Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimu (II t., b. l. 136–152) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas pripažino, kad pareiškėjo R. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas laikymo kamerose sąlygas nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2015 m. liepos 23 d. buvo pažeista, o kitą reikalavimų dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2015 m. liepos 23 d.

Teismas, spręsdamas, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasmę, atsižvelgė į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencija dėl ieškinio senaties termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013), vadovavosi Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis. Nustatęs, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Atsakovas pateikė dokumentus, kad pareiškėjas su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių TI tvarka bei sąlygomis, su baudžiamąja atsakomybe dėl laisvės atėmimo įstaigos darbo dezorganizavimo yra supažindintas atvykus į įstaigą, gavo informacinį lankstinuką. Nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. birželio 1 d. (pagal spaudą ant voko), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodytų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas nusprendė, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido trejų metų senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. Kadangi atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl neturtinės žalos priteisimo nurodytu laikotarpiu nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už paminėtą laikotarpį taikė ieškinio senaties terminą.

Teismas taip pat vadovavosi CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, 2014 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014 dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių. Pareiškėjo teigimu, negali būti taikomas reikalavimo senaties terminas, nes nėra pasibaigęs bausmės atlikimo laikotarpis, be to, ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams. Teismo nuomone, tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti trejų metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Byloje nebuvo duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus, kaip padarė šiuo atveju) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Teismas pripažino, kad, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo, nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2012 m. gegužės 31 d.

