Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-1489/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-09-02
Bylos Nr.: 2-1489/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00338-2011-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Danutė Milašienė, Alvydas Poškus
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Skaideta“
Trečiasis asmuo: D. V.

Civilinė byla Nr. 2-1489/2014

Teismo proceso Nr. 2-55-3-00338-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos:126.8.;(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Veiza“ ir pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skaideta“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. nutarties, kuria patvirtintas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skaideta“ kreditinis reikalavimas atsakovo bankroto byloje Nr. B2-1911-345/2014, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-162-781/2014, pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skaideta“ pareiškimą dėl kreditinio reikalavimo patvirtinimo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Veiza“ bankroto byloje Nr. B2-1911-345/2014, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui D. V..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskiruosius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 28 d. nutartimi UAB „Veiza“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Verslo administravimo ir teisės paslaugų biuras“ (toliau tekste ir administratorius); 2011 m. birželio 16 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus bei 2011 m. rugsėjo 6 d. nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir paskelbė likviduojama dėl bankroto; 2012 m. birželio 1 d. nutartimi BUAB „Veiza“ bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Restrus“.

Pareiškėjas UAB „Skaideta“ (toliau tekste ir pareiškėjas, kreditorius) 2011 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į UAB „Veiza“ bankroto bylą nagrinėjantį teismą, prašydamas patvirtinti jo 3 942 991,34 Lt trečiosios eilės kreditinį reikalavimą BUAB „Veiza“ bankroto byloje. Reikalavimą grindė 2010 m. rugpjūčio 18 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi, kuria iš UAB „Amazing CILI Invest“ įsigijo 3 942 991, 34 Lt reikalavimo teisę į UAB „Veiza“. Pareiškėjas nurodė, kad pradinio kreditoriaus UAB „Amazing CILI Invest“ reikalavimo teisė į skolininką UAB „Veiza“, kurią 2010 m. rugpjūčio 18 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi perėmė UAB „Skaideta“, atsirado iš tarp UAB „Veiza“ ir UAB „Čili Holdings“ 2010 m. gegužės 25 d. Paskolos sutarties, 2010 m. rugpjūčio 17 d. Prievolių įskaitymo sutarties, 2010 m. birželio 1 d. akcijų pirkimo- pardavimo sutarties ir UAB „Čili Holdings“ su UAB „Amazing CILI Invest“ 2010 m. rugpjūčio 18 d. reikalavimo į UAB „Veiza“ perleidimo sutarties.

