- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-21
- Bylos Nr.
- 1A-4-360/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 01-1-37390-2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Kristina Baškienė
- Nukentėjusysis
- A. M.
- Nuteistasis
- J. C., ir D
- Advokatai
- Juozapas Surblys
- Kategorijos
- 1.2.14.3.1Plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Baškienės, Daliaus Jocio ir Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. C. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019-07-30 nuosprendžio, kuriuo J. C. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas – dvi paros (nuo 2018-08-07 iki 2018-08-08).
Nuosprendžiu nuteistas ir D. R., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. J. C. nuteistas už tai, kad su D. R., panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą: 2018-08-04, apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini), J. C. ir D. R., veikdami kartu, turėdami tikslą plėšimo būdu užvaldyti svetimą turtą, tai yra A. M. vairuojamą automobilį „BMW“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) priklausantį G. M., A. M. išlipus iš automobilio, J. C., įsėdęs į automobilį, juo pradėjo važiuoti, dėl ko A. M., siekdamas išlaikyti turtą, įsikibo į automobilio priekinės keleivio pusės slenkstį ir buvo velkamas J. C. vairuojamo automobilio kol jis sustojo, dėl ko A. M. patyrė netaisyklingos formos odos nubrozdinimą su daugybiniais smulkiais odos nubrozdinimais aplinkui kairio kelio priekinį paviršių, daugybinius smulkius taškinius ir brūkšninius pavidalo odos nubrozdinimus abiejų pėdų priekiniuose paviršiuose, įstrižos juostos formos odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva aplinkui juosmens kairėje pusėje klubakaulio sparno viršutinio krašto projekcijoje tarp mentės ir užpakalinės pažastinės linijų, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to, A. M. iš užvedimo spynelės ištraukus užvedimo kortelę ir norint išlipti iš automobilio, tęsdamas nusikalstamą veiką, J. C. rankomis sugriebė jam už kaklo ir jį smaugė, taip sukeldamas fizinį skausmą, o tuo metu priėjęs D. R., panaudodamas fizinę jėgą, suko ir spaudė A. M. ranką, siekdamas atimti automobilio užvedimo kortelę, dėl ko A. M. paleido automobilio užvedimo kortelę ir, iššokęs iš automobilio, užlipo ant automobilio kapoto ir, siekdamas išsaugoti automobilį, koja spyrė į automobilio priekinį lango stiklą bei jį sudaužęs pabėgo. Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, J. C. ir D. R. pagrobė automobilyje buvusią A. M. priklausančią 40 Eur vertės piniginę, kurioje buvo jo vardu išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas, asmens tapatybės kortelė, vairuotojo pažymėjimas ir 30 Eur vertės mobilaus ryšio telefonas „Alcatel“ bei pasišalino. Taip J. C. ir D. R., veikdami kartu, panaudoję fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti automobilį „BMW“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) ir pagrobė 70 Eurų vertės A. M. turto.
Šalies argumentai
2. Nuteistasis J. C. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti, nes inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Nenustatyti ir nusikaltimo motyvas, tyčia, kodėl reikėjo grobti automobilį akivaizdoje žmogaus, kuris tuos asmenis pažįsta ir apie tai praneš policijai, jeigu, A. M. automobilį, būtų buvę galima pagrobti jam nematant, naktį stovint automobiliui gatvėje, aikštelėje. Tinkamai neįvertinti arba net visai nevertinti ne tik tiesioginiai, bet ir netiesioginiai byloje esantys įrodymai, nepalyginti tarpusavyje, nesugretinti, nuosprendis grįstas prielaidomis ir hipotezėmis. Bylos medžiaga leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas selektyviai, paviršutiniškai ir fragmentiškai, atskirai vienus nuo kitų, vertino byloje esančius duomenis, padarė bendro pobūdžio išvadas ir jų nepagrindė įrodymų turinio analize.
