- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-25
- Bylos Nr.
- e2A-190-653/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- V. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės ir Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto ieškovo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-39598-779/2017 pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. J. pateikė teismui ieškinį (el. b. l. 1–4), kuriuo prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-497/2015 ieškovui, kaip liudytojui, taikytas atvesdinimas. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 26 d. raštu Nr. (6.16)-03-666, turinčiu nutarimo požymių, ieškovo skundą dėl šios teismo nutarties paliko nenagrinėtu. Neteisėtai paskirta procesine prievartos priemone ir atsisakymu nagrinėti pateiktą skundą ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, o būtent: 2015 m. rugsėjo 14 d. apie 6.30 val. ieškovas sulaukė skambučio iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Areštinės ir konvojavimo skyriaus pareigūno, kuris prisistatė ir pasakė, kad ieškovas turi būti atvesdintas į teismą. Dėl šios žinios ieškovas patyrė didžiulį sukrėtimą, prarado žadą, išgirdus žodį „areštinė“ kilo mintys dėl galimo suėmimo, nes Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-00001-12 ieškovui buvo skirta kardomoji priemonė – 20 dienų suėmimas, kuris Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartimi Nr. 1K-473-626-2012 buvo panaikintas, šią baudžiamąją bylą šiuo metu nagrinėja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Praėjus kelioms minutėms, šiek tiek atsigavęs, ieškovas pradėjo kalbėtis su pareigūnu ir aiškintis atvesdinimo priežastis. Pareigūnas pasakė, kad 8.30 val. ieškovas turi nuvykti į teismą, kur bus viskas paaiškinta bei nurodė, jog neatvykus – ieškovas bus atvesdintas. Tokia žinia ieškovą pribloškė, paliko nežinomybėje ir baimėje, kad gali būti suimtas ir nuvežtas į Lukiškių tardymo izoliatorių–kalėjimą. Kiekvieną rytą pagal gydytojų rekomendaciją ieškovas turi valgyti pusryčius, bet tą rytą dėl patirto šoko ir išgąsčio bei dėl galimo suėmimo valgyti pusryčių ieškovas negalėjo. Nuvykus į teismą paaiškėjo, kad ieškovas yra kviečiamas liudyti. Ieškovas šiek tiek nusiramino ir paprašė teismo pateikti atvesdinimo nutartį, kad galėtų įvertint šios procesinės prievartos priemonės skyrimo pagrindus ir pagrįstumą. Susipažinus su šia teismo nutartimi ieškovas suprato, kad procesinė prievartos priemonė skirta nesant pagrindų, neteisėtai, kadangi joje padaryta išvada, jog ieškovui apie 2015 m. rugsėjo 7 d. 8.30 val. paskirtą teisiamąjį posėdį pranešta tinkamai, neatitinka tikrovės. Nei ieškovas asmeniškai, nei jo šeimos nariai, nei darbovietės negavo jokio teismo pranešimo apie tai, kad 2015 m. rugsėjo 7 d. ieškovas yra kviečiamas į teismo posėdį. Be to, Lietuvos teismų elektroniniame portale yra pateikti visi ieškovo kontaktiniai duomenys. Taigi ieškovas nevengė atlikti savo, kaip liudytojo, pareigos duoti parodymus, teismas neišnaudojo visų įmanomų galimybių tinkamai pranešti ieškovui apie teismo posėdį, apie šaukimą ieškovui dalyvauti teismo posėdyje netinkamai pranešta, baudžiamojo proceso tikslus buvo galima pasiekti ir netaikant procesinės prievartos priemonės – atvesdinimo, kuris buvo nereikalingas, neproporcingas, perteklinis, pažeidė ieškovo privatumą, darbo ir socialines teises. Teismas, skirdamas procesinę prievartos priemonę, nevykdė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, dėl ko ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 26 d. raštas Nr. (6.16)-03-666 priimtas šiurkščiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas ir ieškovo teises bei teisėtus interesus. Ydinga ir netoleruotina tokia praktika, kai asmeniui skiriamos jo laisvę varžančios procesinės prievartos priemonės ir tokiam asmeniui užkertamas kelias realizuot fundamentalią procesinę teisę tai skųsti. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai nutartį skirti procesinę prievartos priemonę – atvesdinimą, tapatina su nutarties priėmimu sprendžiant klausimą dėl galimumo nagrinėti bylą kam nors į teisiamąjį posėdį neatvykus. Nors šios procesinės prievartos priemonės specialios apskundimo tvarkos nėra, tokia teisė numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 439 straipsnio 1 dalyje, 440 straipsnio 1 dalyje – ji negali būti formali, nes skirtas atvesdinimas varžo ieškovo judėjimo laisvę ir pažeidžia teises bei teisėtus interesus. Dėl atsisakymo nagrinėti skundą ieškovas patyrė sukrėtimą, ilgą laiką blogai miegojo, iki šiol egzistuoja mintys, kad bet kada gali būti atvesdintas (ieškovas 15 metų dirbo Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate ir davė parodymus ne vienoj byloje) ir skųsti tokio sprendimo negalės.