BUAB „Veiza“ bankroto administratoriaus nesutiko su pareiškėjo reikalavimu, nurodydamas, kad pareiškėjo pateikta 2010 m. rugpjūčio 18 d. Reikalavimo perleidimo sutartis, nesant pirminių reikalavimo teisės atsiradimą patvirtinančių duomenų neįrodo reikalavimo pagrįstumo. Administratoriaus teigimu, pareiškėjo reikalavimas neatsispindi BUAB „Veiza“ finansinės atskaitomybės dokumentuose, be to, administratoriaus duomenimis, UAB „Veiza“ su UAB „Čili Holdings“ nebuvo sudariusios paskolos sutarties, kuria grindžiamas pirminio kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimas pagal pareiškėjo nurodytą sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 4 d. nutartimi pareiškėjo reikalavimą tenkino iš dalies – patvirtino UAB „Skaideta“ 27 642 Lt trečios eilės kreditinį reikalavimą BUAB „Veiza“ bankroto byloje Nr. B2-1911-345/2014. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, siekdamas įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą teismui turėjo pateikti ne tik pirminius reikalavimo įgijimą patvirtinančius dokumentus, tačiau ir juos pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėjas savo reikalavimo pagrindimui pateikė eilę sutarčių kopijų, tačiau UAB „Veiza“ ir UAB „Čili Holdings“ 2010 m. birželio 1 d. Akcijų pirkimo – pardavimo sutarties nepateikė, nors vadovaujantis 2010 m. rugpjūčio 18 d. Reikalavimo perleidimo sutarties 6 punktu, pareiškėjui turėjo būti perduoti visi dokumentai. Analogiška nuostata buvo numatyta ir UAB „Čili Holdings“ ir UAB „Amazing CILI Invest“ 2010 m. rugpjūčio 18 d. Reikalavimo perleidimo sutartyje, todėl pareiškėjas nepareikalavęs minėtų dokumentų prisiėmė su tuo susijusias neigiamas pasekmes. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad UAB „Veiza“ ir UAB „Čili Holdings“ 2010 m. gegužės 25 d. Paskolos sutarties sudarymo faktą įrodo Swedbank, AB 2013 m. lapkričio 19 d. raštas ir UAB „Čili Holdings“ sąskaitos išrašas laikė, kad UAB „Čili Holdings“ atlikti keli pavedimai (viso 47 642 Lt ) UAB „Veiza“ mokėjimo paskirtyje nurodant, jog tai yra skolos dengimas, o ne paskola, kaip nurodyta kitose mokėjimo paskirtyse (2 t., 130 b. l.), neįrodo viso pareiškėjo reikalavimo dydžio, todėl sprendė, kad yra teisinis pagrindas patvirtinti pareiškėjo tik dalį prašomo reikalavimo - 27 642 Lt.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atskirajame skunde atsakovo BUAB „Veiza“ administratorius prašo pakeisti skundžiamą nutartį ir atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl jo finansinio reikalavimo patvirtinimo visiškai. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, konstatuodamas, kad UAB „Čili Holdings“ 2010 m. gegužės 25 d. Paskolos sutartimi UAB „Veiza“ paskolino 27 642 Lt nepagrįstai vadovavosi pareiškėjo pateiktu 2010 m. birželio 1 d.-2012 m. vasario 7 d. laikotarpio UAB „Čili Holdings“ sąskaitos išrašu, nes šis išrašas nėra patvirtintas jokio subjekto, todėl negalima nustatyti jo autentiškumo, duomenų šaltinio bei jų tikrumo. Dėl to teismas neturėjo pagrindo vadovautis tokiu dokumentu ir daryti išvados, jog UAB „Čili Holdings“ UAB „Veiza“ atlikti pavedimai, kuriuose nurodyta pavedimo paskirtis „Paskola“, buvo paskolos pagal 2010 m. gegužės 25 d. Paskolos sutartį suteikimas. Tinkamai patvirtintas banko sąskaitos išrašas taip pat nesudarytų pagrindo spręsti apie paskolos suteikimą ir pareiškėjo reikalavimo teisę į atsakovą. Visi pareiškėjo pateikti dokumentai yra patvirtinti advokato, kaip neoriginalaus dokumento kopija, pareiškėją atstovaujanti advokatė nenurodė pirminio šių dokumentų gavimo šaltinio, pareiškėjas teismui teikė ne visus dokumentus, pareiškėją atstovaujanti advokatų profesinė bendrija Judickienė ir partneriai JUREX ir pareiškėjas yra susijęs su Čili įmonių grupe, per šiuo metu bankrutuojančią UAB „GCW“, be to, atsakovo nuomone, tokia mokėjimo paskirtis yra dviprasmiška, t. y. gali būti suvokiama kaip paskolos suteikimas ir kaip paskolos gražinimas. Atsižvelgiant į tai, kad paskutinis 2010 m. birželio 21 d. UAB „Čili Holdings“ pavedimas buvo atliktas nurodant paskirtyje, jog tai yra „dalinis skolos dengimas“, nesant jokio vėlesnio pavedimo, kuriuo būtų mokama „galutinė“ skolos suma, leidžia daryti išvadą, kad 2010 m. liepos 7 d.-2010 m. rugpjūčio 19 d. pavedimais UAB „Čili Holdings“ toliau grąžino skolą kreditoriui UAB „Veiza“, o ne teikė paskolas.

Atskirajame skunde pareiškėjas prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti pareiškėjo 3 942 991,34 Lt trečiosios eilės kreditinį reikalavimą BUAB „Veiza“ bankroto byloje. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė savo kreditorinio reikalavimo pagrįstumo remdamasis iš esmės vieninteliu argumentu, jog pareiškėjas teismui nepateikė 2010 m. birželio 1 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties. Tačiau teismas neįvertino pareiškėjo pateiktų į bylą įrodymų visumos, kurie net ir be nurodytos sutarties neabejotinai patvirtina pareiškėjo kreditorinio reikalavimo dydį.

