Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-07-25 · Civilinė byla Nr. e2-734-450/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-07-25
Bylos Nr.
e2-734-450/2019
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00238-2018-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Asta Radzevičienė
Atsakovas
A. B.
Suinteresuotas asmuo
A. B.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-734-450/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00238-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 25 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Intac LIT“ bankrotas pripažintas tyčiniu, pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Intac LIT“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Tamtamas“ pareiškimą suinteresuotam asmeniui A. B. dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Intac LIT“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau - BUAB) „Intac LIT“ bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Tamtamas“ kreipėsi į teismą, prašydama BUAB „Intac LIT“ bankrotą pripažinti tyčiniu ir iš A. B. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad Moldovos pilietis R. N. įmonės dalyviu ir vadovu tapo bendrovei jau esant akivaizdžiai nemokiai. Bankroto administratorė neturi jokių duomenų, kad R. N. bent teoriškai būtų galėjęs vykdyti įmonės vadovo pareigas, t. y. kad jis turėjo išduotą leidimą gyventi Lietuvoje, nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, taip pat oficialiai valstybės institucijų išduotą leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, nes, nors įmonės vadovą su bendrove ir sieja fiduciariniai ir civiliniai pavedimo sutarčiai būdingi santykiai, bet su įmonės vadovu privalo būti sudaryta darbo sutartis su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Asmenys, priėmę sprendimą perduoti įmonės valdymą ir turtą užsienio piliečiui, atsižvelgiant į įmonės ir jos kreditorių interesus, nevykdė arba netinkamai vykdė bendrovės valdymo organams įtvirtintas pareigas, pvz. būti lojaliu (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o taip pat sudarė įmonei aiškiai nenaudingą ekonominį sandorį (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). 2017 m. birželio 1 d. dokumentų, turto ir antspaudo priėmimo–perdavimo aktas buvo sudarytas siekiant tik imituoti jame nurodytos dokumentacijos ir turto perdavimą iš esmės nepasiekiamam užsienio valstybės piliečiui, o įmonės 2017 m. gegužės 31 d. balanse, ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto sąraše ir 2017 m. gegužės 31 d. atsargų sąraše nurodytas turtas naujajam įmonės vadovui realiai taip ir nebuvo perduotas. 2017 m. rugsėjo – spalio mėn. antstolis, vykdęs išieškojimą kreditorės akcinės bendrovės (toliau – AB) Swedbank naudai, nerado įmonės turto, iš kurio būtų galima išieškoti, todėl manytina, kad įmonės 2017 m. gegužės 31 d. balanse nurodytas turtas (atsargos) buvo iššvaistytas ir (arba) paslėptas, dėl ko įmonė neteko galimybės atsiskaityti su kreditoriais ir tapo nemokia, t. y. šie veiksmai sąlygojo nemokumą ir bankrotą. Pagal kreditorės AB Swedbank pateiktą įmonės balansą už 2016 m., įmonė 2016 m. gruodžio 31 d. turėjo įsiskolinimų už 110 342 Eur. Iš 2015 m. balanso matyti, kad 2015 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo įsiskolinimų už 104 054 Eur, iš jų ilgalaikių įsipareigojimų už 71 826 Eur (aiškinamajame rašte nurodyta, kad tai neišmokėti dividendai) ir trumpalaikių įsipareigojimų už 32 228 Eur. Tuo tarpu iš 2017 m. gegužės 31 d. balanso matyti, kad įmonė 2017 m. gegužės 31 d. turėjo trumpalaikių įsiskolinimų už 26 150 Eur, bet ilgalaikių įsiskolinimų jau neturėjo, t. y. turėdama trumpalaikių įsipareigojimų kreditoriams įmonė pirmiausiai apmokėjo ilgalaikius įsipareigojimus – išmokėjo dividendus, o įmonės 2017 m. gegužės 31 d. balanse įrašytas turtas, kuriuo galėjo būti padengti trumpalaikiai įsipareigojimai su įmone nesusijusiems asmenims, buvo iššvaistytas (paslėptas) nuo kreditorių ir administratorės. Toks įsipareigojimų apmokėjimo būdas, kai pirmiausiai dengiami įsipareigojimai susijusiems asmenims, o turto padengti trumpalaikiams įsipareigojimams su įmone nesusijusiems asmenims nelieka, pripažintini neatitinkančiais teisės aktų reikalavimų (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ir galimai atliktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930? straipsnyje įtvirtintą mokėjimų eiliškumą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 7 d. nutartimi BUAB „Intac LIT“ bankrotą pripažino tyčiniu ir pareiškėjai iš A. B. priteisė 605 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 21 d. nutarties 9 punkte buvo konstatuota, kad iš byloje esančių duomenų negalima teigti, kad realiai egzistuoja 147 965 Eur apimties atsakovės trumpalaikis turtas nurodytas 2016 m. gruodžio 31 d. balanse. Priešingai, ieškovei kartu su antstoliu nuvykus apžiūrėti prekių atsargų į galimą jų buvimo vietą, kuri buvo nurodyta pačios atsakovės 2017 m. birželio 20 d. rašte, buvo nustatyta, kad faktinis prekių atsargų kiekis akivaizdžiai neatitinka 2016 m. gruodžio 31 d. pateikto AB Swedbank įkeičiamų prekių atsargų sąrašo, t. y. fiziškai patalpose esantis turtas yra menkavertis ir, be kita ko, neįmanoma identifikuoti ar jis iš tiesų priklauso skolininkei. Suinteresuotas asmuo A. B. dėl šių aplinkybių atsiliepime nieko nepasisakė, tik deklaratyviai nurodė, kad 2017 m. birželio mėn. perdavė įmonės dokumentus, tame tarpe ir 2017 m. gegužės 31 d. balansą bei nurodė tikrąją įmonės finansinę būklę. Asmens, kuriam A. B. tariamai perdavė ir įmonei priklausančias 146 721 Eur vertės atsargas, surasti nepavyksta nei administratorei, nei teismui, todėl teismui kilo pagrįstų abejonių, dėl tokio turto egzistavimo jo tariamo perdavimo metu. Šias abejones tik patvirtino aukščiau minėtos aplinkybės dėl ieškovės ir antstolio nurodytų aplinkybių susijusių su atsargų neišsaugojimu.

