- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-17
- Bylos Nr.
- 2A-1055-781/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-07740-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
- Atsakovas
- N. Z.
- Ieškovas
- V. R.
- Trečiasis asmuo
- D. J.
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nataljos Cikoto ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo N. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovui N. Z., trečiasis asmuo D. J., dėl skolos išieškojimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovas V. R. (toliau - Ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo N. Z. priteisti 10 300, 00 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 4 d. su trečiuoju asmeniu D. J. (t. y. pradiniu kreditoriumi, toliau – pradinis kreditorius) sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią Ieškovas įgijo 10 300, 00 Lt reikalavimo teisę į Atsakovą pagal 2008 m. rugpjūčio 6 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį. Be to, Atsakovas buvo informuotas apie reikalavimo teisių perleidimą 2010 m. sausio 29 d. pradinio kreditoriaus pranešimu bei 2011 m. balandžio 12 d. Ieškovo reikalavimu, tačiau Atsakovas skolos iki šiol negrąžino.
Atsiliepimas
Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad pradinis kreditorius pagal 2007 m. gruodžio 11 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį buvo skolingas O. Z. 40 000, 00 Lt sumą, be to, 2009 m. gruodžio 20 d. nežinodamas apie pradinio skolininko skolos perleidimo sutartį Ieškovui ir būdamas skolingu pradiniam kreditoriui 10 300, 00 Lt sumą, Atsakovas 12 000, 00 Lt sumą sumokėjo už jį O. Z. neprieštaraujant, jog šia suma yra apmokamas trečiojo asmens 40 000, 00 Lt sumai vekselis, išduotas O. Z., todėl yra laikytina, kad reikalaujama skola Atsakovui yra jau sumokėta. Pradinis kreditorius nuslėpė nuo jo faktą apie tai, jog jis prieš keturis mėnesius buvo perleidęs skolos reikalavimo teisę Ieškovui ir nesiėmė priemonių šiai sutarčiai panaikinti bei neinformavo Ieškovo apie skolos išnykimą, nors pradiniam kreditoriui apie jo skolos apmokėjimą pranešė telefonu iš karto. Be to, pranešimą dėl pradinio kreditoriaus teisių perleidimo naujam kreditoriui Ieškovui jis gavo 2010 m. vasario 10 d., t. y. kai skola jau buvo sumokėta. Teigia, kad 2009 m. gruodžio 29 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi O. Z. perleido Atsakovui reikalavimo teisę į 40 000, 00 Lt skolą iš pradinio kreditoriaus, o kadangi priešpriešinį reikalavimą Atsakovas įgijo iki naujojo kreditoriaus pranešimo apie reikalavimo teisių perleidimą pranešimo, Atsakovas šiuo atveju turi teisę įskaityti naujojo kreditoriaus reikalavimą. Atsakovas prašė teismo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu Ieškovo ieškinį patenkino ir priteisė iš Atsakovo Ieškovui 10 300, 00 Lt skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (10 300, 00 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. nuo 2012 m. birželio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 309, 00 Lt žyminį mokestį bei 220, 00 Lt išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Teismas nustatė, kad pradinis kreditorius 2010 m vasario 17 d. Atsakovui išsiuntė 2010 m. sausio 29 d. pranešimą apie reikalavimo teisių perleidimą ir 2011 m. balandžio 11 d. Ieškovas išsiuntė Atsakovui 2011 m. balandžio 12 d. reikalavimą sumokėti skolą pagal 2008 m. rugpjūčio 6 d. Neprotestuotiną paprastąjį vekselį bei 2009 m. rugpjūčio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties kopiją adresu, kurį Atsakovas buvo nurodęs minėtame vekselyje, kaip adresą kontaktams. Byloje duomenų apie tai, kad Atsakovas yra sumokėjęs skolą Ieškovui, nėra, ir šalys tokių rašytinių įrodymų į šią civilinę bylą nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs šioje civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus bei liudytojos parodymus, padarė išvadą, jog Ieškovo ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas, kadangi iš visos šios civilinės bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. rugpjūčio 4 d. Ieškovas su pradiniu kreditoriumi sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią Ieškovas įgijo 10 300, 00 Lt sumai reikalavimo teisę į Atsakovą pagal 2008 m. rugpjūčio 6 d. Neprotestuotiną paprastąjį vekselį, be to, pradinis kreditorius Atsakovui registruotu paštu išsiuntė 2010 m. sausio 29 d. pranešimą apie reikalavimo teisių perleidimą ir 2011 m. balandžio 11 d. Ieškovas išsiuntė Atsakovui registruotu paštu reikalavimą sumokėti skolą pagal 2008 m. rugpjūčio 6 d. Neprotestuotiną paprastąjį vekselį bei 2009 m. rugpjūčio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties