- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-22
- Bylos Nr.
- eI2-3206-484/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09027-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- P. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 23S179182 „Atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad yra (duomenys neskelbtini), nuo 2023 m. birželio 9 d. dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė). Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikiną gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas). Atsakovas skundžiamu Sprendimu prašymą tenkinti atsisakė. Atsakovas skundžiamą Sprendimą priėmė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytu pagrindu. Sprendimą Migracijos departamentas motyvavo tuo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje pareiškėjas dirba, nevykdo oficialiai deklaruojamos veiklos – krovininis kelių transportas, todėl jis, kaip užsienietis, kurio profesija yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu, t. y. neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 44 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų.
Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Sprendimu, teigia, kad Sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir pažeidžia jo teisėtus lūkesčius, nes: Bendrovės vykdoma veikla nuo pat jos veiklos pradžios iki skundžiamo Sprendimo priėmimo nepakito; Įstatyme įtvirtintas reguliavimas iš esmės buvo analogiškas tiek Bendrovei pradėjus veiklą, tiek pirmą kartą išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tiek ir dabar; kelių transporto įmonių licencijavimo teisinis reguliavimas taip pat nepakito nuo Bendrovės veiklos pradžios iki skundžiamo Sprendimo priėmimo; esant analogiškai faktinei situacijai ir teisiniam reguliavimui, valstybės institucijos, įskaitant ir patį Migracijos departamentą, yra patvirtinę UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos modelio teisėtumą ir išduodavo užsieniečiams, dirbantiems UAB „(duomenys neskelbtini), leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjo teigimu, Bendrovė nuo pat jos įsteigimo teikia vairavimo paslaugas (duomenys neskelbtini) įmonių grupės įmonėms bei kitiems ūkinės veiklos subjektams ir vairavimo paslaugas teikia per savo darbuotojus, tokius kaip pareiškėjas, kurie paslaugų teikimo metu vairuoja ne Bendrovės, bet kito asmens vilkikus. Bendrovė nuo pat veiklos pradžios, veiklą vykdė, turėdama vieną Bendrijos licenciją (toliau – EBKR licencija) ir didelį skaičių tolimųjų reisų vairuotojų. Todėl Migracijos departamento išvada, kad Bendrovės veikla neatitinka teisinio reguliavimo, nes neturi reikiamo kiekio EBKR licencijos kopijų ir transporto priemonių, yra nepagrįsta.
Pareiškėjas skunde atkreipia dėmesį, kad 2018 metais kilus analogiškiems ginčams, Migracijos departamentas pasirašė 9 taikos sutartis, kuriose pripažino, kad Bendrovė verčiasi teisėta veikla. Patvirtintomis taikos sutartimis buvo pripažinta, kad Bendrovės veiklos modelis neturi laikinojo įdarbinimo įmonės ir (ar) laikinojo darbo naudotojo požymių ir neprieštarauja kitiems teisės aktams, todėl nėra pagrindo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimus Bendrovės darbuotojams laikinai gyventi Lietuvoje. Taikos sutartimis Migracijos departamentas ir Bendrovė patvirtino, kad neturi ir neturės ateityje viena kitai jokių pretenzijų ar reikalavimų, susijusių su bylos dalyku ir (ar) dėl šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, kad jos supranta ir žino, kad patvirtintos taikos sutartys turi teismo sprendimo (res judicata) galią.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad Sprendimas yra naikintinas, nes Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, viršijo savo kompetenciją. Migracijos departamentas Sprendimą grindžia tuo, kad Bendrovė, kurioje pareiškėjas dirba neturi pakankamai Bendrijos licencijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių, kad galėtų vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą pagal Kelių transporto kodekso (toliau – Kodeksas) numatytus reikalavimus.
Pareiškėjas skunde pažymi, kad Migracijos departamentas nėra viešojo administravimo institucija, kuriai yra pavesta vykdyti kelių transporto veiklos priežiūrą ir priimti sprendimus tais atvejais, kai vežėjai neturi Europos Bendrijos licencijų ar turi jų nepakankamai, ar turi nepakankamai kroviniams skirtų vežti automobilių. Migracijos departamentas yra viešojo administravimo institucija, išduodanti užsieniečiams leidimus laikinai gyventi, jeigu jie atitinka teisės aktų reikalavimus. Teisės aktais nėra pavesta Migracijos departamentui prižiūrėti, kaip vežėjai laikosi teisės aktuose numatytų reikalavimų. Valstybinę vežimo krovinių keliais priežiūrą vykdo Transporto saugos administracija bei Lietuvos kelių policija. Šių institucijų pareigūnai yra įgalinti tikrinti ūkinės veiklos subjektus, kelių transporto priemones, ar yra šioms transporto priemonėms priskirtos Bendrijos veiklos licencijos.
Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas neturėjo teisės Sprendimo grįsti ne leidimų laikinai gyventi išdavimo reikalavimais bei sąlygomis, bet krovinių vežimo kelių transportu reikalavimais. Migracijos departamentas veikė viršydamas jam įstatymų suteiktą kompetenciją, todėl Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.
Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas klaidingai įvertino, jog jis neatitinka sąlygų Leidimui išduoti. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, leidimas laikinai gyventi naikinamas, jeigu užsienietis neatitinka tam tikrų Įstatyme numatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi išduoti. Šiuo atveju Sprendimas grindžiamas ne pareiškėjo neatitikimu Įstatyme nustatytiems reikalavimams, bet Bendrovės tariamu neatitikimu Sprendime nurodytiems reikalavimams. Sprendimas grindžiamas Bendrovės veiklos neatitikimu Kodekso reikalavimams, o ne Įstatyme nurodytoms sąlygoms. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos sąlygos, kurias užsienietis turi atitikti, kad jam būtų išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjas įvykdė visas Įstatymo 26 straipsnio sąlygas, pateikė Migracijos departamentui visus privalomus pateikti dokumentus, todėl jam turėjo būti išduotas Leidimas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra nemotyvuotas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, nes jame nėra nurodyta, kurių Įstatyme nustatytų sąlygų jis neatitinka Leidimui išduoti.
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Registrų centro duomenimis, vienintelė Bendrovės deklaruojama veiklos rūšis yra krovininis kelių transportas (ekonominės veiklos kodas – 4941). Ši veikla buvo nurodyta ir Bendrovės tarpininkavimo rašte. Viešai prieinamais Lietuvos transporto saugos administracijos (toliau – ir LTSA) informacinės sistemos duomenimis, Bendrovei išduota EBKR licencija, kuria suteikiama teisė vežti krovinius už atlygį tarptautiniais maršrutais ir Lietuvos Respublikos teritorijoje krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos ir 1 EBKR licencijos kopija. Bendrovei nuosavybės ar nuomos teise priklauso 11 transporto priemonių, iš kurių tik 2 yra krovininės transporto priemonės. Patikrinus Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje duomenis apie Bendrovės darbuotojus, nustatyta, kad Bendrovėje 2023 m. spalio 3 d. dirbo 377 darbuotojai. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė yra įdarbinusi daugiau tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojų, nei turi kroviniams vežti skirtų automobilių ir gali vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą pagal Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse (toliau – ir Kodeksas) nustatytus reikalavimus, bei toliau aktyviai teikia tarpininkavimo raštus dėl užsieniečių įdarbinimo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojais, buvo pagrindas konstatuoti, kad Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos. 2023 m. balandžio 11 d. Bendrovei buvo išsiųstas Migracijos departamento raštas iki 2023 m. rugsėjo 1 d. išsiimti Bendrijos licencijos kopijas kiekvienai Bendrovės pervežimams naudojamai transporto priemonei. 2023 m. rugsėjo 11 d. patikrinus LTSA duomenis, nustatyta, kad Bendrovė Departamento prašymo neįvykdė.