5. Apibendrindamas šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad jau 2016 m. gruodžio 31 d. atsakovei turėjo būti iškelta bankroto byla, nes įmonės įsipareigojimai tuo metu viršijo 110 342 Eur, o turto įmonė turėjo ne daugiau nei už 141 371 Eur (289 336 - 146 721).

6. Teismas darė išvadą, kad A. B. dar vadovaudamas įmonei BUAB „Intac LIT“ turėjo suvokti, jog bendrovės finansinė situacija yra itin komplikuota ir kad vietoje įmonės valdymo perdavimo Moldovos piliečiui R. N., jis turėjo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą BUAB „Intac LIT“.

7. Teismas pažymėjo, kad nors akcijų pirkimo–pardavimo sandorio sudarymas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau atsižvelgiant į aplinkybes, jog įmonės dokumentų ir turto perdavimas užsienio piliečiui, kurio gyvenamoji vieta ir (ar) kiti kontaktai nėra žinomi ir dėl to bankroto administratorės galimybės tinkamai vykdyti bankroto procedūras, susijusias su sandorių patikra, jų ginčijimu, kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimu bankroto byloje, yra apribotos, nes nėra vykdomi teismų procesiniai sprendimai, kuriais R. N. įpareigotas perduoti jo priimtus dokumentus ir turtą, bei aplinkybę, kad akcijų pirkimo–pardavimo imtasi įmonei jau esant nemokiai, darytina išvada, kad tokiais veiksmais buvo siekta tikslų, nesusijusių su veiklos išsaugojimu, jos vystymu, ar atsiskaitymu su kreditoriais.

