Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiai per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudžiamąjį įvykį pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, aiškinimo ir taikymo. Ieškovas M. B. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje 23 977,83 Eur draudimo išmoką, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2016 m. kovo 23 d. apie 21.15 val. Trakų r., Gratiškių k., netoli Anupriškių, įvyko eismo įvykis – susidūrė automobilis ,,Nissan Leaf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir ,,Mitsubishi Galant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pirmąjį automobilį vairavo V. G., antrąjį – I. M. M. Pirmasis automobilis nuosavybės teise priklauso ieškovui. Pirmojo automobilio vairuotojas nurodė, kad antrojo automobilio vairuotojas važiavo šalutiniu keliu, nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio automobilio ,,Nissan Leaf“, todėl automobiliai susidūrė. Vairuotojai užpildė eismo įvykio deklaraciją, kaltu prisipažino ,,Mitsubishi Galant“ vairuotojas. Atsakovė buvo apdraudusi automobilio valdytojo civilinę atsakomybę. Ieškovas 2016 m. kovo 24 d. pateikė atsakovei prašymą išmokėti draudimo išmoką. Atsakovė 2016 m. gegužės 27 d. raštu pranešė ieškovui, kad nemokės draudimo išmokos, nes, pagal nepriklausomo specialisto – technikos mokslų daktaro V. M. įmonės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Impulsana“ pateiktas išvadas, eismo įvykyje dalyvavusių automobilių sugadinimai nesuderinami, padaryti esant kitoms aplinkybėms, negu nurodyta eismo įvykio deklaracijoje, tai yra ,,Nissan“ dešinio šono pažeidimai bei ,,Mitsubishi“ priekinės kairės pusės sugadinimai galėjo susidaryti, kai judėjęs apie 40 km/h greičiu automobilis Mitsubishi priekio kaire dalimi atsitrenkė į stovėjusio (arba iki 5 km/h greičiu judėjusio) automobilio ,,Nissan“ dešinį šoną, automobiliams esant tarpusavio padėtyse. Ekspertas nurodė, jog techniniu požiūriu negalima pagrįsti ,,Nissan“ vairuotojo nurodyto judėjimo režimo prieš susidūrimą. Teigia, jog nepriklausomas specialistas padarė tik tikėtinas išvadas, kuriomis besąlygiškai remtis negalima. Atsakovė su ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčijamo eismo įvykio dalyviai sutiko su įvykio aplinkybėmis, todėl policijos pareigūnai nekviesti, užpildyta eismo įvykio deklaracija. Nurodė, kad eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis negu nurodė vairuotojai. Technikos mokslų daktaras V. M., atlikęs susidūrimo modeliavimą specialia kompiuterių programa, nustatė, automobilių padėtys jiems sustojus būtų visiškai kitos negu nurodyta automobilį ,,Nissan“ vairavusio asmens schemoje. Nurodė, jog automobiliams susidūrus, kai automobilis ,,Nissan“ betarpiškai prieš susidūrimą būtų judėjęs artimu jo vairuotojo nurodytam 30 km/h greičiu, susidarytu kitokio pobūdžio automobilių sugadinimai: ant automobilio ,,Mitsubishi“ priekio būtu dominuojantys daugiau horizontalūs įbrėžimai, nukreipti link jo dešinio šono. Ant automobilio ,,Nissan“ dešinio šono detaliu turėjo išlikti ryškūs nukreipti link jo galo įbrėžimai ir iš esmės neturėjo susidaryti įbrėžimai, kurių kryptis būtų daugiau vertikali. Techniniu požiūriu negalima pagrįsti automobilio ,,Nissan“ vairuotojo nurodyto judėjimo režimo prieš susidūrimą (automobilio ,,Nissan“ vairuotojas nurodė, kad važiavo betarpiškai prieš susidūrimą apie 30 km/h greičiu). Atlikta analizė įgalina teigti, kad betarpiškai prieš susiduriant su automobiliu ,,Mitsubishi“, automobilis ,,Nissan“ stovėjo, arba judėjo ne didesniu kaip 5 km/h greičiu. Atsakovė mano, kad abiejų automobilių vairuotojai tyčia sukėlė eismo įvykį, norėdami gauti draudimo išmoką, todėl įvykis nedraudžiamasis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškovo M. B. ieškinį atmetė.