- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-21
- Bylos Nr.
- I-3590-596/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
- Advokatai
- Karolis Kurapka
- Kategorijos
atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atstovei Olgai Milienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą, jei jis yra praleistas; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2016 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-224527 „Išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto turto“ (toliau – ir Sprendimas); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1–5).
Nurodo, kad 2017 m. balandžio 12 d. elektroniniu paštu antstolės padėjėja Veronika Matuiza informavo pareiškėją, kad antstolės Irenos Beliačic kontoroje yra gautas Sprendimas. Kontora, remdamasi šiuo Sprendimu, priėmė patvarkymą dėl pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto įkainojimo, paprašydama pareiškėjos informuoti, ar pareiškėja turtą realizuos iš varžytinių, ar savo surastam pirkėjui. Kadangi pareiškėjai Sprendimas nebuvo įteiktas, pareiškėja paprašė antstolės padėjėjos persiųsti Sprendimą. Sprendimas pareiškėjai buvo persiųstas 2017 m. balandžio 12 d. elektroniniu paštu. Pareiškėjos teigimu, kadangi Sprendimas jai nebuvo įteiktas, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatos, Sprendime nėra nurodyti jo apskundimo terminai ir detali apskundimo tvarka, Sprendimą pareiškėja gavo 2017 m. balandžio 12 d., todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalimi, nepraleisdama vieno mėnesio termino, pateikė skundą teismui.
Taip pat nurodo, kad jei teismas manytų, jog pareiškėja praleido skundo dėl VMI Sprendimo padavimo terminą, prašo, vadovaudamasi ABTĮ 30 straipsniu, praleistą terminą atnaujinti, kadangi, jei jis yra praleistas, praleistas dėl svarbių priežasčių — VMI Sprendimas pareiškėjai nebuvo įteiktas, ji negalėjo žinoti apie šio Sprendimo priėmimą. Pažymi, kad skundas teismui pateiktas, nepraleidus termino, jį skaičiuojant nuo 2017 m. balandžio 12 d.
Paaiškina, kad mokesčių administratorius, vykdydamas 2010 m. kovo 12 d. pavedimą tikrinti Nr. 83-78, atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą ir surašė 2010 m. balandžio 30 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-32 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2010 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-175 (toliau – sprendimas dėl Patikrinimo akto tvirtinimo) patvirtino Patikrinimo aktą. VMI 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 68-216 patvirtino Vilniaus AVMI 2010 m. birželio 28 d. sprendimą dėl Patikrinimo akto tvirtinimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, ji nuo pat pirmųjų VMI sprendimų priėmimo nuolat perveda pinigus antstolei, siekdama padengti įsiskolinimą. Atkreipia dėmesį į tai, kad antstolei nebuvo pateiktas VMI 2013 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-6718, kuris pakeitė 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-55757, todėl antstolės rašte nurodomas vykdomasis dokumentas, kurio Nr. (23.17-08)-320-55757.
