Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-2806-362/2015

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-12-29
Bylos Nr.: I-2806-362/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-01765-2015-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas: R. Š.
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių

Kategorijos

1.15.2.3.2Neturtinė žala

Administracinė byla Nr. I-2806-362/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01765-2015-3Procesinio sprendimo kategorija:1.15.2.3.2.; 3.21 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 29 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Arvydas Martinavičius,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,

dalyvaujant pareiškėjui R. Š., jo atstovui ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ pirmininkui Ričardui Mironovui,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. atstovo nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ pirmininko Ričardo Mironovo pasirašytus skundą ir patikslintą skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo R. Š. atstovo nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ pirmininko Ričardo Mironovo pasirašytas skundas ir patikslintas skundas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. Š. savo skunde ir patikslintame skunde nurodo, kad jis nuo 2011-06-17 iki 2015-07-23 buvo periodiškai kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės normas. Jam nebuvo sutektas teisės aktais numatytas kameros plotas, kamerose buvo iki 10 asmenų, tad ploto teko mažiau, nei numato įstatymai. Kamerose drėgna, papildomo vėdinimo sistemos nėra, pelėsis, kas tiesiogiai veikė jo sveikatą, dėl to jis net susirgo tuberkulioze, gulimas inventorius netvarkingas, sulūžęs, nors jį privaloma keisti kas 10 metų, tai padaryta nebuvo. Sanitariniai mazgai pilnai neatitverti, dėl ko kameroje tvyrojo smarvė, atskiros ventiliacijos nėra, į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę, o pasivaikščioti buvo leidžiama tik vieną valandą per dieną, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži. Jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nebuvo užtikrinta galimybė rūkyti ne gyvenamosiose patalpose. Dažnai buvo kilnojamas iš kameros į kamerą. Nebuvo užtikrinta galimybė skalbti apatinius ir viršutinius rūbus. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų jis patyrė didelius nepatogumus, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, buvo pažemintas orumas, dvasiniai sukrėtimai, kankino nemiga, dažnai skaudėjo galvą, pasidarė agresyvus ir dirglus, sutriko sveikata, tuo pačiu jam padaryta neturinė žala. Skunde ir patikslintame skunde pareiškėjas R. Š. prašė priteisti jam dėl patirtos neturtinės žalos 11 000 Eur, o 2015-11-05 gautame patikslintame skunde prašė priteisti neturinę žalą nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ naudai. Ieškinio senaties termino prašė netaikyti, nes, jo nuomone, ieškinio senaties terminas prasideda, atlikus bausmę.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus pateiktos pažymos, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2011-06-17 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2015-07-23. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikytina senatis, buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 18,55,101,63,86,14,45,50,8,13,5,77,25,36, kameroje būdavo 1-10 asmenų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,86 kv. m iki 18,7 kv. m gyvenamasis plotas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu buvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas. Nustatyta, jog kameroje Nr. 18,8 reikalingas remontas, per žema oro temperatūra, santykinis oro drėgnumas atitinka normą. Kameroje Nr. 45 oro temperatūra, oro drėgnumas atitinka normas, reikalingas remontas, kameroje Nr. 50 reikalingas remontas. Kamerose dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, nors patys suimtieji dažnai gadina elektros instaliaciją, langai skaidraus stiklo. Lovos keičiamos pagal pareikalavimą. Kamerose yra įrengti klozetai pagal įstatymo reikalavimus, kurie atskirti taip pat pagal įstatymo reikalavimus sienele, ne mažesne kaip 1,5 m aukščio. Pagal teisės aktų reikalavimus suimtiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė naudotis pirtimi ar dušu. Apatiniai ir viršutiniai rūbai skalbiami teisės aktais nustatyta tvarka, laisvalaikio užimtumo programa vykdoma. Pasivaikščiojimai vykdomi pagal nustatytą tvarką. Rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančių. Perkėlimai iš kameros į kamerą vykdomi teisės aktais nustatyta tvarka. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų

Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Byloje pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-06-11 pažyma Nr. 60/09-19835 „Dėl R. Š.“ (I t., 36–46 b. l.), iš kurios matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo nuo 2011-06-17 iki 2014-02-21. 2015-10-16 pažymoje Nr. 60/09-34411 „Dėl R. Š.“ (II tomas, b. l. 53–55) nurodyta, kad pareiškėjas ŠTI buvo laikomas iki 2015-07-23.

Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Juo labiau, atsakovas pateikė dokumentus, kad pareiškėjas R. Š. su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje tvarka bei sąlygomis, su baudžiamąja atsakomybe dėl laisvės atėmimo įstaigos darbo dezorganizavimo, yra supažindintas atvykus į įstaigą, nformacinį lankstinuką gavo (II tomas, b. l. 42–44).

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. birželio 1 d. (pagal spaudą ant voko, I t., 21 b. l.), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2011-06-17 iki 2012-05-31 imtinai. Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už aukščiau nurodytus laikotarpius nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Šiuo atveju pareiškėjo atstovas skunde nurodė, kad pareiškėjui negali būti taikomas reikalavimo senaties terminas, nes nėra pasibaigęs bausmės atlikimo laikotarpis ir tik pasibaigus bausmės laikotarpiui, prasideda reikalavimo ieškinio senaties terminas. Be to, ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams. Teismo nuomone, tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjui reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už aukščiau nurodytą laikotarpį ir teismas šiuo atveju vadovaujasi nacionaline teise – LR civilinio kodekso nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2014-10-30 nutartis byloje Nr. A-575-1559/2014). Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus, kaip padarė šiuo atveju) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo R. Š. nuo 2011-06-17 iki 2012-05-31 imtinai reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas R. Š. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo periodiškai nuo 2011-06-17 iki 2015-07-23, ginčui aktualus laikotarpis yra 2012-06-01 iki 2015-07-23.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteista 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už visą kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį. Neturtinę žalą grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų. Teigia, jog kameros buvo pilnos, todėl pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Byloje pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-09-12 pažyma Nr. 60/09-19835 „Dėl R. Š.“ (I t., 36–46 b. l.), iš kurios matyti, kad pareiškėjas aptariamu laiku periodiškai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2012-06-05 iki 2014-02-21 (354 dienas) bei pažyma Nr. 60/09-34411 „Dėl R. Š.“ (II tomas, b. l. 53–55) iš kurios matyti, kad pareiškėjas ŠTI buvo laikomas iki 2015-07-23 (30 dienų). Iš viso – 384 dienas.

Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas 81 dieną nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, o 303 dienas buvo laikomas, kai pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, t. y. atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Vertindamas pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, teismas atsižvelgia į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams. Kai kamerų plotai yra užstatyti suimtųjų lovomis, jose įrengti tualetai, kriauklės, pastatytas stalas, spintelė daiktams susidėti, tai suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, suimtieji beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje jie galėtų judėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbtas teisės aktas ir būtent jis konkrečiai reglamentuoja aktualų teisinį reguliavimą.

Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas

Pareiškėjas skunduose nurodo, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo daug kartų viršytas drėgmės lygis, vėdinimo pro langus nepakako. Vasaros metu sienos būdavo drėgnos, žiemą – ties langu apšerkšnijusios, nuolat laikosi pelėsis, grybelis, byra tinkas.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras kameras Nr. 18 ir 8 tikrino 2012-09-19 (2012-09-21 patikrinimo aktas Nr. EP-391). Nustatyta, kad kamerose reikalingas remontas. 2013-01-14 nustatyta, kad kameroje Nr. 18 būtinas remontas, oro temperatūra 13,1 C, santykinė oro drėgmė 41,4 proc. Kameroje Nr. 8 būtinas remontas, oro temperatūra 17,5 C, santykinė oro drėgmė 58,7 proc. Šiaulių visuomenės sveikatos centras kameras Nr. 45, 50 ir 8 tikrino 2013-09-04 (2013-09-05 patirkinimo aktas Nr. EP-300). Nustatyta, kad kameroje Nr. 45 reikalingas remontas, oro temperatūra 18,5 C, santykinė oro drėgmė 58,2 proc. Kameroje Nr. 50 reikalingas remontas, kameroje Nr. 8 patikrinimo metu vyko remonto darbai.

