuostolių atlyginimą ir 1 583,21 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7. Teismas byloje nustatė, kad 2017 m. gegužės 12 d. ieškovas ir atsakovė sudarė darbo sutartį Nr. 972, pagal kurią ieškovas nuo 2017 m. virželio 30 d. pradėjo dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Ieškovo darbą įmonėje taip pat reglamentavo vairuotojo pareiginiai nuostatai, su kuriais ieškovas buvo supažindintas. Visi su ieškovo teisėmis ir pareigomis susiję dokumentai jam buvo išversti į suprantamą rusų kalbą ir ieškovo pasirašyti.

8. Manydamas, kad už antrą komandiruotę atsakovė nepagrįstai sumažino dienpinigius iki 50 procentų, ieškovas kreipėsi su 2018 m. balandžio 12 d. prašymu į Darbo ginčų komisiją, kuri 2018 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. DGKS-3012 darbo byloje Nr. APS-36-7552 ieškovo prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Toje pačioje darbo byloje atsakovė pareiškė prašymą ieškovui dėl 556,60 Eur žalos atlyginimo, tačiau Darbo ginčų komisija prašymą atsisakė nagrinėti kaip nepriskirtą darbo ginčų komisijos kompetencijai.

9. Per visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį tarp šalių nebuvo kilusio ginčo dėl neatsiskaitymo už darbą ar dienpinigių nesumokėjimo. Ieškovas dirbo iki 2018 m. vasario 22 d. Darbo sutartis nutraukta šalių susitarimu. Į darbo ginčų komisiją ieškovas kreipėsi po dviejų mėnesių nuo darbo santykių pasibaigimo.

10. Susipažinęs, ištyręs ir įvertinęs bylos medžiagą apie ieškovui mokėtas pinigines išmokas, susijusias su darbo santykiais, teismas sprendė, kad jokie įrodymai nepatvirtina šalių susitarimo dėl 65 Eur darbo užmokesčio su dienpinigiais mokėjimo ieškovui. Darbo sutartimi buvo sutartas darbo užmokestis – Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, padauginta iš koeficiento 1,31. Šalys taip pat buvo susitarusios ir ieškovas sutiko, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1365, dienpinigiai komandiruotėms gali būti mokami iki 50 procentų mažesni, nei nustatyta Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkoje. Prie abiejų įsakymų dėl komandiruočių yra nurodyta, kiek procentų dienpinigių išmokėti, taip pat ieškovo parašai apie tai, kad dokumentai jam išversti į suprantamą kalbą ir ieškovas supranta pasirašymo teisines pasekmes. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad darbo užmokesčio ir dienpinigių mokėjimo ieškovui tvarka buvo aiški, jis buvo su ja susipažinęs.

11. Teismas nurodė, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Tokių padidėjusių išlaidų kompensavimo garantija darbuotojui buvo nustatyta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 220 straipsnyje ir detalizuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarime Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“. Šio nutarimo 6 punkte nustatyta, kad dienpinigiai, mažesni už Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse nustatyto dydžio dienpinigius, gali būti mokami esant vienam iš šių atvejų: jeigu tai numatyta kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta, – darbo sutartyje, tačiau ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 3 ir 9 punktų nuostatas; jeigu komandiruojamam darbuotojui dienpinigius moka kitas asmuo.

12. Vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas nurodė, kad, šiuo atveju nesant sudarytos kolektyvinės sutarties, susitarimas dėl mažesnių nei nustatyta teisės aktuose dienpinigių buvo įtrauktas į ginčo šalių sudarytą darbo sutartį kaip papildoma sutarties sąlyga (darbo sutarties 7 punktas, DK 95 straipsnio 4 dalis). Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju šalys atskirame dokumente raštu išreiškė valią dėl teisės aktuose nustatyto mokėtinų dienpinigių dydžio sumažinimo kiekvienos konkrečios komandiruotės metu. Teismas vertino, kad faktiniai bylos duomenys apie šalių elgesį, atliktų veiksmų pobūdį ir kt. neteikia pagrindo spręsti, jog darbo teisinių santykių metu nebuvo šalių susitarimo dėl papildomos darbo sutarties sąlygos – darbuotojui mokėtinų dienpinigių mažinimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė ieškovo argumentus, kad dienpinigių sumos sumažinimas darbdavio įsakymais buvo neteisėtas.

13. Teismas sprendė, kad iš visų byloje ištirtų įrodymų ir išdėstytų argumentų nėra pagrindo išvadai, jog ieškovui turėtų būti priteisiami 738 Eur, kuriuos jis skaičiuoja pagal menamą žodinį susitarimą, kad jam už darbą turėjo būti mokama po 65 Eur už parą. Tokio žodinio susitarimo buvimo nepatvirtina jokie įrodymai, atsakovė tai neigia, to nenustatė ir Darbo ginčų komisija. Iš atsakovės pateiktų finansinių dokumentų matyti, kad ieškovui buvo mokamas darbo sutartyje raštu sutartas darbo užmokestis, dienpinigiai, kompensuojamos darbdavio lėšomis kitos komandiruočių metu patiriamos išlaidos, bei su ieškovu buvo galutinai atsiskaityta jo atleidimo iš darbo dieną. Teismas taip pat nurodė, kad atmesti ieškovo reikalavimą teismui sudaro pagrindą ir ta aplinkybė, kad ieškovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją praėjus gana ilgam laiko tarpui – po dviejų mėnesių nuo išėjimo iš darbo, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl ieškovo sąžiningumo.

