Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-68-372/2014 pagal ieškovų V. B., V. B. ir V. S. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ ir Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarei J. Š. dėl vykdomojo įrašo panaikinimo ir kreditoriaus reikalavimo pripažinimo įvykdytu; trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Videlena“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Prisidėjime prie apeliacinio skundo notarė J. Š. nurodė, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog vekselis nebuvo pateiktas apmokėti, nes vekselyje yra UAB ,,Videlena” direktorės ranka atliktas įrašas ,,apmokėjimui gavau“, be to, pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, jei vekselis yra pas jo turėtoją, preziuomuojama, kad jis buvo pateiktas apmokėti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos duomenimis, trečiasis asmuo UAB „Videlena“ 2008 m. rugpjūčio 29 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, juo įsipareigojo iki 2008 m. rugsėjo 5 d. sumokėti atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ 473 098,67 Lt (137 018,85 Eur) (t. 1, b. l. 54). Už šio įsipareigojimo vykdymą laidavo UAB „Videlena“ akcininkai – ieškovai V. B., V. B. ir V. S.. Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarė J. Š. 2008 m. spalio 7 d. išdavė vykdomąjį įrašą pagal vekselį (t. 1, b. l. 8). Jame nurodė, kad reikalauja solidariai išieškoti iš skolininko UAB „Videlena“ ir laiduotojų V. B., V. B. ir V. S. vekselio turėtojai UAB „Swedbank lizingas“ per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtą vekselio sumą – 332 606,34 Lt (96 329,45 Eur). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl vekselio teisinių santykių, atsiradusių tarp vekselio turėtojo ir vekselio davėjo laiduotojų. Vekselio davėjo laiduotojai (ieškovai) prašė teismo panaikinti notarės atliktą vykdomąjį įrašą.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad byloje nėra įrodymų, jog vekselio turėtojas (atsakovas) pateikė vekselį apmokėti jo davėjai UAB „Videlena“, panaikino notarės išduotą vykdomąjį įrašą. Pažymėjo, kad vekselio turėtojas (atsakovas) 2008 m. rugsėjo 8 d. įteikė vekselio davėjai UAB „Videlena“ ir laiduotojams (ieškovams) pranešimus tik apie vekselio neapmokėjimą, o pagal ĮPVĮ 40 ir 47 straipsnius vekselio pateikimas apmokėti ir pranešimas apie neapmokėjimą yra skirtingi veiksmai ir negali būti atlikti vienu vekselio turėtojo aktu. Atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ apeliaciniame skunde prašė skundžiamą sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog vekselis nebuvo pateiktas apmokėti, nes vekselio antroje pusėje yra UAB „Videlena“ direktorės V. B. ranka atliktas įrašas „apmokėjimui gavau“.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši civilinė byla apeliacine tvarka jau buvo nagrinėta. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą, 2014 m. spalio 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nutartyje pažymėta, kad nors sprendime konkrečiai ir nenurodyta, jog byloje nėra duomenų apie vekselio pateikimą apmokėti būtent laiduotojams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vekselio turėtojas nesilaikė ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytos tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas laikėsi ĮPVĮ 47 straipsnio reikalavimų pranešti vekselio davėjui ir laiduotojams apie vekselio neapmokėjimą, tačiau nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neteigė, jog vekselis buvo pateiktas laiduotojams (ieškovams).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. liepos 3 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (bylos Nr. 3K-3-449-378/20145). Kasacinis teismas nesutiko su minėtu apeliacinės instancijos teismo aiškinimu pažymėdamas, kad vekselio turėtojas, pateikęs vekselį apmokėti mokėtojui ir šiam jo neapmokėjus, privalo apie neapmokėtą vekselį pranešti laiduotojams, tačiau tokiu atveju neturi pareigos atskirai pateikti vekselį apmokėti laiduotojui, nes laiduotojo solidarioji vekselio pareiga kyla vekselio mokėtojui neįvykdžius prievolės. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog vekselio turėtojas (atsakovas) pateikė vekselį apmokėti jo davėjai UAB „Videlena“. Apeliantas (atsakovas), siekdamas įrodyti aplinkybę, kad vekselis buvo pateiktas jo davėjui apmokėti, apeliacinės instancijos teismui buvo pateikęs vekselio antrąją pusę, kurioje yra UAB „Videlena“ direktorės parašas ir prierašas „apmokėjimui gavau“ (t. 4, b. l. 142). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šis dokumentas jau buvo pateiktas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (t. 1, b. l. 55), todėl, pasak kasacinio teismo, išsamiau jo netyrė. Kasacinis teismas konstatavo, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas šio įrodymo nevertino ir dėl jo reikšmės nepasisakė.