2.1. Nurodo, kad nėra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie patvirtino jo kaltę. Kaltinimas grindžiamas vien nukentėjusiojo A. M. elementariai logikai prieštaraujančiais parodymais, kurie nesutampa su kitomis nustatytomis aplinkybėmis bei liudytojų parodymais. Nukentėjusysis į teismą patvirtinti ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų taip ir neatvyko. Sunkiai suvokiama, kaip žmogus, laikydamasis ranka už durelių slenksčio dešinėje automobilio pusėje, galėjo būti automobilio apie 60-70 km/h greičiu velkamas ir dar viena ranka pasiekti vairą, esantį kairėje automobilio pusėje ir bandyti ištraukti užvedimo kortelę iš prietaisų skydelio. Teismas, veikdamas šališkai, daro prielaidą, jog dėl išgąsčio A. M. greitis galėjo atrodyti didesnis negu buvo iš tikrųjų.
2.2. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog nukentėjusysis teigė, kad naudojant smurtą jam buvo stipriai spaudžiamas kaklas, labai skaudėjo, aptemo akyse, su jėga buvo bandoma atgniaužti jo ranką siekiant paimti užvedimo kortelę, matėsi raudonos smaugimo žymės, tačiau specialistas, apžiūrėjęs A. M. dėl sužalojimų, jokių sužalojimų kaklo srityje, bei rankos srityje neaptiko, o apklausiamas teisme parodė, kad pagal tokius A. M. parodymus dėl kaklo spaudimo kai aptemo akys, turėjo atsirasti akyse taškinės kraujosruvos, tačiau tokių nebuvo.
2.3. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat teigia, kad A. M. ikiteisminiame tyrime parodė, kad draugas D. B. sakė, kad J. C. ir D. R. nori jo automobilio, D. B. patarė su jais neprasidėti, jie jam ne draugai, bet ikiteisminiame tyrime apklaustas D. B. tokius A. M. teiginius paneigė. Tačiau teisme D. B. apklaustas taip ir nebuvo, nes neva nebuvo galimybės jo iškviesti į teismo posėdį.
2.4. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis taip pat teigia, kad iš jo automobilio buvo pagrobta piniginė, asmens pasas, asmens tapatybės kortelė, vairuotojo pažymėjimas, mobilus telefonas „Alcatel“ 30 eurų vertės, bet po kiek laiko sesers draugė atidavė kažkur rastą jo pasą ir tapatybės kortelę. Pirmosios instancijos teismas nenustatė A. M. sesers draugės, jos neapklausė apie šiuos dokumentus, kaip jie atsirado pas ją. Teismas nuosprendį vėl grindžia prielaida, kad piniginės ir telefono pagrobimą įrodo ne tik nukentėjusiojo parodymai, kad šie daiktai buvo tuo metu pagrobti, bet ir jo nurodytas faktas, kad vėliau piniginėje buvę dokumentai buvo jam gražinti pažįstamų asmenų, ir tai patvirtina įprastą tokiems nusikaltimams formatą, kad materialinės vertybės neturintys asmens dokumentai iš pagrobtų piniginių yra išmetami arba perduodami per kelis asmenis grąžinti savininkui. Dėl šios aplinkybės jis, J. C., gali pateikti ir kitokią prielaidą – A. M. davus tikrovės neatitinkančius parodymus apie pavogtus daiktus ir dokumentus, tokios vertės telefoną buvo galima ir išmesti, tačiau dokumentai yra reikalingi, todėl jie neva ir atsirado.
2.5. Nuteistasis J. C. apeliaciniame skunde pažymi, jog teismas nuosprendyje nepasisakė dėl teisme duotų J. Š. parodymų, kad jam skambino A. M. ir prašė perduoti J. C., kad pastarasis duotų jam 2000 eurų ir bylos dėl automobilio pagrobimo, teisme nebebus.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.
5. Apygardos teismas, patikrinęs šioje byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, taip pat pats atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo J. C. kaltės.
