- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-02
- Bylos Nr.
- eAS-639-624/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01890-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų asociacijos „Visuomeninės iniciatyvos“, asociacijos „Lieporių bendruomenės centras“, N. L., D. Š., V. Š., V. K., S. N.
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybės tarybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų asociacijos „Visuomeninės iniciatyvos“, asociacijos „Lieporių bendruomenės centras“, N. L., D. Š., V. Š., V. K., S. N. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų asociacijos „Visuomeninės iniciatyvos“, asociacijos „Lieporių bendruomenės centras“, N. L., D. Š., V. Š., V. K., S. N. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų asociacija „Visuomeninės iniciatyvos“, asociacija „Lieporių bendruomenės centras“, N. L., D. Š., V. Š., V. K., S. N., atstovaujami atstovo advokato R. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas) 2019 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. T-301 „Dėl laikinojo apgyvendinimo paslaugų teikimo (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjai taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti atsakovo Sprendimo galiojimą.
II.
Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi pareiškėjų skundą atsisakė priimti.
Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. ABTĮ 2 straipsnio 1 dalyje paaiškinta, kad administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas. Prie administracinių ginčų priskiriami ir tarnybiniai ginčai, taip pat rinkimų ginčai.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad pareiškėjai skundu prašė panaikinti atsakovo Sprendimą, nurodydami, kad skundžiamas aktas savo pobūdžiu yra administracinis sprendimas, dėl kurio priėmimo viešojo administravimo subjektui pareiga konsultuotis su visuomenės interesams tam tikroje srityje atstovaujančiomis organizacijomis yra tiesiogiai nustatyta įstatymu. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas nesikonsultuodamas su Lieporių mikrorajonų gyventojų interesams atstovaujančiomis organizacijomis (asociacijų, kitų nevyriausybinių organizacijų atstovais), tinkamai neinformuodamas Lieporių mikrorajono gyventojų ir taip nesudarydamas jiems sąlygų ir galimybių dalyvauti sprendžiant klausimą dėl laikinojo apgyvendinimo paslaugų teikimo (duomenys neskelbtini), pažeidė įstatymo reikalavimus ir pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, jiems garantuotus įstatymo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad norminis administracinis aktas yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Teismas pažymėjo, kad atsakovo Sprendimas yra norminis administracinis aktas ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nurodė, kad teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-678/2010, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-116-858/2015).
Teismas sprendė, kad pareiškėjai formuluojamu skundo reikalavimu siekia įvardijamą norminį administracinį aktą pašalinti iš galiojančių teisės aktų sistemos, o norminio akto pašalinimas iš teisės aktų sistemos galimas tik vieninteliu būdu – atliekant norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procedūrą (ABTĮ 112–133 straipsniai). Teismas nurodė, jog būtent tokios pozicijos, kad per procedūrų pažeidimą siekiant ginčyti norminio administracinio akto teisėtumą, turi būti laikomasi specialios teisės aktų teisėtumo patikros reikalavimų, o būtent kreipiamasi į teismą laikantis ABTĮ 112 arba 113 straipsnių reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-914-662/2017).
Teismas nurodė, kad norminių aktų teisėtumo tyrimui ABTĮ nustato specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl tokių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-672-756/2017). Teismas sprendė, kad pareiškėjai nepatenka į ABTĮ 112 straipsnyje numatytų subjektų ratą.
Teismas nurodė, jog pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį, prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje aiškindamas formuluotę „nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo“, pabrėžė, kad tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė tikrą ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Teismas pažymėjo, jog galimas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto pritaikymas ateityje nesudaro pagrindo konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai kreipdamiesi į teismą nenurodė tiesioginės sąsajos tarp skundžiamo akto ir individualaus ginčo ar individualių ginčų, kuriame jis pritaikytas, todėl negali jo ginčyti ABTĮ 113 straipsnyje numatyta tvarka (kai tai susiję su individualia byla).
Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nustatyta, jog tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).
Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai kreipiamasi į teismą dėl norminio akto panaikinimo, o pareiškėjas nėra tas subjektas, kuris turi teisę kreiptis į teismą su tokiu prašymu, skundą atsisakoma priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1013-520/2017). Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Teismas atkreipė pareiškėjų dėmesį, jog ABTĮ 112 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjų skundą atsisakyta priimti, nesprendė ir nepasisakė dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo.
III.
Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjų skundą priimti. Pareiškėjų atskirasis skundas iš esmės grindžiamas argumentu, kad teismas nutartyje tiesiog konstatavo, kad atsakovo Sprendimas yra norminis administracinis aktas, tačiau nepagrindė ir nemotyvavo, kodėl jis yra būtent toks. Pareiškėjai teigia, kad teismas nepaaiškino atsakovo Sprendime įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdžio, nenurodė subjektų, kuriems taikomas šis aktas, rato, aktą priėmusio subjekto statuso, šio akto priėmimo aplinkybių.
Pareiškėjai, vadovaudamiesi VAĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta administracinio akto sąvoka, šio straipsnio 9 dalyje įtvirtinta individualaus administracinio akto ir 10 dalyje įtvirtinta norminio administracinio akto sąvokomis, teisės doktrinoje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analizuojamus ir detalizuojamus minėtų administracinių aktų požymius, nurodo, kad atsakovo Sprendimas neįtvirtina bendro pobūdžio nurodymų tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų, jis nėra adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui, ar ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, nesukuria elgesio taisyklių, jame nėra išdėstyta abstraktaus pobūdžio nuostatų, kurios apjungtų rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, kurie būtų tipiniai ir privalomi kitiems administracinių teisinių santykių subjektams, todėl negali būti laikomas norminiu administraciniu aktu. Pareiškėjų nuomone, atsakovo Sprendimas iš esmės yra vienkartinio (lot. ad hoc) pobūdžio, neformuoja bendros elgesio taisyklės, taikomos neapibrėžtam subjektų ratui, juo nustatomos konkrečios pareigos konkrečiam subjektui – Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui, jis nėra numatytas taikyti daug kartų, todėl šis atsakovo Sprendimas savo pobūdžiu yra individualus administracinis aktas.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodo, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 21 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, jog savivaldybių atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai oficialiai skelbiami Teisės aktų registre Teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka ir savivaldybių interneto tinklalapiuose. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir Teisėkūros pagrindų įstatymas) 6 straipsnio 2 dalies, apibrėžiančios Teisės aktų registro objektus, 16 punkte nustatyta, kad tokiais objektais yra ir savivaldybių institucijų norminiai teisės aktai. Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1–18 punktuose nurodyti teisės aktai registruojami ir oficialiai skelbiami Teisės aktų registre (Teisėkūros pagrindų įstatymo 19 str. 1 d.). Pareiškėjai nurodo, jog minėtame įstatyme neįtvirtinta pareiga Teisės aktų registre skelbti savivaldybės tarybos priimamus individualius teisės aktus. Pareiškėjai pažymi, kad atsakovo Sprendimas Teisės aktų registre nėra paskelbtas. Pareiškėjų įsitikinimu, nurodytas teisinis reglamentavimas bei faktinės aplinkybės rodo, kad ir pats sprendimą priėmęs subjektas – atsakovas – jį rengė ne kaip norminį, bet kaip individualų teisės aktą.
Pareiškėjų nuomone, atsakovo Sprendimu buvo pažeistos pareiškėjų teisės ir įstatymų saugomi interesai, skundžiamas Sprendimas jiems sukėlė teisines pasekmes, todėl atsakovo Sprendimas gali būti ginčo administraciniame teisme objektu, siekiant apginti pažeistas pareiškėjų teises ir įstatymų saugomus interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjų skundą, nes sprendė, kad pareiškėjų ginčijamas atsakovo Sprendimas yra norminis administracinis aktas, o pareiškėjai nepatenka į ABTĮ 112 straipsnyje numatytų subjektų ratą, kurie turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl norminio administracinio akto ištyrimo, taip pat teisme nėra nagrinėjama individuali byla, susijusi su pareiškėjų teisėmis ir teisėtais interesais. Iš pareiškėjų atskirojo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovo Sprendimas yra norminis administracinis aktas.
