- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-07
- Bylos Nr.
- ATP-33-309/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 4-36-3-01143-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Zigmas Kavaliauskas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal E. L. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutarimo, kuriuo E. L. nubaustas:
už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą 880 Eur (aštuonių šimtų aštuoniasdešimties eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams;
už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą 30 (trisdešimties eurų) bauda.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu paskirtas nuobaudas subendrinus, galutinė nuobauda paskirta 880 Eur (aštuonių šimtų aštuoniasdešimties eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. L. nubaustas už tai, kad 2016 m. (turėtų būti 2015 m.) gruodžio 30 d. 16.01 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „BMW 323“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbuline eiga nesilaikė saugaus atstumo iš dešinio šono ir atsitrenkė į šalia stovintį automobilį „Volvo S40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jį apgadino ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Eismo įvykio metu apgadinta transporto priemonė „Volvo S40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti D. V.. Tokiais veiksmais E. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 219 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu E. L. prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Motyvuojamoji dalis
Dėl ATPK 35 straipsnio nuostatų pažeidimo
Apelianto nuomone, šioje byloje nebuvo objektyvių priežasčių pratęsti administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo terminą. Nurodo, kad jis buvo apklaustas 2016 m. balandžio 30 d. (b. l. 42), nukentėjusioji teismo posėdyje teigė, kad jai dar 2016 m. pavasarį buvo pateikta atpažinimui jo (E. L.) nuotrauka, ir pastaroji galimai jį atpažino, taigi nebuvo jokių objektyvių kliūčių surašyti jam administracinio teisės pažeidimo protokolą per 6 mėnesius – iki 2016 m. birželio 30 d. pasak E. L., administracinio teisės pažeidimo protokolas per ATPK 35 straipsnyje nustatytą terminą nebuvo surašytas tik dėl institucijos neveikimo, todėl darytina išvada, kad terminas pratęstas pažeidžiant ATPK 35 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Dėl to mano, kad administracinės bylos teisena turėjo būti nutraukta.
Dėl netinkamo įrodymų vertinimo, teisės įrodinėti nekaltumą suvaržymo
L. L. pažymi, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisė pažeidimų bylose Nr. 2AT-39-2014, 2AT-18-942/2015, 2AT-31-303/2015). Teigia, kad teismas jo kaltę iš esmės grindė vieninteliu įrodymu – nukentėjusiosios parodymais, tačiau neatsižvelgė į kitus įrodymus. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad liudytojai R. L. ir L. L. nurodė, jog jis (E. L.) niekada nesinaudojo jo sūnui priklausančiu automobiliu, nevertino to, kad gruodžio mėnesį temsta 16 val., taigi abejotina, ar nukentėjusioji tikrai galėjo matyti kito automobilio vairuotoją, jį įsidėmėti taip, kad atpažintų po metų, juo labiau, kad įvykis jos teigimu vyko jai sėdint automobilyje.
Be to, apelianto teigimu, atpažinimas buvo atliktas pažeidžiant įstatymo reikalavimus: nukentėjusiajai buvo pateikta tik vieno asmens, t. y. jo, nuotrauka, per atpažinimą 2016 m. lapkričio 23 d. jis taip pat buvo atvestas vienas. Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog administracinio teisės pažeidimo byloje turi būti taikomi pagrindiniai baudžiamajame procese galiojantys principai, ATPK nereglamentuojant atpažinimo tvarkos, turėjo būti laikomasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK)192 ir 194 straipsniuose nustatytos tvarkos.
Skunde L. L. taipogi pažymi, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusiosios teigimu jis į pastarosios automobilį atsitrenkė automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekiniu bamperiu, tačiau 2016 m. sausio 29 d. transporto priemonės techninės apžiūros akte (b. l. 24) transporto priemonėje „BMW 323“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tokie sužalojimai nekonstatuoti. Apžiūrint transporto priemonę buvo konstatuoti sužalojimai užpakaliniame dešinės pusės sparne ir kairės pusės priekinėse duryse, tačiau ne priekiniame bamperyje. Atkreipia dėmesį, kad liudytojas L. L. nurodė, jog jam priklausanti transporto priemonė 2015 metais du kartus dalyvavo eismo įvykyje, dėl abiejų eismo įvykių buvo pildytos eismo įvykio deklaracijos ir kreiptasi į draudimo įmones, tačiau teismas atsisakė tenkinti jo (E. L.) atstovės prašymą išreikalauti iš draudimo įmonių E. ir L. d. eismo įvykių dokumentus. Teigia, kad tokiais veiksmais buvo suvaržyta jo teisė gintis nuo kaltinimo. Nurodo, kad vertindamas įrodymus pagal savo įsitikinimą, kuris buvo pagrįstas tik abejones keliančiais nukentėjusiosios parodymais, teismas pažeidė esminį konstitucinį nekaltumo prezumpcijos principą, numatytą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje bei iš jo išplaukiantį in dubia pro reo principą, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-6511/2010).