Taip pat nurodo, jog VMI 2012 m. rugpjūčio 21 d., 2012 m. lapkričio 14 d. ir 2013 m. vasario 5 d. (pastaruoju buvo pakeistas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimas) sprendimais buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjos juose nurodytas sumas. Pareiškėja aktualiais laikotarpiais mokėjo mokesčius ir delspinigius, jai taip pat buvo priskaičiuoti nauji mokėtini mokesčiai ir delspinigiai, tačiau Sprendime nenurodyti pagrindiniai faktai, nepateikti argumentai ir įrodymai bei konkretūs skaičiavimai, kuriais remiantis buvo pakeistas 2013 m. vasario 5 d. sprendimas. Nors Sprendime ir nurodoma konkreti išieškotina mokestinės nepriemokos suma, jame nėra informacijos, iš kurios būtų galima spręsti apie šios nepriemokos susidarymo ir pareiškėjos pareigos ją padengti atsiradimo pagrindus, įsiskolinimų padengimo eiliškumą, padengtų ir nepadengtų įsiskolinimų dydžius, juos lyginant su 2012 m. rugpjūčio 21 d. ir 2013 m. vasario 5 d. sprendimais. Sprendime nėra pateikiama informacija, iš kurios būtų galima suprasti, kada atsirado įsiskolinimas ir kaip jis buvo dengiamas, prie jo nepridėta Prievolių ataskaita, todėl pareiškėjos sumokėtų sumų bei naujai atsiradusių prievolių, jei jos atsirado, neįmanoma identifikuoti. Pareiškėjos įsitikinimu, tokių duomenų nenurodymas yra esminis Sprendimo trūkumas VAĮ 8 straipsnio prasme, todėl ginčijamas VMI Sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
Pažymi, kad VMI 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimu patvirtino Vilniaus AVMI 2010 m. birželio 28 d. sprendimą dėl Patikrinimo akto tvirtinimo. Ši data laikytina orientacine data MAĮ 107 straipsnio 2 dalies prasme (mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos). Pagal MAĮ 107 straipsnio 1 dalį mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Mano, kad Sprendimas priimtas ne tik kad nesilaikant VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, bet kartu ir jau pasibaigus senaties terminui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžių metu pareiškėjos atstovas palaikė skundą, prašė jį tenkinti skunde išdėstytais argumentais, papildomai pateikdamas rašytinius paaiškinimus.
2017 m. rugsėjo 26 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovo teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose akcentuojama, kad pareiškėja Sprendimą gavo ne iš atsakovės, o iš antstolės. Atsakovei buvo žinoma, jog pareiškėja gyvena kitu adresu, nei buvo siunčiamas Sprendimas, t. y. (duomenys neskelbtini), ką patvirtina 2013 m. vasario 18 d. raštas, tačiau šiuo adresu Sprendimas jai nebuvo siųstas. Be to, šiame rašte pati atsakovė informavo, kad visi jai aktualūs duomenys bus talpinami į pareiškėjos „Mano VMI“ paskyrą, tačiau šios savo prievolės neįvykdė, nes visi kiti sprendimai buvo įteikiami per šią paskyrą, o skundžiamas Sprendimas – ne. Daro išvadą, jog atsakovė turėjo galimybę Sprendimą pareiškėjai įteikti ir kitais būdais. Vien tai, kad pareiškėjai siųstas Sprendimas jai nebuvo įteiktas, nesudaro pagrindo teigti, kad ji nebuvo pakankamai rūpestinga ar aktyvi, nes dengė mokestinę nepriemoką, tikrino informaciją „Mano VMI“. Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjos atstovas taip pat reiškia nesutikimą su atsakovės atsiliepime į skundą nurodytais teiginiais, kaip neatitinkančiais nurodytų teisės aktų turinio, bei atkartoja teismui teiktame skunde išdėstytus argumentus (b. l. 103-108).
2017 m. rugsėjo 26 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovo teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pakartotinai išdėstytos aplinkybės, susijusios su egzistavusia galimybe Sprendimą pareiškėjai įteikti kitu adresu ar per „Mano VMI“ paskyrą, taip pat nurodoma, kad pareiškėjos poziciją dėl termino skundui paduoti patvirtina antstolės į bylą pateikti nauji duomenys: iš antstolės siųstų pareiškėjai patvarkymų matyti, jog juose neatskleidžiamas ginčijamo Spendimo turinys, prie jų Sprendimas taip pat nebuvo pridedamas; 2017 m. sausio 17 d. antstolės pareiškėjai siųstas patvarkymas, vykdymo išlaidų paskaičiavimas ir raginimas įvykdyti hipoteka ar įkeitimu užtikrintą įsipareigojimą pareiškėjai buvo neįteiktas bei grąžintas antstolei, o pareiškėja šių dokumentų negavo ir elektroniniu paštu. Pareiškėjos atvykimas su trečiuoju asmeniu į antstolės kontorą siekiant parduoti žemės sklypą jos surastam pirkėjui taip pat rodo, jog pareiškėja siekė įvykdyti jos įsipareigojimą valstybei. Pažymėjo, kad iki pat 2017 m. balandžio 12 d. pareiškėjai nebuvo žinomi esminiai Sprendimo turinio elementai, todėl tik jį gavusi galėjo įgyvendinti teisę į teisminę gynybą (b. l. 162-164)
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovė VMI su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 44–51).