Iš kasacinio teismo priimtos nutarties turinio matyti, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinta ir byla grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas, neteisingai išaiškinęs ĮPVĮ 40 ir 47 straipsnių nuostatas, apsiribojo tik aplinkybių, susijusių su vekselio pateikimu apmokėti laiduotojams, vertinimu, tačiau netyrė ir nevertino visų byloje esančių įrodymų bei nenustatė, ar vekselis buvo pateiktas apmokėti vekselio davėjui. Pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija iš naujo nagrinėdama bylą apeliacine tvarka turėtų nustatyti, ar vekselis buvo pateiktas apmokėti vekselio davėjui. Prieš nustatant šią aplinkybę, atkreiptinas dėmesys į dar vieną kasacinio teismo išaiškinimą šioje byloje, pagal kurį vekselio buvimas pas vekselio turėtoją reiškia ir vekselio pateikimą apmokėti; paneigti šią prezumpciją turi ieškovas, t. y. vekselio buvimas pas turėtoją reiškia jo pateikimo apmokėti prezumpciją (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis, CPK 178 straipsnis).

Minėta, kad byloje yra pateikta vekselio antroji pusė, kurioje yra UAB „Videlena“ direktorės V. B. parašas ir prierašas „apmokėjimui gavau“ (t. 1, b. l. 55, t. 4, b. l. 142). Ieškovė V. B. pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl rašytinių įrodymų prijungimo, jame nurodo, kad vekselyje nurodytas mokėjimo terminas – 2008 m. rugsėjo 5 d., tačiau UAB „Videlena“ direktorė V. B. nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. iki 2008 m. rugsėjo 10 d. sirgo nervų liga (neuro-depresiniu sutrikimu), todėl ir priimti vekselį apmokėti galėjo tik po 2015 m. rugsėjo 10 d. Kartu su prašymu pateiktas Medicinos dokumentų išrašas/siuntimas, išduotas 2015 m. liepos 14 d. VšĮ Radviliškio rajono pirminės sveikatos priežiūros centro gydytojos J. S. (t. 5, b. l. 96–97). Ieškovės V. B. teigimu, vekselis buvo pateiktas apmokėti praleidus terminą, todėl nėra ir datos prie prierašo „apmokėjimui gavau“. Ieškovė mano, kad parašas buvo gautas tik 2008 m. spalio pradžioje, nes atsakovas į notarę dėl vykdomojo įrašo kreipėsi 2008 m. spalio 8 d.