14. Nagrinėdamas atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, teismas nustatė, kad 2018 m. vasario 6 d. ieškovui būnant komandiruotėje užsienyje, sugedo ieškovo vairuojamos transporto priemonės – vilkiko, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) akumuliatoriai. Ieškovas bandė pašalinti gedimą savarankiškai, tačiau tai darydamas jis nuplėšė lipdukus nuo akumuliatorių kamščių, tuo pažeisdamas akumuliatorių apsaugą. Šių atsakovės nurodytų aplinkybių ir įrodymų ieškovas nepaneigė, nepateikė atsiliepimo ar kito procesinio dokumento dėl nesutikimo su atsakovės reikalavimu ir jo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Transporto priemonės remonto darbus atliekanti įmonė UAB „cargoGo TTS“ pripažino akumuliatorius negarantiniais ir atsisakė juos remontuoti. Teismas sprendė, kad tokiu būdu atsakovei buvo padaryta žala, kuri lygi negarantiniais pripažintų dviejų akumuliatorių įsigijimo kainai – 556,60 Eur. 2018 m. vasario 22 d. ieškovui buvo nurodyta pasiaiškinti dėl galimai padaryto darbo drausmės pažeidimo, tačiau ieškovas pasiaiškinimą pateikti atsisakė.

15. Ieškovo pareigos buvo nustatytos atsakovės vadovo 2015 m. liepos 21 d. patvirtintuose Vairuotojų pareiginiuose nuostatuose Nr. 12. Pareiginiuose nuostatuose buvo nurodyta, kad vairuotojas, pastebėjęs transporto priemonės ir / ar apsaugos priemonių pažeidimus, turi nedelsdamas informuoti apie tai darbdavį telefonu bei vykdyti darbdavio duodamus teisėtus nurodymus. Pareiginių nuostatų pagrindu ieškovas prisiėmė atsakomybę už tinkamą atsakovės transporto priemonės eksploataciją bei už atsakovės patirtus materialinius nuostolius, atsiradusius dėl kaltės (tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo), susijusios su tiesioginių pareigų atlikimu. Teismas nurodė, kad ieškovas ėmėsi veiksmų techniškai sudėtingam transporto priemonės gedimui pašalinti, tačiau neturėjo nei tam reikalingų žinių, nei kompetencijos, nederino veiksmų su atsakove. Dėl tokių ieškovo veiksmų buvo sugadinti atsakovei priklausančios transporto priemonės akumuliatoriai, todėl ieškovas yra atsakingas už atsakovo patirtus nuostolius. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės patirtos žalos suma neviršija 3 mėnesių ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio (DK 153 straipsnis), teismas priteisė atsakovei visos jos patirtos žalos – 556,60 Eur – atlyginimą iš ieškovo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

16. Apeliantas (ieškovas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir bylą iš naujo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Teismas visiškai nepagrįstai išnagrinėjo bylą ieškovui nedalyvaujant ir tokiu būdu pažeidė jo teisę į teisminę gynybą, rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus. Teismas turėjo atidėti bylos nagrinėjimą ir sudaryti sąlygas ieškovui pasitelkti liudytojus ir pačiam dalyvauti bylos nagrinėjime. Ieškovas dar iki posėdžio pateikė teismui prašymą dėl posėdžio atidėjimo ir liudytojų apklausos. Ieškovas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, bylos jis nevedė per advokatą, nurodė, kad bylą ves pats, jam nėra ir nebuvo žinomos visos Lietuvos Respublikos civilinio proceso dalyvio teisės ir pareigos, įskaitant ir tai, kad jis turi nurodyti iš anksto liudytojų duomenis ir tai, ką šie liudytojai gali paaiškinti. Jeigu teismui ieškovo pateiktas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą neatrodė informatyvus ir tinkamas, teismas galėjo nurodyti ieškovui pateikti papildomai trūkstamą informaciją, tačiau to nepadarė ir užkirto kelią dalyvauti bylos nagrinėjime, remtis liudytojų parodymais. Šiuo atveju ieškovas iki posėdžio pateikė prašymą, nurodė, kad pageidauja remtis liudytojų parodymais ir kad liudytojai į bylos nagrinėjimą gali atvykti tik gruodžio mėnesį. Savaime suprantama, kad ieškovas ketino remtis liudytojų parodymais, siekdamas įrodyti savo ieškiniu reiškiamus reikalavimus ir atsikirsti į priešieškinio reikalavimus, todėl nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovas nenurodė kokias aplinkybes įrodinės liudytojų pagalba.

16.2. Teismas turėjo visapusiškai padėti ieškovui pasinaudoti jam suteikiamomis procesinėmis teisėmis, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas yra ne tik silpnoji darbo santykių šalis, bet ir užsienietis, nemokantis lietuvių kalbos, nežinantis ir neišmanantis visų Lietuvos Respublikos įstatymų, pirmą kartą besikreipiantis į teismą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 414 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo darbo ginčų bylose, todėl teismas turėjo išnaudoti visas galimybes, siekiant padėti ieškovui. Šiuo atveju pirmos instancijos teismas didesnę reikšmę suteikė greitam, o ne visapusiškam ir teisingam bylos išnagrinėjimui.

16.3. Teismo išvados, kad darbo sutartyje su ieškovu buvo numatyta sąlyga, kad ieškovui – darbuotojui, gali būti mokami iki 50 procentų mažesni dienpinigiai komandiruotėms, nėra visiškai pagrįstos ir teisingos. Šalys nesutarė, koks konkretus dienpinigių dydis bus mokamas, ir kad konkretus mokėtinų dienpinigių dydis bus nustatytas tvarkomajame dokumente – įsakyme dėl tarnybines komandiruotės. Iš byloje pateiktų įsakymų akivaizdu, kad dienpinigių dydį vienašališkai nustatė darbdavys, o tai nėra teisinga ir pagrįsta.