kopiją adresu, kurį Atsakovas buvo nurodęs minėtame vekselyje, kaip adresą kontaktams. Duomenų šioje civilinėje byloje apie tai, kad minėti siųsti dokumentai Atsakovui visgi nebuvo įteikti (ar grįžo neįteikti), nėra, ir šalys tokių rašytinių įrodymų į šią civilinę bylą nepateikė, todėl sprendė, kad Atsakovas visgi buvo tinkamai informuotas apie reikalavimo teisių perleidimą naujam kreditoriui, t. y. Ieškovui. Teismas sutiko su Ieškovo argumentais apie tai, kad Atsakovas neįrodė tų aplinkybių, jog dėl kreditoriaus kaltės jis sąžiningai suklydo ir įvykdė prievolę ne tam kreditoriui, todėl teismas konstatavo, kad Atsakovas, sumokėdamas pinigus O. Z., veikė savo asmenine rizika ir tai negali būti laikoma tinkamu prievolės įvykdymu Ieškovo atžvilgiu. Atsakovas neįrodė ir tų aplinkybių, jog jis tinkamai informavo tiek Ieškovą, tiek pradinį kreditorių apie reikalavimo teisių perleidimą. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teismas paradė išvadą, kad Ieškovo ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu Atsakovas prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, dėl ko buvo priimtas iš esmės neteisingas teismo sprendimas. Nurodė, kad pradinis kreditorius tik po pusmečio, t. y. 2010 m. vasario mėn., ėmėsi veiksmų informuoti Atsakovą apie 2009 m. rugpjūčio 4 d. įvykusį reikalavimo perleidimą. Ieškovas tokį veiksmą atliko dar vėliau – 2011 m. balandžio 11 d. Taigi, Atsakovas, nebūdamas informuotas apie teisių perleidimą, pagrįstai laikė pradinį kreditorių tinkamu kreditoriumi. Atsižvelgdamas į tai, kad pradinis kreditorius turėjo įsiskolinimų O. Z., Atsakovas skolą tiesiogiai sumokėjo jai. Pradinis kreditorius apie tai buvo informuotas. Teigia, kad sumokėjęs O. Z. skolą, jis įgijo priešpriešinį reikalavimą pradiniam kreditoriui. Pažymėjo, kad teisių perleidimo metu buvo suėjęs mokėjimo terminas. Pradinis kreditorius ėmėsi priemonių informuoti Atsakovą apie teisių perleidimą tik po to, kai Atsakovas iš dalies padengė jo skolą O. Z., t. y. 2010 m. vasario mėn., todėl padarė išvadą, kad reikalavimų teisių perleidimo sutartis surašyta atbulinė data. Teigia, kad jis įgijo priešpriešinį reikalavimą pradiniam kreditoriui, nežinodamas apie teisių perleidimą. Apie jį jis sužinojo tik 2010 m. vasario 17 d. Taigi, remiantis CK 6.108 straipsniu, Atsakovo sumokėtos sumos turėjo būti įskaitytos į Ieškovo prašomas priteisti sumas. Atsakovas taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo jam neteismingą bylą, todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo, nurodyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Pateiktame ieškinyje Ieškovas nurodė, kad Atsakovo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Atsakovas savo gyvenamąją vietą taip pat nurodė (duomenys neskelbtini). Nesant duomenų, patvirtinančių, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo veiklos teritorija civilinės bylos iškėlimo dieną buvo pagrindinė Atsakovo vieta, pirmosios instancijos teismas Ieškovo ieškinį privalėjo atsisakyti priimti kaip neteismingą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Ieškovas prašė jį atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pradinis kreditorius nėra sudaręs jokių sandorių dėl skolos perkėlimo bei nėra ir nebuvo gavęs jokio pranešimo apie skolos perkėlimą, reikalavimo perleidimą ar skolos už jį sumokėjimą O. Z.. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pradinis skolininkas nurodė nesutinkantis su skolos perkėlimu ir pripažino esąs skolingas O. Z.. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad pradinio kreditoriaus skola buvo perkelta Atsakovui ir kad pradinis kreditorius sutiko su tokiu neva įvykusiu skolos perkėlimu. Nurodė, kad Atsakovas byloje neįrodė, jog kada nors įgijo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus pradiniam kreditoriui. Pažymėjo, kad Ieškovas, vadovaudamasis 2009 m. rugpjūčio 4 d. reikalavimo perleidimo sutartimi ir pradinio kreditoriaus suteikta informacija apie Atsakovą, pagrįstai laikė, kad paskutinė Atsakovo žinoma gyvenamoji vieta yra Vilniaus mieste. Šiuo adresu buvo siųsti pranešimai apie reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymą. Atsakovas šiuos pranešimus gavo. Be to, Atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimo dėl jos teismingumo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo, nurodyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte, t. y. kad Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjo jam neteismingą bylą. Anot Atsakovo, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Kuprionių k., Trakų r., todėl byla negalėjo būti nagrinėjama Vilniaus miesto apylinkės teisme.
Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas atvejis, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.
Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis - vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą svarbu nustatyti, ar nėra pažeidžiamos teismingumo taisyklės bei tinkamai įgyvendinama ieškovo, kaip fizinio asmens, teisė į teisminę gynybą. Pažymėtina, kad CPK 34 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teismas, laikydamasis teismingumo taisyklių, priimtą bylą turi išspręsti iš esmės, nors vėliau ji taptų teisminga kitam teismui. Šios teisės normos tikslas – išvengti bylos vilkinimo, pasiekti teisinį rezultatą per įmanomai trumpiausią laiką ir atitinka CPK įtvirtintus proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus.
Iš bylos duomenų matyti, kad kreditoriaus V. R. pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo teisme gautas 2012 m. birželio 1 d. ir priimtas nepažeidžiant teismingumo taisyklių (b. l. 1). Išsiuntus skolininkui (Atsakovui) pareiškimo su priedais, teismo įsakymo, teismo pranešimo ir 2012 m. birželio 5 d. nutarties kopiją paaiškėjo, kad skolininko gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) (b. l. 14, 17). Nors bylos eigoje paaiškėjo kitas skolininko buveinės adresas, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas, priėmęs kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, bei išdavęs teismo įsakymą nepažeidžiant teismingumo taisyklių, remiantis CPK 34 straipsnio 1 dalimi turėjo teisę ją nagrinėti ir spręsti kreditoriaus ieškinio priėmimo klausimą. Be to, Atsakovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme klausimo dėl neteisėtos sudėties teismo nekėlė ir prašymo bylą perduoti nagrinėti kitam teismui nereiškė. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog pagrindo pripažinti esant absoliučiam negaliojimo pagrindui byloje nėra.
Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegijos manymu, apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme (CPK 327 straipsnyje) nustatytais atvejais. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui išimtinumas yra svarbus proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams įgyvendinti, bylinėjimosi trukmei sutrumpinti ir operatyvesniam teismo procesui užtikrinti, t. y. asmens teisė, kad jo byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką, gali būti užtikrinta tik tada, kai byla nuosekliai judės iš žemesnės į aukštesnę teisminę instanciją ir nebus nepagrįstai grąžinama žemesnei teisminei instancijai nagrinėti iš naujo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla turi būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Todėl Atsakovo prašymas panaikinti ginčo sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui netenkintinas.
Nagrinėjamuoju atveju tarp šalių kilo ginčas ar Ieškovas turi teisę reikalauti iš Atsakovo grąžinti lėšas pagal tarp pradinio kreditoriaus ir Atsakovo sudarytą 2008 m. rugpjūčio 6 d. Neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jei Atsakovas O. Z., t. y. pradinio kreditoriaus kreditoriui, sumokėjo dalį pradinio kreditoriaus įsipareigojimą pagal 2007 m. gruodžio 11 d. Neprotestuotiną paprastąjį vekselį.
Byloje nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 6 d. Neprotestuotinu paprastuoju vekseliu Atsakovas įsipareigojo pradiniam kreditoriui iki 2008 m. rugpjūčio 8 d. (imtinai) sumokėti 10 300, 00 Lt sumą (b. l. 3, 50). 2009 m. rugpjūčio 4 d. tarp pradinio kreditoriaus ir Ieškovo buvo sudaryta Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, pagal kurią Ieškovas įgijo 10 300, 00 Lt sumai reikalavimo teisę į Atsakovą pagal 2008 m. rugpjūčio 6 d. Neprotestuotiną paprastąjį vekselį (b. l. 4). Apie reikalavimo teisių perleidimą Atsakovas buvo informuotas pradinio kreditoriaus 2010 m. vasario 17 d. siųstu 2010 m. sausio 29 d. pranešimu, ir Ieškovo 2011 m. balandžio 11 d. siųstu 2011 m. balandžio 12 d. reikalavimu sumokėti skolą pagal 2008 m. rugpjūčio 6 d. Neprotestuotiną paprastąjį vekselį bei 2009 m. rugpjūčio 4 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį (b. l. 5-6). Iš 2007 m. gruodžio 11 d. Neprotestuotino paprastojo vekselio turinio matyti, kad pradinis kreditorius įsipareigojo O. Z. iki 2008 m. sausio 11 d. (imtinai) sumokėti 40 000, 00 Lt sumą (b. l. 42). 2009 m. gruodžio 29 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartyje nustatyta, jog Atsakovas įgijo 40 000, 00 Lt sumai reikalavimo teisę į pradinį kreditorių pagal 2007 m. gruodžio 11 d. Neprotestuotiną paprastąjį vekselį (b. l. 40). 2012 m. rugpjūčio 28 d. pranešimu O. Z. patvirtino, jog Atsakovas apmokėjo dalį pradinio kreditoriaus vekselio – 12 800, 00 Lt (b. l. 39). 2009 m. gruodžio 20 d. pakvitavime nurodyta, jog O. Z. patvirtino tą aplinkybę, kad Atsakovas yra sumokėjęs 12 000, 00 Lt sumą (b. l. 19).
Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad CK 6.50 straipsnio nuostata leidžia jam įvykdyti pradinio kreditoriaus egzistuojančią prievolę O. Z., todėl toks prievolės už jį įvykdymas suteikia jam priešpriešinį reikalavimą pradinio kreditoriaus atžvilgiu. Taip pat mano, kad remiantis CK 6.108 straipsniu, įgijęs reikalavimo teisę pradiniam kreditoriui, šią sumą jis gali įskaityti į Ieškovo prašomas priteisti sumas.
Pagal CK 6.50 straipsnio 1 dalį prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad Atsakovas už pradinį kreditorių įvykdė prievolę atsiskaityti su O. Z. pagal 2007 m. gruodžio 11 d. Neprotestuotiną paprastąjį vekselį ir tokiu būdu Atsakovui perėjo kreditoriaus teisės, susijusios su pradiniu kreditoriumi. Byloje nėra duomenų, kad tarp Atsakovo ir pradinio kreditoriaus būtų toks susitarimas, kuriuo šalys susitarė, jog būtent Atsakovas įvykdys prievolę O. Z. ir jam po to pereis kreditoriaus teisės.
Pagal CK 6.50 straipsnio 2 dalį kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus šio CK 6.51 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį. Šios nuostatos tikslas yra susijęs su skolininko pagrįstu interesu įvykdyti prievolę asmeniškai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pradinis kreditorius neturėjo galimybės arba neketino pats atsiskaityti su O. Z., dėl to šią prievolę įvykdė Atsakovas. Be to, byloje nepateikta įrodymų, kad pradinis kreditorius, dar prieš Atsakovui įvykdant prievolę, būtų žinojęs, jog prievolę atsiskaityti su O. Z. įvykdys būtent Atsakovas. Pradinis kreditorius neturėjo galimybės pasinaudoti CK 6.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise paprieštarauti tokiam įvykdymui. Teisėjų kolegijos manymu, trečiasis asmuo turi informuoti skolininką, kad už jį vykdo prievolę kreditoriui, nes skolininkas dėl įvairių priežasčių (pavyzdžiui, nenoro įgyti kito kreditoriaus arba asmeninių priežasčių) turi teisę prieštarauti tokiam įvykdymui. Taigi tam, kad pagal CK 6.50 straipsnį trečiojo asmens atlikti veiksmai galėtų būti pripažinti prievolės įvykdymu už skolininką, byloje turi būti tai patvirtinančių įrodymų. Tokiais įrodymais gali būti skolininko prašymas ar kiti duomenys, kurie patvirtintų trečiojo asmens iniciatyvą įvykdyti skolininko prievolę. Nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nenustatyta. Priešingai, pradinis kreditorius 2012 m. lapkričio 28 d. parengiamojo teismo posėdžio metu pareiškė nesutinkantis, kad Atsakovas už jį vykdytų jo prievolę O. Z.. Tokiu būdu bylos duomenys nepatvirtina, kad tarp pradinio kreditoriaus ir Atsakovo susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, kilę iš trečiojo asmens (Atsakovo) teisės įvykdyti prievolę kreditoriui (O. Z.) už skolininką (pradinį kreditorių) ir kreditoriaus teisių perėmimu (CK 6.50 straipsnis). Pripažinus, kad Atsakovo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip prievolės įvykdymas už pradinį kreditorių, nėra pagrindo tvirtinti, kad Atsakovui pagal CK 6.50 straipsnio 3 dalį perėjo kreditoriaus teisės, taigi ir spręsti, kad Atsakovas gali vadovautis CK 6.108 straipsniu.
Atsakovas apeliaciniame skunde patvirtino, kad apie 2009 m. rugpjūčio 4 d. tarp pradinio kreditoriaus ir Ieškovo sudarytą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį jis sužinojo 2010 m. vasario 17 d. Ginčo dėl šio reikalavimo teisių perleidimo fakto teisėtumo nėra. Atsakovui apeliaciniame skunde nepateikus argumentų ir įrodymų, paneigiančių Ieškovo teisę į reikalavimų tenkinimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Išnagrinėjus apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.