Dėl termino skundui paduoti atnaujinimo nurodo, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas 2016 m. spalio 25 d., o pareiškėjos skundas teisme gautas 2017 m. gegužės 9 d., t. y. praleidus ABTĮ 29 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą nuo Sprendimo įteikimo dienos. Pažymi, kad Sprendimas 2016 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-36297 buvo išsiųstas 2017 m. lapkričio 30 d. registruotu laišku pareiškėjos registracijos adresu: (duomenys neskelbtini), todėl vadovaujantis MAĮ 164 straipsnio 3 dalimi, laikoma, kad jis pareiškėjai buvo įteiktas 2016 m. gruodžio 7 d. Pareiškėjos skundas dėl minėto VMI sprendimo turėjo būti paduotas ne vėliau kaip 2017 m. sausio 6 d.
Atsižvelgdama į tai, kad pačios pareiškėjos elgesys yra nerūpestingas ir neapdairus, ji nesumokėjo 2010 m. birželio 28 d. sprendime dėl Patikrinimo akto tvirtinimo nurodytų sumų, nesidomėjo tolimesniais mokesčių administratoriaus veiksmais, nors žinojo, kad, nesumokėjus mokestinės nepriemokos per nurodytą terminą, bus pradėti priverstinio išieškojimo veiksmai, prašo termino pareiškėjos skundui neatnaujinti ir pareiškėjos skundą laikyti nepaduotu.
Jeigu teismas pareiškėjos skundo praleidimo priežastis pripažintų svarbiomis ir pareiškėjai atnaujintų terminą skundui paduoti, pateikia argumentus dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų. Nurodo, jog VMI Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (toliau – ir MAIS) 2016 m. spalio 25 d. duomenimis, pareiškėjos įsiskolinimas valstybės biudžetui, kuris susidarė nuo 2010 m. liepos 8 d., buvo 181 938,58 Eur. Nepaisant to, kad jau nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjos atžvilgiu vykdomas priverstinis išieškojimas, pareiškėjos įsiskolinimas valstybės biudžetui nėra padengtas. Atsižvelgdama į anksčiau minėtus nesėkmingus mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus, nustačiusi, kad būtina užtikrinti pareiškėjos mokestinės nepriemokos išieškojimą ir siekdama, kad esamas skolinis įsipareigojimas būtų įvykdytas, VMI 2016 m. gegužės 26 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-319-1201 (toliau – ir 2016 m. gegužės 26 d. sprendimas), kuriuo pareiškėjai priklausančiam nekilnojamajam turtui buvo nustatyta priverstinė hipoteka / įkeitimas, užtikrinant pareiškėjos 89 455 Eur mokestinę prievolę valstybės biudžetui. Priverstinė hipoteka išviešinta – Hipotekos registre įregistruota 2016 m. birželio 1 d.
Nurodo, jog pareiškėja, žinodama apie pareigą mokėti priskaičiuotas sumas, mokestinės nepriemokos nesumokėjo, nepateikė prašymo dėl skolos mokėjimo dalimis, todėl VMI 2016 m. spalio 25 d. priėmė Sprendimą išieškoti 89 455 Eur mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto turto, informuojant, kad nedelsiant nesumokėjus Sprendime nurodytos sumos, jis bus perduotas vykdyti antstoliui. Kadangi pareiškėja mokestinės nepriemokos nesumokėjo, VMI Sprendimą 2017 m. sausio 9 d. pateikė vykdymui antstolei Irenai Beliačic.