Be to, anot apelianto, teismas visiškai nevertino žmogiškojo faktoriaus, t. y. to, kad nukentėjusioji prietemoje galėjo suklysti dėl automobilio numerių, kurie galėjo būti apnešti purvu, galėjo sumaišyti skaičių, pvz. vietoj 8 nurodyti 3, ir kt. Taip pat nurodo manantis, kad nukentėjusiosios automobiliui padaryti sužalojimai – per visą ilgį nubrauktos abejos durelės, sunkiai techniškai tikėtini. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė prašymą skirti autotechninę ekspertizę ir kartu pažymi, jog atmesdamas jo atstovės prašymą išreikalauti įrodymus teismas suvaržė jo teisę gintis nuo jam pateiktų kaltinimų bei teisę ginčyti nukentėjusiosios parodymus.
Dėl kaltės padarius ATPK 130 straipsnyje numatytą pažeidimą
Apelianto teigimu, teismas visiškai nenagrinėjo jo kaltės klausimo, nurodė tik objektyviuosius pažeidimo požymius. Pažymi, kad vadovaujantis teismų praktika, ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Taigi teismų praktikoje, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis, susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014).
Apelianto manymu, teismas nepagrįstai nevertino nukentėjusiosios parodymų, duotų teismo posėdyje, kad jis (E. L.) nebuvo išlipęs iš automobilio, taip pat, kad ji mosikavo, o ne šaukė, kaip buvo nurodžiusi pirminėje apklausoje, kad įvykį matė liudytojas, kuris net nesuprato, jog įvyko įvykis, nes jis sakė: „nesupratau, ko tu ten taip elgiesi“. Kadangi liudytojas nesuprato, kad įvyko įvykis, o tai reiškia, kad jis negirdėjo jokio automobilių susidūrimo garso, anot apelianto, kyla klausimas, kaip šį garsą galėjo girdėti automobilį vairavęs nukentėjusiosios nurodytas asmuo. Kartu atkreipia dėmesį, kad iš nukentėjusiosios parodymų matyti, jog pastarosios automobiliui padaryti transporto priemonės apgadinimai yra labai nežymūs, transporto priemonė yra sena. Esant tokioms aplinkybėms, E. L. teigimu, nebuvo jokios tyčios ir motyvo pasišalinti iš įvykio vietos, juolab, kad transporto priemonė, su kuria neva nukentėjusiajai padaryta žala, buvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu (b. l. 44).
Dėl paskirtos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo
Skunde taipogi nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinėse bylose priimtose nutartyse ne kartą yra konstatavęs, jog administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013 ir kt.).
Mano, kad ir nagrinėjamu atveju teismas privalėjo vertinti skiriamos nuobaudos proporcingumą padarytam teisės pažeidimui, įvertinti ir pareiškėjo amžių, ir padarytų pažeidimų, kuriuos jis neigė, mažareikšmiškumą. Prašo atsižvelgti ir į tai, kad iš S. I. AS Lietuvos filialo rašto matyti, jog nukentėjusiajai išmokėta draudimo išmoka sudaro 261,19 Eur.
Atsiliepimu į E. L. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariatas prašo netenkinti E. L. skundo ir palikti galioti Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutarimą. Mano, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas E. L. administracinio teisės pažeidimo bylą, pasinaudojo visomis galimomis priemonėmis, kad būtų visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėtos Kelių eismo taisyklių pažeidimo padarymo aplinkybės, ir E. L. už jo padarytus administracinius teisės pažeidimus paskyrė teisingą nuobaudą.