2. Pareiškėjas savo reikalavimą kildina iš pagrindinės sutarties - UAB „Skaideta“ ir UAB „Amazing CILI Invest“ 2010 m. rugpjūčio 18 d. reikalavimo perleidimo sutarties, kuria UAB „Skaideta“ įgijo 3 942 991,34 Lt reikalavimo teisę į skolininką BUAB „Veiza“. Šią sutartį taip pat pasirašė ir skolininko BUAB „Veiza“ vadovas A. L.. Ši sutartis nenuginčyta, šia sutartimi perleista reikalavimo teisė atsirado iš šių sutarčių: UAB „Čili Holdings“ ir UAB „Veiza“ 2010 m. gegužės 25 d. paskolos sutarties; UAB „Čili Holdings“ ir UAB „Veiza“ 2010 m. rugpjūčio 17 d. prievolių įskaitymo sutarties; 2010 m. birželio 1 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties; UAB „Čili Holdings“, UAB „Amazing CILI Invest“ ir UAB „Veiza“ 2010 m. rugpjūčio 18 d. reikalavimo perleidimo sutarties. Šios sutartys yra pasirašytos atsakovo, yra galiojančios ir sukuria jų šalims teises ir pareigas. Atsakovas, ginčydamas savo paties pasirašytas sutartis turėtų pateikti įrodymus, paneigiančius sutarčių sudarymą, jų galiojimą, ar jose nurodytų sumų neatitikimą, tačiau tokių įrodymų nebuvo pateikta.

3. UAB „Čili Holdings“ ir BUAB „Veiza“ 2010 m. gegužės 25 d. paskolos sutarties sumą patvirtina 2013 m. lapkričio 19 d. banko pažymos kopija ir sąskaitos išrašo kopija, iš kurių matyti, kad UAB „Veiza“ buvo pervesta iš viso 47 642,00 Lt paskolos suma. Todėl teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad mokėjimų paskirtyse nurodytas dalinis skolos dengimas, ir kad šie mokėjimai nesusiję su paskolos sutartimi. Pažymi, kad minėtose mokėjimo paskirtyse neteisingai nurodyta mokėjimo paskirtis negali būti pagrindu netvirtinti pareiškėjo kreditorinio reikalavimo.

4. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą.

5. UAB „Veiza“ 2010 m. rugpjučio 2 d. prievolių įskaitymo sutartimi patvirtino savo 4 049 707,28 Lt skolą UAB „Čili Holdings“. Įskaičius 4500 Lt pagal automobilio pirkimo-pardavimo sutartį UAB „Veiza“ UAB „Čili Holdings“ liko skolinga 4 045 207,28 Lt. Teismui buvo pateikta ir automobilio pirkimo-pardavimo sutartis. Pareiškėjas neturi daugiau įrodymų savo reikalavimui pagrįsti, nes jis nebuvo 2010 m. rugpjūčio 17 d. ir 2010 m. rugpjūčio 2 d. prievolių įskaitymo sutarties šalimi.

6. Skaidymo būdu reorganizavus UAB „Čilija“, nuo jos buvo atskirtos penkios bendrovės - UAB „Čili Pica“, UAB „Čili kaimas“, UAB Čili Kinija“, UAB „GCW“, ir UAB „Čili Holdings“, o UAB „Čilija“ toliau tęsė veiklą, kaip UAB „Čili Bistro“ (buvusi UAB „Veiza“). Naujai įsteigtos bendrovės perėmė dalį UAB „Čilija“ teisių ir pareigų, toliau vykdė atskirą ūkinę-komercinę veiklą, tačiau nuolat turėjo sutartinių santykių tarpusavyje. Todėl neabejotina, kad nuo atskyrimo iš UAB „Čilija“ tarp bendrovių susiklostė teisiniai santykiai, iš kurių kilo UAB „Veiza“ įsiskolinimas UAB „Čili Holdings“. UAB „Veiza“ turėtus įsipareigojimus UAB „Čili Holdings“ taip pat patvirtina ir į bylą pateiktas sutartinio įkeitimo lakštas, kuriuo UAB „Veiza“ įkeitė 180 000 Lt reikalavimo teisę savo įsipareigojimams užtikrinti. Šis įkeitimo lakštas 2010 m. spalio 15 d. buvo įregistruotas Hipotekos registre. Šios aplinkybės ir byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „Veiza“ turėjo įsipareigojimų UAB „Čili Holdings“, kurie buvo perleisti UAB „Amazing CILI Invest“, o iš pastarosios – pareiškėjui.