Dėl teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsakovė cituoja aktualias MAĮ nuostatas ir nurodo, ši teisė įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas – per 20 dienų po šio straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose nustatyto termino pabaigos (MAĮ 102 str. 2 d.). VMI 2012 m. balandžio 23 d. raginimu pareiškėjai nurodė per 20 d. nuo raginimo įteikimo dienos į biudžetą sumokėti 690 901,07 Lt, iš jų: 439 233 Lt PVM, 43 923 Lt PVM baudos ir 207 745,07 Lt PVM delspinigių. Raginimas išsiųstas pareiškėjos registracijos adresu: (duomenys neskelbtini), registruota pašto siunta, kuriai grįžus neįteiktai, VMI interneto svetainės www.vmi.lt puslapyje 2012 m. liepos 7 d. paskelbė atvykti atsiimti minėtą raginimą. Kadangi mokesčių administratoriaus pasitelkti išieškojimo veiksmai pareiškėjos atžvilgiu nedavė jokių teigiamų rezultatų, o pareiškėjos mokestinė nepriemoka liko nepadengta, mokesčių administratorius, vykdydamas jam MAĮ nustatytas funkcijas, buvo priverstas imtis ultima ratio priemonės – 2016 m. spalio 25 d. priėmė Sprendimą. Atsakovės vertinimu, Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.
VMI nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad yra suėjęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Nurodo, kad atlikus pareiškėjos PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 8 d., Vilniaus AVMI 2010 m. balandžio 28 d. surašė patikrinimo aktą, kuris buvo patvirtintas Vilniaus AVMI 2010 m. birželio 28 d. sprendimu. Vyko mokestiniai ginčai, kuriems pasibaigus, t. y. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 13 d. priėmus galutinę ir neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. A602-186/2012, pareiškėjos atžvilgiu buvo atnaujintas mokestinės nepriemokos išieškojimas. Atsakovė, vadovaudamasi MAĮ įtvirtintu teisiniu reglamentavimu teigia, kad mokesčių administratorius išieškojimą pradėjo vykdyti nesuėjus mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminui, nes jis buvo sustabdytas dėl vykusio mokestinio ginčo ir atnaujintas šiam pasibaigus. Pažymi, kad po išieškojimo senaties termino nutrūkimo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis prasideda iš naujo (MAĮ 108 str.). Pasibaigus mokestiniam ginčui, įsiteisėjo ir Vilniaus AVMI 2010 m. birželio 28 d. sprendimas dėl Patikrinimo akto tvirtinimo. Daro išvadą, kad mokesčių administratorius išieškojimą pradėjo vykdyti nesuėjus mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminui. Pabrėžia, jog išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja žinojo apie pareigą sumokėti mokestinę nepriemoką, ir kad nesumokėjus jos nustatytu terminu, mokesčių administratorius imsis priverstinių išieškojimo veiksmų.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė teismo posėdyje su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilęs dėl atsakovės priimto Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjos mokestinę nepriemoką iš priverstine hipoteka (įkeitimu) įkeisto nekilnojamojo turto bendrai priverstine hipoteka (įkeitimu) užtikrintų reikalavimų sumai, sudarančiai 89 455 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.
VMI 2013 m. vasario 8 d. raštu Nr. (23.4-08)-RNA-4800 išsiuntė antstolei Irenai Beliačic 2013 m. vasario 5 d. sprendimą, kuriuo buvo pakeistas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimas, informuodama, kad šis priimtas atsižvelgiant į tai, kad 50 222 Lt mokestinės nepriemokos yra įskaityta iš pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio permokos (b. l. 70).
Pagal VMI Mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenis pareiškėjos įsiskolinimas valstybės biudžetui 2016 m. spalio 25 d. buvo 181 938,58 Eur, iš jų: 103 978,46 Eur PVM, 65 239,14 Eur PVM delspinigių, 12 720,98 Eur PVM baudos (b. l. 78-79).
Dėl termino skundui paduoti
Pareiškėja nurodo, jog jai apie 2016 m. spalio 25 d. priimtą Sprendimą tapo žinoma tik 2017 m. balandžio 12 d., kuomet jos atstovas elektroniniu paštu iš antstolės Irenos Beliačic kontoros gavo pranešimą apie planuojamas varžytines, todėl 2017 m. gegužės 9 d., pateikdama skundą teismui dėl šio Sprendimo, jo apskundimo termino, numatyto ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nepraleido. Pareiškėja teigia Sprendimo iš VMI negavusi.
