Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Liudvinavičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus M. Š. skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016-08-08 nutarties, kuria panaikintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2016-04-21 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. AM-VILN-58078491-16, kuriuo G. M. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 51¹⁴ straipsnio 1 dalį, paskiriant jam 434 Eur baudą, ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2016-04-21 nutarimu Nr. AM-VILN-58078491-16 G. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 51¹⁴ straipsnio 1 dalį, paskiriant jam 434 Eur dydžio baudą. G. M. nubaustas už tai, kad 2016-02-18 buvo nustatyta, jog jis kaip BUAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), bankroto administratorius ir MB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas asmuo, nevykdė 2015-08-14 privalomojo nurodymo Nr. VR-8.2-17 reikalavimų, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016-08-08 nutartimi G. M. skundą tenkino, paikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2016-04-21 nutarimą Nr. AM-VILN-58078491-16 ir administracinio teisės pažeidimo bylą G. M. atžvilgiu nutraukė.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Institucija) direktorius prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016-08-08 nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-39-927/2016 ir priimti naują nutarimą – G. M. patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 51¹⁴ straipsnio 1 dalį, paskiriant jam 434 Eur baudą. Skunde Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 5 punktas numato, jog likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius įstatymų nustatyta tvarka sutvarko atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą. Institucijos teigimu, akivaizdu, jog būtent G. M. buvo atsakingas už tai, kad BUAB „(duomenys neskelbtini)“ esančios teritorijos Patikrinimo akte Nr. VR-8.10-83 nurodytos atliekos laiku, t.y. iki 2015-10-14 būtų perduotos atliekų tvarkytojui, tačiau tai padaryta nebuvo. Pažymi, kad yra suformuota gana aiški teismų praktika, kad „Atliekų turėtojas jas tvarko pats arba perduoda jas tvarkyti atliekų tvarkytojui. Jeigu atliekų tvarkytojas jų neperduoda profesionaliam atliekų tvarkytojui, tai, tvarkydamas atliekas pats, kaip ir profesionalus tvarkytojas, privalo griežtai laikytis nustatytos atliekų naudojimo ir šalinimo tvarkos (LAT nutartis Nr. 3K-3-675-219/2015).

Institucija taip pat nesutinka su teismo argumentais, kad įmonė neturėjo finansinių galimybių įvykdyti privalomąjį nurodymą. Administracinio teisės pažeidimo byloje nėra nei vieno dokumento, kuris įrodytų, jog įmonė neturėjo lėšų atliekų sutvarkymui. Be to, BUAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016-03-18 perdavė atliekas atliekų tvarkytojams neatlygintinai, kas, Apelianto teigimu, įrodo, jog privalomasis nurodymas galėjo būti įvykdytas laiku (iki 2015-10-14).

Skunde taip pat atkreipia dėmesį, kad skundžiama Vilniaus rajono apylinkės teismo priimta nutartis yra neteisinga ir visiškai nepagrįsta teisiniais argumentais. Teismas, Apelianto teigimu, visiškai nesigilino į patį pažeidimą, apie jį užsimenama labai mažai. Nenurodo jokių teisinių argumentų, kuriais vadovaujantis nutraukia administracinio teisės pažeidimo bylą. O teismas argumentas, kad byloje esantys duomenys patvirtina G. M. pastangas sutvarkyti atliekas, buvo aktyvus, neatitinka faktinių aplinkybių. Institucija teigia, jog vien tas faktas, kad G. M. kreipėsi į Vilniaus rajono agentūrą dėl termino pratęsimo, nereiškia, jog jis buvo aktyvus ir suinteresuotas, kad atliekos būtų perduotos atliekų tvarkytojui (atliekos perduotos tik 2016-03-18).

Atsiliepimų byloje negauta.

Skundas netenkinamas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad G. M. veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, todėl pagrįstai panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2016-04-21 priimtą nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. AM-VILN-58078491-16.

Pagal ATPK 9 straipsnį administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarka, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Siekiant tinkamai pritaikyti ATPK normą, svarbu tiksliai nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius, nes administracinio teisės pažeidimo veikos sudėtis – ATPK normoje numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina veiką, už kurią įstatymas numato administracinę atsakomybę, visuma. Subjektyviuosius požymius apibūdina kaltė, tikslas, motyvas.

ATPK 51¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šis pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia. Taigi Institucija, nutarimu už šio pažeidimo padarymą nubaudusi G. M., turėjo pagrįstai konstatuoti, jog privalomojo nurodymo asmuo nevykdė, t.y. atliekų neperdavė atliekų tvarkytojams savo sąmoningais, tyčiniais veiksmais.