7. Teismas tvirtina kreditoriaus finansinį reikalavimą, jei jis pagrįstas įrodymais, kuriu nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-630/2012). Atsakovas nesutikdamas su pareiškėjo reikalavimu turėtų pateikti įrodymus, paneigiančius jo paties rašytinį patvirtinimą, tačiau byloje tokių įrodymų nebuvo pateikta.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir tenkinti atsakovo atskirąjį skundą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėjo reikalavimas negali būti patvirtinamas, nes pareiškėjas nepateikė jo reikalavimo pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, o pateikti įrodymai paneigia jo reikalavimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. spalio 18 d. nutartyje, priimtoje šioje civilinėje byloje Nr. 2-2292/2013), kuria apeliacinės instancijos teismas grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodė, jog pareiškėjo reikalavimo patvirtinimui yra būtina nustatyti pirminių kreditorių pagal UAB „Čili Holdings“, UAB „Amazing CILI Invest“ reikalavimo perleidimo sutartį, sandorių sudarymo aplinkybes, jų realumą ir egzistavimą, įvertinti pirminius dokumentus, iš kurių kildinami atsakovo įsiskolinimai. Pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui tokių įrodymų nepateikė. Vien ta aplinkybė, kad reikalavimo perleidimo sutartį pasirašė buvęs atsakovo direktorius nepatvirtina pareiškėjo kreditorinio reikalavimo, nes reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta likus pusei metų iki atsakovo bankroto bylos iškėlimo, dėl ko bendrovės vadovas, pasirašydamas šį sandorį galėjo veikti ne bendrovės interesais bei patvirtinti tikrovės neatitinkantį sandorį. Ši sutartis nebuvo patvirtinta atsakovo bendrovės spaudu, o tai leidžia daryti prielaidą, jog atsakovas sandorį pasirašė jau po atsakovui bankroto bylos iškėlimo ir įmonės spaudo perdavimo bankroto administratoriui. UAB „Skaideta“ skolos egzistavimas neatsispindi ir BUAB „Veiza“ apskaitos dokumentuose. Iš pareiškėjo pateiktų AB Swedbank pažymos ir banko sąskaitos išrašo matyti tik tai, kad nuo 2010 m. birželio 9 d. iki 2010 m. rugpjūčio 18 d. UAB „Čili Holdings“ atliko atsakovui keletą pavedimų, tačiau šie pavedimai nepatvirtina fakto, jog UAB „Čili Holdings“ būtent pagal 2010 m. gegužės 25 d. paskolos sutartį atsakovui būtų suteikęs paskolą. Priešingai, būtent šie pavedimai liudija UAB „Čili Holdings“ skolą kreditoriui BUAB „Veiza“ ir šios skolos grąžinimą dalimis, o tai reiškia, jog ir reikalavimo perleidimo sutartis, iš kurios pareiškėjas kildina 3 942 991,34 Lt kreditorinį reikalavimą (taip pat ir 47 642 Lt skolą pagal 2010-05-25 paskolos sutartį), neatitinka tikrovės.

2. Pareiškėjas nesąžiningai mėgina perkelti įrodinėjimo naštą atsakovo bankroto administratoriui žinodamas, kad esminiai atsakovo dokumentai bankroto administratoriui iki šios dienos neperduoti, nepaisant to, kad buvusiems bankrutavusios įmonės vadovams dėl dokumentų neperdavimo teismas buvo skyręs baudą, todėl administratorius neturi galimybės teismui teikti įrodymų, susijusių su pareiškėjo finansinio reikalavimo nepagrįstumu.

