- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-19
- Bylos Nr.
- I-7022-428/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01734-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- J. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pataisos įstaiga), 4020 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2–12).
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–12) ir atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 84–88) nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje 2 sektoriuje atliko nuo 2013 m. birželio 3 d. iki skundo padavimo dienos perpildytose kamerose. Atvykus buvo laikomas karantine, kurio plotas 41,25 kv. m, jame buvo 22 žmonės. Nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. birželio 13 d. buvo 12 būrio 4 brigadoje, kurios plotas 49,43 kv. m, joje gyveno 32 žmonės. Laikotarpiu iki 2014 m. sausio 2 d. gyveno 9 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 60,05 kv. m, joje gyveno 32 žmonės. Iki 2015 m. gegužės 26 d. gyveno 10 būrio 4 brigadoje, kurios plotas 48,43 kv. m, joje gyveno 24 žmonės. Laikotarpiu iki 2016 m. birželio 9 d. gyveno 20 būrio 4 brigadoje, kurios plotas 43,37 kv. m, joje gyveno 20 žmonių. Iki 2016 m. liepos 1 d. gyveno 10 būryje 1 brigadoje, kurios plotas 64,37 kv. m, gyveno 32 žmonės. Nuo 2016 m. liepos 1 d. visose brigadose buvo sumažintas nuteistųjų skaičius. Nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. sausio 10 d. gyveno 10 būrio 1 brigadoje, joje gyveno 20 žmonių. Laikotarpiu iki 2017 m. balandžio 20 d. gyveno 10 būrio 4 brigadoje, kurioje jau gyveno 15 žmonių, vėliau šioje brigadoje gyveno 13 žmonių, o nuo 2017 m. birželio 6 d. iki skundo padavimo gyveno 15 žmonių. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma numatyta teisės aktuose. Taip pat nurodė, jog pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą rekomenduoja vienam asmeniui iki 4 kv. m gyvenamojo ploto. Be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai ir kitas inventorius. Atsakovė pateikdama pareiškėjui duomenis apie tai kokiuose jis gyveno patalpose, nurodė teisingai, bet lovų skaičių nurodė tą, kuris yra dabar. Gyvenamojoje patalpoje trūko inventoriaus spintelių, taburečių, nebuvo termometro, laikrodžio, nebuvo šiukšlių dėžės, valymo inventoriaus komplekto, užuolaidų. Trūko sanitarinių įrenginių, prausyklų, teko laukti eilėse. Dušu taip pat naudodavosi daug nuteistųjų, nebuvo guminių kilimėlių, kūno ir plaukų prausiklių dozatorių. Taip pat nebuvo laisvalaikio kambario, patalpos rūbams džiovinti. Dušuose buvo neįmano reguliuoti vandens temperatūrą, blogai veikė vandens maišytuvai. Nebuvo sudarytos sąlygos skalbti rūbus, būryje nėra skalbimo mašinos, nėra džiovyklų rūbams. Patalpos netinkamai dezinfekuojamos, pilna blakių, tarakonų. Buitiniai parazitai naikinami labai retai, neefektyviai. Buitinių atliekų konteineris nuo gyvenamųjų patalpų stovi už kokių 10 m. Pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas patyrė papildomą diskomfortą, sukrėtimą, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą.
Atsikirtime į atsakovės atsiliepimą pareiškėjas prašo teismo atnaujinti senaties terminą, kadangi nesudarytos galimybės susipažinti su teisės aktais, priėjimo prie internete iki šiol nėra, bibliotekoje šių teisės aktų nėra, o kiti teisės aktai yra pasenę (2003-2007 m.). Nurodė, jog nesutinka su atsakovės nurodytu 66,25 kv. m plotu 12 būrio 4 brigadoje. Jis turi būti 49,43 kv. m, tai atsakovė nurodo kitose administracinėse bylose. Taip pat nurodė, jog 9 būrio 1 brigados nurodytas netinkamas plotas, turėtų būti 60,05 kv. m.
Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą (b. l. 19–27) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo teismo taikyti ieškinio senaties terminą. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Nurodė, jog patalpos yra aprūpintos inventoriumi pagal teisės aktus. Teisės aktai nenumato, jog gyvenamosiose patalpose būtų termometras, knygų lentynos. Inventorius buvo tvarkingas, gavus informaciją apie sugedusį ar sugadintą inventorių jie nedelsiant yra tvarkomi arba keičiami kitu. Nurodė, jog 9 būrio patalpose yra įrengtas poilsio kambarys, kituose būriuose nėra įrengtų poilsio kambarių. Atsiliepime buvo nurodyta, jog sanitarinių įrenginių įrengta tiek, kiek numato teisės akatai. Nurodė, jog teisės aktai nenumato, jog turi būti tiekiamas į prausyklas karštas vanduo. Antrojo sektoriaus bendroje dušinėje karštas vanduo yra nuolat, o būrio prausyklose įmontuotas karšto vandens šildytuvas. Sanitariniuose mazguose užtikrintas privatumas, įrengtos kabinos, pisuarai atskirti. Nuteistieji nuolat gadina prausiklių dozatorius, kilimėlius bei vandens maišytuvus, administracija nuolat juos tvarko. Įstaiga užtikrina tinkamą graužikų ir nariuotakojų kontrolę. Pareiškėjas dėl to, jog buvo netinkamai atlikta kenkėjų naikinimas į Ūkio skyrių su prašymais nesikreipė. Teisės aktai nenumato buitinio konteinerio įrengimo normų. Visi konteineriai yra su dangčiais, konteineriai vieną kartą savaitėje yra dezinfekuojami, šiukšlių maišai yra išduodami tvarkiniams. Įstaigos veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Įstaigos skalbykloje nuteistieji savo asmeninius skalbinius gali skalbti nemokamai. Nuteistieji dienotvarkėje numatytu maudymosi metu gali skalbti rūbus dušinėje. Atsakovas neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipiąsis į administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad Pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d.
Atsakovo atstovas prašo teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pataisos įstaigą, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pataisos įstaigos ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2013 m. birželio 3 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. rugpjūčio 21 d. (b. l. 16).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas prašo teismo atnaujinti senaties terminą, kadangi nebuvo sudarytos galimybės susipažinti su teisės aktais, priėjimo prie interneto iki šiol nėra, bibliotekoje teisės aktų nėra, o kiti teisės aktai yra pasenę (2003-2007 m.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuomone, šie pareiškėjo argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino ar kad dėl to turėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Kaip jau minėta, kreipimasis į teismą, siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, turi būti siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimo pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pataisos įstaigoje pradžios. Pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl netinkamo gyvenamojo ploto, patalpų perpildymo į Pataisos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Pataisos įstaigos administracijos. Be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos jam orumo pažeminimą, judėjimo laisvės apribojimą, o tai reiškia, kad pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą. Teismo vertinimu, pareiga suimtuosius (nuteistuosius) pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais negali apimti pareigos juos supažindinti ir su visais teisės aktais, kurie suimtajam (nuteistajam) gali būti kada nors aktualūs. Konstatuotina, kad Lietuvos higienos normų ir kitų teisės aktų nuostatos, reguliuojančios laisvės atėmimo vietų įrengimą ir eksploatavimą, suimtiesiems (nuteistiesiems) jokių teisių ar pareigų tiesiogiai nesukuria, todėl atsakovė neturėjo pareigos savo iniciatyva supažindinti pareiškėjo su šiomis nuostatomis.
Kaip jau minėta, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos jam orumo pažeminimą, judėjimo laisvės apribojimą, jautė pavojų gyvybei, o tai reiškia, kad pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
Teismas pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nenurodo jokių ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą pagrindžiančių duomenų, tokių duomenų nenustatė ir teismas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje tokio pobūdžio bylose, ne kartą yra pabrėžta, kad neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pataisos įstaigos, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pravieniškių PN-AK (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2016 m. birželio 8 d., nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. birželio 5 d. buvo paskirtas gyventi į 20 būrį 4 brigadą, kurios plotas – 43,37 kv. m, joje įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,34 kv. m.
Laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2017 m. sausio 9 d. buvo paskirtas gyventi į 10 būrį 1 brigadą, kurios plotas – 64,37 kv. m, joje įrengta 20 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,22 kv. m.
Laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. balandžio 19 d., nuo 2017 m. birželio 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. buvo paskirtas gyventi į 10 būrį 4 brigadą, kurios plotas – 48,43 kv. m, joje įrengta 15 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,23 kv. m.
Pareiškėjas skunde ir atsikirtime į atsiliepimą nurodė, jog laikotarpiu iki 2016 m. birželio 9 d. 20 būrio 4 brigadoje gyveno 20 žmonių. Iki 2016 m. liepos 1 d. 10 būryje 1 brigadoje gyveno 32 žmonės. Nuo 2016 m. liepos 1 d. visose brigadose buvo sumažintas nuteistųjų skaičius. Nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. sausio 10 d. 10 būrio 1 brigadoje gyveno 20 žmonių, iki 2017 m. balandžio 20 d. 10 būrio 4 brigadoje – 15 žmonių, vėliau šioje brigadoje gyveno 13 žmonių, o nuo 2017 m. birželio 6 d. iki skundo padavimo gyveno 15 žmonių.
Atsakovės atstovas buvo įpareigotas pateikti teismui gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir miegamųjų vietų skaičių. Atsakovė 2018 m. rugsėjo 4 d. pažymoje Nr. 62-4149 (b. l. 31) pateikė duomenis pažymos surašymo dienai ir nenurodė, ar tiek įrengtų gyvenamųjų vietų buvo visą ginčo laikotarpį ar jis kito. Atsakovė nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo apie įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Atsakovė, gavusi pareiškėjo atsikirtimą į atsakovės atsiliepimą pateikė teismui tik faktinį nuteistųjų skaičių brigadoje ir būryje.
Atsakovė 2018 m. rugsėjo 5 d. pažymoje Nr. 42-15276 pateikia pavienių dienų nuteistųjų skaičių brigadoje bei būryje, tačiau šie atsakovo duomenys nepatvirtina tos aplinkybės, jog kitomis mėnesio dienomis buvo daugiau ar mažiau nuteistųjų, nes patys nurodę, jog nuteistųjų skaičius kinta. Nurodė, jog 2016 m. birželio 9 d. buvo 21 asmuo, 2016 m. birželio 13 d. 20 asmenų, 2017 m. sausio 10 d. 15 asmenų, 2017 m. balandžio 20 d. 9 asmenys, 2017 m. birželio 6 d. 15 asmenų, o 2018 m. rugpjūčio 4 d. 14 asmenų. Taigi, atsakovės atstovas į bylą įrodymų, patvirtinančių, kiek ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo miegamųjų vietų (nuteistųjų) kitomis dienomis, nepateikė, todėl pareiškėjo tvirtinimas, jog tam tikru laikotarpiu buvo daugiau nuteistųjų brigadose nei nurodo atsakovė nepaneigti.
Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. birželio 8 d. teko 2,16 kv. m ( 292 paras trūko 0,93 kv. m ploto 20 būrio 4 brigadoje bendrabučio tipo patalpose), laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. liepos 1 d. teko 2,01 kv. m (20 parų (išskaičiavus dvi dienas už kurias atsakovė nurodė, jog asmenų buvo 21, 20) trūko 1,08 kv. m ploto 10 būrio 1 brigadoje bendrabučio tipo patalpose).
Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, pavalgyti ir tinkamai išsimiegoti, baldų, sanitarinių įrenginių trūkumas, gryno oro trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017). Todėl pareiškėjo argumentai dėl trūkstamų sanitarinių įrenginių (tualete, duše), inventoriaus ir kitų pažeidimų lieka nustatyti laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. liepos 1 d., kai buvo nustatyta, jog pareiškėjui teko mažesnis gyvenamasis plotas nei numato teisės aktai.
Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja (žr., Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad vienam suimtajam ar nuteistajam bendrabučio tipo patalpose turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentai nagrinėjamam atvejui taikyti 4 kv. m ploto normą, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, jog trūko gyvenamosiose patalpose inventoriaus, nebuvo termometro, laikrodžio, šiukšlių dėžės, valymo inventorius komplekto, užuolaidų. Atsakovė atsiliepime teigia, jog patalpose buvo inventorius, kuris numatytas teisės aktuose. Nurodė, jog teisės aktai nenumato, jog turi būti patalpoje termometras.
Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d., toliau – Materialinio buitinio aprūpinimo norma), numatė, jog bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje turi būti 1 sieninis laikrodis būrio gyvenamųjų patalpų koridoriuje, 1 kambarinis termometras, po 1 komplektą užuolaidėlių kiekvienam langui, 1 šiukšlių dėžė bei 1 valymo inventoriaus komplektas.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – Aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi norma), numatyta, jog bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti šiukšlių dėžė, 1 valymo inventoriaus komplektas (šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės),
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą skirtingais ginčo laikotarpiais ir į tai, jog atsakovas nepateikė jokių rašytinių duomenų apie tai, kad gyvenamojoje patalpoje buvo termometras, užuolaidėlės, laikrodis (iki 2017 m. sausio 1 d.), šiukšlių dėžės, valymo inventoriaus komplektas, todėl pareiškėjo argumentai lieka nepaneigti. Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad duomenų, jog nurodyti pažeidimai turėjo kokios nors įtakos pareiškėjo sveikatai ar psichinei būsenai byloje nėra. Pareiškėjas taipogi nedetalizuoja ir nenurodo kuo pasireiškė neturtinė žala šiuo atžvilgiu.
Pareiškėjas nurodė, jog dušuose blogai veikė vandens maišytuvai, nebuvo įmanoma reguliuoti vandens temperatūros. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, jog pataisos įstaiga nėra gavusi nuteistojo skundų. Pareiškėjas nesikreipė dėl minėtų pažeidimų į administraciją, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl netinkamai veikiančių dušo maišytuvų atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, jog duše buvo slidžios grindys bei nurodė, jog nebuvo skysto muilo ir kūno prausiklių dozatorių, kilimėlių. Atsakovas nurodė, jog dušinėje kilimėlių nėra. Prie dušų ant sienų yra sumontuoti skysto muilo dozatoriai. Nurodė, jog jie nuolat yra gadinami. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normoje buvo numatyta, jog dušinėje turi būti guminiai kilimėliai. Aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose numatyta, kad dušo patalpose turi būti kilimėlis arba grotelės 1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos. Šiuo atveju iš teisinio reglamentavo matyti, jog guminiai kilimėliai dušuose turi būti, todėl iš dalies konstatuotini atsakovo neteisėti veiksmai. Tačiau akivaizdu, kad dušo patalpoje naudojamas vanduo ir pareiškėjas, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, privalo būti taip pat atsargus ir dušo patalpose elgtis atsakingai. Be to, medicininis pažymėjimas nepatvirtina, jog pareiškėjas buvo susižalojęs dušo patalpose (b. l. 29).
Reikalavimas dušinėse įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatorių, kuris pildomas pagal poreikį įtvirtintas nuo 2017 m. sausio 1 d. Materialinio buitinio aprūpinimo normos 10 punkte bei nuo 2017 m. birželio 7 d. Aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normoje.
Įvertinant teisinį reglamentavimą konstatuotina, jog atsakovė pažeidė teisės aktus, kadangi dušo patalpose nesumontavo plaukų prausiklių dozatorių. Tačiau pareiškėjas privalo pakankamai detalizuoti bei pagrįsti savo teiginius dėl negalėjimo pasinaudoti plaukų prausiklio dozatoriumi bei šio pažeidimo įtakos jo teisėms. Pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir yra nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Savo argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, nenurodo kuo pasireiškė neturtinė žala neįrengus plaukų dozatoriaus dušinėje.