Atsakovas pateikė 2012 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. EP-254 (I t., 76–81 b. l., patikrinimas atliktas 2012 m. birželio 25 d.). Patikrinimo akte konstatuota, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais, priėmimo-paskirstymo skyriuje laikino sulaikymo kamerose visų kamerų patalpos, sanitariniai įrenginiai išvalyti, priėmimo-paskirstymo skyriuje kabinos tvarkingos, išvalytos, visur pateikta informacija, kad rūkyti draudžiama.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 (patikrinimas atliktas 2013 m. birželio 26 d., 3 t., 18–25 b. l.) konstatuota, kad priėmimo-paskirstymo skyriuje laikino sulaikymo kamerose visų kamerų patalpos, sanitariniai įrenginiai išvalyti, priėmimo-paskirstymo patalpoje (švarinimo patalpoje) natūralaus apšvietimo nėra, patalpa įrengta rūsio patalpoje. Ją valo ūkio būrio tvarkinys. Patalpų ir plastmasinių indų (į kuriuos kratos metu dedami suimtųjų daiktai) valymui dezinfekcinių medžiagų tvarkinys nenaudoja. Kilimėlių, kratos indų dezinfekavimą atlieka dezinfektorė. Valymo inventorius laikomas atskiroje patalpoje. Priėmimo-paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos, kabinos tvarkingos, išvalytos. Rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose režiminio korpuso apgyvendinimo kamerose, pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. sausio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-3 (I tomas, b. l. 55–60) nurodyta, kad apgyvendinimo kameroje Nr. 18 (joje patikrinimo metu buvo pareiškėjas) patalpa. Įrenginiai nešvarūs, ant sienų, lubų matosi pelėsis, sienos aprašinėtos, purvinos, sienų dažų danga atsilupusi, patalpoje būtinas remontas. Patalpoje neužtikrintas gyvenamosios patalpos pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir k. t.), nes sienos, baldai, durys purvini. Oro temperatūra 13,1 C, santykinė drėgmė 41,4 proc.

2013 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo akte Nr. EP-300 (I tomas, b. l. 61–67) nurodyta, kad kameroje Nr. 50 (joje patikrinimo metu buvo pareiškėjas) yra pelėsis, ant sienų matosi vandens nubėgimo žymės, kameroje reikalingas remontas. Tualetas atskirtas užuolaidomis, veidrodžio nėra. Kameroje Nr. 45 (joje pareiškėjas buvo 2013-08-29 – 2013-09-04) sienos suskilusios, patalpoje reikalingas remontas, nėra veidrodžio. Taip pat nurodyta, kad patikrinimo metu nevertinta lovų nusidėvėjimas, spintelių įrengimas maisto ar higienos priemonių laikymui, net to HN 76:2010 nereglamentuoja.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. birželio 11 d. pažymoje Nr.62/08-675 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje” (I t., 47–50 b. l.) nurodoma, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Šiaulių tardymo izoliatoriaus visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų. Pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja. Gyvenamosiose patalpose įrengtas dirbtinis apšvietimas, kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi – keturios dienos šviesos lempos ir dirbtinė naktinė šviesa. Gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo 39 punkte nustatyta, kad tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro – svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tuo metu gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tuo metu gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. 40 punkte numatyta, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su tinkamu kalinimo patalpos vėdinimu ir apšvietimu, pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Paprastai šis aspektas vertinamas kitų kalinimo sąlygų kontekste.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų.

Dėl rūkančių asmenų kamerose

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose jis buvo priverstas 23 valandas per parą kvėpuoti tabako dūmais, teigia, jog atsakovas tinkamai nepasirūpino dėl draudimo rūkyti įgyvendinimo gyvenamojoje patalpoje.

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 (I t., 76–81 b. l., patikrinimas atliktas 2012 m. birželio 25 d.) konstatuota, kad visur pateikta informacija, kad rūkyti draudžiama. 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 (I tomas, b. l. 84–91) nurodyta, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose rėžiminio korpuso apgyvendinimo kamerose, pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą.