Atsakovas pažymi, kad pagal Įstatymo 28 straipsnio 4 dalį, sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas. Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo arba atsisakymo išduoti, o priimdamas šiuos sprendimus, Migracijos departamentas privalo užtikrinti, kad šie sprendimai atitiktų ne tik Įstatymo ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), nuostatas, bet ir kitų galiojančių nacionalinių, Europos Sąjungos, tarptautinių teisės aktų reikalavimus. Migracijos departamentas, spręsdamas pareiškėjo teisinės padėties klausimą, veikė ne valstybinės krovinių vežimo keliais priežiūros kontekste, o atliko tyrimą Leidimo laikinai gyventi panaikinimo kontekste, o ši sritis patenka į Migracijos departamento veiklos sritį.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus. Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi minėtu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas. Departamentas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovo teigimu, tam, kad užsieniečiui galėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi kaip turinčiam profesiją, įtrauktą į trūkstamų profesijų sąrašą, užsienietį darbui kviečianti įmonė turi vykdyti veiklą atitinkamame ekonominės rūšies paslaugų sektoriuje. Tokiu būdu užsieniečio, kuris ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, profesija laikoma įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, jeigu šį užsienietį įdarbinti įsipareigojantis darbdavys vykdo tarptautinius krovinių pervežimus. Pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių krovininis kelių transportas (ekonominės veiklos kodas 49.41) apima visą krovinių vežimo keliais transportą, pvz., sunkių krovinių vežimą. Į šią klasę taip pat patenka krovininių automobilių nuoma su vairuotojo samdymu, tačiau nepatenka vairavimo paslaugos teikimas. Krovinių vežimo kelių transporto priemonėmis tarptautiniais maršrutais veikla yra licencijuojama. Teisės aktai neatleidžia nuo pareigos įsigyti EBKR licenciją, taip pat nesuteikia teisės tarptautinius krovinių pervežimus vykdyti naudojant kito savininko transporto priemonę su tam savininkui išduota EBKR licencijos kopija.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad 2022 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Įstatymo 44 ir 62 straipsnių pakeitimai, nustatantys užsieniečių įdarbinimą ir leidimų laikinai gyventi išdavimą darbo pagrindu, įskaitant ir galimybę užsieniečius įdarbinti pagal laikinojo įdarbinimo sutartis (iki 2022 m. rugpjūčio 1 d. Įstatymas draudė įdarbinti užsieniečius pagal laikinojo įdarbinimo sutartis, nenustatant jokių išlygų). 2022 m. rugpjūčio 1 d. taip pat įsigaliojo ir Kodekso 8 straipsnio pakeitimai, minėtas straipsnis buvo papildytas 6 dalimi, pagal kurią šio straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytą galiojančią licenciją turintis vežėjas gali turėti ne daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją.
Atsakovo tvirtinimu, Sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančių teisės aktų normomis ir faktinėmis bylos aplinkybėmis, o argumentai, kad Sprendimas buvo nulemtas Bendrovės konkurentų poveikio, neturi objektyvaus pagrindimo ir nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė su pareiškėjo skundu sutinka ir prašo pareiškėjo skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad Bendrovė nevykdo licencijuojamos veiklos, o nuo pat jos įsteigimo teikia vairavimo paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonių grupės įmonėms. Kiekviena įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“įmonių grupėje turi savo vaidmenį, o Bendrovė yra įmonė, kurioje yra įdarbinti visi vairuotojai ir kuri teikia vairavimo paslaugas grupės įmonėms. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Bendrovės veikla atitinka 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1072/2009 dėl bendrųjų patekimo į tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu rinką taisyklių (toliau – ir Reglamentas) reguliavimą, kuris išliko nepakitęs nuo Bendrovės įsteigimo. Reglamento preambulės 12 punktas numato, kad darbuotojas gali dirbti už vežimo operaciją atsakingam vežėjui. Reglamento 5 straipsnio 1 dalies b punktas ir 2 dalis numato, jog vairavimo paslaugos yra leidžiamos: „Vairuotojo liudijimą vežėjo įsisteigimo valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos Bendrijos licencijos turėtojo prašymu išduoda kiekvienam jo teisėtai įdarbintam vairuotojui arba kiekvienam vairuotojui, kuris nėra nei pilietis, nei ilgalaikis gyventojas, kaip apibrėžta toje direktyvoje ir kurio paslaugomis tas vežėjas naudojasi.“ EBKR licencijos turėjimas nėra taikomas vežimo paslaugos teikėjui, o įmonei, kuri vykdo tarptautinių krovinių vežimo veiklą. EBKR licencijos turėjimas pagal Reglamento 1 straipsnio 5 dalį ne visais atvejais yra privalomas: „Šioms vežimo rūšims ir nepakrautų transporto priemonių reisams, susijusiems su tokiu vežimu, nereikalinga Bendrijos licencija ir netaikomi jokie vežimo leidimai“, ką derėtų įvertinti kiekvienu individualiu atveju.