Pareiškėjas teigia, jog būriuose buvo per mažai sanitarinių įrenginių, todėl reikėdavo laukti eilėse. Atsakovė nurodė, jog 10 būryje buvo 6 unitazai, 4 pisuarai, 8 praustuvės ir 4 kojų plautuvės, o 20 būryje buvo 4 unitazai, 2 pisuarai, 5 praustuvės ir 2 kojų plautuvės. Dušo ragelių skaičiaus atsakovė nenurodė. Atsakovė nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. 10 būryje buvo nuo 56 iki 61, o 20 būryje buvo 62 nuteistieji.
Materialinio buitinio aprūpinimo normoje galiojusioje iki 2017 m. sausio 1 d. buvo nustatyta, jog prausykloje tualete turi būti 1 praustuvė dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas ir 1 pisuaras dvylikai asmenų, 1 dušo sietelis 15 asmenų.
Aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (nuo 2017 m. birželio 7 d.) nustatyta, kad prausykloje, tualete turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete - po klozetą (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras penkiolikai asmenų bei dušo čiaupai (galvutės) 1 vienetas 1 besiprausiančiam asmeniui. Laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 7 d. teisės aktai nereglamentavo kiek sanitariniame mazge turi būti įrenginių.
Atsižvelgiant į atsakovės pateiktus duomenis bei į teisinį reglamentavimą, matyti, jog iki 2017 m. sausio 1 d. 10 būryje pareiškėjui trūko pisuarų ir kadangi pareiškėjas nenurodė kiek dušo sietelių buvo dušo patalpose pripažintinas ir šis pažeidimas.
Pareiškėjas žalą siejo su tuo, jog įstaigoje neįrengta drabužių ir avalynės džiovykla bei poilsio kambarys. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8, 5.9 punktuose nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiama batų ir drabužių džiovykla bei laisvalaikio kambarys. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog 12 būryje poilsio kambarys neįrengtas bei nurodė, jog 2 sektoriuje yra veikianti skalbykla ir džiovykla ir sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti rūbus. Tačiau teisės aktai numato, jog džiovykla turi būti kiekvienam būriui. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog šis pažeidimas dalinai pripažintinas nustatytu. Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad papildomų baldų, laisvalaikiui skirtų daiktų bei džiovinamų batų ir drabužių užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.
Pareiškėjas nurodė, kad lokaliniame sektoriuje yra parazitų (blakių), naikinami labai retai bei neefektyviai.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Panašiai numatyta ir Higienos normos HN 76:2010 60 punkte.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pataisos įstaiga buvo sudariusi kenkėjų kontrolės paslaugų sutartis su UAB „Utenos deratizacija“ ir UAB „Dezinfa“, pagal kurių nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 35–55). Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų, darbų atlikimo aktų matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ginčo patalpose kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyse nustatytų įsipareigojamų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Pažymėtina, kad minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikti buitiniai parazitai. Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl buitinių kenkėjų buvimo patalpose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, yra pagrįsti.
Tačiau nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d.. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d.. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu kankinimu, orumo pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais. Pareiškėjas apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikęs, atsakovas nurodė, jog nusiskundimų dėl blogų sąlygų įtakojusių sveikatos būklę neišsakė ir pateikė medicininį pažymėjimą (b. l. 29). Teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pataisos įstaigos psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 30) nurodoma, kad pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Apibendrindamas išvardintas nuostatas teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose, 312 parų jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (292 trūko 0,93 kv. m, 20 parų – 1,08 kv. m bendrabučio tipo ploto). Be to, buvo nustatyti ir kiti pažeidimai, todėl konstatuoja, jog tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 2000 Eur, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo J. P. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 2000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.