8. Teismas konstatavo, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos; teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai (įmonės apskaitos dokumentai neišsaugoti ir neperduoti administratorei) ir dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto ir tai yra pagrindas BUAB „Intac LIT“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

9. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalimi, teismas iš A. B. pareiškėjos naudai priteisė 605 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Suinteresuotas asmuo A. B. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį panaikinti ir pareiškimą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Skundžiamą nutartį priėmusio teisėjo padėjėjas ilgą laiką buvo AB Swedbank darbuotojas, o AB Swedbank kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „Intac LIT“ bei yra suinteresuota bankroto pripažinimu tyčiniu.

10.2. AB Swedbank buvo informuota apie apelianto pasitraukimą iš įmonės vadovo pareigų, todėl 2017 m. spalio mėn. kartu su antstoliu aprašė ir areštavo įmonės turtą, kuris jai buvo įkeistas, todėl teismo išvados, kad turtas yra menkavertis ar kad jo neįmanoma identifikuoti, nesuprantamos.

10.3. AB Swedbank, būdama apdairiu juridiniu verslo subjektu, gavusi įmonės finansinius dokumentus, nebūtų rizikavusi ir pratęsusi piniginių įsipareigojimų su įmone, jeigu įmonė būtų buvusi nemoki ar balansuotų ties nemokumo riba. Kreditorę tenkino įkeisto turto vertė, nes Overdrafto sutartis nuolat buvo pratęsiama, todėl nelogiška kad įkeistas turtas per pusmetį galėjo tapti beverčiu. Pareiškėja nepateikė jokių teisėtų ir pagrįstų įrodymų, kas įmonės turtą pripažino menkaverčiu, vertinant turtą nedalyvavo nei vienas įmones darbuotojas ar apeliantas.

10.4. Nei pagal 2015 m. gruodžio 31 d., nei pagal 2017 m. gegužės 31 d. balansų duomenis įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl įmonė buvo moki. Be to, po 2016 m. gruodžio mėn. įmonės trumpalaikis turtas sumažėjo, nes pardavus dalį materialaus įmonės turto, atgavus dalį skolų, buvo atsiskaityta su daugeliu kreditorių ir įsipareigojimų suma sumažinta beveik 80 tūkstančių Eur, tačiau teismas šių aplinkybių nepaneigė.

10.5. Apeliantas visus įmonės dokumentus 2017 m. birželio 1 d. perdavė naujajam vadovui, sudarė įmonės faktinę situaciją atspindintį balansą, kurį taip pat perdavė naujajam vadovui.

10.6. Priešingai nei sprendė teismas, įstatymuose nėra įtvirtinta prievolė buvusiam, tačiau ne paskutiniam, įmonės vadovui užtikrinti įmonės veiklos išsaugojimą ir tolimesnį atsiskaitymą su kreditoriais. Naujasis direktorius ir akcininkas R. N. informavo, kad jo teisininkai užtikrins skolų išieškojimą ir lėšas skirs atsiskaitymui su kreditoriais, įmonė jam reikalinga migracijos tikslais.

10.7. Pareiškimas grindžiamas prielaida, kad bankroto administratorei neperduotas įmonės turtas ir dokumentai, tačiau nenurodoma nei kokie dokumentai neperduoti, nei neperdavimo priežastys. Administratorė neišnaudojo visų priemonių perimti bankrutavusios įmones turtą ir dokumentus. Vien dokumentų neperdavimo administratorei faktas, nesant byloje kitų įrodymų, pats savaime nepatvirtina aplinkybių dėl aplaidaus ir / ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo.

