Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Informacinio centro „VIP“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimo, civilinėje byloje 2-1734-450/2014 pagal ieškovo Informacinio centro „VIP“ ieškinį atsakovams uždarai akcinei bendrovei „Bankroto lyderiai“, D. B., M. B., tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje L. Ž. ir D. Ž. dėl pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismas taip pat netenkino atsakovo UAB „Bankrotro lyderiai“ prašymo pripažinti, kad ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir priteisti 20 000,00 Lt baudą, kurios 50 procentų, skirti bankrutuojančiai įmonei IĮ „Sendas“, nes teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti tyčinio nesąžiningo ieškovo elgesio, o tuo pačiu ir piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, sprendžiant jo, kaip ieškovo teisę, reikšti ieškinį dėl sandorio panaikinimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad galimybė pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teisme įstatymo nepripažįstama, nes iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Kiekvienos aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neišeinant už ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012). Pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą pagrįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, kaip faktinis ieškinio pagrindas. Dėl to apelianto apeliacinio skundo argumentų: kad 2013 m. kovo 4 d. D. V. buvo pateikęs analogišką, kaip ir atsakovų D. ir M. B. komercinį pasiūlymą, tačiau jo bankroto administratorius taip pat dėl nežinomų priežasčių, nesvarstė, bei kad atsakovai D. ir M. B., teikdami komercinį pasiūlymą neturėjo finansinių išteklių, tik po kiek laiko pasiėmė paskolą, tuo tarpu ieškovas, kuris vertėsi patalpų nuoma turėjo periodiškai gaunamų pajamų ir galėjo sumokėti ginčo turto kainą, nagrinėjimas reikštų rungimosi, dispozityvumo principų pažeidimą (CPK 12, 13 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija apeliacinį skundą nagrinėja tokiose ribose, kiek tai susiję su ieškovo ieškinyje suformuluotu ieškinio faktiniu pagrindu.

Teisės doktrinoje ir kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008; 2008-08-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2013 ir kt.).

Įrodinėjimo byloje tikslas tai teismo įsitikinimas, pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu bei įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos proceso įstatymo normose, t. y. CPK 185 straipsnyje. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kolegijos vertinimu, teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė, teisingai sprendė dėl kiekvieno iš įrodymų įrodomosios reikšmės bei aplinkybių, kurias jie patvirtina. Apelianto skundo argumentai, kad teismas nevertino, jog atsakovai D. ir M. B. komercinį pasiūlymą pateikė pavėluotai, t.y. praleidę kreditorių susirinkimo nustatytą terminą, kad jį buvo pateikę tik bankroto administratoriui, nevertino, kad apelianto pateiktas komercinis pasiūlymas buvo ne tik analogiškas kitiems pateiktiems pasiūlymams, bet ir pateiktas pirmas, neatitinka faktinės situacijos.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 29 d. nutartimi L. Ž. individualiai įmonei „Sendas“ iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Panevėžio bankroto administratorių biuras“ (1 t., 12-14 b. l.). Informacijos centras „VIP“ yra bankrutuojančios įmonės kreditorius, turintis 24 111,92 Lt finansinį reikalavimą (1 t., 16 b. l.). Vykdant bankroto procedūras buvo pradėtas įmonės savininko L. Ž. nekilnojamo turto ((duomenys neskelbtini), kuris įkeistas AB Dnb Bank, pardavimas tačiau neatsiradus pirkėjams 2012 m. kovo 15 d. ir 2012 m. balandžio 17 d. organizuotos varžytinės neįvyko. 2012 m. gegužės 21 d. ieškovas Informacijos centras „VIP“ hipotekos kreditoriui AB DnB bankui ir bankroto administratoriui V. K. pateikė komercinį pasiūlymą pirkti minėtas patalpas ir žemės sklypą už 170 000,00 Lt (1 t., 17 b. l.). 2012 m. gegužės 30 d. kreditorių susirinkime nutarta ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po kreditorių susirinkimo skelbti vietinėje ir respublikinėje spaudoje laisvą įkeisto turto - komercinio pastato su žemės sklypu, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimą komplekse už ne mažesnę kainą kaip 170 000,00 Lt, nurodant, kad siūlymai pirkti įkeistą turtą turi būti pateikti tiek administratoriui, tiek įkaito turėtojui. Negavus pasiūlymo per 10 darbo dienų šį turtą parduoti pagal gautą komercinį pasiūlymą ne mažesne nei 170 000,00 Lt kaina. Iki 2012 m. liepos 2 d. nepardavus ankščiau minėto turto laisvame pardavime ar pagal komercinį pasiūlymą, dėl tolimesnio įkeisto nekilnojamo turto pardavimo ir kainų sušaukti kreditorių susirinkimą. Už tokį AB DnB banko pasiūlymą balsavo 56,38 % kreditorių. Spaudoje laisvas kompleksu parduodamo nekilnojamo turto pardavimas buvo paskelbtas tik 2012 m. liepos 13 d., tačiau nei laisvu pardavimu, nei pagal komercinį pasiūlymą, nekilnojamas turtas nebuvo parduotas. Teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, atsistatydinus buvusiam bankroto administratoriui V. K., IĮ „Sendas“ bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto lyderiai“, įgaliotas asmuo M. P.. Bankroto administratorius 2013 m. vasario 12 d ir 2013 m. vasario 25 d. organizavo trečiąsias ir ketvirtąsias varžytines, tačiau nekilnojamas turtas nebuvo parduotas. 2013 m. balandžio 4 d. kreditorių susirinkimas (protokolas Nr. 6) pakartotinai apsvarstė klausimą dėl įkeisto turto pardavimo ir 79,7 % balsų dauguma patvirtino nekilnojamo turto realizavimo tvarką. Nuo šio kreditorių susirinkimo, per 5 darbo dienas paskelbus vietinėje ir respublikinėje spaudoje apie pardavimą ir potencialiam pirkėjui per 10 darbo dienų pateikus pasiūlymą pirkti, parduoti nekilnojamą turtą, bankroto administratorius privalėjo parduoti nekilnojamą turtą pagal gautą komercinį pasiūlymą (1 t., 23 -25 b. l.). 2013 m. rugsėjo 11 d. bankroto administratorius M. P. pirkimo-pardavimo sutartimi (duomenys neskelbtini)pardavė L. Ž. nuosavybė teise priklausiusį turtą už 170 000 Lt. atsakovams M. ir D. B. (1 t., 26-29 b. l.).