16.4. Teisės aktais nustatyto dienpinigių normų dydžio mažinimas iki 50 procentų galimas tik kolektyvine sutartimi arba darbo sutartimi. Nesant įmonės kolektyvinėje, taip pat šalių darbo sutartyse nuostatos mažinti norminiais teisės aktais nustatytą dienpinigių normą, dienpinigių sumos sumažinamas darbdavio įsakymais yra neteisėtas. Šiuo atveju darbo sutartyje įtvirtinta bendro pobūdžio abstrakti sąlyga, kad dienpinigiai gali būti mažinami iki 50 proc., negali reikšti konkretaus darbuotojo ir darbdavio susitarimo dėl mažesnių dienpinigių komandiruotėms. Darbo sutarties 7 punkte nėra konkrečių pagrindų, kada gali būti mažinami dienpinigiai, nėra konkretaus jų dydžio ir kitų tokio susitarimo sąlygų. Darbdavys ir darbuotojas neturi teisės susitarti dėl dienpinigių mažinimo darbdavio įsakymu ir darbuotojui jį pasirašant, nes įsakymuose yra išreiškiama tik darbdavio valia, bet ne darbo sutarties šalių susitarimas. Toks įsakymas nelaikytinas darbo sutarties pakeitimu, ir pažeidžia DK normas, reglamentuojančias individualių darbo sutarčių sudarymą ir vykdymą. Tokia darbo sutarties sąlyga, kad dienpinigiai gali būti mažinami, yra laikytina niekine, nes sudaro sąlygas darbdaviui savo nuožiūra, be jokios priežasties mažinti darbuotojui priklausančias sumas, tokiu būdu pažeidžiant darbuotojo teises gauti teisingą ir sąžiningą apmokėjimą. Teismas nesiaiškino, kodėl vienu atveju atsakovė išmokėjo visas sumas, o kitu atveju tik 50 proc. Atsakovė tai pagrindė tik savo vienašališkais įsakymais.

16.5. Teismas neturėjo jokio pagrindo visa apimtimi tenkinti atsakovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Nepagrįstai netenkinus ieškovo prašymo atidėti teismo posėdį, buvo užkirstas kelias ieškovui pateikti paaiškinimus dėl 2018 m. vasario 6 d. įvykio, kurio metu tariamai sugedo atsakovei priklausančios transporto priemonės akumuliatorius. Teismas šią sprendimo dalį grindžia išimtinai atsakovės nurodytais argumentais, nenustatinėdamas ir nevertindamas visų ieškovo, kaip darbuotojo, atsakomybės sąlygų už tariamą žalą. Jau vien ta aplinkybė, kad ieškovas po 2018 m. vasario 6 d. gedimo bandė taisyti autotransporto priemonę įrodo, kad jis bandė išvengti didesnių nuostolių, ėmėsi visų priemonių, kad darbdavys patirtų kuo mažesnę žalą. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad transporto priemonės rida buvo bet 311 414 km., o tai įrodo, kad ji nebuvo nauja ir geros būklės. Be to, teismas nesiaiškino, ar akumuliatorių apsauga buvo iki ieškovo atliktų veiksmų, bandant šalinti gedimus. Ieškovas gali patvirtinti, kad akumuliatorius buvo prastos būklės dar iki ieškovui bandant kiek pataisyti gedimus. Ieškovas jokių veiksmų neatliko be atsakovės žinios ir pavedimų. Atsakovė pati paragino ieškovą spręsti atsiradusius gedimus, kad būtų galima toliau tęsti darbą. Tokių darbdavio pavedimų, leidimų bandyti pataisyti gedimus ieškovas jokiais rašytiniais įrodymais negali įrodyti, nes viskas buvo derinama žodžiu, telefonu. Tam tikras aplinkybes, susijusias tiek su automobilio gedimu, taisymu, akumuliatoriaus būkle taip pat galėjo paliudytoji liudytojas – kitas vairuotojas I. V., tačiau pirmos instancijos teismas tam nepagrįstai ir neteisėtai užkirto kelią.

Atsiliepimas

17. Atsakovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Šalies argumentai

17.1. Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad teismas, išnagrinėjęs bylą ieškovui nedalyvaujant, pažeidė jo teisę į teisminę gynybą. Aplinkybės, kad ieškovas yra užsienietis ir bylą vedė pats negali būti suabsoliutintos, paneigti jo pareigą tinkamai įgyvendinti procesines teises ir toleruoti visišką ieškovo piktnaudžiavimą procesu. Liudytojų neatvykimas niekaip neturėjo sutrukdyti ieškovui atvykti į parengiamąjį teismo posėdį ir pateikti paaiškinimus dėl byloje pareikštų reikalavimų esmės, tačiau ieškovas tokia teise nepasinaudojo. Teismas, įvertinęs ankstesnį ieškovo procesinį elgesį, t. y. praeito posėdžio atidėjimą ieškovo prašymu, gautu prieš pat posėdį, posėdžio datos derinimas su ieškovo darbo grafiku, ieškovo naujo prašymo atidėti posėdį turinį, pagrįstai pripažino ieškovo neatvykimo į posėdį priežastis nesvarbiomis, o terminą, kuriam ieškovas prašė atidėti bylos nagrinėjimą – pernelyg ilgu. Kadangi atsakovė neprašė priimti sprendimo už akių, teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, ieškovui nedalyvaujant.

17.2. Nors priešieškinis su vertimu ir visais priedais ieškovui buvo įteiktas jo prašomu būdu likus mėnesiui iki teismo posėdžio, ieškovas jokio atsiliepimo į priešieškinį nepateikė, taigi, nepasinaudojo teise nurodyti argumentus dėl priešieškinio nepagrįstumo, kuriuos šiuo metu bando kelti apeliaciniame skunde.