Atsakovės teigimu, nagrinėjamu atveju būtina vadovautis MAĮ 164 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, reglamentuojančiomis dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui dienos nustatymą, o kartu ir termino skundui paduoti eigos pradžią. Nurodo, jog 2016 m. lapkričio 28 d. raštu Sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas registruotu laišku 2016 m. lapkričio 30 d., todėl, sutinkamai su MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nustatančiomis, kad dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos, Sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas 2016 m. gruodžio 7 d., todėl skundas dėl Sprendimo turėjo būti paduotas ne vėliau kaip 2017 m. sausio 6 d. Kadangi pareiškėja skundą dėl Sprendimo padavė praleidusi įstatymo nustatytą terminą, prašo jo neatnaujinti, nes pačios pareiškėjos elgesys buvo nerūpestingas ir neapdairus, nes ji nesumokėjo 2010 m. birželio 28 d. patikrinimo akte patvirtintų nurodytų sumų, nors ir žinojo, kad nesumokėjus mokestinės nepriemokos per nurodytą terminą bus pradėti priverstinio išiekojimo veiksmai.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos reikšmę, nuosekliai laikosi praktikos, jog pirmenybė paprastai yra teikiama faktiniam, o ne MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje nurodytam sprendimo gavimo momentui, todėl MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė yra taikoma tada, kai byloje nėra duomenų (įrodymų) apie faktinį sprendimo įteikimą mokesčių mokėtojui arba yra kitos priežastys, pateisinančios minėtos prezumpcijos taikymą (pvz., mokesčių mokėtojo nesąžiningumas). Tokia praktika užtikrinama, kad byloje mokesčių mokėtojui pateikus įrodymus dėl faktinės mokesčių administratoriaus sprendimo gavimo dienos, būtų vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, o tokių duomenų nesant - MAĮ 164 straipsnio 3 dalies imperatyvia nuostata, taip garantuojant operatyvų mokestinio ginčo nagrinėjimo procesą bei teisingą ir laiku atliekamą mokesčių surinkimą į valstybės biudžetą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-190-492/2017, 2017 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-433-556/2017, 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-749-438/2017 ir kt.).
Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Sprendimas 2016 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA -36297 registruota siunta 2016 m. lapkričio 30 d. buvo siunčiamas pareiškėjai adresu: (duomenys neskelbtini), (pašto siuntos Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau 2017 m. sausio 6 d. pašto siunta buvo grąžinta siuntėjui (b. l. 33-37). Šie duomenys patvirta faktinę aplinkybę, jog pareiškėjos šioje byloje siekiamas apskųsti Sprendimas jai įteiktas nebuvo. VMI nenurodo, jog sprendimą pareiškėjai buvo bandoma įteikti kitu būdu, nors iš pateikto susirašinėjimo su mokesčių mokėtoja akivaizdu, jog mokesčių administratoriui buvo žinomas ir kitas jos adresas: (duomenys neskelbtini), kuriuo atsakant į pareiškėjos teiktą prašymą, 2013 m. vasario 18 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA6224 jai buvo siūloma prisijungus prie VMI svetainės ir pasirinkus nuorodą „Mano VMI“ prisijungti prie asmeninės mokesčio mokėtojo erdvės ir joje peržiūrėti VMI turimą aktualią mokesčio mokėtojo informaciją, neapmokėtas ir pradelstas VMI administruojamų mokesčio prievoles, susidariusias VMI administruojamų mokesčių permokas (skirtumus) bei VMI neadministruojamus mokesčius (b. l. 15-16). Iš pareiškėjos pateikto išrašo iš portalo „Mano VMI“ apie jame patalpintus ir perskaitytus / įteiktus mokesčio mokėtojo atžvilgiu priimtus sprendimus ir jai adresuotus pranešimus už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2017 m. rugsėjo 17 d. įskaitytinai matyti, jog jame ginčijamas Sprendimas nebuvo patalpintas, o pareiškėja nuo 2016 m. spalio 28 d. beveik kiekvieną mėnesį tikrino mokesčių administratoriaus patalpintus dokumentus (b. l. 95-97).