Atsiliepimas

11. Pareiškėja BUAB „Intac LIT“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Tamtamas“, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

11.1. Įmonės vadovui tenka pareiga rūpintis įkeistų daiktų vertės išsaugojimu, pačių atsargų tinkama apskaita, tinkamu ir objektyviu turimų atsargų vertės nustatymu (tuo labiau, kad tarp įmonės ir AB Swedbank sudarytos Overdrafto sutarties nuostatos numatė įmonės pareigą užtikrinti minimalią įkeičiamo turtinio komplekso vertę – 86 886,01 Eur). Įkaito turėtojas turi teisę kontroliuoti įkeistą turtą, bet neturi pareigos užtikrintų jo išsaugojimą ir neiššvaistymą, kaip ir neturi pareigos užtikrinti tinkamą skolininko buhalterinės apskaitos vedimą ir finansinių ataskaitų sudarymą. Todėl apelianto argumentai, susiję su AB Swedbank tariamai nepakankamais veiksmais, nepaneigia vadovo pareigos rūpintis turimo turto išsaugojimu ir visų įmonės kreditorių interesų apsauga.

11.2. Įmonės turto arešto veiksmai pradėti ne dėl to, kad apeliantas nustojo eiti įmonės vadovo pareigas ar apie tai informavo kreditorę, o dėl to, kad įmonė pažeidė Overdrafto sutartį ir nuo 2017 m. kovo mėn. nustojo vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, t. y. netrukus po to, kai tarp prievolių pagal Overdrafto sutartį užtikrinimo priemonių neliko asmeninio apelianto laidavimo. Administratorei nebuvo perduotas joks įmonės turtas ir dokumentacija, kreditorei AB Swedbank iki bankroto bylos iškėlimo taip pat nepavyko surasti įmonės turto, kurį realizavus būtų galima padengti įmonės skolinius įsipareigojimus.

11.3. Teismas bankroto nutartyje pagrįstai konstatavo, kad 1) patalpose fiziškai prekių atsargų rasta daug mažiau, nei jų buvo įtraukta į įmonės AB Swedbank pateiktą įkeičiamų prekių atsargų sąrašą; 2) fiziškai rastos prekės yra menkavertės; 3) neįmanoma nustatyti, ar rastos menkavertės prekės iš tiesų priklauso įmonei. Šiuos faktus patvirtina ir paties apelianto pateiktas AB Swedbank 2019 m. vasario 18 d. raštas. Aplinkybėms fiksuoti patalpos su buvusiomis prekėmis / daiktais buvo nufotografuotos, kas taip pat patvirtina, kad 2017 m. gegužės 31 d. atsargų sąraše buvusios prekės buvo akivaizdžiai neišsaugotos ir (ar) iššvaistytos.

11.4. Kreditorei AB Swedbank ir antstoliui negalėjus nustatyti patalpose rastų prekių / daiktų tikslaus savininko, o po bankroto bylos iškėlimo buvusiems įmonės valdymo organams neperdavus įmonės turto pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, administratorė neturi neginčijamų įrodymų, kad visas patalpose rastas menkavertis turtas priklauso būtent įmonei.

11.5. Įmonės nemokumo faktas 2016 m. gruodžio 31 d. jau yra nustatytas galiojančia įmonės bankroto nutartimi, kurios pagrindu iki šiol vykdomos bankroto procedūros, o skundžiama nutartimi teismas pakartotinai šias aplinkybes konstatavo. Apeliantas, ginčydamas nemokumo faktą, naudojasi 2015 m. įmonės balanso duomenis, t. y. skirtingų laikotarpių duomenimis.