17.3. Ieškovas iki ieškinio pareiškimo teisme neabejotinai kreipėsi teisinės pagalbos, nes ieškovo ieškinys surašytas laikantis visų formos reikalavimų, valstybine kalba ir pateiktas, nepraleidus 1 mėnesio termino nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos. Taigi, ieškovui kreipiantis teisinės pagalbos dėl ieškinio parengimo, jam turėjo būti paaiškintos jo galimybės vesti bylą pačiam ar per atstovus. Tai, kad ieškovas pasirinko vesti bylą pats reiškia, jog jis pripažino esantis pajėgus tinkamai įgyvendinti savo procesines teises. Šiuo atveju ieškovo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad nebuvo žinomos visos CPK numatytos teisės ir pareigos, pripažintini teisiškai nereikšmingais, nes šias aplinkybes ieškovas galėjo ir turėjo nurodyti ne apeliacinės, o pirmosios instancijos teisme, prašydamas suteikti jam laiko pasirūpinti atstovavimu, gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir pan.

17.4. Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad teismas netinkamai aiškino šalių sudarytos darbo sutarties sąlygą, kuri leido darbdaviui mažinti darbuotojui išmokamus dienpinigius. Būtent ieškovo ir atsakovės sudarytoje darbo sutartyje buvo įtvirtintas šalių susitarimas dėl atsakovo galimybės mažinti ieškovui mokėtinus dienpinigius.

17.5. Remiantis 2018 m. sausio 1 d. įsakymu dėl komandiruotės Nr. RID-14831 ieškovui buvo nurodyta vykti į komandiruotę laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. vasario 20 d. Dienpinigių norma buvo apskaičiuota, remiantis Maksimaliais dienpinigių dydžiais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 526 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.), nustatytais kiekvienai valstybei, į kurią komandiruojamas ieškovas. Šio nutarimo 2 priedo „Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas“ 2 punktas nustatė, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Tačiau nurodyta norma nenustatė konkretaus būdo ir tvarkos, kaip turi būti įtvirtinamas darbo sutarties šalių susitarimas dėl dienpinigių mažinimo, nei reikalavimų tokio susitarimo turiniui ir formai, palikdama tai nustatyti pačioms darbo ar kolektyvinės sutarties šalims.

17.6. Teisės aktai nedraudžia darbo ar kolektyvinės sutarties šalims susitarti ne dėl konkrečių mažesnių dienpinigių dydžių, tačiau dėl jų mažinimo galimybės. Būtent taip ir buvo padaryta šalių sudarytoje darbo sutartyje, šalims susitarus dėl galimybės mokėti ieškovui iki 50 procentų mažesnius dienpinigius, o konkretų procentą, kuriuo mažinami dienpinigiai, nustatant prieš atitinkamą komandiruotę, įvertinant su komandiruote susijusias darbuotojo išlaidas.

17.7. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad susitarime dėl dienpinigių mažinimo turėjo būti aptarti konkretūs pagrindai, dėl kurių mažinami dienpinigiai, konkretus jų dydis bei kitos susitarimo sąlygos. Tokio reikalavimo susitarimui dėl dienpinigių mažinimo nenustato joks teisės aktas ar jų taikymo praktika. Kasacinio teismo praktikoje yra nustatytas vienintelis kriterijus, kad dienpinigių sumažinimas būtų pripažintas teisėtu – aiškiai išreikšta darbuotojo valia, sudarant susitarimą dėl galimybės mažinti dienpinigius kolektyvinėje ar darbo sutartyje.

17.8. Kadangi konkretus ieškovui mokėtinų dienpinigių dydis šalių nebuvo sutartas, toks dienpinigių dydis turėjo būti nustatytas ieškovo siuntimo į konkrečią komandiruotę metu. Būtent dėl šios priežasties atsakovė pateikdavo ieškovui įsakymus dėl komandiruočių, kuriuose buvo nurodomas konkreti ieškovui mokamų dienpinigių suma, ir dydis (procentais), kuriuo maksimalūs dienpinigių dydžiai buvo sumažinami, neviršijant darbo sutarties nustatytos 50 proc. ribos. Kadangi ieškovas pasirašė visus jam pateiktus įsakymus dėl komandiruočių, kuriuose buvo konkrečiai aptartas dienpinigių mažinimo klausimas ir ieškovui išmokėtinų dienpinigių suma, ir išreiškė savo sutikimą su dienpinigių sumažinimu, darytina išvada, kad prieš kiekvieną komandiruotę ieškovas būdavo tinkamai informuojamas apie darbo sutartyje įtvirtino šalių susitarimo dėl dienpinigių mažinimo įgyvendinimo būdą ir jo teisėti lūkesčiai nebūdavo pažeisti.

17.9. Darbo santykių metu ieškovas nereiškė atsakovei jokių pretenzijų dėl darbo sąlygų, jam mokamo darbo užmokesčio, apskaičiuotų ir išmokėtų dienpinigių sumų, pasirašydavo jam pateiktus įsakymus dėl komandiruočių, sutikdamas su priskaičiuotų dienpinigių apskaičiavimu. Prieš kiekvieno įsakymo dėl komandiruotės pasirašymą atsakovės atstovai išaiškindavo ieškovui įsakymo turinį, o ieškovas savo sutikimą patvirtindavo parašu. Dėl šios priežasties ieškovo argumentai, esą, atsakovė vienašališkų įsakymų pagrindu sumažino jam mokėtinų dienpinigių dydį, yra nepagrįsti ir atmestini.

17.10. Visi Ieškovui priskaičiuoti dienpinigiai buvo jam tinkamai išmokėti, dienpinigių likutis buvo išmokėtas ieškovui jo atleidimo dieną, t. y. 2018 m. vasario 22 d. Tai patvirtinta ir Darbo ginčų komisijos sprendime.