Atsiliepimas
2. Atsakovė pateikė teismui atsiliepimą (el. b. l. 11–13), kuriuo prašė ieškinį atmesti.
Nurodė, kad BPK nenustatyta, jog teismas privalo šaukimą liudytojui į teismo posėdį būtinai išsiųsti į liudytojo darbovietę. Neįteikus šaukimo į teismo posėdį pagal ieškovo deklaruotą gyvenamąją vietą, pakartotinai siųsti šaukimą į teismo posėdį į ieškovo darbovietę nėra būtina. Atvesdinimas nėra pati griežčiausia procesinės prievartos priemonė, jei liudytojas be pateisinamos priežasties neatvyksta į teismo posėdį. Procesinės prievartos priemonės neteisėtumas turi būti konstatuojamas įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovas apskundė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris BPK pažeidimų nenustatė ir skundą grąžino Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartis dėl ieškovo atvesdinimo negali būti skundžiama vadovaujantis BPK 493 straipsnio 2 dalimi. Neatvykus liudytojams į teismo posėdį, Vilniaus apygardos teismas negalėjo nagrinėti baudžiamosios bylos, todėl ir priėmė nutartį į teismo posėdį ieškovą atvesdinti. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1S-571-348/2012. Ieškovas neįrodė valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu ieškovo V. J. ieškinį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad ieškovui, kaip liudytojui, fiziniu paštu adresais (duomenys neskelbtini) siųsti teismo šaukimai atvykti į 2015 m. rugsėjo 7 d. 8.30 val. teisiamąjį posėdį Vilniaus apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-497/2015 gražinti Vilniaus apygardos teismui, atitinkamai, dėl netikslaus adreso (el. b. l. 25) ir neatsiėmimo pašte (el. b. l. 27). Į nurodytą teisiamąjį posėdį ieškovas neatvyko (el. b. l. 28). Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-497/2015 nutarta atvesdinti ieškovą į Vilniaus apygardos teisme 2015 m. rugsėjo 14 d. 8.30 val. paskirtą teisiamąjį posėdį (el. b. l. 29). Remiantis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus Konvojaus kuopos 3 būrio vyresniojo postinio G. S. tarnybiniu pranešimu, vykdant šią teismo nutartį, teismo posėdžio dieną surasti ieškovo nepavyko (el. b. l. 30), tačiau ieškovas atvyko į Vilniaus apygardos teisme 2015 m. rugsėjo 14 d. 8.30 val. baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-497/2015 vykusį teisiamąjį posėdį ir davė parodymus (el. b. l. 32-33). Ieškovas 2015 m. rugsėjo 16 d. skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-497/2015 dalyje, kuria skirta procesinės prievartos priemonė – atvesdinimas (el. b. l. 34-35). Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 26 d. raštu Nr. (6.16)-03-666 „Dėl skundo grąžinimo apygardos teismui“ ieškovo 2015 m. rugsėjo 16 d. skundą Vilniaus apygardos teismui grąžino kaip nenagrinėtą (el. b. l. 36).
5. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad į Vilniaus apygardos teisme 2015 m. rugsėjo 14 d. 8.30 val. paskirtą teisiamąjį posėdį ieškovas atvesdintas nebuvo (el. b. l. 30), konstatavo, jog ieškovas patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą (el. b. l. 3) sieja su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-497/2015 priėmimu, o ne įgyvendinimu, tuo tarpu patirtą didžiulį sukrėtimą, šoką, išgąstį, prarastą žadą, pribloškimą, likimą nežinomybėje, baimę (el. b. l. 2) ieškovas siejo su žinia apie Vilniaus apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-497/2015 2015 m. rugsėjo 14 d. 8.30 val. paskirtu teisiamuoju posėdžiu ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-497/2015 priėmimu, ją vykdančio pareigūno pareigybės pavadinime esančiu žodžiu „areštinė“, prisiminimais ir mintimis apie ankstesnį bei galimą suėmimą.