Šalies argumentai

3. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai nurodo, kad BUAB „Veiza“ įsipareigojimus UAB „Čili Holdings“ patvirtina UAB „Čilija“ atskyrimo sąlygos, sutartinio įkeitimo lakštas, kuriuo UAB „Veiza“ įkeitė 180 000 Lt reikalavimo teisę savo įsipareigojimams užtikrinti, kadangi šie dokumentai nėra susiję su reikalavimo perleidimo sutartimi, iš kurios pareiškėjas kildina savo reikalavimą.

4. Pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, esą po UAB „Čilija“ reorganizavimo bendrovė tęsdama veiklą kaip UAB „Čili Bistro“ (šiuo metu - BUAB „Veiza“), nuolat turėjo sutartinių santykių su atsiskyrusiomis bendrovėmis, iš kurių ir kilo įsiskolinimas UAB „Čili Holdings“, kadangi iš 2009 m. UAB „Veiza“ 2009 m. finansinių ataskaitų aiškinamojo rašto matyti, kad UAB „Veiza“ nuo 2009 m. iš esmės nebevykdė veiklos, t. y., 2008 m. gruodžio 31 d. bendrovėje dirbo 288 darbuotojai, iš kurių 244 buvo vaiko priežiūros atostogose, o 2009 m. gruodžio 31 d. bendrovėje dirbo 166 darbuotojai, iš kurių net 162 buvo vaiko priežiūros atostogose. Iš šio aiškinamojo rašto taip pat matyti, kad 2009 m. atsakovas uždarė vieną „Čili bistro“ kavinę, o kitas dvi pardavė. Be to, 2010 m. sausio - vasario mėn. buvo parduotas beveik visas BUAB „Veiza“ turėtas ilgalaikis turtas, o 2010 m. vasario 28 d. likusio turto likutinė vertė buvo 260 Lt. Taigi, po UAB „Čilija" reorganizavimo atsakovas faktiškai jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdė, dėl ko po reorganizavimo naujų BUAB „Veiza“ įsipareigojimų iš ūkinės veiklos negalėjo atsirasti. O aplinkybė, kad buvęs įmonės vadovas prieš įmonės bankrotą pasirašė visa eilę sandorių, kurių pasėkoje įmonėje neliko jokio turto, tik motinystės atostogose esančios motinos, su kuriomis atsiskaityti turto nebuvo, savaime nepatvirtina sudarytų sandorių realumo.

5. Pareiškėjo finansinis reikalavimas kildinamas iš daugybės išvestinių sandorių, sudarytų tarp susijusių įmonių, teismui nepateikiant jokių atsakovo skolą pagrindžiančių pirminių dokumentų, taip pat teismo neprašant šių dokumentų išreikalauti, nors pareiškėją atstovauja tie patys profesionalūs teisininkai, kaip ir susijusią UAB „Čili Holdings“ kitoje su BUAB „Veiza“ bankroto byla susijusioje byloje. Todėl ir pats pareiškėjas savo iniciatyva iš susijusios UAB „Čili Holdings“ turėjo galimybę gauti tariamą finansinį reikalavimą pagrindžiančius pirminius dokumentus.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą pareiškėjas prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria patvirtintas pareiškėjo UAB „Skaideta“ 27 642 Lt trečios eilės kreditinis reikalavimas BUAB „Veiza“ bankroto byloje nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Teismui buvo pateiktas ne tik UAB „Čili Holding“ banko sąskaitos išrašas, tačiau ir AB „Swedbank“ pažyma, patvirtinta banko spaudu ir įgalioto darbuotojo parašu, todėl nebuvo pagrindo abejoti šiuo dokumentu. Be to, banko išrašo kopijos tikrumas buvo patvirtintas byloje dalyvaujančio advokato, todėl laikytinas tokios pačios teisinės galios dokumentu, kaip ir rašytinis įrodymas.

2. Paskolos suteikimo faktą pagal 2010 m. gegužės 25 d. paskolos sutartį byloje patvirtina ne tik tam tikro laikotarpio UAB „Čili Holdings“ banko sąskaitos išrašas ir AB „Swedbank“ pažyma, tačiau ir 2010 m. gegužės 25 d. paskolos sutartis, bei kiti netiesioginiai įrodymai (sutartys).