Atsakovas prašo ieškovės V. B. pateikto naujo įrodymo prie bylos neprijungti, nes jis pateiktas netinkamoje proceso stadijoje, be to, neįrodo prašyme nurodytų aplinkybių. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su šia atsakovo pozicija. Formuodamas teismų praktiką dėl naujų įrodymų pateikimo galimybės kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinamas ribotos apeliacijos modelis, nustatyti ribojimai pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai šis nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šie ribojimai pirmiausia nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų rinkimas ir pateikimas procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005; 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2007; 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pakartotinai, tačiau nė vienoje ankstesnėje proceso stadijoje nei V. B., nei pati V. B. nebuvo pateikusios įrodymų apie V. B. sveikatos būklę ir neįrodinėjo, jog dėl šios priežasties vekselis negalėjo būti pateiktas jo davėjui apmokėti. Ši aplinkybė laikytina nauju argumentu, kuris nebuvo nurodytas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (taip pat ir pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme). Akivaizdu, kad įrodymas apie V. B. sveikatos būklę 2008 metais, galėjo būti pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ieškovė V. B. prašyme dėl papildomų rašytinių įrodymų prijungimo nenurodė argumentų, kurie leistų spręsti dėl kokių priežasčių minėtas medicininis dokumentas nebuvo gautas ir pateiktas teismui anksčiau. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymas dėl įrodymų prijungimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas (CPK 314 straipsnis).

Kita vertus, kaip teisingai nurodo atsakovas, naujas įrodymas pateiktas ne tik netinkamoje proceso stadijoje, bet ir neįrodo prašyme nurodytų aplinkybių. Ieškovė V. B. siekia įrodyti, kad vekselis negalėjo būti laiku pateiktas apmokėti jo davėjui, nes V. B. (buvusi UAB „Videlena“ direktorė) nuo 2008 m. rugpjūčio 26 d. iki 2008 m. rugsėjo 10 d. buvo nedarbinga. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats vekselis buvo pasirašytas 2008 m. rugpjūčio 29 d., jį pasirašė V. B. (kaip UAB „Videlena“ direktorė ir kaip laiduotoja). Ginčo, kad vekselis buvo pasirašytas jame nurodytą dieną, byloje nėra. Taigi ieškovės V. B. prašyme nurodytu V. B. nedarbingumo laikotarpiu pastarosios sveikatos būklė nebuvo tokia, kad ji nebūtų galėjusi veikti kaip UAB „Videlena“ atstovė, t. y. pasirašyti tiek vekselį, tiek savo parašu patvirtinti vekselio gavimą apmokėti. Be to, atsakovo teigimu, jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie V. B. tariamą nedarbingumą. Pažymėtina ir tai, kad pateiktas naujas įrodymas neįrodo, jog V. B. iš tiesų buvo nedarbinga nurodytu laikotarpiu, nes nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad apie nedarbingumą buvo informuotas darbdavys (UAB „Videlena“), t. y. V. B. iš tiesų nedirbo nurodytu laikotarpiu ir gavo ligos pašalpą.

Atmetus ieškovės V. B. prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, teisėjų kolegija, įvertinusi vekselio kitoje pusėje esantį UAB „Videlena“ direktorės V. B. parašą ir prierašą „apmokėjimui gavau“, konstatuoja, kad šis įrodymas patvirtina aplinkybę, jog vekselis buvo pateiktas apmokėti vekselio davėjui. Tokią aplinkybę buvo nurodžiusi ir notarė atsiliepime į ieškinį (t. 1, b. l. 49–52). Tai reiškia, kad atsakovas tinkamai laikėsi ĮPVĮ 40 ir 47 straipsniuose nustatytos tvarkos, todėl nėra pagrindo naikinti notarės J. Š. atliktą vykdomąjį įrašą.

Atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus šioje byloje ir nurodytų aplinkybių bei argumentų visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, jog vekselis nebuvo pateiktas apmokėti vekselio davėjui. Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškinio dalinio tenkinimo naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Taip pat naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas atsakovų naudai, tačiau byloje nėra duomenų apie jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant šalių ginčą pirmosios instancijos teisme patirta 305,17 Lt (88,38 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o kasaciniame teisme – 31,86 Eur, iš viso 120,24 Eur (t. 1, b. l. 40, t. 5, b. l. 90). Šios išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovų lygiomis dalimis, t. y. po 40,08 Eur (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai, priteisti valstybei iš ieškovų V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)), V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš kiekvieno po 40,08 Eur (keturiasdešimt eurų 8 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), įmokos kodas – 5660).