E. L. apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 35 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga, yra paskelbta jo paieška arba kai dėl pažeidimo tyrimo ar kitų priežasčių negalima spręsti jo administracinės atsakomybės klausimo, šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodyti terminai pratęsiami, neatsižvelgiant į tai, ar administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, ar ne, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams, šį terminą skaičiuojant nuo teisės pažeidimo padarymo ar paaiškėjimo dienos arba nuo sprendimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl padarytos nusikalstamos veikos ar nutraukti baudžiamąjį procesą, ar skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą, arba nuo išteisinamojo teismo nuosprendžio priėmimo dienos.
Iš bylos matyti, kad dėl to, jog nebuvo tiksliai nustatytas administracinį teisės pažeidimą 2015 m. gruodžio 30 d. padaręs asmuo, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės vyriausiosios patrulės 2016 m. birželio 30 d. nutarimu administracinės nuobaudos skyrimo terminas, kol bus nustatytas ir patrauktas administracinėn atsakomybėn automobilį vairavęs asmuo, buvo pratęstas 6 mėnesiams, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams, šį terminą skaičiuojant nuo teisės pažeidimo padarymo dienos (b. l. 45). Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji D. V. teismo posėdyje paaiškino, jog ji automobilio vairuotojo, apgadinusio jos automobilį, bruožus labai gerai įsidėmėjo, įsidėmėjo ir jo aprangą, ūgį, nes turi labai gerą atmintį, dirba gimnazijoje ir įsimena daug vaikų, pagal veidus įsimena jų vardus, todėl, kai jai pirmiausia buvo parodyta automobilio „BMW“ savininko nuotrauka, ji iš karto pasakė, kad tąkart automobilį vairavo ne pastarasis, kuris yra jaunas, jos amžiaus, o 60–65 metų amžiaus vyriškis, nupasakojo jo bruožus. Tyrėjai parodžius kito vyriškio nuotrauką, ji (D. V.) pasakė, kad joje esantis vyriškis panašus į tąkart vairavusį automobilį „BMW“, tačiau dėl to, kad nuotrauka buvo sena, daryta maždaug prieš dešimt metų, ji, nenorėdama apkaltinti nekalto žmogaus, nurodė, kad norėtų jį patį pamatyti. Pamačiusi vyriškį policijos komisariate, nukentėjusioji jį atpažino iš veido bruožų (b. l. 69–72). Pastebėtina, kad ir pats apeliantas savo skunde pažymėjo, kad nukentėjusioji iš nuotraukos jį atpažino galimai, o ne neabejotinai. Be to, šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad E. L. anksčiau surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo galimybės nebuvo ir dėl to, kad pastarasis 2016 m. balandžio 30 d. Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pateiktame paaiškinime nurodė, jog 2015 m. gruodžio 30 d. sūnui priklausančio automobilio „BMW 323“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevairavo ir jokio eismo įvykio nesukėlė (b. l. 42), o vėliau ir jo sutuoktinė ir jis pats atsisakė imti šaukimus, kuriais buvo kviečiamas atvykti į policijos komisariatą (b. l. 48, 51, 52). 2016 m. lapkričio 8 d. buvo nuspręsta E. L. papildomai apklausai į Kauno miesto policijos komisariatą atvesdinti (b. l. 56). Taigi, akivaizdu, kad būtent dėl apelianto vengimo atvykti į policijos komisariatą, o ne dėl institucijos neveikimo, kaip nepagrįstai teigiama pastarojo skunde, nebuvo galimybės surašyti jam administracinio teisės pažeidimo protokolo per 6 mėnesius. Dėl to, kas paminėta, apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nebuvo objektyvių priežasčių pratęsti administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo terminą, atmetamas kaip nepagrįstas.
Administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu (ATPK 257 straipsnis). Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.
Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino visus byloje esančius įrodymus, o ne vien rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, kaip nepagrįstai teigiama E. L. skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad E. L. kaltė dėl jam inkriminuotų pažeidimų padarymo įrodyta visiškai. Kadangi nukentėjusiosios D. V. parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai: 2015 m. gruodžio 30 d. paaiškinime nurodyti duomenys (b. l. 11), eismo įvykio vietos schema (b. l. 8), policijos pareigūno 2015 m. gruodžio 30 d. tarnybinis pranešimas (b. l. 10), automobilio fotonuotraukos (b. l. 12–16), transporto priemonės techninės apžiūros aktas (b. l. 24–26), netikėti šių parodymų teisingumu nėra pagrindo. Iš nukentėjusiosios paaiškinimo ir jos parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad eismo įvykis įvyko 2015 m. gruodžio 30 d. 16 val., kai dar nebuvo tamsu, nukentėjusioji, sėdėdama jai priklausančiame automobilyje, pajuto kad yra brėžiamos jos automobilio durelės, pati matė visą įvykio eigą, išlipusi iš savo automobilio, mojuodama rankomis automobilio „BMW“ vairuotojui gestais rodė į automobilį – „žiūrėkit, ką padarėt“, tačiau automobilio „BMW“ vairuotojas, pažiūrėjęs į ją ir nusišypsojęs, nuvažiavo. Be to, kaip minėta, nukentėjusioji parodė, kad ji pažeidėją labai gerai įsidėmėjo, pamačius E. L. policijos komisariate jai nekilo jokių abejonių, kad tai yra būtent tas asmuo, kuris 2015 m. gruodžio 30 d. apgadino jai priklausantį automobilį ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Nors liudytojas R. L. ir L. L. parodė, kad E. L. sūnui priklausančio automobilio niekada nevairuoja, atsižvelgiant į tai, jog pastarieji yra E. L. žmona ir sūnus, taigi, akivaizdu, jog yra suinteresuoti palaikyti E. L. poziciją ir padėti jam išvengti administracinės atsakomybės, jų parodymai vertintini kritiškai. Be to, liudytojų R. L. ir L. L. parodymus paneigia pirmiau minėtų įrodymų visuma.
Atsakant į apelianto skundo argumentą, kad atpažinimas buvo atliktas pažeidžiant įstatymo reikalavimus, pažymėtina, kad nukentėjusiajai buvo parodyta ne vieno asmens foto nuotrauka – pirmiausia jai buvo parodyta automobilio „BMW“ savininko L. L. fotonuotrauka, kurią pamačiusi nukentėjusioji nurodė, kad tai tikrai ne tas žmogus, kuris apgadino jai priklausantį automobilį, paaiškino, kad tąkart automobilį „BMW“ vairavo 60–65 metų amžiaus vyriškis ir nupasakojo jo bruožus, be to, iš bylos matyti, kad toks proceso veiksmas, kaip atpažinimas tiriant administracinio teisės pažeidimo bylą nebuvo atliekamas, asmens parodymo atpažinti protokolo byloje nėra, taigi nėra pagrindo pritarti E. L. skundo argumentui, kad šiuo atveju turėjo būti vadovaujamasi BPK 192 ir 194 straipsnių nuostatomis. Nukentėjusioji 2016 m. lapkričio 24 d. paaiškinime patvirtino, kad policijos komisariate pamačiusi E. L., jį iš karto atpažino (b. l. 7), iš jos pirminio 2015 m. gruodžio 30 d. paaiškinimo (b. l. 11) matyti, kad ji E. L. buvo įsidėmėjusi, nes jį aiškiai matė, iš karto po įvykio išlipusi iš savo automobilio bandė pastarąjį stabdyti, tačiau jis, pažiūrėjęs į nukentėjusiąją, nuvažiavo. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, E. L. skundo argumentai, kad nukentėjusioji dėl žmogiškojo faktoriaus, t. y. todėl, kad buvo prietema, kad automobilio numeriai galėjo būti apnešti purvu, galėjo supainioti numerių skaičius, vertinami kaip prielaidos, kurias paneigia byloje surinktų įrodymų visuma. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusioji ne tik įsidėmėjo pažeidimą padariusį asmenį, bet ir užsirašė jo automobilio valstybinius numerius, kuriuos iš karto nurodė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams.