6. Teismas konstatavo, kad ieškovas ne tik nepateikė nurodytą neturtinę žalą pagrindžiančių duomenų, bet ir neįrodė, jog minėti teismo nutarties priėmimas, juo labiau žinia apie paskirtą teismo posėdį ir priimtą teismo nutartį, kuri per se (lot. savaime) negali būti neteisėtu veiksmu, jau nekalbant apie pareigybės pavadinimą, prisiminimus ir mintis, bent pakankamu laipsniu turėjo įtakos šiai žalai atsirasti. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-497/2015 priskirtina teismų nutartims dėl galimumo nagrinėti bylą, kai kas nors iš proceso dalyvių neatvyko, todėl yra neskundžiama. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 26 d. raštu Nr. (6.16)-03-666 „Dėl skundo grąžinimo apygardos teismui“ pagrįstai ieškovo 2015 m. rugsėjo 16 d. skundą Vilniaus apygardos teismui grąžino nenagrinėtu.
7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių patirtą sukrėtimą, ilgalaikį blogą miegą, mintis apie galimą atvesdinimą ir negalėjimą tokį sprendimą skųsti. Teismas sprendė, kad ieškovo reakcija į teismo nutarties dėl atvesdinimo priėmimą, kuri nebuvo įgyvendinta, realiai nesukėlė jokių neigiamų padarinių, juo labiau, į žinią apie paskirtą teismo posėdį ir priimtą teismo nutartį dėl atvesdinimo, šią žinią pranešusio teisėsaugos institucijų atstovo skambutį, teismo nutarimą ieškovo skundą palikti nenagrinėtu, kurie yra teisėti ir įprasti gyvenimo reiškiniai, yra neadekvati, atsižvelgiant į nurodytą, bet neįrodytą patirtą neturtinę žalą, kurią galima apibendrintai įvardinti kaip psichinės sveikatos pažeidimą, vertinant pagal protingo žmogaus etaloną, kuriam tai nesukeltų bent kiek didesnių neigiamų padarinių hierarchiškai vienai iš esminių neturtinių vertybių.
8. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytu, nenustatęs visų valstybės civilinei atsakomybei už teismo neteisėtų veiksmų baudžiamajame procese sąlygų, konstatavo, kad žalos atlyginimas negalimas, nes tam nėra pagrindo.
III. Apeliacinio skundo argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovas V. J. prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai, priteisiant ieškovui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
10. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nagrinėjamoje byloje būtent jo atžvilgiu ir buvo taikytos neteisėtos procesinės prievartos priemonės, todėl yra visos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl jam, kaip liudytojui, taikytos procesinės prievartos priemonės – atvesdinimo, teisėtumo. Teismas aprašė šaukimų įteikimo liudytojui faktines aplinkybes, bet išvados, ar šaukimai buvo įteikti tinkamai ir ar jis, kaip liudytojas, vengė atvykti į teismą, ar nebuvo galima išspręsti šį klausimą kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su laisvę ribojančių procesinių prievartos priemonių – atvesdinimo, taikymu, padarytos nebuvo.
11. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nutartį taikyti procesinę prievartos priemonę – atvesdinimą, neveikė pakankamai atidžiai ir rūpestingai, kas sąlygojo neteisėto sprendimo (atvesdinimo) ieškovo atžvilgiu priėmimą. Vilniaus apygardos teismas ignoravo susiformavusią teismų praktiką, nagrinėjant baudžiamąsias bylas, kuomet nesant galimybės liudytojui tinkamai pranešti apie šaukimą dalyvauti teisme, duodamas pavedimas kaltinimą palaikančiam prokurorui surasti liudytoją ir informuoti apie teismo posėdį. Teismo šaukimai yra laikomi tinkamai įteiktais ne nuo tada, kai jie yra išsiųsti, bet nuo to momento, kai jie yra faktiškai įteikiami arba gavėjai atsisako dokumentus priimti.