Pagal VAĮ 2 straipsnio 10 punktą, norminis administracinis aktas – tai teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Norminiams teisės aktams priskiriami rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinti bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, orientuoti į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-539-552/2016).
Pagal VAĮ 2 straipsnio 9 punktą, individualus administracinis aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Individualus administracinis teisės aktas yra įstatymo normų ar kitų hierarchiškai aukštesnės pakopos norminių teisės aktų normų taikymo priemonė tuo atžvilgiu, kad šis aktas turi būti pagrįstas inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) teisės aktų normomis (VAĮ 8 str. 1 d.), o norminis administracinis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas todėl, kad juo iš esmės nustatomi atitinkamo įstatymo normų įgyvendinimo tvarka ir sąlygos. Skiriamasis jų bruožas yra tas, kad norminiu administraciniu aktu, nepaisant minėto jo taikomojo pobūdžio, yra nustatomos teisės normos, o individualiu administraciniu aktu teisės normos yra išimtinai tik taikomos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-566/2013, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-539-552/2016).
Sprendžiant klausimą, kokio pobūdžio (norminis ar individualus) yra skundžiamas teisės aktas, turi būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-533/2013; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-116-858/2015). Šis nustatymas yra reikšmingas, nes teisės akto pobūdžio ir teisinės prigimties nustatymas lemia, be kita ko, išvadą dėl taikytinos tokio akto teisėtumo tyrimo procesinės tvarkos, pasireiškiančios tuo, jog skiriasi inter alia subjektų turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą, siekiant ginčyti atitinkamą teisės aktą (prašant ištirti jo teisėtumą), ratas, kreipimosi forma, tokio akto panaikinimo (pripažinimo neteisėtu) teisinės pasekmės ir pan. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I403-3/2007; 2010 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-340/2010; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-116-858/2015).
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas Sprendimu nusprendė pritarti, kad laikino apgyvendinimo paslaugos (išskyrus laikino apnakvindinimo paslaugas), kurias teikia Šiaulių miesto savivaldybės socialinių paslaugų centro Laikinojo apgyvendinimo tarnyba, būtų teikiamos (duomenys neskelbtini). Šis Sprendimas buvo priimtas įgyvendinant Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2018 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. T-335 „Dėl karinės teritorijos plėtros Šiaulių mieste“, kurio nuspręsta pritarti, kad pastatas adresu: (duomenys neskelbtini), būtų perduotas krašto apsaugos institucijai (1.2. punktas). Taigi, atsakovas Sprendimo, kuris, kaip pagrįstai pažymi pareiškėjai, nėra skelbiamas ir Teisės aktų registre, 1 punktu, kaip galima spręsti iš akto turinio, išreiškia tik savivaldybės tarybos, kuri pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punktą priima sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, nuomonę (pritarimą) jai priklausančio turto naudojimo klausimu, tačiau neformuoja jokios bendros elgesio taisyklės, o 2 punktu – paveda Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui atlikti konkrečius veiksmus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinėje byloje pateiktą medžiagą, skundžiamo atsakovo Sprendimo turinį, sutinka su pareiškėjų atskirojo skundo argumentais, kad pagal teisės aktą apibūdinančių požymių visumą pareiškėjų ginčijamas atsakovo Sprendimas nėra norminis administracinis aktas.
Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė pareiškėjų skundo priėmimo klausimą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, o pareiškėjų skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Tačiau nagrinėjamo klausimo kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ne visų viešojo administravimo srityje priimamų aktų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose: dalis jų atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį, jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Šis aspektas, gavus duomenis visus apie aktus, priimtus dėl laikino apgyvendinimo paslaugos teikimo adresu (duomenys neskelbtini), turi būti įvertintas sprendžiant pareiškėjų skundo priėmimo klausimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų asociacijos „Visuomeninės iniciatyvos“, asociacijos „Lieporių bendruomenės centras“, N. L., D. Š., V. Š., V. K., S. N. atskirąjį skundą tenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjų Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų asociacijos „Visuomeninės iniciatyvos“, asociacijos „Lieporių bendruomenės centras“, N. L., D. Š., V. Š., V. K., S. N. skundo priėmimo klausimą Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.