- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-30
- Bylos Nr.
- e2S-605-618/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-42-3-00538-2024-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Larisa Šimanskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Šilalės mediena“
- Atsakovas
- Swiat Drzewa Grzegorz Strozikowski
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Larisa Šimanskienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šilalės mediena“ atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2024 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šilalės mediena“ ieškinį atsakovei Swiat Drzewa Grzegorz Strozikowski dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Šilalės mediena“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovės Swiat Drzewa Grzegorz Strozikowski priteisti 56 705,40 Eur skolą; 8 proc. metines palūkanas nuo skolos sumos; palūkanas skaičiuojant nuo 2022 m. sausio 8 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog šalys bendradarbiavo ieškovei parduodant medieną atsakovei, nuo 2021 m. lapkričio 26 d. atsakovė nustojo mokėti už jai parduotas prekes.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Tauragės apylinkės teismas 2024 m. balandžio 22 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės UAB „Šilalės mediena“ ieškinį atsakovei Swiat Drzewa Grzegorz Strozikowski dėl skolos priteisimo; grąžino ieškovei sumokėtą 1 076 Eur žyminį mokestį. Pagrindiniai argumentai:
2.1. Teismo vertinimu, prekių perdavimo vežėjui vieta negali būti tapatinama ir prilyginama prekių pateikimo pirkėjui vieta. Nurodė, kad faktinė aplinkybė, jog prekių perdavimo vežėjui metu atsakovė keletą kartų atsiskaitė su ieškove, savaime nereiškia ir nelemia išvados, jog atsakovė sutiko / sutinka prekių perdavimo vežėjui vietą laikyti prekių pateikimo pirkėjui vieta. Pažymėjo, kad šalių susitarimas dėl apmokėjimo už prekes neturi reikšmės vertinant kas laikytina prekių pateikimo pirkėjui vieta.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Ieškovė UAB „Šilalės mediena“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2024 m. balandžio 22 d. nutartį; išspręsti klausimą iš esmės – priimti ieškinį. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:
3.1. Nurodė, jog atsakovė atsiimdama prekes iš ieškovės buveinės vietos, pati rūpindavosi transporto pateikimu, nėra jokių duomenų, kad į prekių kainą būtų įskaičiuoti prekių vežimo į Lenkiją kaštai. Ieškovės vertinimu ši aplinkybė eliminuoja bet kokį susitarimą, reiškiantį, kad ieškovė buvo įsipareigojusi prekes perduoti atsakovės buveinės vietoje.
3.2. Nurodė, jog ieškovė laikytina ne krovinio vežimo sutarties šalimi, o tik faktiniu krovinio siuntėju, kuris vykdydamas pareigą pateikti atsakovei prekes, pakraudavo atsakovės transporto priemones ir surašydavo transporto dokumentus. Tai, ieškovės vertinimu, rodo, kad ieškovė jokiu būdu ir jokiu teisiniu pagrindu nebuvo prisiėmusi pareigos pristatyti atsakovei prekes į Lenkiją, o CMR važtaraščiuose 1 grafoje – „siuntėjas“ esantys įrašai atspindi ne siuntėją kaip krovinio vežimo sutarties šalį sudariusią sutartį su vežėju, o tik faktinį siuntėją, kuris nėra krovinio vežimo sutarties šalis ir teisiškai nėra įsipareigojęs vežėjui, tačiau prekes perduoda vežėjui vykdydamas su atsakove sudarytus sandorius. Daro išvadą, kad ieškovės nurodymas CMR važtaraščiuose kaip siuntėjo, jokiu būdu nedaro ieškovės krovinio siuntėja, kaip krovinio sutarties šalį, o ieškovė tik atlieka faktinius veiksmus perduodant krovinį vežėjams ir tuo pačiu perduodant krovinį vežėjams, ieškovė vykdė iš pirkimo – pardavimo sutarties kylančią pareigą, pateikti prekes pirkėjui. Pažymi, kad priešpriešinė pirkėjo pareiga sumokėti atsirastų tik po krovinių pagal CMR važtaraščius pristatymo krovinio gavėjui, o apie ką liudytų prekių pirkėjo / krovinio gavėjo parašai ir spaudai CMR važtaraščių 24 grafoje.
3.3. Pažymėjo, kad ginčo sutarties šalių susitarimas dėl prekių pateikimo pirkėjui vietos ir būdo iš esmės atitinka standartines Incoterms EX WORK sąlygas ir nors EX WORK sąlygos nėra expresis verbis atspindėtos sutarčių vykdymą patvirtinančiuose dokumentuose, tai nekeičia situacijos, nes aiškinant sutarties sąlygas sąžiningai, šalių valia ir tikrieji ketinimai rodo, kad šalys buvo susitarusios dėl prekių perdavimo pirkėjui, ieškovės buveinės vietoje, kas sudaro EX WORK sąlygų esmę.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
5. CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
6. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, pagrįstumo ir teisėtumo.
Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo
7. Teismingumo taisyklių laikymasis reiškiant ieškinį yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (savo iniciatyva), be kita ko, patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas laikantis teismingumo taisyklių, o būtent, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas nepriklausomai nuo sprendžiamo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas. Teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą išplaukia iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis).
8. Tarptautinis civilinių bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirmiausia turi nustatyti ieškinio dalyką. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimo išnagrinėjimui taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes). Išanalizavęs pastaruosius duomenis, teismas nustato, kokia teisės aktų grupė (Europos Sąjungos reglamentai, tarptautinės sutartys, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos tarptautinės privatinės teisės normos) aktuali tarptautinės jurisdikcijos nustatymui. Toliau preliminariai nustatomas taikytinas konkretus teisės aktas (pvz., konkretus Europos Sąjungos reglamentas). Tai padarius, išsamiai patikrinama pasirinkto teisės akto taikymo sritis – 1) materialioji, 2) teritorinė, 3) asmenims ir 4) laiko atžvilgiu. Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (ESTT, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 60, 61 punktai).
9. Nagrinėjamoje byloje apeliantė, kurios buveinės ir veiklos vieta yra Lietuvos Respublikoje, pareiškė ieškinį atsakovei – Lenkijos Respublikoje buveinę turinčiam juridiniam asmeniui. Kadangi tiek apeliantė, tiek atsakovė yra Europos Sąjungoje veikiantys subjektai, o ginčas kyla iš tarp šalių susiklosčiusių santykių, teismingumo klausimui spręsti, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, yra aktualios 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Reglamentas Briuselis I bis) nuostatos. Remiantis Reglamento Briuselis I bis 81 straipsniu, jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas valstybėse narėse.
10. Apeliantė, nesutikdama su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Reglamento dėl jurisdikcijos 7 straipsnio 1 dalies b) punktą, netinkamai išaiškino ginčo sutarčių sąlygas ir ignoruodamas šalių susitarimą dėl prekių pateikimo pirkėjui vietos nepagrįstai nusprendė, jog ginčas nėra teismingas Lietuvos teismams. Apeliantė mano, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo aplinkybes, susijusias su prekių pateikimo vieta.
11. Pagal specialiosios jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas Reglamente Briuselis I bis, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, kai byla kyla iš sutarčių (7 straipsnio 1 punkto a papunktis). Pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos (7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoji įtrauka). Atsižvelgiant į Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto c papunktyje nustatytą a ir b papunkčių hierarchiją, a papunktyje nustatyta jurisdikcijos taisyklė taikoma tik alternatyviai, jeigu nėra galimybės taikyti b papunktyje esančios jurisdikcijos taisyklės (šiuo klausimu žr. ESTT 2016 m. liepos 14 d. sprendimo byloje Granarolo, C?196/15, EU:C:2016:559, 30 ir 31 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Taigi Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies b papunktis yra specialioji norma a papunkčio atžvilgiu ir taikoma daugumai tarptautinių sutarčių, susijusių su prekių pirkimu ir pardavimu bei paslaugų teikimu. Atsižvelgdamas į tai, kiekvienu atveju teismas turi įvertinti, ar ginčas vyksta dėl sutartinės prievolės, jei taip, ar ši prievolė susijusi su prekių pirkimu ir pardavimu ar paslaugų teikimu. Tik tuo atveju, jei yra pagrindas konstatuoti, kad ginčas yra kilęs dėl prievolės, nesusijusios su prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo teisiniais santykiais, gali būti taikomas reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a papunktis.
12. Teisėjų kolegija minėtoje kasacinio teismo byloje pažymėjo, kad teismai, gavę reikalavimą su tarptautiniu elementu, kuriam taikomas ES teisinis reguliavimas, turi įvertinti, ar reikalavimas kyla iš sutartinių teisinių santykių. Sutartis turi būti aiškinama autonomiškai ir ji apima abipusį šalių susitarimą atlikti tam tikras pareigas. Pasirinkimas, įsipareigojimas ir bendradarbiavimas yra sutarties raktiniai žodžiai (žr. Magnus, U., Mankowski, P. Brussels Ibis Regulation. European Commentaries on Private International Law. Germany: Sellier European Law Publishers, 2016, p. 42).