12. Pažymėjo, jog apie tai, kad jam nebuvo žinoma, jog jam skirta pašto korespondencija, todėl atsiimti šios korespondencijos jis niekaip negalėjo. Vengti vykti į teismą ir neatlikti liudytojo pareigų neturėjo jokių motyvų (liudytoju buvo apklaustas dar 2010 ar 2011 metais, savo duotų parodymų nelabai prisimena).
13. Civilinę bylą nagrinėjančiam teismui ieškovas pateikė pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių, jog apie šaukimą liudytojui tinkamai pranešta nebuvo ir teisinio bei faktinio pagrindo skirti atvesdinimą taip pat nebuvo. Vilniaus apygardos teismas ir kaltinimą palaikantis prokuroras galėjo ir privalėjo imtis visų kitų laisvę nevaržančių priemonių pranešti jam apie šaukimą liudyti teismo posėdyje, juolab, kad tokios galimybės tikrai buvo – ieškovui galėjo būti pranešta telefonu, atsiųsti šaukimą į darbovietę, pranešti tiesiogiai Lietuvos teismų elektroniniame portale ir elektroniniu paštu.
14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįvertino, kad atvesdinimo nutartis buvo pradėta vykdyti ir būtent dėl neteisėto atvesdinimo nutarties priėmimo, jos vykdymo ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą.
15. Skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodyta, kad atvesdinimo apskundimas teismui BPK nėra numatytas. Teigia, kad procesinės prievartos priemonė – atvesdinimas, buvo taikoma vadovaujantis BPK 142 ir 253 straipsniais. Nors šios procesinės prievartos priemonės specialios apskundimo tvarkos nėra, tokia teisė numatyta BPK 439 ir 440 straipsnio 1 dalyje. Tokia teisė negali būti tik formali, nes skirta procesinė prievartos priemonė – atvesdinimas, varžo ieškovo judėjimo laisvę bei pažeidžia teises ir teisėtus interesus. Dėl atsisakymo nagrinėti skundą patyrė sukrėtimą, ilgą laiką blogai miegojo, mintys, kad bet kada galiu būti atvesdintas ir skųsti teismui sprendimo negalėsiu egzistuoja iki šiol.
16. Teigia, jog 6.30 val. skambutis iš Vilniaus apskrities VPK Areštinės ir konvojavimo skyriaus pareigūno ir pranešta žinia, kad jis turi būti atvesdintas į teismą, tikrai nėra įprastas gyvenimo reiškinys ne tik teisėsaugos pareigūno statuso niekada neturėjusiam žmogui, bet ir pačiam buvusiam policijos pareigūnui. Ieškovui pranešta žinia apie „atvesdinimą“ sukėlė daug daugiau streso, išgyvenimų negu bet kuriam kitam žmogui, kuris niekada neturėjo pareigūno statuso, nes jam tai yra atvirkštinis procesas. Jis iki šiol jaučia padidėjusį dėmesį iš kaimynų, draugų, pažįstamų, artimų žmonių pusės. Paskleista žinia apie jo atvesdinimą paverstu jį apkalbų objektu, kas turėtų įtakos jo reputacijai, santykių palaikymui ir pan. baimė, kad visų kaimynų akivaizdoje gali būti vedamas uniformuotų policijos pareigūnų sukėlė jam didžiulį stresą ir ta baimė buvo reali.
Atsiliepimas
17. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
18. Apeliaciniame skunde nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, aiškiai pasisakė, kad nenustatė valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų. Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo šaukimo liudytojui įteikimo aplinkybes, kitą medžiagą, turinčią reikšmės teisingam bylos išsprendimui ir pažymėjo, jog ieškovas į paskirtą teisiamąjį posėdį atvesdintas nebuvo, taigi patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ieškovas sieja su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-497/2015 priėmimu, o ne įgyvendinimu, tuo tarpu patirtą didžiulį sukrėtimą, šoką, išgąstį prarastą žadą, pribloškimą, likimą nežinomybėje, baimę ieškovas sieja su žinia apie Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-497/2015 2015 m. rugsėjo 14 d. 8.30 val. paskirtą teisiamąjį posėdį ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-497/2015 priėmimą, ją vykdančio pareigūno pareigybės pavadinime esančiu žodžiu „areštinė“, prisiminimais ir mintimis apie ankstesnį bei galimą suėmimą. Ieškovas ne tik nepateikė nurodytą neturtinę žalą pagrindžiančių duomenų, bet ir neįrodė, kad minėtos teismo nutarties priėmimas, juo labiau žinia apie paskirtą teismo posėdį ir priimtą teismo nutartį, kuri per se negali būti neteisėtu veiksmu, jau nekalbant apie pareigybės pavadinimą, prisiminimus ir mintis, bent pakankamu laipsniu turėjo įtakos šiai žalai atsirasti.