11.6. Įmonės atsargos administratorei nėra perduotos, nors pagal 2017 m. gegužės 31 d. balansą per vienerius metus įmonė iš debitorių turėjo atgauti 61 150 Eur, bet šios per vienus metus gautinos sumos, įmonę administruojant administratorei, nebuvo sumokėtos. Administratorė, neperdavus jai dokumentacijos, negali patikrinti balanso duomenų teisingumo. Tačiau 2017 m. gegužės 31 d. balanse nurodyti pradelsti įsipareigojimai yra tikri ir realūs, o įmonė neturi turto, iš kurio šie pradelsti įsipareigojimai galėtų būti padengti. Nors balanse nurodyta pradelstų įsipareigojimų suma (26 150 Eur) yra palyginti menka su jame nurodyta turimo trumpalaikio turto suma (201 260 Eur), tačiau įmonė jau nuo 2017 m. kovo mėn. buvo nepajėgi vykdyti savo finansinių įsipareigojimų kreditorei AB Swedbank. Apeliantas nenurodė kokiu pagrindu į balansus, taip pat ir į 2017 m. gegužės 31 d. balansą 65 150 Eur sumai, įtraukė kaip per vienerius metus gautinas sumas įsiskolinimus, kuriems atgauti reikia imtis išieškojimo veiksmų. Visos šios aplinkybės liudija, kad į įmonės balansus buvo įtraukiamas turtas, kuris objektyviai neegzistavo arba buvo neatgautinas, arba įmonės valdymą, turtą ir dokumentaciją tariamai perdavus R. N., tiesiog iš įmonės pasisavintas.

11.7. Apeliantas nepateikia BUAB „Intac LIT“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties kopijos, nenurodo kaip ir kur vyko dokumentų pasirašymas, kokiu būdu, kada ir kiek laiko vyko naujajam direktoriui perduodamų atsargų sutikrinimas ir perdavimas, nuomojamų patalpų perdavimas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacijos objektu yra nutarties, kuria BUAB „Intac LIT“ bankrotas pripažintas tyčiniu, pirmosios instancijos teismui sprendus, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktuose įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant skundo ir atsiliepimo į jį ribų.

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

13. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti suinteresuoto asmens A. B. papildomi rašytiniai paaiškinimai. Pagal CPK 323 straipsnį draudžiama keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Taigi, bet koks atskirojo skundo papildymas, nesvarbu, kokia procesine forma jis yra teikiamas, leidžiamas tik iki atskirojo skundo padavimo termino pabaigos. Šiuo atveju apeliantas pateikė procesinį dokumentą, pavadintą „paaiškinimai raštu“, kurie savo turiniu yra pateikto atskirojo skundo argumentų papildymas. Kadangi tokiu būdu keisti atskirojo skundo turinį šioje proceso stadijoje apeliacinį procesą reglamentuojančios nuostatos tiesiogiai draudžia, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti suinteresuoto asmens A. B. pateiktus rašytinius papildomus paaiškinimus (CPK 75 straipsnio 1 dalis).

Dėl atskirojo skundo

14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2016 m. gruodžio 31 d. BUAB „Intac LIT“ buvo nemoki, jai turėjo būti iškelta bankroto byla, tačiau jos vadovas A. B., žinodamas įmonės finansinę padėtį, nevykdė įstatyme numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o įmonės valdymą perleido užsienio piliečiui. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad nėra galimybės susigrąžinti turto ir dokumentų iš užsienio piliečio, sprendė, kad suinteresuotas asmuo A. B., parduodamas įmonės akcijas, nesiekė tikslų, susijusių su įmonės išsaugojimu, jos vystymu ar atsiskaitymu su kreditoriais, taip pažeisdamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktus.

15. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).

16. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

17. Pažymėtina, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6-8 dalys), todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto.

18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus ir atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados, nurodytos nutarties 14 punkte, padarytos visapusiškai neišsiaiškinus nagrinėjamam klausimui spręsti reikšmingų aplinkybių, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta pagrįsta.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktuose nustatytų tyčinio bankroto požymių

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz. sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Byloje turi būti įrodyta, kad tyčia dar labiau esmingai buvo pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

20. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį siejo su apelianto pareigos kreiptis į teismą dėl BUAB „Intac LIT“ bankroto bylos iškėlimo pažeidimu. Teismas nustatė, kad jau 2016 m. gruodžio 31 d. BUAB „Intac LIT“ turėjo būti iškelta bankroto byla, nes įmonės įsipareigojimai tuo metu viršijo 110 342 Eur, o turto įmonė turėjo ne daugiau nei 141 371 Eur sumai.

