- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-31
- Bylos Nr.
- I-5078-596/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02969-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- K. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. (K. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 14 000 Eur neturtinės žalos.
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2011 m. kovo 3 d., pareiškėjui kalint Marijampolės PN, jis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 99 straipsnio 2 dalimi, negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose. Laisvėje nebuvo asmenų, su kuriais pareiškėjas galėjo susirašinėti, išskyrus pareiškėjo šeimos narius. Dėl to pareiškėjas neturėjo galimybės kurti ir palaikyti socialinius ryšius, taip pat santykius su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis. Tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir laisvės bei privatumas. Pareiškėjo teigimu, Marijampolės PN, nesudarydami sąlygų susirašinėti su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis, sukėlė pareiškėjui daug nepatogumų, sudarė prielaidas patirti neigiamus išgyvenimus, kurie jam sukėlė dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Pažymėjo, jog minėtas pažeidimas buvo daromas nepertraukiamai iki 2015 m. vasario 26 d., iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriuo pripažino, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015 ginčijamu aspektu suformavo praktiką, pripažįstant, kad taikytas susirašinėjimo ribojimas, nepagrįstai ribojant pareiškėjo privatų gyvenimą, turėjo esminės įtakos pareiškėjo santykiams su kitais asmenimis. Pareiškėjas darė išvadą, kad Marijampolės PN, iki Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ribodamas pareiškėjo teisę susirašinėti su kitais laisvės atėmimo bausmę atliekančiais asmenimis, pažeidė pareiškėjo interesus, sukėlė jam neigiamus išgyvenimus, tuo pačiu ir neturtinę žalą (b. l. 1–3).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktika, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 9–10).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kildinamos iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520556/2017).
Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2011 m. kovo 3 d. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.
Pasisakant šiuo aspektu, pažymėtina, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72); EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę EŽTT pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.
Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).
LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-134/2014; LVAT 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; LVAT 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017; LVAT 2017 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2104-575/2017).
CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Minėta, jog pareiškėjas pateikė skundą teismui, kuriame prašė priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2011 m. kovo 3 d. Pareiškėjas skundą dėl neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, draudžiant pareiškėjui susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose esančiais asmenimis, teismui pateikė 2017 m. rugpjūčio 31 d. (spaudas ant skundo), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2011 m. kovo 3 d.
Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009; LVAT 2017 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2082-502/2017). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Taip pat pareiškėjas skunde nenurodė jokių termino praleidimo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo priežasčių, kurios būtų laikytinos objektyviomis ir nuo jo valios nepriklausančiomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Nors pareiškėjas skunde teismui akcentavo Konstitucinio Teismo nutarimą Nr. KT8-N4/2015, tačiau pažymėtina, jog pareiškėjas apie savo pažeistas teises (jam taikomą (jeigu buvo taikomas) draudimą susirašinėti) žinojo ne Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, o tada, kai ginčui aktualios nuostatos buvo taikomos. Pareiškėjas skunde tvirtino, jog dėl draudimo susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose esančiais asmenimis jis patyrė neigiamus išgyvenimus, daug nepatogumų, dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą, todėl teigtina, kad jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. taikytą draudimą susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose esančiais asmenimis, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog galbūt pažeidžiamos jo teisės į susirašinėjimą su kitose laisvės atėmimo įstaigose esančiais asmenimis, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2017 m. rugpjūčio 31 d., t. y. pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti savo galbūt pažeistas teises.
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. (skundo gavimo teisme data), ir tai reiškia, kad, taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. (trejų metų laikotarpis). Įvertinus tai, jog ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo nagrinėjamu atveju galėtų būti sprendžiamas tik už šį laikotarpį, o pareiškėjas, kaip minėta, reikalavimus dėl jo pažeistų teisių į susirašinėjimą su kitose laisvės atėmimo įstaigose esančiais asmenimis pateikė už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2011 m. kovo 3 d., vadinasi, pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. S. (K. S.) skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.