Atsiliepimas
19. Atsakovas nurodo teisinį reglamentavimą, susijusį su šaukimų įteikimo į teisiamąjį posėdį tvarką, jo teisinį vertinimą. Teigia, jog neįteikus šaukimo į teismo posėdį pagal ieškovo deklaruotą gyvenamą vietą, pakartotinai siųsti šaukimo į teismo posėdį į ieškovo darbovietę nėra būtina. Ieškovas nurodydamas, kaip ir kokiu būdu teismas galėjo ieškovą kviesti į teismo posėdį, galimai pažeidžia teismo nepriklausomumo principą.
Šalies argumentai
20. Atkreipė dėmesį į tai, kad atvesdinimas nėra pati griežčiausia procesinės prievartos priemonė, jei liudytojas be pateisinamos priežasties neatvyksta į teismo posėdį. Tokiam asmeniui teisėjas ar teismas gali ne tik skirti pinginę baudą, bet taip pat ir BPK 163 straipsnio 1 dalyje numatytą areštą. Ieškovui, kaip buvusiam policijos pareigūnui, turėjo būti puikiai žinoma ne tik šaukimo įteikimo į teismą tvarka, bet ir neatvykimo į teismą pasekmės.
21. Ieškovas pakartotinai kelia klausimą, kad jam nebuvo galimybių apskųsti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį dėl atvesdinimo. Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo pozicija, jog Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl ieškovo atvesdinimo negali būti skundžiama, kadangi pagal BPK 439 straipsnio 2 dalį neskundžiamos teismų nutartys dėl galimumo nagrinėti bylą, kai kas nors iš proceso dalyvių neatvyko. Vilniaus apygardos teismas, neatvykus liudytojams į teismo posėdį, negalėjo nagrinėti baudžiamosios bylos, todėl ir priėmė nutartį į teismo posėdį ieškovą atvesdinti. Procesinės prievartos priemonės neteisėtumas turi būti konstatuojamas įstatymų nustatyta tvarka, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas tokio neteisėtumo fakto nenustatė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Apeliacinis skundas netenkintinas.
23. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.
24. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas kaip nepagrįstas, kadangi nenustatytos valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos.
25. Apeliantas šios bylos procese įrodinėja, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartimi ieškovo atžvilgiu buvo taikyta neteisėta procesinės prievartos priemonė – atvesdinimas į teismo posėdį. Teigia, jog patyrė neturtinę žalą, kadangi teismo nutartis, kuria nutarta atvesdinti apeliantą į teismo posėdį, buvo tinkamai vykdoma, be to, jo skundą dėl šios nutarties atsisakyta nagrinėti.
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio argumentais, motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovo teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja, pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
27. Pagal CK 6.272 straipsnio, reglamentuojančio civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, 1 dalies nuostatą, žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.