6. Nuteistasis J. C. apeliaciniame skunde nesutinka su įrodymų vertinimu, teigia, jog įrodymai vertinti šališkai, selektyviai, paviršutiniškai, kaltės nepagrindžia, neaiškūs motyvai. Tokie argumentai atmestini.
7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015). Teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti teismui padaryti sprendime išdėstytas išvadas.
8. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog aptartų reikalavimų laikytasi, pirmosios instancijos teismas išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius, motyvuotai paneigė apelianto keltas abejones. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei motyvuotomis išvadomis. Nors J. C. teigia, kad nesurinkta jo kaltę patvirtinančių įrodymų, tačiau apygardos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantas pripažintas kaltu pagrįstai, jo kaltę įrodo būtent įrodymų visuma.
9. Nuteistasis J. C. apeliaciniame skunde nukentėjusiojo A. M. parodymus vertina kaip nelogiškus, abejoja jų realumu, pažymi, jog ne visi A. M. minimi sužalojimai nustatyti specialisto. Šiuos apeliaciniame skunde keliamus klausimus apeliantas bei jo gynėjas kėlė ir pirmosios instancijos teisme ir tiek dėl galimo automobilio greičio, tiek sužalojimų vietos skundžiamame nuosprendyje yra išsamiai pasisakyta. Kolegija nemato pagrindo netikėti nukentėjusiojo nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Nors teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. M. tiesiogiai nebuvo apklaustas (nepavyko jo surasti), tačiau ištirti įrodymai leido atkurti logišką ir nuoseklią nusikaltimo aplinkybių grandinę.
10. Nuteistasis J. C. byloje nustatytų faktinių aplinkybių neneigia, tačiau teisiamajame posėdyje gynėsi, jog A. M. automobilio pagrobti nenorėjo, priešingai, tai nukentėjusysis iš aikštelėje stovėjusio apelianto automobilio norėjęs pagrobti magnetolą, tačiau buvo užkluptas ir pabėgo, todėl jis, J. C., su D. R., savo automobiliu sekė A. M. vairuojamą automobilį, trumpam aplenkė, vėliau visi sustojo šalikelėje, jis nuėjo pasikalbėti su nukentėjusiuoju, kuris sėdėjo keleivio vietoje, todėl apeliantas ir įsėdęs į vairuotojo vietą, buvo konfliktas, tačiau, A. M. užšoko ant savo automobilio kapoto, koja du kartus spyrė į priekinį stiklą, puolė bėgti, krisdamas, mašiną privežė nukentėjusiajam norėdamas grąžinti. Panašius parodymus teisiamajame posėdyje davė ir kitas nuteistasis D. R.. Tačiau apelianto parodymai pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai vertinti kaip niekuo nepagrįsta gynybinė versija, kurią paneigia įrodymų visuma.