Iš pareiškėjo sveikatos istorijoje esančio pirminės gydytojų apžiūros lapo (I t., 129 b. l.) matyti, kad prie pareiškėjos žalingų įpročių priskiriamas rūkymas. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015-06-18 pažymoje Nr. 20/01-3188 (I tomas, b. l. 121) nurodyta, kad per R. Š. kalinimo laikotarpį Šiaulių tardymo izoliatoriuje iš jo prašymų apie jo pasikeitusius žalingus įpročius, ar prašymų perkelti į nerūkančiųjų kamerą nebuvo gauta.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo su nerūkančiais būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją raštu.

Pažymėtina, kad neturima įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis, ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad nebuvo laikomasi HN 76:2010 21 punkto reikalavimų.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 nurodoma, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nustatanti laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 p.), nors ir taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, tačiau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms visgi yra taikomi tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šio pobūdžio bylose (vertinant pareiškėjų statusą) nurodoma, kad atsakovui tenka pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl higienos normos reikalavimų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi higienos normos 21 punkte nustatytų reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-176/2013; 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-496/2013).

Žemesnės instancijos teismas

Šiuo atveju atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant higienos normos 21 punktą. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad dabartinė Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčo laikotarpis yra 2012-06-01 – 2015-07-23, turėjo būti vadovaujamasi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, šiuo atveju – Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimais.

Atkreiptinas dėmesys, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas taip pat buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą Savenkovas prieš Lietuvą byloje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02, 81-82 p.). Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m aukščio) sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Byloje nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI).

Dėl galimybės skalbti ir džiovinti išskalbtus drabužius

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo priverstas skalbti ir džiovinti rūbus gyvenamosiose patalpose. Teigia, kad rūbai privalo būti skalbiami ir džiovinami nemokamai.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 67 punktas nustato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Atsakovas pateikė 2012 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. EP-254 (I t., 76–81 b. l.), kuriame konstatuota, kad asmenys apatiniais ir specialiaisiais viršutiniais drabužiais neaprūpinami. Švarių skalbinių patalpoje atliktas remontas. Įstaigoje švarių ir nešvarių skalbinių srautai nesusikerta. Lovos skalbinių išdavimas registruojamas suimtojo kortelėje „Asmeninė sąskaita“. Pagal Šiaulių tardymo izoliatoriuje patvirtintą suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarką, viršutiniai drabužiai 1 kartą per mėnesį gali būti atiduodami skalbimui ar cheminiam valymui. Apatiniai rūbai ir asmeninė patalynė yra skalbiami Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbykloje, skalbimo grafiką derinant su suimtųjų maudymosi duše grafiku.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 konstatuota, kad daiktų sandėlyje švarių ir nešvarių skalbinių srautai nesusikerta. Lovos skalbinių išdavimas registruojamas suimtojo kortelėje „Asmeninė sąskaita“. Pagal Šiaulių tardymo izoliatoriuje patvirtintą suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarką, viršutiniai drabužiai 1 kartą per mėnesį gali būti atiduodami skalbimui ar cheminiam valymui. Apatiniai rūbai ir asmeninė patalynė yra skalbiami Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbykloje, skalbimo grafiką derinant su suimtųjų maudymosi duše grafiku.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 (I t., 100–103 b. l.) konstatuota, kad laikomiems asmenims sudaromos sąlygos keisti lovos skalbinius arba perduoti skalbti asmeninę patalynę bei apatinius rūbus (vedamas registravimo žurnalas).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte nurodyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos apraše, patvirtintame Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012-11-20 įsakymu Nr. 1/01-236 nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) viršutinių skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius, vadovaudamasis Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašu, iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondo lėšų gali skirti paramą medikamentams, vadovėliams, kitoms mokymo, savišvietos, kultūros ir sporto priemonėms, taip pat kitoms priemonėms, gerinančioms suimtųjų ir nuteistųjų socialines ar buities sąlygas, įsigyti. Kaip matyti iš į bylą pateiktų pareiškėjo asmeninės sąskaitos išrašų, pareiškėjas asmeninėje sąskaitoje pinigų turėjo, prašymų dėl paramos skyrimo taip pat nebuvo pateikęs.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, jog aukščiau paminėtose teisės normose nėra įsakmiai nurodyta, kad asmenų drabužiai turi būti skalbiami nemokamai, laisvės atėmimo vietos turi tik pareigą sudaryti galimybę kalintiems asmenims išsiskalbti savo drabužius. Nesant imperatyvaus nurodymo tai daryti nemokamai, bei atsižvelgiant į tai, jog neturintiems pinigų asmenims yra galimybė išsiskalbti viršutinius rūbus kreipusis dėl paramos skyrimo, spręstina, kad ŠTI administracija, nustatydama atitinkamą viršutinių drabužių skalbimo tvarką, nepažeidė teisės normų. Todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl to, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis drabužius, atmestinas kaip nepagrįstas.