3. Mokėjimo paskirtyse per klaidą netinkamai nurodyta mokėjimo paskirtis negali būti pagrindas atmesti pareiškėjo kreditorinį reikalavimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies patvirtintas kreditoriaus UAB „Skaideta“ finansinis reikalavimas BUAB „Veiza“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).

CPK 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). ĮBĮ 1straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas prieš kitus įstatymus vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Kreditorių reikalavimų bankroto byloje tvirtinimo klausimus reglamentuoja ĮBĮ 26 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas, kuris ne vėliau kaip per 45 dienas nuo kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo gavimo dienos priima nutartį patvirtinti neginčijamus kreditorių reikalavimus (neginčijamą jų dalį). Kreditorių reikalavimų pareiškimo specifika yra ta, kad kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų. Teismas nėra įpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus reikalavimus, taip pat gali patvirtinti administratoriaus ginčijamus kreditorių pareikštus reikalavimus. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1977/2013; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pakartotinai nagrinėjo šią civilinę bylą, Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. spalio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2292/2013 konstatavus, kad šioje byloje nebuvo įvertinti pirminiai reikalavimą pagrindžiantys dokumentais. Pirmosios instancijos teismas pakartotinai įvertinęs šalių pateiktus įrodymus skundžiama nutartimi konstatavo, jog kreditorius nepateikdamas pirminių reikalavimą pagrindžiančių įrodymų, t. y., 2010 m. birželio 1 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties neįrodė viso prašomo patvirtinti reikalavimo pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas šio kreditoriaus reikalavimą iš dalies, taip pat konstatavo, kad UAB „Čili Holdings“ atlikti keli pavedimai UAB „Veiza“ mokėjimo paskirtyje nurodant, jog tai yra skolos dengimas, o ne paskola, kaip nurodyta kitose mokėjimo paskirtyse (2 t., 130 b. l.), neįrodė viso pareiškėjo reikalavimo dydžio, todėl sprendė, kad yra teisinis pagrindas patvirtinti tik dalį pareiškėjo prašomo reikalavimo - 27 642 Lt. Tiek atsakovo BUAB „Veiza“ bankroto administratorius, tiek kreditorius UAB „Skaideta“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis motyvuodami skirtingai – administratoriaus nuomone atlikti pavedimai nepatvirtina ir 27 642 Lt suteiktos paskolos, o kreditoriaus „Skaideta“ teigimu, vienintelės 2010 m. birželio 1 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties nepateikimas negali būti pagrindu atmesti kreditoriaus reikalavimą, kai kitų įrodymų visuma pagrindžia pareikštą reikalavimą.

Byloje nustatyta, kad kreditoriaus reikalavimas grindžiamas 2010 m. rugpjūčio 18 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi, kuria pareiškėjas UAB „Skaideta“ iš UAB „Amazing CILI Invest“ įsigijo 3 942 991, 34 Lt reikalavimo teisę į UAB „Veiza“. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Amazing CILI Invest“ reikalavimo teisę į UAB „Veiza“ įgijo iš UAB „Čili Holdings“ 2010 m. rugpjūčio 18 d. reikalavimo perleidimo sutartimi. UAB „Čili Holdings“ reikalavimas į UAB „Veiza“ kildinamas iš 2010 m. gegužės 25 d. Paskolos sutarties ir 2010 m. birželio 1 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties. Pareiškėjas tiek nagrinėjant civilinę bylą pirmą kartą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį ir pakartotinai nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme nepateikė 2010 m. birželio 1 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, kurios pagrindu yra sudaryta visa eilė vėlesnių įskaitymo ir reikalavimo teisių perleidimo sutarčių.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas dar nėra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012 taip pat yra išaiškinta, kad bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditoriaus finansinį reikalavimą teismas tvirtina tik tokiu atveju, jei jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai; be to, spręsdamas, ar pagrįstas ieškovo finansinis reikalavimas, teismas turi įvertinti tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog remiantis kasacinio teismo išaiškinimais dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių reikalavimo perleidimą, aiškinimo ir taikymo, cesija nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas, t. y. sutartimi, kuri yra cesijos esmė. <...> Reikalavimų perleidimo sutartis yra tiesiogiai susijusi su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu perduodama reikalavimo teisė, ir visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Aptartos įstatymų ir teismų praktikos nuostatos lemia, kad, spręsdamas ginčus dėl cesijos pagrindu perleistos prievolės, teismas turi vertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2009; kt.).

Nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo reikalavimo pagrindą matyti, kad daugiau nei 3 mln. reikalavimo dydį pareiškėjas įrodinėja iš esmės tik išvestiniais dokumentais.

Vienas iš kreditoriaus reikalavimą esą patvirtinančių dokumentų yra 2010 m. gegužės 25 d. UAB „Čili Holdings“ ir UAB „Veiza“ Paskolos sutartis. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.) ir kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, paskolos sutarys laikomos realinėmis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir paskolos dalyko perdavimo faktą bei įrodymus, kurie pagrįstų paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

UAB „Veiza“ aktualaus laikotarpio banko sąskaitos išrašas liudija, kad UAB „Čili Holdings“ 2010 m. birželio 9 d. ir 2010 m. birželio 21 d. mokėjimais UAB „Veiza“ pervedė 20 000 Lt, paskirtyje nurodant, jog tai yra „skolos dengimas“. O nuo 2010 m. liepos 7 d. mokėjimų paskirtis liudija, kad šiais mokėjimais UAB „Čili Holdings“ atsakovui UAB „Veiza“ suteikė 27 642 Lt paskolą (2 t., 130 b. l.). Apeliacinės instancijos teismui atsakovo pateiktas sąskaitos išrašas taip pat liudija šias aplinkybes, kad iki tam tikro laikotarpio atsakovui buvo „dengiama skola“ ir tik vėliau buvo suteikta 27 642 Lt paskola. Taigi, šalys mokėjimo paskirtyse nuosekliai ir aiškiai nurodydavo, kokiu pagrindu pervesdavo lėšas, todėl apeliantai nepagrįstai interpretuoja minėtų mokėjimų paskirties turinį, motyvuodami tuo, jog iš šių mokėjimų nurodymų negalima nustatyti kur teikiama, o kur grąžinama paskola. Kasacinio teismo yra pasisakyta, jog tuo atveju, kai banko mokėjimo nurodyme buvo nurodyta paskirtis - „paskola“, šio žodžio prasmė neturi būti siejama su pinigų ar daikto grąžinimu, nes grąžintinai gauti pinigai ar daiktas paprastai vadinami „skola“; <...> gavėjas priėmė pervestus pinigus, tai suteikia pagrindą vertinti, kad pinigus jis gavo kaip paskolą. <...> Protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą, o tuo pačiu įsipareigoja juos grąžinti paskolos davėjui, nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013). Atitinkamai teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovui buvo suteikta 27 642 Lt paskola, šią sumą vertinti kaip skolos grąžinimą nėra teisinio pagrindo, o didesnės sumos realus perdavimas paskolos gavėjui aptariamos sutarties pagrindu nėra įrodytas.