11. BIRT ataskaitų žiūryklėje bei Bendrojo pagalbos centro įrašo apžiūros protokole užfiksuota, jog 2018-08-04 apie 15.38 val. A. M. dar būdamas šalia įvykio vietos kreipėsi pagalbos, jog du pažįstami asmenys norėjo atimti jo automobilį „BMW“, sužalota jo koja, nurodė vietą, kurioje yra (5-7, 49-48, t. 1). Pareigūnas K. Š. 2018-08-04 tarnybiniame pranešime nurodė, jog nuvykus su patruliu A. S. į įvykio vietą, pasitiko A. M., kuris paaiškino, jog sustojo su iš matymo pažįstamais asmenimis pasikalbėti, kurie pradėjo konfliktuoti, jį smaugė, asmuo vardu J. įlipo į A. M. automobilį, bandė pasišalinti, tačiau pranešėjas iš lauko pusės sudaužė priekinį stiklą, J. pranešėjo automobiliu pajudėjo kelis metrus, tačiau A. M. buvo įsikibęs į savo automobilio priekinę dalį ir buvo velkamas žvyruotu keliu, taip susižalojo kairės kojos kelį (b. l. 8, t. 1). Tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes visiškai atitiko teisiamajame posėdyje kaip liudytojo apklausto pareigūno A. S. parodymai apie tai, kad nuvykus į vietą buvo pastebėtas automobilis „BMW“, kurio priekinis stiklas apgadintas, nukentėjęs asmuo pasakė, kad pats tai padarė, nes norėta pavogti jo automobilį, nukentėjęs buvo susijaudinęs, tačiau neapsvaigęs, nurodė kryptį, kuria pasišalino tie asmenys. Analogiškas aplinkybes A. M. iškart po įvykio nurodė protokole – pareiškime, pažymėdamas, jog pažįstami D. ir J. bandė pagrobti jo automobilį, bandant sutrukdyti, vilko žvyruotu keliu, sustojus J. dar smaugė, D. atėmė raktelius po ko, jis, A. M., sudaužė savo automobilio priekinį stiklą. A. M. pareigūnams nurodytas aplinkybe atitinka įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame aprašytas automobilis „BMW“ sudaužytu priekiniu stiklu bei pridėtos nuotraukos (b. l. 14-21, t. 1). Iš apžiūros protokolų matyti, jog automobilis „BMW“ buvo apžiūrėtas, jo priekinis stiklas suskeldėjęs, įlinkęs į saloną (b. l. 22-26, t. 1).
12. Apklausoje ikiteisminio tyrimo metu A. M. detalizavo susitikimo su J. C. ir D. R. aplinkybes, teigė, jog buvo sutarę, kad įvykio dieną važiuos į (duomenys neskelbtini), J. sakęs važiuoti iš paskos, taip ir darė (tai matoma ir iš „(duomenys neskelbtini)“ gauto ir apžiūrėto vaizdo įrašo), važiuodami telefonu tarėsi, kur sustoti (tai patvirtina daugkartiniai skambučiai ir žinutės tądien), visi sustojo aikštelėje (duomenys neskelbtini), už geležinkelio, išlipo iš automobilio, užvedimo kortelę paliko spynelėje, J. atėjęs sėdo į jo, A. M., automobilio vairuotojo vietą, sakė apsuks automobilį, nieko neįtarė, priėjus prie keleivio pusės, tik atidarius dureles, J. pradėjo važiuoti. A. M. nurodė, kad dar spėjo įsikibti į automobilio slenkstį, kojos liko ant žemės, vilkosi žvyruota danga, automobilis važiavo 60-70 km/h, įsikibęs į slenkstį, bandė išjungti variklį, šaukė, ar nori jį užmušti, J. automobilį sustabdė, tuomet jis, A. M., ištraukė užvedimo kortelę, tačiau tada J. sugriebė už kaklo, spaudė, pribėgęs D. bandė atimti užvedimo kortelę, turbūt ją paleido, išsilaisvinęs užšoko ant automobilio kapoto ir dviem kojos smūgiais išdaužė priekinį stiklą bei bėgo ieškoti pagalbos, praeiviai padėjo susisiekti su Bendruoju pagalbos centru, dar matė, kaip J. išlipo iš jo „BMW“ ir sėdo į savo automobilį. Akistatos su J. C. metu, A. M. nurodė analogiškas nusikaltimo aplinkybes, parodymo atpažinti metu atpažino D. R., kaip asmenį, kartu su J. bandžiusį atimti automobilį (b. l. 77-79, t. 1; b. l. 38-41, t. 2). Teisiamajame posėdyje kaip liudytoja apklausta tyrėja J. K., atlikinėjusi proceso veiksmus byloje, nurodė, kad nukentėjusiojo parodymai buvo išsamūs, viską pasakojo noriai ir nuosekliai, nebuvo, kad nutylėtų, parodė apie J. C. ir D. R., padėjo nustatyti asmenis, nes žinojo tik pravardę „J.“.