Apeliantas teigia, kad bankroto administratorius nepagrįstai ignoravo jo pateiktą komercinį pasiūlymą ir ginčo turtą pardavė atsakovams M. ir D. B., tuo pažeisdamas kreditorių susirinkimų nutarimus ir kitų kreditorių interesus. Su šiuo apelianto argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Apelianto, siūlyta pirkimo kaina dar neįvykus 2012 m. gegužės 30 d. kreditorių susirinkimui ir apskritai kreditoriams nesvarsčius pardavimo tvarkos, yra tokia pati, kaip ir 2013 m. rugsėjo 11 d. nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartimi Nr.2013-09-11/1 (1 t., 26-29 b. l.) parduoto turto kaina, todėl kreditorių interesai, realizavus turtą už ne mažesnę nei apelianto siūlyta kaina, nebuvo pažeisti. Be to, įrodymų, kad pateikęs komercinį pasiūlymą būtų sumokėjęs siūlomą norimo pirkti nekilnojamojo turto kainą, apeliantas taip pat nepateikia.

Apeliantas taip pat teigia, kad atsakovų komercinis pasiūlymas neturėjo būti svarstomas dar ir dėl to, kad jis buvo pateiktas tik administratoriui, ir nebuvo pateiktas įkaito turėtojui. Su šiuo apelianto argumentu teisėjų kolegija taip pat nesutinka. Kaip matyti iš 2013 m. balandžio 4 d. susirinkimo protokolo Nr. 6, kreditorių susirinkimas nutarė ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po kreditorių susirinkimo skelbti vietinėje ir respublikinėje spaudoje laisvą L. Ž. įkeisto turto - komercinio pastato su žemės sklypu, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimą komplekse už ne mažesnę kainą kaip 170 000 Lt. Negavus pasiūlymo per 10 darbo dienų šį nekilnojamąjį įkeistą turtą parduoti pagal gautą komercinį pasiūlymą už ne mažesnę nei 170 000,00 Lt kainą, kuri sumokama iki pirkimo pardavimo sutarties sudarymo. Per nustatytą terminą nepardavus aukščiau minėto turto laisvame pardavime ar pagal komercinį pasiūlymą, dėl tolimesnio įkeisto nekilnojamo turto pardavimo ir kainų sušaukti kreditorių susirinkimą. Skirtingai, nei kreditorių susirinkimo protokole Nr. 3, šį kartą kreditoriai nenusprendė, kad komercinis pasiūlymas turi būti pateikiamas tiek bankroto administratoriui, tiek įkaito turėtojui, todėl atsakovai M. ir D. B., pateikdami komercinį pasiūlymą tik administratoriui, protokolo nuostatų nepažeidė.