Teismas nustatė, kad ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2015 m. liepos 23 d. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinę žalą grindė tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų ir kameros buvo perpildytos, todėl pažeistas minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo daug kartų viršytas drėgmės lygis, vėdinimo pro langus nepakako, vasaros metu sienos būdavo drėgnos, žiemą – ties langu apšerkšnijusios, nuolat laikosi pelėsis, grybelis, byra tinkas. Teismas įvertino Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 21 d. patikrinimo aktą Nr. EP-391 (patikrinimas atliktas 2012 m. rugsėjo 19 d.), 2013 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo aktą Nr. EP-300 (patikrinimas atliktas 2013 m. rugsėjo 4 d.) (kameroje Nr. 50 patikrinimo metu buvo pareiškėjas, o kameroje Nr. 45 pareiškėjas buvo 2013 m. rugpjūčio 29 d.–2013 m. rugsėjo 4 d.), 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-254 (patikrinimas atliktas 2012 m. birželio 25 d.), 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-224 (patikrinimas atliktas 2013 m. birželio 26 d.), 2013 m. sausio 17 d. patikrinimo aktą Nr. EP-3 (patikrinimas atliktas 2013 m. sausio 14 d.) (kameroje Nr. 18 patikrinimo metu buvo pareiškėjas), Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. birželio 11 d. pažymą Nr. 62/08-675 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuoto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo 39, 40 punktais. Remdamasis aptartais rašytiniais įrodymais, teismas konstatavo, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog gyvenamosiose patalpose jis buvo priverstas 23 val. per parą kvėpuoti tabako dūmais, nes atsakovas tinkamai nepasirūpino dėl draudimo rūkyti gyvenamojoje patalpoje įgyvendinimo. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 14 punktu, atsižvelgė į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-254 ir 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-224. Nustatė, kad pareiškėjo žalingas įprotis yra rūkymas, o per kalinimo laikotarpį Šiaulių TI prašymų apie pasikeitusius žalingus įpročius ar prašymų perkelti į nerūkančiųjų kamerą nebuvo gauta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Nebuvo įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, nurodydamas, jog yra nerūkantis, ir prašė užtikrinti jo teisę būti gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Šiaulių TI neteisėtas veikimas ar neveikimas nenustatytas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog nebuvo laikomasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. vasario 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-176/2013, 2013 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-496/2013. Atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą. Dabartinė Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti šios higienos normos reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčo laikotarpis yra 2012 m. birželio 1 d.–2015 m. liepos 23 d., turėjo būti vadovaujamasi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, t. y. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimais. Teismas atkreipė dėmesį, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas taip pat buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81–82 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 29 p., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog buvo priverstas skalbti ir džiovinti rūbus gyvenamosiose patalpose, rūbai privalo būti skalbiami ir džiovinami nemokamai. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64, 67 punktais, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 44 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintu Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašu, atsižvelgė į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-254, 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-224, 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktą Nr. EP-406. Nustatė, kad pareiškėjas asmeninėje sąskaitoje pinigų turėjo, prašymų dėl paramos skyrimo taip pat nebuvo pateikęs. Paminėtose teisės normose nėra įsakmiai nurodyta, kad asmenų drabužiai turi būti skalbiami nemokamai, laisvės atėmimo vietos turi tik pareigą sudaryti galimybę kalintiems asmenims išsiskalbti savo drabužius. Nesant imperatyvaus nurodymo tai daryti nemokamai bei atsižvelgiant į tai, jog neturintiems pinigų asmenims yra galimybė išsiskalbti viršutinius rūbus kreipusis dėl paramos skyrimo, teismo nuomone, Šiaulių TI administracija, nustatydama viršutinių drabužių skalbimo tvarką, nepažeidė teisės normų. Pareiškėjo skundo dalį dėl to, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis drabužius, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Skalbimo organizavimą ir valymo tvarką Šiaulių TI reglamentuoja patvirtinti vidaus teisės aktai. Teismas negalėjo konstatuoti, jog Šiaulių TI pažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punktą ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog tik kartą per savaitę buvo suteikiama galimybė šiltu vandeniu prausti kūną duše. Teismas atsižvelgė į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-254, 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-224, 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktą Nr. EP-406, Šiaulių tardymo izoliatoriaus Kalinamųjų ir nuteistųjų maudymosi dušuose grafikus. Teismas nelaikė, kad Šiaulių TI netinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę prausti kūną ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog Šiaulių TI vienai valandai per parą buvo išvedama pasivaikščioti, pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, o viena valanda – per trumpas laiko tarpas. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 18.4 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, įvertino Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-254, 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-224, 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktą Nr. EP-406, atsižvelgė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ ir IV-ojo aukšto pasivaikščiojimo kiemelių schemą. Pažymėjo, kad, pagal Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punktą, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodė pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-757/2013. Įvertinęs teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo vietos, laiko ir dydžio įrengimo atmestini.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog pelėsis, tabako dūmai sukėlė kosulį, alergiją, lengvą dusulį, susirgo (duomenys neskelbtini). Teismas susipažino su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašais, nustatė, kad jam visada būdavo suteikiama medicininė pagalba, išrašomi vaistai, jokių įrašų dėl psichologinio išsekimo, atsiradusių fobijų, agresyvumo ir dirglumo nėra užfiksuota. Teismas negalėjo konstatuoti, kad dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, jog jam nebuvo suteikiamas gydymas, medicininė pagalba.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog lovos Šiaulių TI turi būti keičiamos kas 10 metų. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Nustatė, jog Šiaulių TI metalines lovas keičia pagal poreikį bei suimtųjų (nuteistųjų) prašymus. Pareiškėjas į įstaigos administraciją niekada nesikreipė dėl netinkamos lovos kokybės, nereiškė pretenzijų, neprašė jos pakeisti, todėl nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog atvykęs į Šiaulių TI jis nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 5 dalimi, pažymėjo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI naujai atvykusių asmenų supažindinimas su laikymo įstaigoje tvarka buvo vykdomas vadovaujantis 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1/01-316 patvirtintu Naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašu (8 p.). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis, gavo informacinį lankstinuką, todėl ši skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog jis buvo nuolat kilnojamas iš vienos kameros į kitą, tai sukėlė jam daug nepatogumų, sunkumų, orumo pažeminimą. Teismas įvertino Šiaulių tardymo izoliatoriaus Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015 m. lapkričio 20 d. pažymą Nr. 20/01-5743 ir padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė ir nepagrindė atsakovo neteisėtų veiksmų perkeliant jį iš vienos kameros į kitą, nenurodė, kokius teisės aktus atsakovas pažeidė ar kokių teisės aktų nevykdė, todėl ši pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktu, konstatavo, jog pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Pažymėjo, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, todėl yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Remiantis šia praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. pagal CK 6.271 straipsnio prasmę neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiaulių TI administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos, atsižvelgė į Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), pagal kuriuos teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą priteisti dėl jo paties patirtų nepatogumų, išgyvenimų kankinančiomis ir žeminančiomis gyvenimo sąlygomis piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ naudai, pats apibrėžė skundo ribas, todėl teismas pagal pareiškėjo apibrėžtas skundo ribas nagrinėjo jo iškeltus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Teismas vadovavosi CK 6.101 straipsniu, 6.102 straipsnio 3 dalimi, 6.250 straipsniu. Pažymėjo, jog neturtinė žala gali būti padaroma tik asmeniui, ji yra neatsiejama nuo žalą patyrusio asmens ir jos atlyginimas yra neatsiejamas nuo šią žalą patyrusio asmens. Teismas ex officio (lot. k. pagal pareigas) konstatavo, jog, vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalimis, 1.80 straipsnio 1 dalimi, 6.102 straipsnio 3 dalimi, reikalavimo teisės perleidimas šiuo atveju yra draudžiamas, todėl pasirašyta 2015 m. birželio 20 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kuria pareiškėjas perleidžia nevyriausybinei organizacijai „Iustitia est fundamentum“ reikalavimo teisę skelbiamam sprendimui šioje byloje, kuriuo priteisiama piniginė kompensacija už padarytą žalą, yra niekinė ir negaliojanti. Teismas nurodė, kad byloje nėra reikalavimo priteisti neturtinę žalą, išreikštą pinigine išraiška, pareiškėjui. Teismo posėdžio metu pareiškėjas kelis kartus nurodė, kad jam pinigų nereikia. Nesant reikalavimo priteisti neturtinę žalą pačiam pareiškėjui, esant teismo konstatavimui, kad 2015 m. birželio 20 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, teismas padarė išvadą, kad piniginės kompensacijos priteisimas trečiajam suinteresuotam asmeniui nėra galimas, todėl reikalavimą priteisti 11 000 Eur piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ naudai atmetė.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos priteisimo, atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga ir nepaneigta, todėl šios abejonės vertintinos pareiškėjo naudai. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas bei tinkamos gyvenimo sąlygos, atsižvelgiant į visus skunde ir papildomuose skunduose ar teismo posėdžio metu išdėstytus argumentus bei atsikirtimus į juos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės dėl per mažai tenkančio ploto buvo ilgas, dalį to laiko pareiškėjui teko didesnis plotas, nei tai nustatyta teisės aktų, pažymint, kad pareiškėjas nereikalauja priteisti piniginę kompensaciją būtent jam, t. y. nesant reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais, šioje byloje yra galimas tik pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimą pripažinimas, kaip pakankama satisfakcija už jo patirtus teisės pažeidimus.