Iš automobilio „Volvo S40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 12–16), ir transporto priemonės techninės apžiūros akto, surašyto atlikus automobilio „BMW 323“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) techninę apžiūrą, matyti, kad apgadinti šie abu automobiliai. 2016 m. sausio 29 d. transporto priemonės techninės apžiūros akte nurodyta, kad ant automobilio „BMW 323“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užpakalinio dešinės pusės sparno pastebėtas didelis apgadinimas, galimai atsiradęs nuo kontaktų su kitu objektu, taip pat neseniai atsiradęs įbrėžimas aptiktas ant kairės pusės priekinių durų 80 cm aukštyje. Pateikta išvada, kad automobilis galimai dalyvavo eismo įvykyje (b. l. 24–26). Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, net ir įvertinus tai, kad automobilis „BMW 323“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2015 metais dalyvavo ir kitame eismo įvykyje, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl E. L. kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus.
Atsakant į skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti E. L. atstovės prašymą išreikalauti iš draudimo įmonių eismo įvykių dokumentus ir atmetė prašymą skirti autotechninę ekspertizę, pažymima, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surinkta tiek, kad jų pagrindu būtų galima išspręsti asmens kaltės klausimą. Akivaizdu, kad šiuo atveju byloje surinktų įrodymų visiškai pakako E. L. kaltės klausimui išspręsti, todėl teismas pagrįstai E. L. atstovės prašymų netenkino. Dėl to taip pat nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad tokiu būdu teismas suvaržė jo teisę gintis nuo kaltinimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas nei nacionaliniuose, nei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintų viešumo, teisingo (sąžiningo) bylos nagrinėjimo, nekaltumo prezumpcijos ir kt. principų bei administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisių.
Kadangi iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad E. L. suprato savo vairuojamu automobiliu kliudęs nukentėjusiosios automobilį – nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad ji iššokusi iš savo automobilio gestais rodė, kad nubrėžtas jos automobilis, rodė, kad „žiūrėkit, ką padarėt“, tačiau „BMW“ automobilio vairuotojas, kuris buvo priešais ją ir ją matė, tik pasižiūrėjo, nusišypsojo ir nuvažiavo. Be to, nukentėjusioji nurodė, kad jos automobilis buvo nubrėžtas su garsu, ji šį garsą girdėjo, tačiau net ir tuo atveju, jei garso nebūtų buvę, ji būtų supratusi, kad kliudytas jos automobilis, nes jis sujudėjo. Taigi nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiu, kad „automobilį vairavęs nukentėjusiosios nurodytas asmuo“ negalėjo girdėti automobilių susidūrimo garso. To, kad apeliantas tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, nepaneigia ir nukentėjusiosios nurodyta aplinkybė, jog įvykio metu toje pačioje vietoje buvęs vyras sakė nesupratęs, ko ji taip „sklaidosi“, bei faktas, kad automobilis „BMW“ draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.
Iš skundžiamo nutarimo taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. L. nuobaudas, atsižvelgė į padarytų pažeidimų pobūdį ir pavojingumą, į atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad E. L. baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi (b. l. 59–63). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtas administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nuobaudos tikslai E. L. bus pasiekti paskyrus jam už padarytus pažeidimus nuobaudas, artimas ATPK 127 straipsnio 2 dalies ir ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytoms minimalioms nuobaudoms. Nagrinėjamu atveju daryti išvadą, kad paskirtos nuobaudos per griežtos, juo labiau, kad teisė vairuoti transporto priemones apeliantui atimta minimaliam terminui, net ir įvertinus pastarojo amžių (63 metai) bei nukentėjusiosios automobiliui padarytų apgadinimų mastą, nėra pagrindo. Jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima taikyti ATPK 30¹ straipsnį, taip pat nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms daroma išvada, kad apeliantui paskirta nuobauda atitinka jo padarytų administracinių teisės pažeidimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nutarimo aprašomojoje dalyje neteisingai nurodyta, kad administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, E. L. padarė 2016 m. gruodžio 30 d., o ne 2015 m. gruodžio 30 d. Tačiau įvertinus bylos duomenis, tarp jų ir E. L. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytus duomenis, paties E. L. 2016 m. balandžio 30 d. paaiškinimą, kuriame jis nurodė, jog 2015 m. gruodžio 30 d. automobilio „BMW 323“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevairavo, nutarimas dėl minėto rašybos apsirikimo nelaikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, o ši klaida ištaisytina apeliacinės instancijos teismo nutartimi.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Laikyti, kad E. L. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus padarė 2015 m. gruodžio 30 d.
Palikti Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutarimą nepakeistą ir E. L. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.