Bylos duomenys patvirtina, jog 2015-08-14 Institucija pateikė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ privalomąjį nurodymą Nr. VR-8.2-17, kuriame, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir Institucijos 2015-06-10 patikrinimo aktu Nr. VR-8.10-83, nurodė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias įvairias atliekas, laikomas teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), perduoti atliekų tvarkytojams. Dokumentus, įrodančius apie atliekų perdavimą atliekų tvarkytojams pateikti Institucijai. Nurodyta, kad reikalavimus privaloma įvykdyti iki 2015-10-14 (b.l. 17). 2015-10-01 Institucijoje gautas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus įgalioto asmens G. M. prašymas dėl privalomojo termino pratęsimo. Prašyme nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procese paaiškėjo, kad buvo rasta nuomos sutarties nutraukimas Nr. 2010-11-16- Nr. 02. Joje pažymėta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra pilnai atlaisvinusi gamybines patalpas. Todėl kilo klausimas, ar tikrai atliekos, esančios kieme, priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, tose pačiose patalpose veikia analogiška veikla užsiimančios įmonės, todėl tikėtina, jog atliekos priklauso jiems. Pagal buhalterinius įmonės dokumentus, atliekų įmonėje nebuvo. Dėl šių aplinkybių buvo prašoma pratęsti privalomojo nurodymo terminą, iki bus išsiaiškinta, kam priklauso minėtos atliekos (b.l. 18). Iš institucijos gauto atsakymo matyti, jog terminą įvykdyti privalomąjį nurodymą atsisakyta pratęsti, kadangi prašyme nurodytos priežastys laikytos neobjektyviomis (b.l. 19). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ Turto priėmimo perdavimo aktu turtą, taip pat ir atsargas (plastiko miksas) bankroto administratoriui perdavė 2016-03-14 (b.l. 8). 2016-03-16 buvo sudaryta antrinių žaliavų (atliekų) sutvarkymo sutartis, pagal kurią visas atliekas perima UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atliekos perduotos 2016-03-18 ir iš teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini)., išvežtos tą pačią dieną (b.l. 9, 10).

G. M. viso proceso metu nuosekliai neigė savo kaltę, išsamiai paaiškindamas aplinkybes, dėl kurių 2015-08-14 Institucijos pateiktas privalomasis nurodymas nebuvo įvykdytas iki jame nurodytos datos – 2015-10-14. Jis kreipėsi Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūrą, prašydamas pratęsti privalomojo nurodymo terminą, siekiant išsiaiškinti atliekų savininką, o Institucijos atsisakymą pratęsti terminą skundė įstatymų nustatyta tvarka. Be to, bendradarbiavo su Institucija, paaiškindamas, kad vyksta teisminis ginčas, kad atliekos nebuvo perduotos administratoriui, be to, įmonėje nebuvo lėšų sumokėtų atliekų tvarkytojui. Atliekos bankroto administratoriaus perduotos buvo tik 2016-03-14, ką patvirtina ir byloje esantys įrodymai, ir jos 2016-03-18 priėmimo – pardavimo aktu perduotos atliekų perėmėjui bei tą pačia dieną iš teritorijos išvežtos. Priešingai Apelianto skundo teiginiams, teismo vertinimu, G. M. iki faktinio atliekų perdavimo momento neturėjo objektyvių galimybių atlikti privalomajame reikalavimų nurodytų veiksmų, ir juo labiau per pakankamai trumpą Institucijos nurodytą terminą. Pažymėtina, jog byloje nėra sprendžiamas klausimas, kas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, yra atsakingas už tai, kad atliekos, esančios protokole nurodytoje teritorijoje, būtų laiku perduotos atliekų tvarkytojui ir dėl to ginčo byloje nėra. Nagrinėjamu atveju, svarbu nustatyti faktą, kad asmuo nevykdė Institucijos privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų ir tą padarė tyčiniais veiksmais.

Nepagrįsti skundo argumentai, kad tai, jog atliekos buvo perduotos neatlygintinai, reiškia, kad privalomasis nurodymas galėjo būti įvykdytas laiku. Kaip buvo minėta, šios atliekos bankroto administratoriui perduotos tik 2016-03-14, o iki šios dienos veiksmų, nurodytų minėtame dokumente, faktiškai atlikti negalėjo. Taip pat nesutiktina ir su argumentu, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta teisiniais argumentais. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo visus byloje esančius duomenis, įvertindamas juos visame byloje esančių įrodymų kontekste, taip pat atsižvelgė į G. M. veiksmus po privalomojo nurodymo surašymo dienos, motyvuotai bei pagrįstai nustatydamas, kad G. M. veiksmuose nėra vieno iš subjektyvaus požymio – kaltės. Su šiais argumentais aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad G. M. veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties ir pagrįstai panaikino Institucijos priimtą nutarimą. Teismo nutartį naikinti Apelianto skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus M. Š. skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.