Motyvuojamoji dalis
Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Bendrovės vykdoma veikla atitinka teisinį reguliavimą, tai patvirtina nuo Bendrovės įsteigimo iki dabar nepasikeitęs teisinis reguliavimas, o 2017–2018 m. valstybės institucijos, įskaitant ir patį Migracijos departamentą, patvirtino Bendrovės veiklos teisėtumą, todėl esant tokiai pačiai teisinei ir faktinei situacijai neturėtų būti daromos kitokios išvados. Migracijos departamento nurodomas reikalavimas „viena galiojanti licencijos kopija naudojama vienai konkrečiai kelių transporto priemonei“, kuriuo jis remdamasis teigia, kad Bendrovė negali verstis veikla ir dėl to panaikino pareiškėjo Leidimą laikinai gyventi, nėra naujai atsiradęs. Toks reikalavimas galiojo ir Bendrovės įsteigimo metu bei 2018 m., kai valstybės institucijos patvirtino, kad Bendrovės veikla yra teisėta.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime atkreipia dėmesį, kad Bendrovė, siekdama įsitikinti, kad jos vykdoma veikla – teikiamos vairavimo paslaugos – yra teisėta, kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, konsultavosi su Lietuvos transporto saugos administracija, Ūkio subjektų priežiūros departamento direktoriumi, kurie patvirtino, jog vairavimo paslaugos teikimas yra legali ir teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad Bendrovė yra įdarbinusi 394 tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojų (vienas iš jų – pareiškėjas). Nuo Bendrovės veiklos pradžios jos veiklos modelis ir teisinis reguliavimas liko nepakitęs, tačiau, nors dar 2017–2018 m. valstybės institucijos patvirtino, kad Bendrovė teisėtai ir pagrįstai teikia vairavimo paslaugas, 2023 m. Migracijos departamentas ėmė kvestionuoti Bendrovės veiklos teisėtumą. Migracijos departamentas 2023 m. balandžio 11 d. sprendime Nr. 10K-4077 (toliau – ir Sprendimas Nr. 4077) pripažino, kad jo kompetencija neapima licencijų transporto priemonėms vežti krovinius klausimų, tačiau būtent šiuo pagrindu įpareigojo Bendrovę iki 2023 m. rugsėjo 1 d. išsiimti EBKR licencijos kopijas kiekvienai pervežimams naudojamai transporto priemonei. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs Bendrovės skundą dėl minėto sprendimo, 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimu skundą atmetė. Nesutikdama su Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimu, Bendrovė kreipėsi į teismą. Trečiojo suinteresuoto asmens tvirtinimu, Migracijos departamentas, Sprendime konstatuodamas, kad Bendrovė neturi pakankamai EBKR licencijos kopijų ir transporto priemonių, todėl negali vykdyti deklaruojamos veiklos, pažeidė aukštesnės galios teisės aktus, kadangi Bendrovės vykdoma veikla atitinka teisinį reguliavimo, o vairavimo paslaugos teikiamos įmonių grupei, kuri turi reikalingas licencijas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad P. K. 2023 m. birželio 6 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Bendrovėje ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju) ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Pareiškėjas prie prašymo pridėjo Bendrovės Tarpininkavimo raštą Nr. 20230606-103255, kuriuo Bendrovė patvirtino, kad pareiškėjo turima kvalifikacija yra susijusi su atliktinu darbu ir Bendrovė įsipareigoja pareiškėjui mokėti 1 386 Eur mėnesinį darbo užmokestį darbo sutarties laikotarpiu. Šiuo Tarpininkavimo raštu Bendrovė patvirtino, kad pareiškėjo darbo užmokestis nebus mažesnis už tokį patį darbą dirbančio Lietuvos Respublikos gyventojo, o jeigu tokio darbuotojo nėra, – jo (jos) darbo užmokestis nebus mažesnis už Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominęveiklos rūšį ir, kad už pareiškėją bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 2023 m. spalio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 23S179182 ,,Atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje”, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas šį sprendimą motyvavo tuo, jog Bendrovė, kurioje ketina dirbti pareiškėjas, nevykdo oficialiai deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas). Todėl Migracijos departamentas padarė išvadą, kad P. K. neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, kaip užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas).
Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad Bendrovė neturi pakankamai Bendrijos licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių, kad galėtų vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą pagal Kodekse nustatytus reikalavimus, todėl Bendrovė nevykdo oficialiai deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas), atitinkamai pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 44 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, kaip užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas).
Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo nuostatos. Įstatymo 26 straipsnyje (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) nurodyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1442 redakcija); 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) pateikia rašytinį pasižadėjimą, kad deklaruos savo gyvenamąją vietą gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, bus ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija) ; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija); 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija).
Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte (Įstatymo redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkto b ir c papunkčiuose nurodytos sąlygos netaikomos užsieniečiui, kuris, Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ar mokymąsi pagal formaliojo profesinio mokymo programą, ketina dirbti ir kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo arba keitimo šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu nepraėjus 10 metų nuo studijų ar mokymosi pagal formaliojo profesinio mokymo programą baigimo. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (toliau – Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis) ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 57¹ straipsnį, ir užsieniečiui, kuriam buvo suteikta laikinoji apsauga ir kuriam leidimas laikinai gyventi šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu išduodamas pirmą kartą arba keičiamas, kai užsieniečio darbdavys nepasikeitė. Ši dalis netaikoma užsieniečiui, kuris ketina dirbti pagal laikinojo darbo sutartį.
Pabrėžtina, kad vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba, kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, sprendžiant ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus.
Pažymėtina, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvūs. Norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėjas atitiktų šioje normoje įvirtintų reikalavimų (sąlygų) visumą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Migracijos departamentui pateikė darbdavio – Bendrovės įsipareigojimą įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui, t. y. dviejų metų laikotarpiui. Bendrovės Tarpininkavimo rašte yra pateikti duomenys ir apie pareiškėjo turimą kvalilifikaciją, kuri šioje byloje nėra ginčijama. Byloje pripažįstama ir aplinkybė, jog pareiškėjo profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.
Taigi, byloje duomenų, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų, nėra.
Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, atsakovas pareiškėjo neatitikimą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytiems reikalavimams grindžia tuo, kad Bendrovė, kurioje ketina dirbti pareiškėjas, neturi pakankamai Bendrijos licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad Įstatyme, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktyje įtvirtintas reglamentavimas nereikalauja, kad pats darbdavys tiesiogiai veiktų (veiklą vykdytų) atitinkamos ekonominės veiklos sektoriuje (srityje), betarpiškai susijusioje su užsieniečio profesija; Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti darbdavio ir užsieniečio įsipareigojimai (ketinimai) sukurti individualius darbo santykius pagal darbo sutartį turi būti realūs. Jei sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nustatomos aplinkybės, kurios objektyviai patvirtina, kad šiuo atveju siekiama kitų nei Įstatyme nustatytų tikslų, kompetentinga institucija (be kita ko, užtikrindama suinteresuotų asmenų dalyvavimą administracinėje procedūroje) turi imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, galinčios objektyviai identifikuoti užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019; 2019 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3440-602/2019; 2019 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3279-822/2019; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5574-575/2019).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad, siekiant taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, būtina įvardyti, nustatyti ir konstatuoti, jog užsienietis neatitinka bent vienos iš sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2023 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023).
Nustačius, kad Įstatyme nėra teisės normų, tiesiogiai nustatančių reikalavimus, kuriuos turi atitikti, pavyzdžiui, Migracijos departamento sprendimas atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, tokiam sprendimui taikytinas VAĮ 10 straipsnis, kurio 5 dalies 5 punkte (administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės) ir 6 punkte (administraciniame sprendime turi būti nurodyti administracinio sprendimo motyvai) nustatyti imperatyvūs reikalavimai, taikytini administraciniams sprendimams, priimamiems migracijos kontrolės srityje ( žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023).
Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti vieša, t. y. žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir tam, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013). Esminė administracinio sprendimo pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas konkrečiai teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012).
Nustačius, kad nėra pagrindo administracinį sprendimą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti administracinio sprendimo turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio administracinio sprendimo adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021).