Byloje nėra jokių duomenų, kad Sprendimas pareiškėjai buvo faktiškai įteiktas anksčiau, nei nurodoma skunde. Atsakovei neišnaudojus kitų mokesčių mokėtojo informavimo apie priimtą sprendimą būdų, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą taisyklę ir, skaičiuojant skundo dėl Sprendimo padavimo terminą, nesivadovauti Sprendimo faktinio įteikimo pareiškėjai momentu, kadangi priešingas vertinimas pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
Iš minėtų byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad skundžiamą VMI 2016 m. spalio 25 d. Sprendimą pareiškėja faktiškai gavo antstolės iš antstolės Irenos Beliačic kontoros, vykdančios pareiškėjai priklausančio įkeisto turto realizavimą, elektroniniu paštu 2017 m. balandžio 12 d. ir jos pačios prašymu, kuomet ji buvo informuota apie ketinamą pradėti įkeisto turto pardavimą iš varžytinių. Kadangi pareiškėja skundą teismui pateikė 2017 m. gegužės 9 d., darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja, su siekiamo apskųsti VMI sprendimo turiniu susipažinusi 2017 m. balandžio 12 d., nepraleido termino skundui dėl Sprendimo paduoti.
Dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo negali būti vertinamas kaip sprendimas, kuriuo yra nustatoma pati mokestinė prievolė, todėl šiam sprendimui priimti negali būti vadovaujamasi tomis pačiomis taisyklėmis, kaip sprendimui dėl mokestinės prievolės nustatymo. Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo yra vienas iš sprendimų dėl neįvykdytos mokestinės prievolės vykdymo, kuris yra priimamas tuomet, kai mokestinės prievolės dydis jau yra aiškus ir negali būti kvestionuojamas dėl to, kad mokesčių mokėtojas jau apskaičiavo ir deklaravo pagal įstatymą atsirandančią mokestinę prievolę (kuri nėra įvykdyta) arba mokesčių administratorius sprendimu apskaičiavo mokėtiną mokestinę prievolę (kuri nėra įvykdyta), o mokesčių administratoriaus sprendimas nebuvo skundžiamas, arba įsiteisėjo sprendimas dėl mokesčio mokėtojo skundo mokestiniame ginče (2014 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013; 2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-179-602/2016).
Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas dėl pareiškėjos mokestinio ginčo įsiteisėjo LVAT 2012 m. vasario 13 d. priėmus nutartį, todėl negali būti kvestionuojamas mokestinės prievolės teisėtumas iš naujo ir svarstoma dėl galutinio administracinio sprendimo privalomumo. Mokesčių mokėtojui nevykdant mokesčių administratoriaus sprendimu nustatytų mokestinių prievolių, t. y. nevykdant administracinio sprendimo pagrindu atsirandančios mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įgyja teisę jas išieškoti ((MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 105 straipsnio 2 dalis).
Pareiškėja nesumokėjo mokesčių administratoriaus sprendimu apskaičiuotų mokesčių ir baudų, todėl atsakovė įgijo teisę jas priverstinai išieškoti iš pareiškėjai priklausančio įkeisto turto, kas reiškia, jog ginčijamas Sprendimas buvo priimtas tik siekiant įvykdyti kitą sprendimą. Nagrinėjamoje byloje aktualus klausimas, ar mokesčių administratorius, priimdamas pareiškėjos atžvilgiu sprendimą dėl mokestinių prievolių priverstinio vykdymo, neatliko veiksmų, kuriais būtų pažeistos mokesčių mokėtojos teisės, o ne svarstomi klausimai dėl mokestinės nepriemokos dydžio ir teisėtumo.