Skalbimo organizavimą ir valymo tvarką Šiaulių tardymo izoliatoriuje reglamentuoja patvirtinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas, Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalynės ir rankšluosčių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas, Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas, kurio 4 punktas numato, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbiniai (suimtiesiems (nuteistiesiems), išduodama patalynė ir rankšluosčiai bei darbo rūbai) skalbiami ne dažniau kaip kartą per savaitę.

Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punktą ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Dėl naudojimosi dušu

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tik kartą per savaitę buvo suteikiama galimybė šiltu vandeniu prausti kūną duše.

Atsakovas pateikė 2012 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. EP-254. Patikrinimo akte konstatuota, kad prausimosi-švarinimo patalpose yra 2 dušinės su 8 dušo rageliais. Dušo patalpose atliktas einamasis remontas – perdažytos durys, vamzdynas, pakeisti dušo rageliai, patalpose pelėsių nėra. Daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) nenaudojami. Kiekvienas asmuo naudojasi individualiomis plaušinėmis, rankšluosčiu, muilu. Dušinių, prausyklų valymui ir dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas „Sokrena” 1 % ir „Mikrobac forte 1,5 %“. Tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurių metu atliekama patalpos dezinfekcija. Dušo ir jo prieigų kasdienio ir generalinio valymo kontrolės žurnalas yra, registracija vykdoma.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr.EP-224 nurodoma, kad prausimosi-švarinimo patalpose yra 2 dušinės su 8 dušo rageliais. Dušinėse ištraukiamoji ventiliacija neveikianti. Patalpose pelėsių nėra. Daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) nenaudojami. Kiekvienas asmuo naudojasi individualiomis plaušinėmis, rankšluosčiu, muilu. Tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurių metu atliekama patalpos dezinfekcija. Dušinių, prausyklių valymui ir dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas „Sokrena“ 1% ir “Microbac forte” 1,5%. Dušo ir jo prieigų kasdieninio ir generalinio valymo kontrolės žurnalas yra, registracijos įrašai apie valymą yra.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 nurodyta, kad kartą per savaitę sudaroma galimybė praustis duše (vedamas registracijos žurnalas), keisti lovos skalbinius arba perduoti skalbti asmeninę patalynę bei apatinius rūbus (vedamas registravimo žurnalas).

Nurodytas aplinkybes patvirtina Šiaulių tardymo izoliatoriaus Kalinamųjų ir nuteistųjų maudymosi dušuose grafikai (I t., 116 b. l.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes nelaiko, kad Šiaulių tardymo izoliatorius netinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę prausti kūną ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje 1 valandai per parą buvo išvedama pasivaikščioti. Teigiama, kad pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, o 1 valanda – per trumpas laiko tarpas.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 18.4 punkte numatyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 21 patvirtintų taisyklių 21 punkte numatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. LR teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte numatyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji.