17.11. Teismas pagrįstai tenkino atsakovės priešieškinio reikalavimus. Ieškovas nepateikė atsiliepimo į priešieškinį, kuris buvo išsiųstas ieškovui jo prašomu įteikti būdu kartu su priešieškinio vertimu į ieškovui suprantą rusų kalbą. Ieškovas nepasinaudojo savo procesine teise pateikti bet kokius argumentus priešieškinio pagrįstumo klausimu, todėl neturi teisės šių argumentų kelti apeliacinės instancijos teisme. Dėl to ieškovo argumentai dėl priešieškinio pagrįstumo apskritai neturėtų būti vertinami, nes jie galėjo būti, bet nebuvo ieškovo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

17.12. Ieškovas nepateikė jokių paaiškinimų atsakovei kaip darbdavei, kai pastaroji paprašė ieškovą pasiaiškinti dėl 2018 m. vasario 6 d. komandiruotės metu įvykusio incidento. Tuomet ieškovas atsisakė teikti bet kokius paaiškinimus šiuo klausimu, o tai patvirtinta atsakovės darbuotojų komisijos surašytame rašte „Dėl atsisakymo pateikti pasiaiškinimą“.

17.13. Atsakovė įrodė visas ieškovo atsakomybės už padarytą žalą sąlygas: neteisėtus veiksmus, pasireiškusius drausminių pareigų pažeidimų, kaltę, atsakovės nuostolius, kilusius dėl ieškovo veiksmų ir priežastinį ryšį.

17.14. Pareiginiuose nuostatuose buvo nurodyta, kad vairuotojas, pastebėjęs transporto priemonės ir / ar apsaugos priemonių pažeidimus, turi nedelsdamas informuoti apie tai darbdavį telefonu bei vykdyti darbdavio duodamus teisėtus nurodymus. Nagrinėjamu atveju ieškovas ėmėsi savavališkų veiksmų techniškai sudėtingam transporto priemonės gedimui pašalinti, kurio pašalinimui neturėjo, nei reikiamų žinių, nei kompetencijos. Dėl tokių ieškovo veiksmų buvo sugadinti atsakovei priklausančios transporto priemonės akumuliatoriai. Bendra padarytos žalos vertė sudaro 460 Eur plius PVM.

17.15. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys esą akumuliatoriai nebuvo nauji, yra visiškai nepagrįstas. Akumuliatoriai ieškovo vairuojamai transporto priemonei Volvo FH T42 (duomenys neskelbtini) buvo įsigyti vos prieš porą mėnesių iki įvykio – 2017 m. lapkričio 24 d. Šią aplinkybę patvirtina Remonto atlikimo aktas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

18. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovo paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

Dėl bylos išnagrinėjimo iš esmės ieškovui nedalyvaujant

20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs ieškovo neatvykimo į teismo posėdį svarbiomis, vadovaudamasis koncentruotumo, ekonomiškumo ir bendradarbiavimo principais, bylą išnagrinėjo iš parengiamojo teismo posėdžio perėjus į nagrinėjimą iš esmės ieškovui nedalyvaujant. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio data su ieškovu buvo suderinta iš anksto. Likus porai dienų iki posėdžio ieškovas pateikė prašymą atidėti posėdį gruodžio mėnesiui, nurodydamas, kad tik tada bus galimybė kviesti liudytojus, tačiau nedetalizavo, kokius liudytojus ir kokioms aplinkybėms patvirtinti norės kviesti. Tokius ieškovo prašymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip vilkinančius bylos nagrinėjimą ir nesavalaikius.

21. Apeliantas apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Apeliantas teigia, kad teismui išnagrinėjus bylą jam nedalyvaujant, buvo pažeista jo teisė į teisminę gynybą, rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principas. Apelianto nuomone, ieškovui dar iki posėdžio pateikus prašymą, teismas turėjo atidėti bylos nagrinėjimą ir sudaryti sąlygas ieškovui pasitelkti liudytojus bei pačiam dalyvauti bylos nagrinėjime.

22. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 19 d. priėmė apelianto (ieškovo) ieškinį ir paskyrė parengiamąjį teismo posėdį 2018 m. rugsėjo 25 d. (b. l. 15-16). Apeliantas apie paskirto posėdžio laiką ir vietą buvo informuotas paties apelianto ieškinyje nurodytu pageidaujamu būdu – procesinius dokumentus siunčiam elektroniniu paštu (b. l. 17). Likus dienai iki numatyto parengiamojo posėdžio, apeliantas elektroniniu paštu ir telefonu informavo teismą, kad negalės dalyvauti teismo posėdyje, nes yra komandiruotėje, kartu nurodydamas, kad jam tinkamos parengiamojo posėdžio datos yra nuo 2018 m. spalio 8 d. iki lapkričio 1 d. (b. l. 104-105). Atsižvelgdamas į apelianto prašymą, teismas atidėjo parengiamąjį posėdį iki 2018 m. spalio 19 d., apie tai informuodamas ieškovą elektroniniu paštu išsiųstu šaukimu (b. l. 105, 107).

23. Likus dviem dienoms iki numatyto posėdžio, apeliantas pateikė teismui prašymą atidėti posėdžio datą iki 2018 m. gruodžio 17 d., nurodydamas, kad tik nuo šios datos į teismo posėdį galėtų atvykti liudytojai, kurių parodymai svarbūs bylos nagrinėjimui. Pateiktame prašyme dėl teismo posėdžio atidėjimo apeliantas nenurodė nei kokie liudytojai turės dalyvauti teismo posėdyje, nei kokias bylai reikšmingas aplinkybes jie gali patvirtinti, taip pat nenurodė ir jokių priežasčių, dėl kurių jis pats negali atvykti į paskirtą parengiamąjį teismo posėdį, kurio data iš anksto buvo suderinta su pačiu apeliantu. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentu, kad liudytojų neatvykimas į teismo posėdį nelaikytinas kliūtimi pačiam apeliantui atvykti į paskirtą parengiamąjį teismo posėdį ir pateikti paaiškinimus dėl byloje pareikštų reikalavimų esmės.

24. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad bylai reikšmingas aplinkybes galėjo paliudyti darbuotojai G. K. ir P. I. V., tuo tarpu atsakovė atsiliepime nurodo, kad P. I. V. niekada nebuvo įmonės darbuotojas, o G. K. patvirtino, jog niekada nebuvo gavęs iš apelianto jokio pasiūlymo atvykti liudyti teisme.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apie šioje byloje paskirtus parengiamuosius teismo posėdžius apeliantui buvo pranešta iš anksto, tačiau, nepaisant to, apeliantas prašymus atidėti bylos nagrinėjimą teikdavo likus dienai ar dviem iki paskirto posėdžio. Pažymėtina, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Apeliantas nurodytų pareigų nesilaikė, todėl pirmosios instancijos tokį apelianto elgesį pagrįstai vertino kaip sudarantį prielaidas bylos vilkinimui.

26. Pažymėtina ir tai, kad nors apelianto prašymas atidėti bylos nagrinėjimą buvo pateiktas likus vienai dienai iki 2018 m. rugsėjo 25 d. paskirto parengiamojo teismo posėdžio, pirmosios instancijos teismas, siekdamas sudaryti apeliantui galimybes tinkamai įgyvendinti savo procesines teises, nereikalavo apelianto rusų kalba surašyto prašymo išversti į valstybinę lietuvių kalbą, patenkino šį apelianto prašymą, suderino su juo ir paskyrė naują posėdžio datą, todėl apelianto teiginys, kad teismas neišnaudojo visų galimybių, siekiant padėti ieškovui, atmestinas kaip nepagrįstas. Iki apelianto kreipimosi į teismą šalių ginčas buvo nagrinėjamas Darbo ginčų komisijoje, todėl apeliantui buvo žinoma ginčo esmė ir atsakovės pozicija.

27. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad jis yra Baltarusijos pilietis, nemoka valstybinės kalbos ir neišmano įstatymų, neatleidžia jo nuo pareigos sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės nesudarė apeliantui kliūčių įstatymo nustatytu terminu ir tvarka pareikšti teisme ieškinį, kuris, be kita ko, buvo surašytas valstybine kalba, laikantis visų procesiniams dokumentams keliamų turinio ir formos reikalavimų. Tai rodo, kad apeliantas geba imtis veiksmų galimai jo pažeistoms teisės apginti.

28. Nurodytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas protingas galimybes tam, kad būtų užtikrinta apelianto teisė dalyvauti bylos nagrinėjime, kartu imdamasis ir priemonių, skirtų užkirsti kelią procesui vilkinti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias šalių ir jų atstovų neatvykimo į teismo posėdį pasekmes, pagrįstai ieškovo neatvykimo priežasčių nepripažino svarbiomis ir, vadovaudamasis bylos koncentruotumo ir ekonomiškumo principais, nusprendė bylą nagrinėti ieškovui nedalyvaujant.

Dėl darbdavio teisės mažinti mokamų dienpinigių normas

29. Byloje nustatyta, kad 2017 m. gegužės 12 d. apeliantas (ieškovas) ir atsakovė sudarė darbo sutartį Nr. 972, pagal kurią apeliantas nuo 2017 m. birželio 30 d. buvo priimtas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (b. l. 10-12, 77-79). Darbo sutartimi atsakovė įsipareigojo mokėti apeliantui Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimalią mėnesinę algą, padaugintą iš 1,31 koeficiento.

30. Darbo sutarties 7 punkte šalys susitarė ir darbuotojas (apeliantas) sutiko, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1365, dienpinigiai komandiruotėms gali būti mokami iki 50 procentų mažesni, nei nustatyta Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkoje.

31. 2017 m. birželio 29 d. įsakymu dėl komandiruotės Nr. RID-13736 apeliantui buvo nurodyta vykti į komandiruotę laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 4 d., nurodant išmokėti 70 proc. dienpinigių sumos (b. l. 69-70). 2018 m. sausio 1 d. įsakymu dėl komandiruotės Nr. RID-14831 apeliantui buvo nurodyta vykti į komandiruotę laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. vasario 20 d., nurodant išmokėti 50 proc. dienpinigių sumos (b. l. 71-72). Abu nurodyti įsakymai dėl komandiruočių buvo išversti į apeliantui suprantamą rusų kalbą ir jo pasirašyti.

Žemesnės instancijos teismas

32. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad susitarimas dėl mažesnių nei nustatyta teisės aktuose dienpinigių buvo įtrauktas į šalių į darbo sutartį kaip papildoma sutarties sąlyga, kartu pažymėdamas, jog šalys valią dėl dienpinigių dydžio sumažinimo atskirai raštu išreiškė ir įsakymuose dėl komandiruočių.

33. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, teigia, kad dienpinigių sumos sumažinamas darbdavio įsakymais yra neteisėtas, nes įsakymuose yra išreiškiama tik darbdavio valia, bet ne šalių susitarimas. Apelianto nuomone šiuo atveju darbo sutartyje įtvirtinta bendro pobūdžio sąlyga, kad dienpinigiai gali būti mažinami iki 50 proc., negali reikšti konkretaus darbuotojo ir darbdavio susitarimo dėl mažesnių dienpinigių komandiruotėms. Apeliantas taip pat teigia, kad tokia darbo sutarties sąlyga yra laikytina niekine, nes sudaro sąlygas darbdaviui savo nuožiūra mažinti darbuotojui priklausančias sumas. Sutikti su šiais apelianto argumentais nėra teisinio pagrindo.