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog sankryžoje, kurioje 2016 m. kovo 23 d. įvyko ginčo eismo įvykis, nėra kelio ženklų, žyminčių pagrindinį ir šalutinį kelią. Be to, kelias, kurio važiavo automobilis „Mitsubishi“, taip pat asfaltuotas. Nepaisant to, kad aptariamas kelias asfaltuotas ne visas, bet asfaltuota kelio atkarpa, teismo vertinimu, pakankama spręsti, jog abiejų sankryžoje susikertančių kelių danga buvo vienoda – asfaltas. Iš teismo posėdyje apklaustų liudytojų, taip pat UAB „Impulsana“ 2016 m. gegužės 17 d. išvadoje pateiktų nuotraukų ir schemų nustatyta, kad automobilis „Mitsubishi“ iš kelio, kuriuo jis judėjo iki susidūrimo, išsuko anksčiau, negu prasidėjo sankryža ir, pasukęs į kairę pusę bei pervažiavęs neasfaltuotą kairįjį kelio kraštą, atsitrenkė į kitu keliu judėjusį automobilį „Nissan“. Automobilio „Mitsubishi“ vairuotojas paaiškino, kad tuo metu pasilenkė pakelti ant grindų nukritusio telefono, jo automobilis važiavo per duobes, kratėsi ir atsitrenkė į automobilį „Nissan“. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad dėl eismo įvykio kaltas automobilio „Mitsubishi“ vairuotojas, nes automobilio „Nissan“ vairuotojui dešinės rankos taisyklė galiojo sankryžoje, bet ne kelio atkarpoje iki sankryžos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs automobilių sugadinimus nustatė, jog UAB „Impulsana“ 2016 m. gegužės 17 d. išvadoje nurodyta, kad automobilių sugadinimai iš dalies suderinami: automobilio „Nissan“ dešinio šono pažeidimai ir automobilio „Mitsubishi“ priekinės kairės pusės sugadinimai galėjo atsirasti, kai apie 40 km/h greičiu judėjęs automobilis „Mitsubishi“ priekine kaire dalimi atsitrenkė į stovėjusio arba iki 5 km/h greičiu judėjusio automobilio „Nissan“ dešinį šoną. Išvadoje taip pat nurodyta, kad techniniu požiūriu negalima pagrįsti automobilio „Nissan“ vairuotojo nurodyto judėjimo režimo prieš susidūrimą (šio automobilio vairuotojas nurodė, kad važiavo 30 km/h greičiu). Taip pat išvadoje nurodyta, kad susidūrimo metu tarp automobilių išilginės simetrijos plokštumų buvo apie 70° kampas; toks kampas nesuderinamas su deklaruotomis automobilių judėjimo kryptimis eismo įvykio deklaracijoje. Teismas konstatavo, kad liudytojas I. M. Morena negalėjo nurodyti apytikslio eismo įvykio laiko. Automobilio „Nissan“ vairuotojas nurodė, kad sankryžoje buvo kelio ženklas „Šalutinis kelias“. Trakų rajono savivaldybės administracijos Trakų seniūnijos 2017 m. gegužės 3 d. rašte nurodyta, kad Trakų r., Gratiškių k., Anupriškių ir Kalno g. sankryža nepažymėta jokiais ženklais. Įvertinęs automobilių sugadinimų pobūdį, UAB „Impulsana“ išvadą rengęs V. M. paaiškino, kad ant automobilio „Nissan“ yra vertikalūs įbrėžimai, todėl šis automobilis susidūrimo metu stovėjo arba judėjo iki 5 km/h greičiu. Šio automobilio vairuotojas nurodė, kad judėjo iki 30 km/h greičiu. V. M. paaiškino, kad, esant tokiam greičiui, ant automobilio „Nissan“ turėjo likti horizontalių įbrėžimų, bet jų nėra. Be to, po susidūrimo automobilių padėtys neatitinka eismo įvykyje dalyvavusių asmenų nurodytų padėčių. Remiantis nurodytu, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė įrodė, jog ieškovo automobilis apgadintas kitomis negu nurodė susidūrusių automobilių vairuotojai aplinkybėmis. Ieškovas neatskleidė tikrųjų aplinkybių, kurioms esant apginta jo transporto priemonė ir tai yra pagrindas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1014 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalis; Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 40 punktas).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas M. B. pateikė apeliacinį skundą dėl 2017 m. gegužės 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo M. B. ieškinį atsakovei ,,BTA Baltic Insurance Company“ dėl 23 977,83 Eur draudimo išmokos priteisimo tenkinti; priteisti iš atsakovės ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas ir / arba perskaičiuoti bylinėjimosi kaštus proporcingai tenkintų / atmestų reikalavimų sumai. Nurodė šiuos kaip esminius apeliacinio skundo argumentus:teismo nustatytos aplinkybės dėl neteisingai nurodyto kampo eismo įvykio deklaracijoje yra iš dalies nereikšmingos, kadangi