Atsakovas pateikė 2012 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. EP-254. Patikrinimo akte konstatuota, kad laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims yra sudarytos galimybės kasdien būti gryname ore. Ant pastato stogo ketvirtame aukšte įrengti pasivaikščiojimo kiemai, jų yra 21. Pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai. Drėkinami pagal poreikį. Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, atžymos apie jų valymą yra. Sergantiems tuberkulioze (TBC) yra paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis Nr. 11. Šis kiemelis dezinfekuojamas po kiekvieno jame suimtųjų, sergančių TBC, apsilankymo.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr.EP-224 nurodoma, kad pasivaikščiojimo kiemai, kurių yra 21, įrengti ant pastato stogo, ketvirtame aukšte. Pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai, drėkinami pagal poreikį. Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, atžymos apie jų valymą yra. Sergantiems tuberkulioze (TBC) yra paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis Nr. 11. Šis kiemelis dezinfekuojamas „Mikrobac forte 1,5 %“ po kiekvieno jame suimtųjų, sergančių TBC, apsilankymo.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 nurodoma, kad laikomiems asmenims pabūti gryname ore 1 val. per dieną sąlygos sudaromos (rekomendavus medikams – 2 kartus po 1 val.). Pasivaikščiojimų kiemeliai švarūs, yra šiukšliadėžės. Įstaigos teritorija tvarkinga.

Nurodytas aplinkybes patvirtina Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2010-08-16 įsakymas Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ ir IV –ojo aukšto pasivaikščiojimo kiemelių schema (I t., 118–119 b. l.).

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis nuostatoms, nurodo, kad šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-757/2013, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į sulaikymo, kuris neatitiko teisės aktų reikalavimų, trukmę, pareiškėjui jo kalinimo metu suteikto ploto dydį, jam sudarytas kalinimo sąlygas bei tai, kad jis tik vieną valandą per parą turėjo galimybę būti gryname ore.

Įvertinus teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus, darytina išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo vietos, laiko ir dydžio įrengimo atmestini.

Dėl sveikatos sutrikimų

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad pelėsis, tabako dūmai sukėlė kosulį, alergiją, lengvą dusulį. Susirgo tuberkulioze.

Susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (I t., 124–157 b. l.) įrašais matyti, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2011-06-20 (I tomas, b. l. 129) pareiškėjas nusiskundimų neturėjo, prie žalingų įpročių nurodė rūkymą ir kad daug metų vartoja narkotikus, nustatyta hepatitas C, ŽIV.

Nustatytas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant narkotikus (Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizė, I tomas, 131 b. l.). Siunčiama į LAV ligoninės tuberkuliozinį skyrių diagnozės patikslinimui ir gydymui. Pareiškėja dažnai skundėsi rėmens graužimu, svorio kritimu, skausmais pilvo srityje, blogu apetitu. Kaip matyti iš medicininių dokumentų, pareiškėjui visada būdavo suteikiama medicininė pagalba, išrašomi vaistai.

Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos matyti, kad jokių įrašų dėl psichologinio išsekimo, atsiradusių fobijų, agresyvumo ir dirglumo, ką akcentavo pareiškėjas savo skunde, nėra užfiksuota. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus.

Įvertinus turimus rašytinius įrodymus, negalima daryti išvados, jog pareiškėjui nebuvo suteikiamas gydymas, medicininė pagalba Šiaulių tardymo izoliatoriuje ginčo laikotarpiu.

Dėl kietojo inventoriaus keitimo

Pareiškėjas skunde nurodo, jog lovos Šiaulių tardymo izoliatoriuje turi būti keičiamos kas 10 metų.

Kaip nurodyta atsakovo atsiliepime, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. R-139 „dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, metalinės lovos naudojimo laikas yra 10 metų, tačiau Šiaulių tardymo izoliatorius metalines lovas keičia pagal poreikį bei suimtųjų (nuteistųjų) prašymus. Nurodo, to neneigia ir pareiškėjas, kad R. Š. į įstaigos administraciją niekada nesikreipė dėl netinkamos lovos kokybės, nereiškė pretenzijų, neprašė jos pakeisti.

Teismas pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje“. Taigi suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (2012 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756 868/2011).

Dėl supažindinimo su vidaus tvarkos taisyklėmis

Pareiškėjas nurodė, kad atvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių jis nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis.