34. Darbo sutarties sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 6 punktas nustatė, kad dienpinigiai, mažesni už Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse nustatyto dydžio dienpinigius, gali būti mokami esant vienam iš šių atvejų: jeigu tai numatyta kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta, – darbo sutartyje, tačiau ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 3 ir 9 punktų nuostatas; jeigu komandiruojamam darbuotojui dienpinigius moka kitas asmuo.

35. Aptariamu atveju nesant sudarytos kolektyvinės sutarties, remiantis nurodytu darbo sutarties sudarymo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, susitarimas dėl mažesnių, nei nustatyta teisės aktuose, dienpinigių buvo įtrauktas į darbo sutartį kaip papildoma sutarties sąlyga (DK 95 straipsnio 4 dalis). Pasirašydamas darbo sutartį apeliantas suteikė atsakovei teisę dienpinigius komandiruotėms mažinti iki 50 proc. Byloje nėra duomenų apie nukrypimą nuo tikrosios šalių valios sudaryti tokį susitarimą.

36. Atsižvelgdama į tai, kad apeliantas neįrodinėjo darbo sutartyje išreikštos savo valios ydingumo, taip pat į tai, jog darbo sutarties 7 punkte nustatyta atsakovės teisė mažinti dienpinigių normą iki 50 proc. atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą ir nepažeidė apeliantui, kaip darbuotojui, įstatymu nustatytos padidėjusių išlaidų, atsirandančių dėl išvykimo į komandiruotę, kompensavimo garantijos, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl šios darbo sutarties nuostatos neteisėtumo kaip teisiškai nepagrįstus. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018).

37. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad darbo sutartyje nebuvo nurodyti konkretūs dienpinigių mažinimo pagrindai ir konkretus dienpinigių dydis, nelemia kitokio aptartos darbo sutarties nuostatos vertinimo. Sutiktina su atsakovės argumentu, kad darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai nenustato reikalavimo darbo sutartyje nurodyti konkretų dienpinigių dydį ir (ar) jų mažinimo pagrindus. Priešingai nei teigia apeliantas, vien ta aplinkybė, kad dienpinigių dydį kiekvienu konkrečiu atveju nustatė darbdavys, atsižvelgdamas į šalį, į kurią yra komandiruojamas darbuotojas, ir kitas reikšmingas aplinkybes, savaime nereiškia darbuotojo teisių pažeidimo, nes, kaip jau buvo nurodyta, dienpinigių norma, remiantis darbo sutarties 7 punktu, negalėjo būti (ir nebuvo) sumažinta daugiau nei 50 proc.

38. Analizuojamu atveju nustatyta, kad prieš kiekvieną komandiruotę atsakovės direktorius priimdavo įsakymą, kuriame, be kita ko, nurodydavo komandiruotės trukmę, mokėtinų dienpinigių sumą ir kokia dalis dienpinigių (procentais) yra mokėtina. Pažymėtina tai, kad apeliantas su visais atsakovės direktoriaus įsakymais dėl komandiruočių buvo supažindintas – įsakymai apeliantui buvo išversti į jam suprantamą rusų kalbą ir jo pasirašyti. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad šalių darbo sutartyje sulygta sąlyga dėl atsakovės teisės mažinti dienpinigių normą atitiko abiejų ginčo šalių tikrąją valią.

39. Konstatavus, kad atsakovė, kaip darbdavė, šalių sudarytos darbo sutarties pagrindu turėjo teisę mažinti dienpinigius iki 50 proc., apelianto argumentas, kad dienpinigių sumos sumažinamas darbdavio įsakymais yra neteisėtas, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos vertinimu, kad faktiniai bylos duomenys teikia pakankamą pagrindą spręsti, jog darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas dėl papildomos darbo sutarties sąlygos – darbuotojui mokėtinų dienpinigių mažinimo, ir atsakovės direktorius, priimdamas įsakymus dėl apelianto komandiruočių, šia teise pasinaudojo pagrįstai.

Dėl darbuotojo materialinės atsakomybės

41. Byloje nustatyta, kad 2018 m. vasario 6 d. apeliantui būnant komandiruotėje, sugedo jo vairuojamos transporto priemonės – vilkiko akumuliatoriai. Apeliantas bandė pašalinti gedimą savarankiškai. Šalindamas gedimą, apeliantas nuplėšė lipdukus nuo akumuliatorių kamščių, tuo pažeisdamas akumuliatorių apsaugą.

42. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dėl tokių apelianto veiksmų buvo sugadinti atsakovei priklausančios transporto priemonės akumuliatoriai ir atsakovė patyrė nuostolius, už kuriuos atsakingas apeliantas. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės patirta žala neviršija 3 mėnesių apelianto vidutinio darbo užmokesčio dydžio, teismas patenkino atsakovės priešieškinį, priteisdamas atsakovei iš ieškovo (apelianto) 556,60 Eur žalos atlyginimą.

43. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neturėjo pagrindo visa apimtimi patenkinti atsakovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Apelianto manymu, teismui netenkinus jo prašymo atidėti teismo posėdį, apeliantui buvo užkirstas kelias pateikti paaiškinimus dėl 2018 m. vasario 6 d. įvykio. Apeliantas taip pat nurodo, kad šią sprendimo dalį grindė išimtinai atsakovės nurodytais argumentais, nenustatinėdamas ir nevertindamas visų apelianto, kaip darbuotojo, atsakomybės sąlygų.

44. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovės priešieškinis ieškovui (apeliantui) įteiktas tinkamai, tačiau nei per teismo nustatytą terminą, nei vėliau apeliantas nepateikė teismui atsiliepimo į pareikštą priešieškinį, taip kitų dokumentų, kuriuose būtų išdėstęs savo poziciją dėl reiškiamo reikalavimo. Be to, byloje konstatuota, kad apeliantas į teismo posėdį, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės, neatvyko be svarbios priežasties, todėl teismas pagrįstai netenkino apelianto prašymo atidėti bylos nagrinėjimo. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas 2018 m. vasario 22 d. atsakovės buvo paprašytas raštu pasiaiškinti dėl 2018 m. vasario 6 d. komandiruotės metu įvykusio įvykio, tačiau apeliantas atsisakė tai padaryti (b. l. 92-93). Nurodytos aplinkybės teikia pagrindą išvadai, kad apeliantas turėjo visas galimybes ir pakankamai laiko pateikti paaiškinimus apie 2018 m. vasario 6 d. įvykį ir savo veiksmus, iš kurių atsakovė kildina jos patirtą žalą, tačiau šia teise nesinaudojo.

45. Atsakovės atsiliepime į apelianto apeliacinį skundą teisingai nurodyta, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis grindžiamas nesutikimas su atsakovės priešieškiniu, apeliantas pirmosios instancijos teisme nesirėmė. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Kadangi apeliaciniame skunde nurodomomis aplinkybėmis, susijusiomis su 2018 m. vasario 6 d. įvykiu, nebuvo remtasi pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegijų šių apeliacinio skundo argumentų nevertina ir plačiau dėl jų nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

46. Apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir nevertino visų apelianto, kaip darbuotojo, atsakomybės sąlygų, laikytinas nepagrįstu.

47. Pagal DK 151 straipsnį kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.

48. Skundžiamame sprendime teisingai nurodyta, kad aptariamu atveju apelianto pareigos buvo nustatytos atsakovės direktoriaus 2015 m. liepos 21 d. patvirtintuose Vairuotojų pareiginiuose nuostatuose Nr. 12 (b. l 94-96). Šiuose nuostatose buvo nurodyta, kad vairuotojas, pastebėjęs transporto priemonės ir / ar apsaugos priemonių pažeidimus, turi nedelsdamas informuoti apie tai darbdavį telefonu bei vykdyti darbdavio duodamus teisėtus nurodymus. Pareiginiai nuostatai taip pat nustatė vairuotojo atsakomybę už tinkamą atsakovės transporto priemonės eksploataciją ir už atsakovės patirtus materialinius nuostolius, atsiradusius dėl kaltės (tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo), susijusios su tiesioginių pareigų atlikimu. Pareiginiai nuostatai buvo išversti į apeliantui suprantamą rusų kalbą, apeliantas savo parašu patvirtino, kad su pareiginiais nuostatais susipažino ir sutinka (b. l. 97-101).

49. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas, šalindamas gedimą, nuplėšė lipdukus nuo akumuliatorių kamščių ir taip pažeidė jų apsaugą. Dėl šių apelianto veiksmų akumuliatoriai buvo pripažinti negarantiniais (b. l. 87). Kadangi akumuliatoriams nebuvo taikomas garantinis aptarnavimas, atsakovė jų keitimą turėjo kompensuoti savo lėšomis, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantei buvo padaryta už naujus akumuliatorius sumokėtos kainos (556,60 Eur su PVM) dydžio žala. Jeigu apeliantas nebūtų pažeidęs akumuliatorių apsaugos, jiems būtų taikomas garantinis aptarnavimas, ir atsakovė nebūtų turėjusi pirkti naujų akumuliatorių savo lėšomis, todėl darytina išvada, kad tarp apelianto neteisėtų veiksmų ir atsakovei kilusios žalos yra priežastinis ryšys.

50. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas apie gedimą būtų nedelsiant informavęs atsakovę ir klausęs jos nurodymų dėl tolesnių veiksmų, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas ėmėsi veiksmų techniškai sudėtingam transporto priemonės gedimui pašalinti, neturėdamas nei tam reikalingų žinių, nei kompetencijos, tokiu būdu prisiimdamas riziką padaryti atsakovės turtui žalos. Jau nurodyta, kad po įvykio paprašytas pasiaiškinti dėl galimo darbo pareigų pažeidimo apeliantas atsisakė tai padaryti. Nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą apelianto kaltę vertinti kaip neatsargumą.

51. Pagal DK 153 straipsnį darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, - ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio (DK 153 straipsnis). Darytina išvada, kad byloje nustatęs visas darbuotojo (apelianto) materialinės atsakomybės sąlygas, atsižvelgdamas į tai, kad apelianto padaryta žala neviršija 3 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė atsakovei iš apelianto visos jos patirtos turtinės žalos atlyginimą – 556,60 Eur.

52. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jo apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

53. Atsakovė pateikė įrodymus, kad patyrė 789,70 Eur advokato pagalbos išlaidų už susipažinimą su medžiaga ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

54. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

55. Atsakovės patirtų išlaidų suma neviršija pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punktų nuostatas apskaičiuoto maksimalaus atlygintinų išlaidų dydžio. Kartu pažymėtina tai, kad vien ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas priteisti šių išlaidų atlyginimą visa apimtimi – išlaidų dydžio pagrįstumas vertintinas pagal CPK 98 straipsnio 2 dalies, Rekomendacijų 2 punkto nuostatas.

56. Spręsdamas dėl priteistinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad atsiliepimas į ieškovo apeliacinį skundą parengtas advokatės, atstovavusios atsakovei tiek Darbo ginčų komisijoje, tiek pirmosios instancijos teisme, taigi darbo ir laiko sąnaudos procesiniam dokumentui parengti buvo mažesnės. Dėl nurodytų aplinkybių, pagrįsta ir atlygintina išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą suma šiuo atveju laikytina 500 Eur (CPK 98 straipsnio 2, 3 dalys, Rekomendacijų 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Go group“ (juridinio asmens kodas 302337649) iš apelianto (ieškovo) I. A. (gim. (duomenys neskelbtini)) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjos Vilija MikuckienėAsta PikelienėsLaima Ribokaitė