Po to, kai LVAT 2012 m. vasario 13 d. priėmė galutinį sprendimą dėl pareiškėjos inicijuoto mokestinio ginčo, pareiškėja 2012 m. balandžio 23 d. Raginimu, apie kurio atsiėmimą 2012 m. liepos 4 d. buvo paskelbta VMI internetinėje svetainėje, buvo raginama bendrą išieškotiną 690 901,07 Lt sumą sumokėti per 20 dienų. Pareiškėjai neatlikus jokių veiksmų ir suėjus Raginime nustatytam terminui, atsakovė pradėjo vykdyti priverstinį išieškojimą: 2012 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), 2012 m. lapkričio 14 d. - sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo turto (pastarasis buvo pakeistas 2013 m. vasario 5 d. sprendimu, atsižvelgus į tai, kad 50 222 Lt mokestinės nepriemokos yra įskaityta iš pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio permokos), 2014 m. kovo 7 d. – sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto (papildomai priskaičiavus baudas ir delspinigius), 2016 m. gegužės 26 d. - sprendimą nustatyti turto priverstinę hipoteką/įkeitimą, todėl skundžiamo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo priėmimas laikytinas viena iš priemonių, kuria toliau buvo tęsiamas pareiškėjos mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas.
Pareiškėja teigia, kad siekdama padengti įsiskolinimą antstolei nuolat perveda pinigus, šias jos nurodytas aplinkybes patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga – antstolės Irenos Beliačic pareiškėjai 2017 m. gegužės 4 d. raštu teikta informacija (b. l. 19-25). Tačiau pažymėtina, kad, kaip patvirtina į bylą pateikti VMI Mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenys, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, t. y. 2016 m. spalio 25 d., pareiškėjos įsiskolinimas valstybės biudžetui buvo 181 938,58 Eur, iš jų: 103 978,46 Eur PVM, 65 239,14 Eur PVM delspinigių, 12 720,98 Eur PVM baudos (b. l. 78-79). Atsižvelgiant į pakankamai ženklaus pareiškėjos, kaip fizinio asmens, įsiskolinimo valstybės biudžetui dydį, kurio nei mokesčių administratoriui, nei antstolių kontorai nepavyko išieškoti ilgą laiko tarpą, bei byloje nenustačius, kad dėl mokestinės nepriemokos būtų atlikti veiksmai, pažeidžiantys mokesčių mokėtojos teises, teismas daro išvadą, jog mokesčių administratorius ginčijamą Sprendimą priėmė teisėtai ir pagrįstai, nes kitais mokesčių administratoriaus pasitelktais mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdais pareiškėjos mokestinė nepriemoka liko nepadengta ir efektyvių išieškojimo rezultatų nebuvo pasiekta, todėl pasirinktas būdas buvo adekvatus ir proporcingas.
Pareiškėja taip pat teigia, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes jame nenurodytas nė vienas iš pagrindų, nurodytų MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje, dėl ko jai neaiškus mokestinės nepriemokos išieškojimo teisinis pagrindas, be to, jame nėra nurodyta informacija, iš kurios būtų galima spręsti apie nepriemokos susidarymo ir atsiradimo pagrindus, įsiskolinimo padengimo eiliškumą, padengtų ir nepadengtų įsiskolinimų dydžius, nes atsakovės sprendimuose, priimtuose 2012 m. rugpjūčio 21 d., 2012 m. lapkričio 14 d. ir 2013 m. vasario 5 d., nurodytos skirtingos sumos. Šiuos pareiškėjos argumentus teismas atmeta kaip nepagrįstus.