Atsakovas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos aprašai tvirtinami šių įstaigų direktorių įsakymais. Suimtieji pasirašytinai supažindinami su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais. Ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje naujai atvykusių asmenų supažindinimas su laikymo įstaigoje tvarka buvo vykdomas vadovaujantis 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1/01-316 patvirtintu „Naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašu“. Minėtos tvarkų aprašo 8 punkte numatyta, kad į Šiaulių tardymo izoliatorių naujai atvykusiems asmenims lankstinukus pasirašytinai įteikia pareigūnai, priėmę suimtuosius į tardymo izoliatorių ir atliekantys patikrinimą ir kratą. Direktoriaus budintysis padėjėjas arba jį pavaduojantis pareigūnas užtikrina, kad lankstinukai būtų įteikti suimtiesiems, o apie įteikimą liudijantis faktas – suimtojo pasirašytas supažindinimas (priedas) būtų įdėtas į suimtojo asmens bylą. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (II tomas, b. l. 42–44), patvirtinantys, jog pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis, informacinį lankstinuką gavo. Todėl jo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl perkėlimų iš vienos kameros į kitą

Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo nuolat kilnojamas iš vienos kameros į kitą, kas sukėlė jam daug nepatogumų, sunkumų, orumo pažeminimą.

Byloje pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015-11-20 pažymoje Nr. 20/01-5743 (II tomas, b. l. 104) nurodyta, jog kiekvienu atveju Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, skirdami suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras, laikosi teisės aktų nustatytų atskiro laikymo reikalavimų, o ne pagal pačių suimtųjų (nuteistųjų) išreikštus pageidavimus. Įgyvendinant vidaus tvarkos reikalavimus, siekiant užkardyti konfliktines situacijas tarp suimtųjų (nuteistųjų) bei ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, tuo pačiu mažinant autoagresijos atvejus tarp įkalintų asmenų, įstaigos Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai turi teisę kiekvieną dieną vykdyti suimtųjų (nuteistųjų) perkėlimus iš vienos gyvenamosios kameros į kitą, griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Suimtojo (nuteistojo) perkėlimas iš vienos kameros kitą nėra traktuojamas kaip kalinimo sąlygų bloginimas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo pateiktus dokumentus, vertina, kad pareiškėjas neįrodė ir nepagrindė atsakovo neteisėtų veiksmų perkeliant jį iš vienos kameros į kitą, nenurodė, kokius teisės aktus atsakovas pažeidė ar kokių teisės aktų nevykdė, todėl ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, tinkamų apgyvendinimo sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad pareiškėjas 2015-11-05 Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautu patikslintu skundu prašo teismo priteisti dėl jo paties patirtų nepatogumų, išgyvenimų kankinančiomis ir žeminančiomis gyvenimo sąlygomis piniginę kompensaciją neturinei žalai atlyginti nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ naudai, tuo pačiu pareiškėjas apibrėžia skundo ribas. Šį savo reikalavimą pareiškėjas palaikė ir teismo posėdžio metu, kelis kartus nurodęs, kad jam asmeniškai pinigų nereikia. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Kadangi pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimą priteisti dėl jo paties patirtų nepatogumų, išgyvenimų kankinančiomis ir žeminančiomis gyvenimo sąlygomis piniginę kompensaciją neturinei žalai atlyginti nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ naudai, pats apibrėžė skundo ribas, todėl teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėja jo iškeltus reikalavimus.