28. Nuoseklioje ir pakankamai išplėtotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant ir taikant valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, reglamentuojančias teisės normas, yra išaiškinta, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje (CK 6.272 straipsnis), yra griežtoji – kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tokios atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
29. Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
30. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog jam pranešimas atvykti liudyti į teismą galėjo būti įteikiamas telefonu, atsiunčiant šaukimą į darbovietę, pranešant tiesiogiai Lietuvos teismų elektroniniame portale ar elektroniniu paštu. BPK 236 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjimo teisme dalyviai, taip pat liudytojai, ekspertai, specialistai ir vertėjai į teisiamąjį posėdį iškviečiami šaukimu. Šaukimo į teisiamąjį posėdį turinį nustato šio Kodekso 182 straipsnis, o konkrečiai – 182 straipsnio 1 dalis, jog šaukime turi būti nurodoma, kas ir dėl ko šaukiamas, kur ir pas ką atvykti, atvykimo data ir valanda, šio Kodekso 163 straipsnyje numatytos neatvykimo pasekmės. BPK 236 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, jeigu byloje daug nukentėjusiųjų ar civilinių ieškovų, apie bylos nagrinėjimo teisme laiką jiems gali būti pranešama specialiame interneto tinklalapyje ir proceso dalyvių nurodytais elektroninio pašto adresais. Tačiau BPK 236 straipsnio 2 daleis nuostata, kaip teisingai pastebėjo atsakovės atstovė atsiliepime į apeliacinį skundą, taikoma ne liudytojams, bet nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams. BPK teismui nenustato imperatyvios pareigos liudytoją į teisiamąjį posėdį kviesti kitais būdais (telefonu, elektroniniu paštu), taip pat privalomai siųsti šaukimą liudyti teisiamajame posėdyje į liudytojo darbovietę, o priešingai, iš BPK 182 straipsnio 2 dalyje esančios formuluotės matyti, kad teismas gali (bet neprivalo) kviesti asmenį į apklausą telefonu ar kitais būdais. Šiuo atveju apelianto teiginiai, kad nesant galimybės liudytojui tinkamai pranešti apie šaukimą dalyvauti teisme yra duodamas pavedimas palaikančiam prokurorui surasti liudytoją ir informuoti apie teismo posėdį, taip pat yra nepagrįsti, kadangi BPK tokios pobūdžio pareigos teismui nenustato. Pažymėtina, jog tai yra teismo diskrecija nustatyti, kokius įpareigojimus privalo atlikti kaltinimą palaikantis prokuroras.
31. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovui, kaip liudytojui, adresais: (duomenys neskelbtini), teismo siųsti šaukimai (el. b. 24, 26) atvykti į 2015 m. rugsėjo 7 d. 8.30 val. teisiamąjį posėdį gražinti Vilniaus apygardos teismui, atitinkamai, dėl netikslaus adreso (el. b. l. 25) ir neatsiėmimo pašte (el. b. l. 27). Nurodytų aplinkybių apeliaciniame skunde neginčija ir pats apeliantas, todėl įvertinus aukščiau nurodytą BPK nustatytą teisinį reglamentavimą nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, darytina išvada, jog Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-497/2015 (el. b. l. 5) pagrįstai nurodė, kad apie teismo paskirtą 2015 m. rugsėjo 7 d. 8.30 val. posėdį liudytojui V. J. buvo pranešta tinkamai bei pagrįstai nutarė atvesdinti apeliantą į teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. 8.30 val. paskirtą teisiamąjį posėdį.
32. Dėl apelianto argumentų, jog Vilniaus apylinkės teismas skundžiamame sprendime klaidingai nurodė, kad atvesdinimo apskundimas teismui BPK nėra numatytas, pažymėtina, jog pagal BPK 439 straipsnio 2 dalį, teismo nutartys dėl galimumo nagrinėti bylą, kai kas nors iš proceso dalyvių neatvyko, yra neskundžiamos. Tai, kad tokio pobūdžio nutartys yra neskundžiamos, pažymėta teismų praktikoje (žr., pvz., Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. kovo 5 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-571-348/2012, Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-54-354/2018). Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartis dėl apelianto atvesdinimo buvo priimta teismui sprendžiant klausimą dėl galimumo nagrinėti bylą, kai liudytojas V. J. į teismo posėdį neatvyko. Taigi, tokio pobūdžio nutartis yra neskundžiama, ką teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad paskirto atvesdinimo apskundimas teismui BPK nėra numatytas bei kad dėl to Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 26 d. raštu Nr. (6.16)-03-666 „Dėl skundo grąžinimo apygardos teismui“ pagrįstai ieškovo 2015 m. rugsėjo 16 d. skundą Vilniaus apygardos teismui grąžino nenagrinėtu.
33. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, jog Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartis buvo vykdoma, kadangi pareigūnas jam paskambino 2015 m. rugsėjo 14 d. 6.30 val. ir pranešė apie paskirtą teismo posėdį ir ieškovo atvesdinimą, kadangi byloje neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas į Vilniaus apygardos teisme 2015 m. rugsėjo 14 d. 8.30 val. paskirtą teisiamąjį posėdį atvesdintas nebuvo (el. b. l. 30).
34. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovas neįrodė neteisėtų teismo ir pareigūnų veiksmų. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-684/2017).
35. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms ir nenustačius jokių absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais,
nutaria:
apelianto ieškovo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą nepakeistą.