13. Reglamentas 1215/2012 „pristatymo“ ir „pristatymo vietos“, kaip „atitinkamos prievolės vykdymo vietos“, sąvokų neapibrėžia, todėl aiškinant minėtas sąvokas aktuali ESTT šioje srityje formuojama praktika. Reglamentas 1215/2012 pakeitė reglamentą 44/2001, todėl ESTT pateiktas pastarojo reglamento nuostatų aiškinimas taikomas ir reglamento 1215/2012 nuostatoms, kai šių dviejų Sąjungos teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo byloje Schmidt, C-417/15, EU:C:2016:881, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-462-916/2018). Remiantis reglamento 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka (atitinkančia reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmą įtrauką), kurioje vartojama formuluotė „pagal sutartį“, prekių pristatymo vieta iš principo yra šalių sutartyje nustatyta vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 45, 46 punktai). Jeigu pagal sutarties nuostatas ir nesiremiant sutarčiai taikytina materialiąja teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, ši vieta yra fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 62 punktas; 2011 m. birželio 9 d. sprendimas Electrosteel Europe, C-87/10, ECLI:EU:C:2011:375, 26 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-462-916/2018).
14. Nagrinėjamu atveju iš ieškinio matyti, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė prekių pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė tiekė prekes Lenkijoje registruotai įmonei (atsakovei) jos nurodytu adresu. Ieškovės parduodamų atsakovei prekių gabenimą patvirtina CMR važtaraščiai, užpildyti Lietuvoje, pakraunant prekes prieš jų išvežimą į Lenkiją. Taigi iš pridedamų dokumentų matyti, jog prekės būdavo pristatomos Lenkijoje. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės tiekiamos prekės – mediena – buvo pristatomos atsakovei Lenkijoje nurodytu adresu, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, labiau tikėtina, jog atsakovė prekėmis galėjo disponuoti tik jas pati faktiškai gavusi, nes iki tol negalėjo tikrinti jų kiekio, kokybės, jų platinti. Atsižvelgiant į tai, kad prekės turėjo būti pristatomos Lenkijos Respublikoje ir į Reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 1 dalies reglamentavimą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad apeliantės ieškinys yra teismingas Lenkijos Respublikos teismams.
15. Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti ir į šalių tarpusavio santykių praktiką, į tai, kad prekės buvo perduodamos atsakovės pasamdytiems vežėjams. Apeliantės vertinimu, atsižvelgtina į Incoterms EX WORK sąlygas. Su tokia apeliantės pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
16. Tarptautinių prekybos rūmų oficialiosiose prekybos terminų aiškinimo taisyklėse Incoterms (https://iccwbo.org/publication/incoterms-rules-2010/) (pažymėtina, kad nors šiuo metu galioja nauja Incoterms 2010 taisyklių redakcija, EXW sąlyga nebuvo modifikuota nuo 1990 m.; https://iccwbo.org/resources-for-business/incoterms-rules/incoterms-rules-history/) nurodyta pristatymo sąlyga EXW (angl. ex works) reiškia, kad pardavėjas savo patalpose ar teritorijoje (t. y. įmonėje, sandėlyje ar kt.) paruošia prekes perduoti pirkėjui. Pardavėjas neprisiima jokių įsipareigojimų pakrauti prekes į pirkėjo transporto priemonę ir sutvarkyti prekių eksporto muitinės formalumus. Tačiau pagal sutarties (kontrakto) sąlygas pardavėjas gali įsipareigoti pakrauti prekes į pirkėjo transportą. Pirkėjas atskirai apmoka prekių pakrovimo į transporto priemonę pardavėjo patalpose arba teritorijoje išlaidas ir prekių gabenimo nuo jų išsiuntimo (pakrovimo) vietos iki paskirties vietos išlaidas.
17. Nagrinėjamu atveju tiekėjo (ieškovės) įsipareigojimas pristatyti prekes Incoterms EX WORK sąlygomis nebuvo nustatytos sutarčių vykdymą patvirtinančiuose dokumentuose. Į bylą kartu su ieškiniu pateiktuose ieškovės išrašytose sąskaitose nenurodytos pristatymo sąlygose nenurodyta, jog taikomos Incoterms EX WORK sąlygos, CMR važtaraščiuose ties apmokėjimu už vežimą taip pat nenurodyta, jog taikomos Incoterms EX WORK sąlygos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, susiklosčiusioje situacijoje, nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad buvo šalių valia dėl susitarimo taikyti Incoterms EX WORK sąlygas. Be to, atsižvelgus į apeliantės nurodomą visą šalių bendradarbiavimo praktiką, darytina išvada, jog šalys veikė savo nuožiūra, pagal susidariusias konkrečias galimybes, o ne pagal apeliantės nurodomą susitarimą, todėl nesant aiškaus susitarimo dėl prekių perdavimo vietos (prievolės įvykdymo vietos) ieškovė ieškinį atsakovei turėjo reikšti pagal bendrą taisyklę – atsakovės buveinės adresą.
Dėl procesinės bylos baigties
18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai klausimą dėl jurisdikcijos sprendė pagal Reglamento 7 straipsnio 1 punktą ir teisingai konstatavo, kad ieškovės ieškinyje nurodytas ginčas nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo 2024 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.