Apeliacinės instancijos teismas atsakydamas į kreditoriaus „Skaideta“ argumentus dėl reikalavimo nepriimti atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateikto atsakovo aktualaus laikotarpio sąskaitos išrašo pažymi, kad iš esmės tai nėra nauji rašytiniai įrodymai, kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tiek ieškovas, tiek atsakovas buvo pateikęs tuos pačius mokėjimus patvirtinančius įrodymus, tik kitos formos. Aktualaus laikotarpio UAB „Čili Holdings“ mokėjimų UAB „Veiza“ paskirtis buvo aptarta ir vertinama pirmosios instancijos teismo, todėl atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktas atsakovo sąskaitos išrašas negali būti laikomas nauju įrodymu apeliacinės instancijos teisme, atitinkamai apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo grąžinti šį dokumentą pateikusiam asmeniui. Be to, byla pakartotinai nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, tarp šalių kilęs ginčas daugiau nei dėl 3 mln. Lt sumos, todėl siekis išsiaiškinti faktines bylos aplinkybes remiantis patikimesniais, išsamesniais įrodymais ir tokiu būdu įgyvendinti esminę teismo funkciją – įvykdyti teisingumą – šiuo atveju laikytinas prioritetiniu. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo pateiktas įrodymas- mokėjimų santrauka, atsakovo atskirajame skunde kritikuojamas ne tik dėl turinio, bet ir dėl formos. Todėl pateiktas sąskaitos išrašas sudaro sąlygas apeliaciniam teismui įsitikinti ir pirmosios instancijos teismo analizuoto įrodymo patikimumu.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta BUAB „Veiza“ administratoriaus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2010 m. birželio 1 d.-2012 m. vasario 7 d. laikotarpio UAB „Čili Holdings“ sąskaitos išrašu, nes pastarasis nebuvo patvirtintas jokio subjekto, todėl pasak administratoriaus negalima nustatyti jo autentiškumo, duomenų šaltinio bei jų tikrumo, kadangi, teismui buvo pateiktas ne tik UAB „Čili Holding“ banko sąskaitos išrašas, tačiau ir AB „Swedbank“ pažyma, patvirtinta banko spaudu ir įgalioto darbuotojo parašu, todėl nebuvo pagrindo abejoti šiuo dokumentu. Be to, kaip teisingai atsiliepime nurodo pareiškėjas, banko išrašo kopijos tikrumas buvo patvirtintas byloje dalyvaujančio advokato, todėl laikytinas tokios pačios teisinės galios dokumentu, kaip ir rašytinis įrodymas.

Taigi, vadovaujantis anksčiau aptarta teismų praktika ir byloje pateiktais rašytiniais įrodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjas įrodė viso reikalavimo pagrįstumą, kadangi kiti pareiškėjo nurodomi įrodymai - 2010 m. rugpjūčio 18 d. Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria UAB „Skaideta“ iš UAB „Amazing CILI Invest“ įsigijo 3 942 991, 34 Lt reikalavimo teisę į UAB „Veiza“, 2010 m. rugpjūčio 17 d. Prievolių įskaitymo sutartis, hipotekos lakštas ir kita, yra išvestiniai rašytiniai įrodymai, sudaryti pirminių dokumentų pagrindu, kurių pareiškėjas nepateikė. Nors minėti išvestiniai rašytiniai įrodymai nėra nuginčyti, tačiau teismui, vertinančiam pareiškėjo daugiau nei 3 mln. Litų reikalavimo pagrįstumą, jie nėra pakankami spręsti apie atsakovo egzistuojančią skolą. Juolab, kad iš sudarytų minėtų sutarčių turinio matyti, kad kreditoriui turėjo būti perduoti jo reikalavimą pagrindžiantys pirminiai dokumentai. Kaip teisingai nurodo administratorius atsiliepime, visos įmonės, tarp kurių sudarytos minėtos sutartys, yra susijusios. Atsakovo administratoriui sąmoningai nebuvo perduoti visi atsakovo įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai, minėtos įskaitymo ir reikalavimo perdavimo sutartys sudarytos per labai trumpą laikotarpį ir tarp susijusių įmonių, todėl ir šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl realių prievolių atsiradimo nurodomų sandorių pagrindu. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalims tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas patvirtinti jo atitinkamo dydžio administratorius ginčijamą kreditinį reikalavimą, atitinkamai teismui turėjo pateikti tokį reikalavimą pagrindžiančius pirminius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje surinktų faktinių bylos duomenų visetas teikė pagrindą pirmosios instancijos teismui daryti išvadą tik dėl pareiškėjo 27 642 Lt reikalavimo pagrįstumo. Apeliacinis teismas sprendžia, kad teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės atitinka byloje surinktus įrodymus, įvertintus pagal įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176,177, 178, 185 str.), procesinis sprendimas priimtas vadovaujantis tokio pobūdžio bylose suformuota teismų praktika, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamos teismo nutarties.

Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija skundžiamą nutartį palieka nepakeistą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėDanutė MilašienėAlvydas Poškus