Teismas, įvertinęs Migracijos departamento Sprendimo turinį, daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju iš Sprendimo motyvų, kuriais grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymas, nėra aišku, kurios taikytinos sąlygos, įtvirtintos Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir b papunkčiuose, pareiškėjas neatitiko tuo metu, kai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir taip išreiškė ketinimą dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas, siekdamas įvardyti, nustatyti ir konstatuoti, kurių sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir (ar) b papunkčiuose, pareiškėjas neatitinka, nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių tai, kad pareiškėjo atliekamas darbas Bendrovėje neturi pakankamo ryšio su pačios Bendrovės atliekama veikla, pareiškėjo darbas Bendrovėje yra ekonomiškai nenaudingas, kad pareiškėją ir Bendrovę siejantys darbo santykiai nėra realūs, taip pat netyrė, ar konkrečiai pareiškėjo turima kvalifikacija atitinka jo darbo vietą, į kurią pareiškėjas buvo priimtas dirbti Bendrovėje. Todėl Migracijos departamento Sprendimo motyvuose nurodytas faktinis pagrindas – Bendrovė neturi pakankamai EBKR licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių – savaime nepagrindžia išvados, kad šiuo konkrečiu atveju būtent pareiškėjo, įdarbinimas Bendrovėje dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuoju, neatitinka kurios nors Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir (ar) b papunkčiuose nustatytos sąlygos ir dėl to jam negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Migracijos departamentas, užtikrindamas užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę, privalo imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, identifikuojančios tikruosius atitinkamą prašymą pateikusio užsieniečio ir jį ketinančio įdarbinti darbdavio ketinimus sukurti realius, individualius, ekonomiškai naudingus darbo teisinius santykius. Tačiau tuo pat metu Migracijos departamentas privalo laikytis ne tik Įstatyme, bet ir VAĮ nustatytų reikalavimų, taikytinų migracijos kontrolės srityje Migracijos departamento priimamiems atitinkamiems sprendimams.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose nustatytų imperatyvių reikalavimų, šiame Sprendime padaryti teisinio ir faktinio pagrindimo bei motyvacijos trūkumai yra esminiai. Todėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. spalio 6 d. sprendimas Nr. 23S179182 „Atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“, kuriuo užsieniečiui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, yra neteisėtas ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu turi būti panaikintas.
Nors pareiškėjas reikalavimo atsakovui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir nepareiškė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį, daro išvadą, kad Migracijos departamentas turi būti įpareigotas pareiškėjo 2023 m. birželio 6 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo išnagrinėti iš naujo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad administracinio sprendimo priėmimo motyvai privalo būti nurodyti pačiame administraciniame sprendime (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-990/2007); administracinis teismas neturi atsižvelgti į skundžiamo administracinio sprendimo priėmimo teisinių ir faktinių pagrindų papildymus, nurodytus procesiniuose dokumentuose, jeigu tokie papildymai savo esme yra visiškai nauji administracinio sprendimo priėmimo teisiniai ir faktiniai pagrindai (žr., pvz., 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014). Todėl teismas Migracijos departamento pateiktų papildomų įrodymų nevertina.
Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Kadangi kiti pareiškėjo skunde ir atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai bylos procesinei baigčiai jokios įtakos neturi, todėl teismas jų nevertina ir dėl jų atskirai nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas 2024 m. sausio 5 d. pateikė teismui prašymą priteisti jo naudai iš atsakovo 628 Eur bylinėjimosi išlaidų.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.
ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija nuo 2015 m. kovo 19 d. (toliau – ir Rekomendacijos).
Nustatyta, kad pareiškėją pagal 2023 m. spalio mėn. 19 d. atstovavimo sutartį byloje atstovauja advokatas K. G.
Pareiškėjas byloje pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus: 2024 m. sausio 4 d. sąskaitą faktūrą Nr. 2024-01-04/P02 ir 2024 m. sausio 5 d. Šiaulių banko mokėjimo nurodymą Nr. 0105082400378, iš kurių matyti, kad pareiškėjas už advokato suteiktas teisines paslaugas (skundo rengimas, papildomų paaiškinimų rengimas, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimas) sumokėjo 605 Eur; 2023 m. spalio 20 d. AB Šiaulių banko mokėjimo nurodymą Nr. 1020112510444, iš kurio matyti, kad paduodant skundą teismui buvo sumokėta 23 Eur žyminio mokesčio.
Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į Rekomendacijų 8 punkte nustatytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo atstovo advokato suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, bylos trukmę, nustatęs, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nurodytų priteistinų maksimalių dydžių už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (Rekomendacijų 7 punktas, 8.2 punktas, 8.16 punktas), tačiau įvertinęs ir tai, kad teisme nagrinėjama (išnagrinėta) daugiau analogiškų bylų, kuriose pareiškėjams ar Bendrovei atstovauja tas pats atstovas, vadovaudamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, daro išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas sumažinti pareiškėjui priteistiną jo šioje byloje patirtų išlaidų atlyginimo sumą iki 300 Eur.
Trečiasis suinteresuoto asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepagrindė, todėl prašymo tenkinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo P. K. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 23S179182 „Atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“.
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo P. K. 2023 m. birželio 6 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.
Priteisti pareiškėjo P. K. naudai iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 300 (tris šimtus) eurų bylinėjimosi išlaidų.
Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.