Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės ir Vidos Stonkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo A. R. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl atnaujinimo praleisto termino paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Administracinės bylos dalykas yra pareiškėjo A. R. prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į J. V. ir K. V. iki nacionalizacijos galimai nuosavybės teise valdytus žemės sklypus, (duomenys neskelbtini), pagrįstumo nustatymas.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo konstatuota, jog yra neginčijamai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas ir kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymų apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją. Tokia nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulėje, kurioje pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, kad 1992 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises ir nuosavybę. Teisės aktuose absoliuti nuosavybės teisių atkūrimo teisė nėra įtvirtinta, nes nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas laikantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuojančių ginčo teisinius santykius numatytų reikalavimų.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. IX-1634 redakcija). Pagal iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusį teisinį reglamentavimą šie terminai buvo naikinamieji, t. y. piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti prašymą ir dokumentus, nepriklausomai nuo terminų praleidimo priežasčių, neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, tačiau pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas šie terminai yra atnaujinamieji, t. y. piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2019). Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Pagal teismų praktiką terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1939-629/2018 ir kt.). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

Pareiškėjas termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises praleidimo priežastimis nurodo teisinių žinių stoką, kvalifikuotos teisinės pagalbos neturėjimą ir prašo jas pripažinti svarbiomis.

Nustatyta, jog pareiškėjas nepateikė iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino 2001 m. gruodžio 31 d. prašymo atkurti nuosavybės teises, taip pat iki įstatymu nustatyto termino 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį su savininku, įrodančių, kad J. V. yra jo tėvas, o K. V. yra jo dėdė. Iš Šilalės rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-77-140/2005 matyti, jog civilinėje byloje, kurioje pareiškėjas buvo proceso dalyviu pareiškėju buvo sprendžiamas klausimas dėl praleisto termino nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimui atnaujinimo dėl nuosavybės teisės atstatymo į buvusio savininko K. V. žemę (b. l. 5-6), todėl pareiškėjui turėjo būti žinomos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, nes laikoma, jog pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-44-520/2016, 2016 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-20-662/2016, 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-782-492/2017 ir kt.). Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-646/2004). Netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, nėra svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas. Vertinant pareiškėjo nurodytas priežastis: išsilavinimo, teisinės situacijos suvokimą, teisinių žinių stoką ir teisinės pagalbos neturėjimą, sprendžia, jog šios nurodytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio, todėl negali būti pripažintomis svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis. Teismų praktikoje pripažįstama, jog pats suinteresuotas asmuo turi pareigą veikti rūpestingai ir operatyviai, siekdamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (pvz., LVAT 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1899-1062/2019).

Svarbios priežastys, kurios sudaro pagrindą įstatymų nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai trukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina nerinkamo įstatymų reikalavimo vykdymo. Pareiškėjas nurodydamas, kad civilinėje byloje buvo gauti duomenys iš Lietuvos centrinio archyvo apie J. V. ir K. V. valdytus žemės sklypus tame pačiame kaime, nuosavybės teisių atkūrimo neįgyvendino, nes nepadavė prašymo nuosavybės teisių atkūrimui. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, nenustatė jog pareiškėjas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, siekdamas atkurti nuosavybės teises į galimai K. V. ir J. V. priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių egzistavus objektyvias ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusias priežastis, dėl kurių jis negalėjo įstatymu nustatytais terminais paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastis teisinių žinių ir teisinės pagalbos nepakankamus nevertintinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis.

Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, į dėdės iki nacionalizacijos valdytą žemę nuosavybės teisės neatkuriamos. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Tauragės apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4309-351/2018 atmetė ieškovo A. R. ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo ir nustatymo, kad V. R. nėra biologinis jo tėvas, o biologinis tėvas yra J. V. Pagal Civilinio kodekso 5.11 straipsnio 3 dalį, įvaikiai ir jų palikuonys, paveldintys po įtėvio ar jo giminaičių mirties, prilyginami įtėvio vaikams ir jų palikuonims. Jie nepaveldi pagal įstatymą po savo tėvų ir kitų aukštutinės linijos giminaičių pagal kilmę, taip pat po savo brolių ir seserų pagal kilmę mirties. Byloje nėra duomenų, kad J. V. ar K. V. testamentu pareiškėjui paliko savo turtą. Pagal esamus duomenis net ir atnaujinus terminą prašymui paduoti atkurti nuosavybės teises į J. V. ar K. V. iki nacionalizacijos galimai valdytą žemę, pareiškėjas pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, nepatektų į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardintų subjektų ratą, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės. Teisėjų kolegija įvertinusi nurodytus duomenis sprendžia, jog ir šiuo aspektu nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 88 straipsniais,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo A. R. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl atnaujinimo praleisto termino paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.