eismo įvykyje dalyvavę vairuotojai nėra atitinkamos srities specialistai, todėl logiška, kad jie negalėjo nubraižyti automobilių padėčių susidūrimo metu ir po susidūrimo su idealiu tikslumu (tiksliai nurodant kokiu kampu jie susidūrė) bei tiksliai iki smulkmenų užfiksuoti transporto priemonių sugadinimų. Vairuotojai po susidūrimo buvo streso būsenoje ir galėjo neužfiksuoti tikslių greičio parodymų prietaisų skydelyje. Teigia, jog važiuojant 20 km/h greičiu ir sustabdžius automobilį, stabdymo laikas trunka kelias sekundes dalis, todėl neabejotinai teigti, kad vienas iš vairuotojų pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį, nėra pagrindo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178, 185, 197 straipsniai). Asmenys po įvykusio eismo įvykio nusprendė nekviesti policijos pareigūnų, patys surašė (kaip mokėjo ir kaip manė esą teisinga) eismo įvykio deklaraciją, kurioje nurodė visas jiems žinomas ir tuo metu prisimintas aplinkybes;specialistui nebuvo pateikti patys tyrimo objektai, t. y. automobiliai. Teismo ekspertas neturėjo galimybės pamatyti automobilių ir pats įvertinti jų būklę bei padaryti atitinkamus duomenis ekspertizės atlikimui, kas šiuo atveju būtų itin svarbu ir galbūt, net pakeistų esamos ekspertizės rezultatus. Ekspertizei pateiktų grafinių failų atvaizdų kokybė yra pakankamai bloga. Ekspertas išvadoje nurodė: „Automobilių <...> sugadinimai tarpusavyje suderinami sąlyginai <...>“. Bei: „Automobilio MITSUBISHI priekinės dešinės pusės sugadinimai, tikėtina, susidarė ne dėl buvusio susidūrimo su automobiliu NISSAN“. Specialistas pateikė tik tikėtiną išvadą, kad tirti pateiktose nuotraukose matomi automobilių išoriniai sugadinimai visa apimtimi tarpusavyje nesuderinami. Eksperto išvada yra nekonkreti ir abstrakti. Išvada leidžia manyti, kad yra tikimybė, jog sugadinimai susidarė ne dėl susidūrimo, tačiau kartu tai reiškia lygiai tokią pačią galimybę sugadinimams atsirasti ir dėl susidūrimo;remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2004; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006). Ieškovas yra vartotojas, o atsakovas profesionalus komercinės draudimo veiklos vykdytojas, kuriam keliami aukštesni atidumo ir profesionalumo reikalavimai. Būtent jis turėjo ir privalėjo, aiškindamasis ar įvykis yra / buvo draudiminis ar ne išsamiai ir neabejotinai ištirti visas su įvykiu susijusias aplinkybes ir bent jau sudaryti galimybes savo samdytam specialistui natūroje apžiūrėti sugadintas transporto priemones ir pašalinti bet kokias abejones dėl įvykio mechanizmo ir aplinkybių. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje atsakovė neįrodė aplinkybių, atleidžiančių ją nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančių teisę sumažinti draudimo išmoką;pirmosios instancijos teismas priėmė klaidingą ir neteisėtą sprendimą, pasiremdamas vien tik nekonkrečiomis eksperto išvadomis, nenagrinėjant kitų svarbių bylos aplinkybių, aiškiai paneigiančių eksperto teiginius. Abiejų automobilių vairuotojai jokio tarpusavio santykio neturi, jie yra visiškai niekuo nesusiję / nepažįstami, todėl teigti, kad eismo įvykis inscenizuotas nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į priesaikas davusių ir faktiškai bei betarpiškai autoįvykyje dalyvavusių asmenų liudijimus. Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog dėl eismo įvykio kaltas automobilio „Mitsubishi“ vairuotojas, nes automobilio „Nissan“ vairuotojui dešinės rankos taisyklė galiojo sankryžoje, bet ne kelio atkarpoje iki sankryžos, tačiau ieškinį atmetė. Teigia, jog pirmosios instancijos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje vieniems įrodymams buvo suteikta didesnė vertinamoji galia, nei kitiems – nesant abejonių dėl avarijos fakto, automobilių apgadinimų bei kaltų asmenų sąsajumo su autoįvykiu, sprendimo rezoliucinėje dalyje yra nepasisakyta dėl įrodymų tarpusavio sąryšio, leistinumo bei nepaaiškinta, kodėl vieni argumentai yra nuvertinti kaip teisiškai nereikšmingi.