13. Apygardos teismas atliko įrodymų tyrimą ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje tiesiogiai apklausė nukentėjusįjį A. M., kuris, net ir praėjus ilgesniam laiko tarpui, faktiškai nurodė tas pačias nusikaltimo aplinkybes, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu. Nors buvo tam tikrų neesminių neatitikimų dėl tariamų skolų, tačiau A. M. nuosekliai pasakojo apie tai, kad važiuodami sustojo (duomenys neskelbtini) kaime, J. C. atėjęs užsivedė jo, A. M., automobilį, bandė važiuoti, nukentėjusysis spėjo užsikabinti, kurį laiką buvo velkamas, automobiliui sustojus, įšoko į saloną, tačiau J. C. čiupo už kaklo, pradėjo smaugti, atbėgęs D. R. atėmė raktelius. Nukentėjusysis apygardos teisme pažymėjo, jog iššokęs iš automobilio sudaužė priekinį savo automobilio stiklą, suvokdamas, jog sudaužytu stiklu toli nenuvažiuos. Nuteistojo J. C. apeliacinio skundo abejonės A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad galėjo būti velkamas automobiliui važiuojant 60-70 km/h greičiu ir dar bandyti ištraukti užvedimo kortelę, skundžiamame nuosprendyje logiškai paneigtos ir teisingai pastebėta, jog nukentėjusysis galėjo tiesiog hiperbolizuoti automobilio greitį ir, atsižvelgiant į tai, kad prieš jį buvo imtasi netikėtų, įžūlių ir pavojingų veiksmų, toks klydimas yra natūralus ir paaiškinamas, kita vertus faktas, kokiu greičiu iš tikrųjų judėjo automobilis, nėra teisiškai reikšmingas. Net ir pats J. C. neneigia, jog pajudėjo A. M. automobiliu tam tikrą atstumą, tik teisinasi, jog žmogaus vilkimo nebuvo, tačiau, kaip matyti, tiek ikiteisminiame tyrime, tiek apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis vienodai apibūdino, kaip jis buvo sužalotas, netikėti nėra pagrindo ir jau vien veiksmas, kai automobilis greičiau ar lėčiau tempia įsikibusį žmogų yra pavojingas sveikatai ir net gyvybei.
14. Taigi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apeliacinės instancijos teisme duoti A. M. parodymai, nuosekliai atitinka kitus įrodymus, vieni kitus papildydami. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėti A. M. rūbai, šlepetės, kelnių kairės pusės kojos ties kelėnu keliose vietose suplėšytos, nešvarios, matosi žemių dėmės, marškinėlių nugarinėje dalyje prie kaklo yra įplyšimas (b. l. 27-33, 37-41, t.1). Specialisto išvadoje užfiksuoti A. M. sužalojimai kairiojo kelio priekiniame paviršiuje, nubrozdinimai pėdų priekiniuose paviršiuose, juosmens kairėje pusėje, bei jų atsiradimo mechanizmas – sužalojimai kojose dėl tiesioginio trauminio dinaminio slystamojo poveikio su kietu buku neribotu daiktu, galbūt ir dėl vilkimo ar tempimo, juosmens kairės pusės sužalojimas dėl tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku ar bukabriauniu ribotu daiktu. Tokie rūbų suplyšimai, specialisto konstatuoti sužalojimai bei pastarųjų galimas atsiradimo būdas atitinka būtent A. M. nurodytas aplinkybes. Nuteistasis J. C. apeliaciniame skunde užsimena, jog specialistas nenustatė sužalojimų ant kaklo, nors A. M. teigė, jog buvo smaugiamas, tačiau kaip teisingai atkreiptas dėmesys ir skundžiamame nuosprendyje, apklausiamas teisiamajame posėdyje specialistas G. P., patvirtinęs savo išvadą, teigė, jog jei spaudžiama didesniame plote, žymių gali ir nelikti, todėl ta aplinkybė, jog A. M. nebuvo nustatyti sužalojimai kaklo srityje ar rankose, neduoda jokio pagrindo abejoti pastarojo parodymais.
15. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat abejoja A. M. parodymų teisingumu dėl iš automobilio pagrobtų piniginės su dokumentais ir telefono, kadangi vėliau dokumentai nukentėjusiajam buvo grąžinti. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarta, kodėl tikima, kad iš nukentėjusiojo šie daiktai buvo pagrobti ir apygardos teismas su šiais argumentai visiškai sutinka. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. M. tik patvirtino, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus dėl to, kokie daiktai iš automobilio buvo pagrobti, teigė, jog per socialinį tinklą seseriai kažkas pranešė, jog yra brolio dokumentai ir galima juos atsiimti, sesuo ir nuvyko, tačiau piniginė ir telefonas neatsirado. Aplinkybė, jog kažkas A. M. seseriai grąžino jo dokumentus, nepaneigia nuoseklių nukentėjusiojo parodymų. Kaip teisingai pastebėjo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, pagal A. M. naudoto telefono IMEI kontrolę nuo įvykio dienos nukentėjusiojo telefonu niekas ir nebesinaudojo, nors dar tą pačią 2018-08-04 juo buvo aktyviai naudotasi. Taigi apygardos teismas neturi pagrindo abejoti tuo, kad kaltinime nurodyti daiktai ir buvo pagrobti.
16. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas A. M. paminėtas D. B., nepasisakyta dėl J. Š. parodymų apie tai, kad A. M. prašė perduoti J. C., kad gavus 2000 Eur teisme nebebus. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas bandė rasti D. B. bei apklausti jį teisme, tačiau to padaryti nepavyko. Liudytojas D. B. buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme, teigė pažįstantis J. C., girdėjęs, jog A. M. reikalavo sumokėti 2000 Eur. D. B. buvo apklaustas ir ikiteisminio tyrimo metu ir daugelio aplinkybių, apie kurias buvo klausiamas, teigė neprisimenantis. Taigi iš esmės liudytojas D. B. nei ikiteisminiame tyrime, nei apeliacinės instancijos teisme jokių su įvykiu susijusių konkrečių reikšmingų aplinkybių nenurodė.
17. Pirmosios instancijos teisme taip pat buvo apklaustas liudytojas J. Š., kuris teigė, jog J. C. pažįsta, tačiau pačiame įvykyje nedalyvavęs ir apie šį sužinojęs vėliau, papasakojo J., A. M. jam, J. Š., skambinęs, norėjęs iš J. C. gauti 2000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo iniciatyva dar kartą apklausė J. Š., o taip pat ir dar vieną asmenį – I. K.. J. Š. priešingai nei pirmosios instancijos teisme nurodė, kad apie įvykį jam papasakojo jau A. (M.), norėjo iš J. C. gauti 2000 Eur arba rašys pareiškimą. Tačiau, kaip buvo užsiminęs pirmosios instancijos teisme, J. Š. teigė pažįstantis apeliantą, todėl natūralu, jog gali turėti suinteresuotumą bylos baigtimi ir jo parodymais besąlygiškai tikėti nėra jokio pagrindo. I. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje teigė, jog įvykio vietoje nebuvo, žino kad A. M. buvo priklausomas nuo narkotikų, net buvo iš jo, I. K., pavogęs laikrodį, dėl nagrinėjamo įvykio prašė 2000 Eur, kad atsiimtų pareiškimą. Apygardos teismas pastebi, jog tiek J. Š., tiek I. K. nebuvo tiesioginiai įvykio liudininkai, apie įvykį tariamai girdėjo iš nuogirdų ar perpasakojimų, todėl ir jokių konkrečių įvykio aplinkybių, kurios galėtų įtakoti teisinį J. C. veiksmų vertinimą, negali nurodyti, todėl jų parodymai niekaip nepaneigia pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismo įrodymų visuma nustatytų aplinkybių vertinimo.
18. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog J. C. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo J. C. apeliacinį skundą atmesti.