Apeliantas nurodo, kad buvo praleistas komercinio pasiūlymo pateikimo terminas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2012 m. gegužės 30 d. kreditorių susirinkimo (protokolas Nr. 3) nutarimas nebuvo įgyvendintas ir turtas, protokole nustatyta tvarka ir terminais nebuvo realizuotas. Atsistatydinus buvusiam bankroto administratoriui, naujai paskirtas administratorius sušaukė kreditorių susirinkimą (protokolas Nr.6), kuris patvirtino naują, praktiškai analogišką ginčo turto realizavimo tvarką. Bankroto administratorius buvo įpareigotas per penkias darbo dienas paskelbti vietinėje ir respublikinėje spaudoje informaciją apie parduodamą turtą. Bankroto administratorius atsiliepime į apelianto skundą nurodo, kad atsakovai komercinį pasiūlymą pateikė 2013 m. balandžio 26 d., po kreditorių susirinkimo nutarimo apskundimo termino pabaigos, todėl terminas nėra praleistas, o apeliantas teigia, kad terminas praleistas ir pasiūlymas neturėjo būti svarstomas. Kaip minėta, kreditorių susirinkimas įpareigojo administratorių patalpinti informaciją vietinėje spaudoje. Iš viešoje erdvėje skelbiamos informacijos matyti, kad Molėtų krašte yra leidžiami du vietiniai laikraščiai, t.y. „Molėtų žinios“ ir „Viltis“, kada ir kokiame dienraštyje buvo patalpintas skelbimas byloje duomenų nėra. Kreditorių susirinkimas įvyko 2013 m. balandžio 4 d., ketvirtadienį, vietiniai laikraščiai leidžiami du kartus per savaitę, antradieniais ir penktadieniais. Administratoriui pateikus skelbimą spausdinimui, labiau tikėtina, kad jis būtų atspausdintas penktadienio laikraščio numeryje, t.y. balandžio 12 d. Atsakovai M. ir D. B., komercinį pasiūlymą administratoriui pateikė balandžio 26 d., t.y. dešimtą darbo dieną, po labiau tikėtino skelbimo atspausdinimo, todėl teisėjų kolegijos nuomone, terminas komerciniam pasiūlymui pateikti nebuvo praleistas.

Apeliantas teigia, kad pagal 2013 m. balandžio 4 d. kreditorių susirinkimo protokolą už perkamą turtą turėjo būti sumokėta iki pirkimo pardavimo sutarties sudarymo dienos ar netgi komercinio pasiūlymo pateikimo metu, pirmos instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą nesiaiškino kada atsakovai sumokėjo. Kaip matyti iš byloje esančios pirkimo – pardavimo sutarties 3.2 punkto, pirkėjas sumoka pardavėjui visą turto kainą sutarties pasirašymo metu, pinigines lėšas pervesdamas į pardavėjo sąskaitą arba sumokėdamas grynais (1 t., 27 b. l.). Ginčo dėl to, ar pirkėjai perkamo turto kainą sumokėjo nėra, pirkimo pardavimo sutartis patvirtinta abiejų šalių parašais, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, minėtame sutarties punkte esant apspręstam kainos sumokėjimo klausimui, šis apelianto argumentas taip pat atmetamas.

ĮBĮ 21 straipsnyje nustatytos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės bankroto byloje. Viena jų, nustatyta šio straipsnio 2 dalies 1 punkte, nurodo, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. ĮBĮ normomis kreditorių susirinkimui pavesta spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012; 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-684/2015 ir kt.)

Remiantis kasacinio teismo praktika, teismas kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms Įmonių bankroto įstatymo (toliau –ĮBĮ), kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-291/2014).

Informacijos byloje, kad apeliantas būtų ginčijęs 2012 m. gegužės 30 d. ir 2013 m. balandžio 4 d. kreditorių susirinkimų protokolus nėra. Tai, kad tiek 2012 m. gegužės 30 d. kreditorių susirinkimas, tiek 2013 m. balandžio 4 d. kreditorių susirinkimas svarstė ginčo nekilnojamojo turto pardavimo tvarką, patvirtina, kad kreditoriai neatsižvelgė į apelianto pateiktą 2012 m. gegužės 21 d. komercinį pasiūlymą ir jam pirmumo teisės pirkti turtą nepripažino, todėl, kolegijos vertinimu apeliantas reikalavimo teisės pirmumo tvarka įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą neturi ir jo teisėti lūkesčiai nėra pažeisti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti, todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str., 329 str., 330 str.)

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantas Informacinis centras “VIP” apeliaciniame skunde pareiškė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog apeliacinis skundas atmestinas, apelianto prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 6 p., 93 str., 98 str., 302 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.