Atsakovė AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą. Nurodė šiuos esminius atsikirtimų argumentus:būtent 30 km/h greitį nurodė transporto priemonės ,,Nissan Leaf“ vairuotojas iki įvykstant eismo įvykiui. Neatitikimas tarp nurodytos faktinės aplinkybės – važiavimo 30 km/h greičiu ir stovėjimo savo vietoje – yra esminis, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neatskleidė tikrųjų aplinkybių, kurioms esant apgadinta jo transporto priemonė. Apeliaciniame skunde apeliantas jau „sumažina“ tariamą greitį iki 20 km/h, lyginant su 2016-04-06 duotais rašytiniais paaiškinimais draudimo bendrovei;apeliantas teikia bendro pobūdžio samprotavimus apie stabdymo kelią, nors tyrimą atlikęs specialistas V. M. teismo posėdžio metu paaiškino, kad stabdymo kelias neįtakoja jo tyrime nustatytų faktinių aplinkybių. Ekspertas pagal sugadinimų pobūdį ne tik nustatė, kad ,,Nissan Leaf“ susidūrimo metu stovėjo (arba judėjo iki 5 km/h greičiu), bet ir nustatė, kad eismo įvykio dalyvių nurodytos transporto priemonių sustojimo po įvykio padėtys atitinka eksperto nustatytus važiavimo greičius iki įvykio. Ir priešingai, jeigu transporto priemonės ,,Nissan“ ir ,,Mitsubishi“ būtų judėjusios vairuotojų nurodytais greičiais, tai jų sustojimo padėtis būtų buvusios visai kitokios negu nurodyta. Civilinėje teisėje galioja tikimybių pusiausvyros principas, kuris leidžia vieną ar kitą aplinkybė nustatyti, jeigu labiau tikėtina, kad ji buvo, negu kad jos nebuvo. Šiuo atveju specialistas V. M. nurodė, kad Nissan vairuotojo parodymai dėl vairuojamo automobilio judėjimo režimo yra neįtikėtini. Nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, jog ieškovas neatskleidė tikrųjų eismo įvykio aplinkybių;specialistas nepažeidė trasologinio tyrimo metodologijos, joks teisės aktas neįpareigoja apžiūrėti transporto priemonių, ar daro išvadą negaliojančia, jeigu ekspertas to nepadaro. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas patvirtino, kad tokiu būdu nebuvo pažeistas nei teismo ekspertizių, nei joks kitas teisės aktas ar trasologijos metodologija, todėl į šį argumentą apskritai neturėtų būti atsižvelgiama. Teismo ekspertas paaiškino, kad jam pilnai pakako skaitmeninių fotonuotraukų, kadangi sugadinimo pobūdis ir esminis tyrimo dalykas matėsi labai aiškiai. Matėsi vertikalus įbrėžimų pobūdis, dar vadinamas statiniu pėdsaku, kuris susidaro transporto priemonei stovint. Tuo tarpu transporto priemonei judant susidaro horizantalus, t.y. slystamieji, arba dinaminiai pėdsakai, kurių šiuo atveju automobilio ,,Nissan Leaf“ nuotraukose neužfiksuota. Ekspertas pastebėjo dalį kontakto su ,,Nissan Leaf“ metu nepaaiškintinų transporto priemonės ,,Mitsubishi“ sugadinimų, tačiau toks pastebėjimas, ir tai, kad ekspertas negali paaiškinti, kur anksčiau buvo apgadintas minėta transporto priemonė, dėl kurios draudimo išmokos priteisimo neprašoma, niekaip nedaro eksperto išvados nepatikima, sąlygine ar abstrakčia tuo labiau dviprasmiška. Norėdamas paneigti eksperto išvadą, ieškovas turėjo nurodyti konkrečius atliktų skaičiavimų ar išvadų trūkumus, pagrįsti kodėl tokia metodika nėra tinkama, arba prašyti skirti teismo ekspertizę. Pagal byloje esančią medžiagą, ir specialisto apklausą, jo išvados teisingumas nekelia jokių abejonių, todėl teismas pagrįstai ja