21. Vertinant pirmosios instancijos teismo išvadas, susijusias su apelianto pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos BUAB „Intac LIT“ iškėlimo pažeidimu, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismas, spręsdamas dėl įmonės nemokumo momento, išimtinai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartyje, kuria iškelta įmonės bankroto byla, analizuotais bendrovės 2016 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, iš kurių nustatė, kad įmonės įsipareigojimai tuo metu viršijo 110 342 Eur, o turto įmonė turėjo ne daugiau nei 141 371 Eur sumai. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą, įmonės nemokumas nustatomas vertinant ne visus turimus įsipareigojimus, o tik pradelstus. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu iš esmės nevertino BUAB „Intac LIT“ pradelstų įsipareigojimų, netyrė bankroto byloje pareikštų finansinių reikalavimų kilmės ir atsiradimo momento, atsiskaitymo terminų, jų įvykdymo datos. Tik nustačius šias aplinkybes galima spręsti dėl įmonės faktinio nemokumo momento, kurio pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į ĮBĮ nustatytą nemokumo sąvoką, netyrė ir nevertino. Tai lemia, jog byloje nebuvo nustatytos ginčui reikšmingos aplinkybės: įmonės nemokumo momentas, mokumo situacijos dinamika, veiksmų seka nuo to momento, kuomet įmonė pasiekė nemokumo būseną iki bankroto bylos iškėlimo. Paminėtos aplinkybės leidžia apeliacinės instancijos teismui padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio, neatskleidė bylos esmės.

22. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas BUAB „Intac LIT“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų pagrindais, iš esmės rėmėsi vienintele faktine aplinkybe, kad suinteresuotas asmuo A. B., žinodamas įmonės komplikuotą finansinę padėtį, jos valdymą perleido užsienio piliečiui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. B. veiksmų sąmoningumo su užsienio piliečiu sudarant akcijų perleidimo sutartį ir pastarajam perduodant įmonės dokumentus bei turtą, stokoja pagrįstumo.

23. Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą savo praktikoje yra išaiškinęs, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis savaime nėra neteisėtas sandoris, tačiau jis turi būti vertinamas konkrečių bylos aplinkybių kontekste, tai yra turi būti nustatyta, ne tik įmonės finansinė padėtis sudarant tokį sandorį, bet ir ar buvo būtinybė tokį sandorį sudaryti; ar buvo siekta išsaugoti ir (ar) plėtoti verslą, patenkinti daugumos kreditorių reikalavimus, užtikrinti įmonės ūkinės komercinės veiklos tęstinumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1877-241/2016, 2015 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-207-464/2015). Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas paminėtų aplinkybių nevertino. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tik ištyrus paminėtas aplinkybes gali būti sprendžiama dėl sandorio (ne)realumo bei teisingai išspręstas klausimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus, ėmėsi veiksmų pareikalauti pateikti BUAB „Intac LIT“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, ją analizavo ir vertino jos nuostatas. Pažymėtina, kad viešojo intereso egzistavimas bankroto bylose lemia teismo aktyvumo pareigą, kuri apima ir teisę rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Taigi, iš skundžiamo procesinio sprendimo turinio spręstina, kad pirmosios instancijos teismas iš viso netyrė ir nevertino šio įrodymo, jo pagrindu nesiaiškino tikrųjų suinteresuoto asmens ir Moldovos piliečio R. N. tarpusavio sąsajų, įsipareigojimų, atsiskaitymo pagal sutartį vykdymo aplinkybių, galinčių turėti reikšmės nustatant tikruosius tikslus, kurių buvo siekta parduodant bendrovės akcijas, perduodant įmonės dokumentus ir turtą (dėl kurio egzistavimo ir vertės tarp šalių kyla ginčas). Nenustatytos aplinkybės laikytinos esminėmis, galinčiomis turėti įtakos tyčinio bankroto sąlygoms dėl įmonės dokumentų ir turto neišsaugojimo per tyčia sudarytą fiktyvų sandorį, siekiant išvengti pareigos kelti bankroto bylą, paaiškėjus faktiniam įmonės nemokumui, vykdymo.

24. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tik ištyrus ir įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, susijusias su įmonės akcijų pirkimu–pardavimu, gali būti sprendžiama, ar apeliantas elgėsi sąžiningai parduodamas bendrovės akcijas, ar veikė jos ir kreditorių interesais, ar, priešingai, minėtu sandoriu siekė bloginti įmonės padėtį, paslėpti įmonės dokumentus ir turtą, tokiu būdu apribojant kreditorių galimybes gauti reikalavimo patenkinimą ir (ar) siekiant išvengti atsakomybės už netinkamą įmonės valdymą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktai).

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu taip pat itin aktualus byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui yra ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas tyčinio bankroto požymis, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas tyčinio bankroto priežastį sieja su konkrečiomis, įstatyme įvardytomis, sąlygomis, kurios turi būti nustatytos bylą nagrinėjančio teismo. Byloje ginčo, kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai bankroto administratorei nebuvo perduoti, nėra, tačiau ginčas kilo dėl atsakingo asmens už jų perdavimą. Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė aplinkybių, kas konkrečiai neišsaugojo įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, nevertino 2017 m. birželio 1 d. dokumentų perdavimo akto sudarymo aplinkybių ir jo pagrindu dokumentų (ne)perdavimo paskutiniam įmonės vadovui aplinkybių. Sprendžiant dėl neigiamų teisinių pasekmių, kylančių iš neperduotų buhalterinės apskaitos dokumentų, turėtų būtų įvertinti ir ištirti byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai dėl aukščiau nurodytų aplinkybių.

26. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nevertino ir nepasisakė dėl 2017 m. gegužės 31 d. atsargų sąrašo ir 2017 m. lapkričio 3 d. kreditorės AB „Swedbank“ kartu su antstoliu užfiksuoto turto kiekio ir jų (ne)atitikimų, nesiaiškino atsargų perdavimo ir sutikrinimo aplinkybių. Tik ištyrus paminėtus įrodymus galima spręsti dėl turto perdavimo ir jo vertės.

27. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl visų pareiškime dėl BUAB „Intac LIT“ bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytų ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintų pagrindų. Bankroto administratorė, kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą, nurodė, jog įmonė, turėdama trumpalaikių įsipareigojimų kreditoriams, pirmiausia apmokėjo ilgalaikius įsipareigojimus – dividendus įmonės dalyviams, todėl toks įsipareigojimų dengimo būdas pripažintinas neatitinkančiu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 2 punkto, pažeidžiantis CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą mokėjimo eiliškumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl pirmiau nurodytų aplinkybių bei suinteresuoto asmens atsikirtimų į jas visiškai nepasisakė, jų neanalizavo ir nevertino.

Dėl bylos procesinės baigties

28. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskleidė byloje esančių įrodymų turinio, nebuvo pakankamai aktyvus ir nesiėmė visų priemonių išsiaiškinti tyčinio bankroto klausimui tinkamai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių (priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų (neveikimo) ir įmonės nemokumo, negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais, taip pat aplinkybių, susijusių su įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų ir turto išsaugojimu), nenustatė įmonės nemokumo atsiradimo momento, kas lėmė nepakankamą teismo procesinio sprendimo motyvavimą, dėl ko liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl BUAB „Intac LIT“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Todėl spręstina, kad skundžiama nutartis priimta tinkamai neatskleidus bylos esmės, o pagal byloje esančius duomenis, tirtinas aplinkybes, įrodinėjimo proceso ypatumus (CPK 314 straipsnis) bei būtinybę dėl aukščiau nurodytų aplinkybių gauti paaiškinimus bei įrodymus, bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir BUAB „Intac LIT“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

29. Nusprendus, kad yra pagrindas skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui svarstyti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, nes šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį ir klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Intac LIT“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Asta Radzevičienė