Teismui yra pateikta ( I tomas, 174 b. l.) reikalavimo teisės perleidimo sutartis, surašyta 2015-06-20, kuria pareiškėjas R. Š. perleidžia nevyriausybinei organizacijai „Iustitia est fundamentum“ reikalavimo teisę skelbiamam sprendimui šioje byloje, kuriuo priteisiama piniginė kompensacija už padarytą žalą. Teismo posėdžio metu tiek pareiškėjas R. Š., tiek trečiojo asmens nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“ atstovas patvirtino, kad šia reikalavimo perleidimo sutartimi perleidžiama teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Be to, trečiojo asmens atstovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2015-12-08 yra nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ narys,tad gali jai perleisti savo reikalavimo teisę.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.101 straipsnis numato, jog kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jei tai neprieštarauja įstatymams, ir jei reikalavimas nesusijęs su skolininko asmeniu, bei numato, jog galima perleisti ir būsimą reikalavimą. Tačiau Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.102 straipsnio 3 dalis numato, kad draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.250 straipsnis numato, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Tokiu būdu, jau Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje aiškiai nurodyta, jog neturtinė žala yra būtent paties asmens patirti neigiami poveikiai, tad neturtinė žala yra neatsiejamai susijusi su šią žalą patyrusiu asmeniu. Pareiškėjas tiek savo pateiktuose skunduose, tiek teismo posėdžio metu ne kartą nurodė, kad neteisėti atsakovo veiksmai jam sukėlė sveikatos problemas, tokias kaip susirgimai, nemiga, skausmai, nuovargis, išsekimas, kosulys, alergija, nurodė dar eilę su būtent jo asmeniu susijusių poveikių, kaip nepatogumai, orumo ir garbės pažeminimas, kankinimo požymiai, stresas, nervinis išsekimas, agresyvumas, dirglumas. Neabejotina, jog neturtinė žala gali būti padaroma tik asmeniui, ji yra neatsiejama nuo žalą patyrusio asmens ir jos atlyginimas yra neatsiejamas nuo šią žalą patyrusio asmens. Įvertinus visa tai, teismas ex officio konstatuoja, jog, sutinkamai su Civilinio kodekso 1. 78 straipsnio 1, 5 dalimi, 1.80 straipsnio 1 dalimi, 6.102 straipsnio 3 dalimi, reikalavimo teisės perleidimas šiuo atveju yra draudžiamas, tad pasirašyta 2015-06-20 „Reikalavimo teisės perleidimo sutartis“, kuria pareiškėjas R. Š. perleidžia nevyriausybinei organizacijai „Iustitia est fundamentum“ reikalavimo teisę skelbiamam sprendimui šioje byloje, kuriuo priteisiama piniginė kompensacija už padarytą žalą, yra niekinė ir negaliojanti.

Pažymėtina, jog byloje nėra reikalavimo priteisti neturtinę žalą, išreikštą pinigine išraiška, pareiškėjui R. Š.. Patikslintame skunde yra nurodoma, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau prašo ją įvertinti pinigine išraiška ir priteisti ne pareiškėjo, o trečiojo asmens naudai, priteisti kokią tai dalį pačiam pareiškėjui neprašoma. Teismo posėdžio metu pareiškėjas kelis kartus nurodė, kad jam pinigų nereikia. Nesant reikalavimo priteisti neturtinę žalą pačiam pareiškėjui, esant teismo konstatavimui, kad 2015-06-20 „Reikalavimo teisės perleidimo sutartis“ yra niekinė ir negaliojanti, piniginės kompensacijos priteisimas trečiajam asmeniui nėra galimas, tad reikalavimas priteisti 11 000 Eur piniginę kompensaciją neturinei žalai atlyginti nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ naudai yra atmestinas.

Sprendžiant dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos priteisimo, atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga ir nepaneigta, tad šios abejonės vertinamos pareiškėjo naudai. Todėl teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas bei tinkamos gyvenimo sąlygos, atsižvelgiant į visus skunde ir papildomuose skunduose ar teismo posėdžio metu išdėstytus argumentus, bei atsikirtimus į juos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės dėl per mažai tenkančio ploto, buvo ilgas, dalyje to laiko pareiškėjui teko didesnis plotas, nei tai nustatyta teisės aktais, pažymint, kad pareiškėjas nereikalauja priteisti piniginę kompensaciją būtent jam, t. y., nesant reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais, teismas vertina, jog šioje byloje yra galimas tik pareiškėjo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimas, kaip pakankama satisfakcija už jo patirtus teisės pažeidimus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas laikotarpiu nuo 2012-06-01 iki 2015-07-23 buvo pažeista.

Kitoje dalyje reikalavimus atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Arvydas Martinavičius