vadovavosi;tai, kad abiejų transporto priemonių vairuotojai tariamai tarpusavyje nepažįstami nėra teismo nustatytas faktas, ar aplinkybė, kurią atsakovė privalėtų įrodyti. Be to, transporto priemonių savininkai ir vairuotojai nesutampa, tiek ,,Nissan Leaf“, tiek ,,Mitsubishi“ buvo vairuojami ne šių transporto priemonių savininkų. Tokiu būdu, turtinį interesą dėl žalos atlyginimo ir eismo įvykio inscenizavimo turi būtent ieškovas, kaip transporto priemonės ,,Nissan Leaf“ savininkas, o ne vairuotojai. Draudiko pareiga ištirti aplinkybes, įtvirtinta Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje, susijusias su draudžiamojo įvykio buvimu, nereiškia draudiko pareigos įpareigoti specialisto išvadą teikusi V. M. fiziškai apžiūrėti transporto priemones. Teigia, jog tuo atveju, jeigu fotonuotraukos būtų prastos kokybės, tai šios aplinkybės būtų nurodytos išvadoje, kaip ir aplinkybė neapžiūrėjus transporto priemonių būtų negalima pateikti kvalifikuotos išvados, šiuos aplinkybės būtų nurodytos išvadoje, kaip ir tai, jog pateiktos fotonuotraukos yra neryškios ir iš jų negalima nustatyti įvykio aplinkybių. Tai, kad ieškovas prisidėjo prie įrodymų rinkimo, neįpareigoja teismo vertinti šiuos įrodymus kaip svaresnius negu byloje esantys kiti įrodymai, įskaitant eismo įvykio dalyvių raštiškus paaiškinimus bei specialių žinių poreikį patenkinančią specialisto išvadą. Teismas įrodymus vertina pagal jų visetą, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Ne tik eismo įvykio dalyviai davė priesaiką teismui, tačiau ir specialistas V. M. yra davęs priesaiką teisingumo ministrui, prieš įtraukiant jį į teismo ekspertų sąrašą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas tarp šalių dėl atsakovės atsisakymo mokėti ieškovui draudimo išmoką. Atsakovė atsisakymą mokėti draudimo išmoką grindžia draudžiamojo įvykio nebuvimu, galimu eismo įvykio imitavimu, bei UAB ,,Impulsana“ eksperto V. M. pateikta eksperto išvada MV-2016/27. Apeliantas įrodinėja, jog teismas neteisingai sprendė, kad eismo įvykyje dalyvavę asmenys klaidina draudimo įmonę ir nepagrįstai siekia gauti draudiminę išmoką.Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, jog 2016-03-23 d. apie 21 val. 15 min., Gratiškių k., Trakų r., netoli Anupriškių gyvenvietės, įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo ieškovui nuosavybės teise priklausantis automobilis ,,Nissan Leaf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo V. G., ir automobilis ,,Mitsubishi Galant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo I. M. M. Teismas sprendė, jog dėl eismo įvykio kaltas automobilio „Mitsubishi“ vairuotojas, nes automobilio „Nissan“ vairuotojui dešinės rankos taisyklė galiojo sankryžoje, bet ne kelio atkarpoje iki sankryžos. Apeliantas įrodinėja, jog jo argumentai dėl automobilio „Mitsubishi“ prisiimtos kaltės buvo teisingi ir pagrįsti, neginčydamas šios pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog draudimo išmoką buvo atsisakyta išmokėti tuo pagrindu, kad automobilių fiksuotų sugadinimų analizė įrodo, jog jie yra nesuderinami (T.I, b.l.20), t. y. nesiejant aplinkybių su eismo įvykio vairuotojo kalte, nesant šioje dalyje apeliacinio skundo, nepasisako dėl teismo išvados, kuria konstatuota automobilio „Mitsubishi“ vairuotojo kaltė (CPK 320 straipsnis).

