Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

vaizdo konferencijos būdu teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skunde (b. l. 2-4) nurodo, kad laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 16 d. iki 2020 m. gegužės 13 d. jis buvo Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir atsakovės atstovas, Kauno TI) sveikatos ir higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teigia, jog atsakovės atstovas neužtikrino vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto, dėl ko buvo neužtikrina jo teisė į privatumą. Pabrėžia, jog kamerose Nr. 221 ir Nr. 352 dienos metu buvo netinkamas natūralus apšvietimas, tamsinti langai todėl visą dieną turėjo būti įjungtas dieninis dirbtinis apšvietimas, dėl kurio silpnėja regėjimas. Nurodo, kad kamerose Nr. 352 ir Nr. 234 dėl ant langų esančių grotų į kameras nepatekdavo pakankamai oro. Kameroje Nr. 129 buvo atsilupusi grindinio danga, už kurios dažnai užkliūdavo, dėl ko buvo pavojus susižeisti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Kauno TI sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisių teismas (toliau - ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Kameros kortelė, pažymos apie kamerų plotus ir apie E. L. laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas (b. l. 18, 22-30) patvirtina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. gruodžio 22 d. buvo kameroje Nr. 221, laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 23 d. iki 2020 m. sausio 5 d. - kameroje Nr. 158, 2020 m. sausio 6 d. - kameroje Nr. 334, laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 7 d. iki 2020 m. sausio 16 d. - kameroje Nr. 155, laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 17 d. iki 2020 m. vasario 23 d. - kameroje Nr. 352, laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2020 m. kovo 24 d. - kameroje Nr. 234, laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 25 d. iki 2020 m. gegužės 13 d. - kameroje Nr. 129.

Iš pažymos apie E. L. laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas (b. l. 22-30) turinio matyti, jog pažymoje pateikti duomenys buvo fiksuojami rytinių ir vakarinių patikrinimų metu ir pareiškėjas tam tikrose kamerose buvo laikomas tik rytinio arba tik vakarinio patikrinimo metu. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad tose kamerose pareiškėjas buvo laikomas 0,5 paros.

Aukščiau nurodyti duomenys (b. l. 18, 22-30) patvirtina, kad pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą (3, 6 kv. m) pareiškėjas buvo laikomas 2019 m. gegužės 10 d., 2019 m. birželio 17 d. ir 2020 m. birželio 18 d. kameroje Nr. 221 (3,32 kv. m), laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 23 d. iki 2020 m. sausio 5 d. kameroje Nr. 158 (3,50 kv. m), 2020 m. sausio 6 d. kameroje Nr. 334 (3,56 kv. m), 2020 m. sausio 17 d., laikotarpiais nuo 2020 m. sausio 23 d. iki 2020 m. vasario 10 d. ir nuo 2020 m. vasario 13 d. iki 2020 vasario 23 d. kameroje Nr. 352 (3,55 kv. m).

Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, jog tik nurodė, jog Kauno TI jis buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, tačiau nepateikė konkrečių laikotarpių, Pareiškėjo skunde nurodyti jo buvimo kamerose Nr. 221, Nr. 352, Nr. 234 laikotarpiai nesutampa su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis.

Kadangi teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo teikiamų duomenų teisingumu, vertindamas, ar ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą vienam asemeniui turintį tekti minimalų kameros gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista, teismas vadovaujasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis.

Įvertinus atsakovės atstovo pateiktais duomenimis darytina išvada, kad 41,5 parą pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą vienam gyventojui turintį tekti minimalų kameros gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės; su vėlesniais pakeitimais) 14.1, 14.3 papunkčius, kamerose privalo būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat kameroje turi būti įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas. Tardymo izoliatorių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 “Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal šios normos 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pažymėtina, kad konkretūs parametrai natūraliam patalpų apšvietimui šioje higienos normoje nėra nustatyti. Taisyklių 14.1. punktas nustato, kad kamerose privalo būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.

Jau minėta, vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI kamerose Nr. 221, Nr. 158, Nr. 334, Nr. 155, Nr. 352, Nr. 234, Nr. 129 (b. l. 22-30). Iš teismui pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2020 m. vasario 3 d. patikrinimo akto Nr. (31-32) matyti, kad patikrinus ar Kauno TI kameros Nr. 129,162 ir 217 atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, pažeidimų nenustatyta. Iš teimui pateiktų tipinės kameros ir tipinio kameros lango fotonuotraukų (b. l. 50, 54) matyti, jog šviesa sklinda per langus.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjo teisė į tinkamą patalpų apšvietimą buvo užtikrinta.

Taisyklių 10 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Higienos normoje HN 134:2015 numatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kamerų vėdinimas vyksta per atveriamus langus ir orlaides arba mechaniniu būdu - per ventiliacijos sistemą. Šiuos atsakovės atstovo argumentus patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 50, 52, 54). Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu mechaninė kamerų ventiliacijos sistema neveikė.

Atsižvelgiant į tai kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į ventiliuojamas patalpas buvo užtikrinta.

Pažymėtina, jog pareiškėjo teiginys dėl kameroje Nr. 129 atsilupusios grindinio dangos deklaratyvus, nepagrystas įrodymais, patvirtinančiais atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo faktą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y., kad jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normos reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018 ir kt.). Šiais atvejais turi būti vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis laisvės atėmimo vietos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Nors pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didelius nepatogumus, diskomfortą, psichologinius ir dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, savivertės pablogėjimą, pažeminimą, emocinę depresiją, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo regėjimas, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo Kauno TI sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, todėl nėra pagrindo konstatavimui, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta.

Nors konstatuota, jog 41,5 parą pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą vienam gyventojui turintį tekti minimalų kameros gyvenamąjį plotą buvo pažeista, įvertinus pažeidimo trukmę ir trūkstamo ploto kiekį (41,5 parą netęstiniais laikotarpiais pareiškėjui trūko nuo 0,04 iki 0,28 kv. m ploto), tai, kad kiekvieną pažeidimo dieną pareiškėjas buvo išvedamas iš kamerų, atmetus miego ir ramybės laiką (Kauno TI direktoriaus 2019 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1-165 patvirtinta dienotvarkė (b. l. 42)), į tai, kad nenustatyta, jog sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo pobūdžio ir dydžio nustatymo aplinkybes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz. LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-707-822/2018, 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1631-415/2019, 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-756/2020), kuriuose atsakovu dalyvavo Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. L. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo E. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.