Kaip matyti iš prievolių ataskaitų, pridėtų prie VMI 2012 m. rugpjūčio 21 d., 2012 m. lapkričio 14 d. ir 2013 m. vasario 5 d. sprendimų, jose aiškiai nurodyta, iš ko susideda išieškomų prievolių, baudų ir delspinigių sumos ir už kokios trukmės mokestinius laikotarpius jos paskaičiuotos (b. l. 53, 55, 57). Pažymėtina, kad 2013 m. vasario 5 d. sprendimas, kuriuo buvo pakeistas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimas, buvo priimtas išnagrinėjus pačios pareiškėjos teiktą prašymą ir pakeistas atsižvelgus į tai, kad 50 222 Lt mokestinės nepriemokos buvo įskaityta iš pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio permokos, todėl pareiškėjos argumentai, jog jai neaiškūs padengtų ir nepadengtų įsiskolinimų dydžiai, lyginant 2012 m. rugpjūčio 21 d. ir 2013 m. vasario 5 d. sprendimus, laikytini nepagrįstais. Pareiškėja nė vieno iš nurodytų sprendimų neginčijo, todėl preziumuojama, jog priverstinai išieškomų mokestinių nepriemokų kilmė, jų dydis ir terminas, už kurį jos paskaičiuotos, buvo aiški. Iš VMI 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo, kurio pareiškėja taip pat neginčijo, turinio akivaizdu, jog jai priklausančio turto objektų, kuriems buvo nustatyta priverstinė hipoteka/įkeitimas, bendra vidutinė rinkos vertė buvo nustatyta 89 455 Eur, taigi priverstinė hipoteka/įkeitimas buvo nustatyta ne visai pareiškėjos mokestinės nepriemokos sumai, o tik tai daliai, kuri galėjo būti užtikrinta jos turimu nekilnojamuoju turtu, kuris buvo detaliai identifikuotas, nurodant atitinkamu laikotarpiu buvusią vidutinę rinkos vertę (b. l. 60-61). Ginčijamu Sprendimu nebuvo pakeisti nei priverstinės hipotekos/įkeitimo objektai, nei jų rinkos vertė, nei bendra priverstine hipoteka/įkeitimu užtikrintų reikalavimų suma, todėl pareiškėjai turėjo būti aišku, jog išieškojimas pagal jį vykdomas tik ta apimtimi, kuri buvo apibrėžta VMI 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo vertinimu, pareiškėja iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) Sprendimo priėmimo teisinį ir faktinį pagrindą, jai buvo žinomos aplinkybės, lėmusios tokio Sprendimo priėmimą, t. y. kada ir kaip teismine tvarka buvo išspręstas jos pačios inicijuotas mokestinis ginčas, kokias ji turėjo mokestines prievoles, jai taip pat akivaizdžiai buvo žinoma, jog šios prievolės yra neįvykdytos. Byloje tokį vertinimą paneigiančių aplinkybių nėra nustatyta. Sprendimas taip pat atitinka VMI viršininko 2003 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. V-303 (2014 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. VA-6 redakcija) nustatytą Sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu) iš įkeisto turto turinį ir formą, yra pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis, pasirašytas įgalioto asmens, jį priimant procedūrinių pažeidimų nenustatyta, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties
Pareiškėja teigia, jog ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir dėl to, kad priimtas pasibaigus MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje numatytam 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminui, nes Vilniaus apskrities VMI 2010 m. birželio 28 d. sprendimas dėl Patikrinimo akto tvirtinimo buvo patvirtintas 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimu, nuo kurio priėmimo ir turi būti skaičiuojamas mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas.
MAĮ 107 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūksta, kai šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu sustabdomas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas (MAĮ 108 str. 1 d. 1 p.). Pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalį, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, galutinė ir neskundžiama nutartis mokestiniame ginče buvo priimta 2012 m. vasario 13 d., kuomet įsiteisėjo ir Vilniaus apskrities VMI 2010 m. birželio 28 d. sprendimas dėl Patikrinimo akto tvirtinimo. Tokiu atveju, remiantis minėtu teisiniu reglamentavimu darytina išvada, kad priverstinio išieškojimo senatis buvo nutrūkusi ir prasidėjo iš naujo 2012 m. vasario 13 d. (MAĮ 108 str. 2 d. 1 p.). Ginčijamu Sprendimu buvo ne pradėtas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas (jis pradėtas VMI priimant 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą), o tęsiamas toliau, nes iki tol taikytomis priverstinio išieškojimo priemonėmis buvo išieškota tik maža mokestinės nepriemokos dalis, todėl pareiškėjos argumentai, jog Sprendimas buvo priimtas pasibaigus priverstinio išieškojimo senaties terminui, atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovės pasirinktas priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjos būdas atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Netenkinus pareiškėjos skundo, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos J. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.