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantas mano, jog eismo įvykyje dalyvavusių asmenų nubraižyta schema, kurioje pavaizduotos automobilių padėtys susidūrimo metu ir po susidūrimo bei užfiksuoti transporto priemonių sugadinimai, negali būti aplinkybėmis, kurios laikomos kaip melaginga informacija apie eismo įvykį, jo aplinkybes, nes vairuotojai dėl patiriamo streso ir kt. negali adekvačiai perteikti visų vairavimo aplinkybių. Be to, anot apelianto, nėra pagrindo nesivadovauti eismo įvykyje dalyvavusių asmenų paaiškinimais.Kasacinis teismas yra nurodęs, jog ieškovo paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Detalūs ieškovo paaiškinimai turi būti tikslūs ir išsamūs apie bylos aplinkybes, padedantys atskleisti praeities įvykių loginę seką. Nuosekliais ieškovo parodymais pripažįstami, jeigu jie kiekvieną kartą yra nuolatos neprieštaraujantys vieni kitiems ir jų nepaneigiantys, t. y. paaiškinimai nuolatos tokio paties turinio, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis esant ir kuriems asmenims jie teikiami. <...> Jeigu skirtingu laiku ar skirtingiems asmenims nurodomi iš esmės kitokie savo turiniu faktai, tai yra pagrindo spręsti, kad ieškovo paaiškinimai nenuoseklūs. Svarbu nustatyti, ar jie vienais atvejais tik abstraktūs, o kitais atvejais detalesni (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013).Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teikdamas paaiškinimus pirmosios instancijos teismui, ieškovas nurodė, kad automobilis Nissan nejudėjo didesniu greičiu nei 5 km/h, o ne kaip nurodė Nissan vairuotojas, kad jis judėjo iki 30 km/h greičiu. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, jog transporto priemonė judėjo 20 km/h greičiu. Šią aplinkybę, kaip duomenų keitimą, nurodė ir atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą. Įvertinusi ieškovo (apelianto) paaiškinimų nenuoseklumą dėl faktinių eismo įvykių aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė didesnį dėmesį rašytinių įrodymų tyrimui, bet ne ieškovo paaiškinimams.Taip pat apeliantas remiasi argumentu, jog ekspertizei pateiktų grafinių failų atvaizdų kokybė yra pakankamai bloga. Tai reiškia, kad teismo ekspertas ne tik neturėjo galimybės realiai pamatyti automobilių, tačiau ir jam pateikta medžiaga buvo blogos kokybės.Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kuriuose būtų fiksuotas technikos mokslų daktaro V. M. įrašas dėl netinkamos ekspertizei atlikti medžiagos, todėl šį apelianto argumentą atmeta (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką

Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 108 straipsnį, jeigu civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, draudžiamasis įvykis yra draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes, net jei šios pasekmės atsirado pasibaigus draudimo sutarčiai. Remiantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi, eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Draudimo sutartis, palyginus su kitomis sutartimis, yra specifinė: ji yra fiduciarinė sutartis, t.y. tokia, kurios šalis sieja tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai; be to, draudimo sutartis yra rizikos sutartis, todėl jos šalys privalo būti absoliučiai atviros viena kitai ir abipusiai atskleisti visą sutarčiai reikšmingą informaciją. Šios draudimo sutarties ypatybės reikalauja, kad draudimo sutarties šalys bendradarbiautų ypač glaudžiai.Sutiktina su apeliantu, jog atsakovė, atsisakymą mokėti draudimo išmoką grįsdama draudžiamojo įvykio nebuvimu, privalo šią aplinkybę įrodyti (CPK 178 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog aplinkybė, kad nebuvo draudžiamojo įvykio, gali reikšti tai, kad nebuvo eismo įvykio, eismo įvykis buvo imituotas, t. y. pavaizduotas kaip neva buvęs. Taigi atsakovė privalo įrodyti, kad eismo įvykio, kurio metu tariamai padaryta žala ieškovui, iš tikrųjų nebuvo, jis tik pavaizduojamas kaip buvęs. Tai reikštų, kad kitomis sąlygomis ar kitoje vietoje prieš vaizduojamą įvykį sugadinta transporto priemonė (priemonės) buvo specialiai pastatyta (pastatytos) taip, jog dirbtinai būtų vaizduojama, tariamai sugadinimai padaryti šio įvykio, kaip draudžiamojo, metu. Paskata imituoti tokį eismo įvykį gali būti siekis gauti draudimo išmoką už žalą, kuri iš tikrųjų padaryta kitokiomis aplinkybėmis, dėl kurių žalos padarymas nebūtų pripažintas draudžiamuoju įvykiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017 26 punktas).Nagrinėjamoje byloje ekspertas – specialistas tyrė tyrimui pateiktas nuotraukas, eismo įvykio deklaracijoje nurodytas eismo įvykio aplinkybes, transporto priemonių judėjimo greičio poveikį. Eksperto nurodyta, kad tyrimui pateiktose nuotraukose identifikuojami tokie Nissan būdingi sugadinimų požymiai: „Variklio dangtis deformuotas dėl poveikio iš priekio ir iš kairės, tiesiogiai paveikiant jo priekinę kairę pusę. Ant variklio dangčio priekinės briaunos dominuojančia įbrėžimų kryptis yra vertikali; Priekinio kairio sparno priekinė dalis deformuota ir apibrozdinta dėl deformuojančio poveikio kryptimi daugiau iš priekio; Intensyvus sugadinimai yra priekinio bamperio kairėje pusėje, ties tvirtinimu prie priekinio kairio lanžerono. Pagal būdingus automobilių sugadinimus spręstina, kad yra požymių, jog susidūrimo metu Mitsubishi priekiu (daugiau jo kaire puse) smūginiai kontaktavo su Nissan dešiniu šonu, esant apie 70° kampui tarp automobilių išilginės simetrijos plokštumų“. Pagal turimas Mitsubishi nuotraukas, identifikuotini tokie pastarosios transporto priemonės sugadinimai: „deformuotas variklio dangtis, priekinis kairys sparnas, priekinis valstybinio numerio ženklas, priekinio bamperio stiprintuvas, sulaužta priekinio bamperio apdaila, radiatoriaus grotelės, sudaužyti abu priekiniai žibintai, priekinis kairys rūko žibintas, tikėtini kitų, automobilio priekyje ir variklio skyriuje esančių detalių pažeidimai. Sulyginęs šiuo sugadinimus, ekspertas nurodė, jog automobilių padėtys jiems visiškai sustojus butų visiškai kitokios, nei tai nurodyta Nissan vairavusio asmens schemoje. Be to, automobiliams susidūrus, kai automobilis Nissan betarpiškai prieš susidūrimą būtų judėjęs artimu jo vairuotojo nurodytam 30 km/h greičiu, susidarytų kitokio pobūdžio automobilių sugadinimai – ant Mitsubishi priekio būtų dominuojantys daugiau horizontalūs įbrėžimai, nukreipti link jo dešinio šono. Be to, Nissan dešinio šono detalių turėjo išlikti ryškūs nukreipti link jo galo įbrėžimai ir iš esmės neturėjo susidaryti įbrėžimai, kurių kryptis būtų daugiau vertikali (T. I, b.l. 42,43).Taigi įvertinusi šiuos duomenis, Teisėjų kolegija sprendžia, jog Ekspertizės akte pateikta išvada dėl eismo įvykio mechanizmo, jo priežasčių ir pasekmių (sugadinimų) bei eismo įvykio deklaracijoje nurodytos eismo įvykio aplinkybės nesutampa iš esmės, ir tai negali būti netikslumai, atsiradę dėl susinervinimo, fiksuojant duomenis schemoje. Be to, jei tikėti apelianto paaiškinamais, greitis nebuvo didelis, byloje nėra įrodymų, jog vairuotojų sveikata buvo sutrikdyta. Atsižvelgiant į tai, didelio stresinio poveikio negalima konstatuoti (CPK 185 straipsnis). UAB „Impulsana“ dirbančio eksperto – specialisto V. M. pateiktoje išvadoje (Nr. MV 2016-27) taip pat nurodyta, jog techniniu požiūriu negalima pagrįsti Nissan vairuotojo nurodyto judėjimo režimo prieš susidūrimą. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovė turėjo teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką (CK 6.1014 straipsnio 1 dalis, Draudimo taisyklių 40 punktas).Nors apeliantas įrodinėja, jog specialistas pateikė tik tikėtiną išvadą, kad tirti pateiktose nuotraukose matomi automobilių išoriniai sugadinimai visa apimtimi tarpusavyje nesuderinami, todėl ja negalima vadovautis, tačiau išvadą paneigiančių dokumentų byloje apeliantas nepateikė (CPK 178 straipsnis). V. M. pateiktoje išvadoje (Nr. MV 2016-27) apibūdinti atlikto modeliavimo rezultatai keliais variantais, siekiant patikrinti įvairias versijas dėl automobilio judėjimo rėžimo ir susidūrimo pasekmių. Tuo tarpu apeliantas ginčija išvados teisingumą kasacinio teismo praktika, bet ne faktinėmis aplinkybėmis, todėl jo argumentai dėl nepagrįstos išvados atmetami, kaip neįrodyti (CPK 185 straipsnis). Išklausius teismo posėdžio garso įrašą, nustatyta, jog V. M. patvirtino automobilių susidūrimo faktą. Tačiau, jo nuomone, vairuotojų nurodytas greitis yra neteisingas. Specialistas nurodė, kad ant automobilių liko pėdsakai būtent tų automobilių, kurie susidūrė. Antrinio kontakto tarp automobilių negalėjo būti, jei tikrai buvo toks automobilių greitis, koks nurodomas vairuotojų. Tai patvirtina matematinė formulė, kuri yra tiksli modeliuojant situaciją. Tačiau automobilio ,,Mitsubishi Galant“ sugadinimai yra tokie, kokie atsirado po kelių tarpusavio kontaktų. Nuotraukų, kuriuose būtų užfiksuotos automobilių padėtys po įvykio, nėra, todėl kai kurios išvados yra tikėtinos. Tačiau specialisto nuomone, automobilio ,,Mitsubishi Galant“ sugadinimai tikėtinai buvo padaryti ne dėl buvusio susidūrimo su Nissan, ir šie automobiliai sugadinti imituojant ginčo įvykį.Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliantas nepateikė įrodymų, jog turi specialių žinių, kurių pagrindu galėtų pateikti argumentus, galinčius paneigti išvadą asmens, turinčio eismo įvykių vertinimo srityje praktinę darbo patirtį nuo 1993 m. Tokiu atveju, apelianto pateikta kritika eksperto išvadai, nurodant, jog ji negali būti laikoma išsami ir motyvuota, kadangi dėl visų aukščiau išdėstytų aplinkybių, ši išvada priimta pasiremiant netinkamais ir ne visais įrodymais, neištiriant visų svarbių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo negali būti pripažįsta pagrįsta. Tai, jog apeliantas yra vartotojas, jis nėra atleidžiamas nuo bendros pareigos būti sąžiningu ir atskleisti tikrųjų aplinkybių, kurioms esant apginta jo transporto priemonė (CK 1.5 straipsnis). Aplinkybė dėl vairuotojų (ne-) pažinties fakto, negali paneigti išvados dėl priekinės dešinės pusės pažeidimų ne dėl kontakto su Nissan. Kita vertus, braižant schemą vairuotojai veikė bendru sutarimu, nekviesdami policijos, todėl visų susitarimo aplinkybių atskleidimas dėl automobilių padėčių atvaizdavimo, yra tik jų sąžiningumo klausimas, kuris šiuo atveju tiesiogiai susijęs su siekiu gauti draudimo išmoką. Taigi siekis naudos nebūtinai susijęs su pažinties faktu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimus, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas yra atmestas. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantams neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos nesiekia 3 Eur sumos ir tai yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

ieškovo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.