Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K.B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-04-17 nuosprendžio, kuriuo K.B. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 30 parų arešto bausmė;

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK kodekso 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K.B. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis K.B. nesutinka su teismo išvadomis dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, atliktu įrodymų vertinimu, mano, kad teismo išvados šioje dalyje yra nepagrįstos, paremtos duomenimis, nelaikytinais įrodymais, todėl jo atžvilgiu turėtų būti priimamas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius būtino sudėties požymio – perdavimo. Kartu apeliaciniu skundu nesutinkama su paskirta laisvės atėmimo bausmė, manoma, kad ji yra per griežta, todėl prašoma paskirti švelnesnę nei įstatyme numatyta bausmę ir atidėti jos vykdymą. Apeliaciniu skundu nėra ginčijamas K.B. pripažinimas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir už tai paskirta bausmė, todėl teisėjų kolegija apie tai plačiau nepasisakys.

5. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus, K.B. apeliacinį skundą, daro išvadą, kad, priešingai nei skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarytą nusikaltimą kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kaip neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, paskyrė nuteistajam proporcingą padarytai nusikalstamai veikai ir teisingą bausmę, kurią, įstatymo nustatyta tvarka subendrino su bausme, paskirta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir pagrįstai netaikė bausmės vykdymo atidėjimo. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, bausmės skyrimo bei bausmės vykdymo atidėjimo netaikymo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu ir nedaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-04-17 nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu.

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).

Dėl įrodymų vertinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį

7. Skundžiamu nuosprendžiu K.B. pripažintas kaltu dėl to, kad neteisėtai, turėdamas bendrą tikslą dalį psichotropinės medžiagos – amfetamino suvartoti pats, o kitą dalį išplatinti, ne vėliau, nei iki 2024-08-12, 14.45 val., automobilyje „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laikęs ne mažiau, nei 0,714 g (koncentracija 70,9 %) psichotropinės medžiagos – amfetamino, jos nenustatytą dalį išplatino pateikdamas ją suvartoti A.T., o dalį suvartojo pats, po ko 2024-08-12, 14.45 val., automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šią psichotropinę medžiagą rado ir paėmė policijos pareigūnai. Šiais veiksmais K.B. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo teigimu jis nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, kadangi psichotropinės medžiagos A.T. nesiūlė, ši ją pasiėmė ir vartojo pati. Mano, kad nebuvo įrodytas būtinasis nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – perdavimas – o teismo išvados paremtos duomenimis (liudytojos A.T. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais), kurie neturi įrodomosios reikšmės, kadangi nebuvo patvirtinti teisme. Vis tik teisėjų kolegija tokius nuteistojo gynėjo skundo argumentus vertina kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

9. Nuteistajam ginčijant teismo atliktą įrodymų vertinimą, rėmimąsi ikiteisminio tyrimo metu duotais, bet teismo posėdyje nepakartotais/nepatvirtintais parodymais, pažymėtina, jog situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, teismų praktikoje nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, priešingai, teismas turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais, įvertinęs atskirus įrodymus ir jų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-697/2021, 2K-19-594/2023, 2K-61-489/2025). Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti proceso dalyvio parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jais gali būti remiamasi tikrinant ir vertinant kitus gautus duomenis ir formuojant vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-57-648/2021, 2K-12-511/2025, 2K-61-489/2025, 2K-107-489/2017, 2K-7-57-648/2021, 2K-257-495/2024). Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad tiek objektyvieji (psichotropinės medžiagos perdavimas), tiek subjektyvieji (kaltė, pasireiškusi tiesiogine tyčia) pirmosios instancijos teismo nustatyti pagrįstai remiantis bylos duomenimis. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jokių įrodymų vertinimo klaidų, kurios sudarytų pagrindą pripažinti apeliacinį skundą pagrįstu, byloje nėra.

12. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, A.T. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina liudytojo P.Z. (P.Z.) teisiamojo posėdžio metu nurodytos aplinkybės apie tai, kad K.B., radus psichotropines medžiagas patvirtino, kad jos priklauso jam, o A.T., tiek dėl rastų maišelių automobilyje, tiek dėl maišelių jos rankinėje, buvo nustebusi. Šie liudytojo paaiškinimai visiškai sutampa su jo ikiteisminio tyrimo metu nurodytomis aplinkybėmis apie tai, kad paklausus, ar automobilyje yra draudžiamų daiktų ar medžiagų, abu jame buvę asmenys nurodė, kad ne, tačiau apžiūrint automobilį tik jo vairuotojas – K.B. – jaudinosi. Būtent tai leidžia atmesti nuteistojo argumentus dėl A.T. parodymų pakeitimo priežasties. Teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo nuosprendžio motyvams, pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu ji buvo apklausiama kaip liudytoja, dėl K.B. galimai padarytų nusikalstamų veikų ir jos veiksmų teisinis vertinimas nebuvo atliekamas, be to ji nuosekliai, ikiteisminio tyrimo metu, tvirtino, psichotropines medžiagas pavartojusi pirmą kartą, taigi pripažino narkotinių medžiagų vartojimo faktą. Tuo tarpu liudytojo P.Z. paaiškinimai tik patvirtina A.T. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, kad ši narkotinių medžiagų ankščiau nevartojo, apie jų buvimą automobilyje nieko nežinojo, o buvo apsvaigusi dėl to, kad įvykio dieną jai narkotinių medžiagų pasiūlė K.B. Pažymėtina ir tai, jog liudytojas P.Z. nurodė, jog, tiek K.B., tiek ir A.T. buvo rasti miegantys automobilyje nuvažiavusiame į griovį, kas leidžia manyti, jog jie kvaišalus vartojo kartu. Aukščiau nurodytos aplinkybės, kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad keliama versija dėl baiminimosi būti patrauktai baudžiamojon atsakomybėn, po to, kai pripažįstamas psichotropinių medžiagų vartojimas, yra nelogiška, pateikta po to, kai K.B. susipažino su kaltinamojo akto turiniu, todėl pagrįstai laikytina pasirinkta gynybine versija, visapusiškai ištirta ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo atmesta. Su tuo nesutikti teisėjų kolegija nesutikti neturi objektyvaus pagrindo.

13. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad aplinkybę, jog A.T. ir ankščiau vartojo narkotines medžiagas patvirtina jos teisme nurodytas pripažinimas ir įvykio metu rankinėje rasti narkotinių medžiagų maišeliai. Pažymėtina, jog tuoj po įvykio policijos pareigūnams A.T. nurodė, nežinanti, kaip jos rankinėje atsirado K.B. telefonas, taip pat nustebo, ir pareigūnų prašė paaiškinti, kas yra tie maišeliai, rasti jos rankinėje, klausdama „bet tai iš kur jie pas mane atsirado?“ (b. l. 26–30). Šias aplinkybes – nežinojimą, kodėl rankinėje buvo rastas K.B. telefonas – A.T. nurodė ir apklausiama pirmosios instancijos teisme, jo metu peržiūrėjus vaizdo įrašus (nuosprendžio 9 lapo 3 pastraipa). Teisėjų kolegijos vertinimu, sugretinus visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, A.T. parodymai, įvertinus jų pakeitimo priežastis, tik teisminio nagrinėjimo metu iškeltas versijas dėl vykimo į vaistinę ir danties skausmo, bei nuteistojo teismui duotus paaiškinimus, kad jis A.T. sakė viską „sakyti ant jo“, pagrįstai buvo įvertinti kaip nepatikimi. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu aplinkybės, susijusios su A.T. narkotinių medžiagų vartojimu nebuvo tirtos ir jos nėra susijusios su K.B. nusikalstamų veikų kvalifikavimu, todėl šie skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

14. Aptartais įrodymais patvirtinta, kad K.B. perdavė narkotines medžiagas A.T., po ko šie jas kartu vartojo, o toks narkotikų perdavimas teismų praktikoje atitinka kitokio platinimo požymį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2005, 2K-294/2008, 2K-350/2009 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, pateikė motyvuotas išvadas, dėl kurių A.T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu laikė pagrįstais ir kodėl teisminio nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus atmetė kaip nepagrįstus bei sprendė jog K.B. kaltė jam padarius nusikalstamą veiką yra pilnai įrodyta. Tokiai išvadai pritaria ir teisėjų kolegija, neturinti pagrindo byloje esančių duomenų, teismo pripažintų įrodymais, visumos vertinti kitaip. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių keliamą versiją, kad A.T. psichotropines medžiagas pasiėmė ir pavartojo pati, taip pat nėra pagrindo tikėti, kad ji, dėl apsvaigimo nuo narkotinių medžiagų neprisiminė iki tol buvusių įvykio aplinkybių, tai gi ir to, kiek automobilyje buvo maišelių, su psichotropinėmis medžiagomis. Atkreiptinas dėmesys, jog būtent K.B., jo žodžiais, visą dieną vartojo psichotropines medžiagas ir buvo „priplaukęs“, o duomenų apie tai, kad A.T. dėl kokių nors medžiagų vartojimo nebūtų galėjusi prisiminti įvykio dienos ir tai leistų abejoti jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pagrįstumu nėra.

15. Šiuo atveju įvertinus visus nuteistojo apeliaciniame skunde keliamus argumentus, nėra pagrindo pritarti, kad apkaltinamasis nuosprendis šioje dalyje buvo priimtas nepagrįstai, pažeidus įrodymų vertinimo taisykles, lėmusias neteisingų išvadų priėmimą. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistojo kaltė yra pagrįsta objektyviais duomenimis ir jų pagrindu teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo keliamą versiją tiek dėl to, kad jis nesiūlė A.T. psichotropinių medžiagų ir ši jas pasiėmė pati, tiek dėl šios liudytojos parodymų pakeitimo, teisme nurodytų priešingų aplinkybių ir to priežasties, byloje nėra, jų, kartu su apeliaciniu skundu nepateikė ir nuteistasis, todėl aukštesnysis teismas laiko, kad K.B. apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Dėl kitų skundo argumentų (liudytojo P.Z. parodymų kaip patvirtinančių A.T. parodymus išvestinumo, A.T. neturėjimo gynėjo/atstovo ikiteisminio tyrimo metu ir kt.), kaip nesudarančių pagrindo keisti priimamo sprendimo, kolegija plačiau nepasisako.

Dėl bausmės ir bausmės vykdymo atidėjimo

16. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį.

17. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistojo K.B. atžvilgiu skirtinas bausmes, taip pat ir bausmę, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (tiesiogine tyčia padarytas vienas nesunkus ir vienas sunkus nusikaltimai), nenustatė jo atsakomybę lengvinančių ir ją sunkinančių aplinkybių. Įvertinta ir K.B. asmenybė, t. y. yra darbingo amžiaus, oficialiai nedirbantis, praeityje dirbęs kelis mėnesius (1 t., b. l. 143), neregistruotas Užimtumo tarnyboje, duomenų apie kuriamą verslą ar individualią veiklą nepateikė. Įvertinta ir tai, kad K.B. dėl nusikalstamos veikos, susijusios su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, yra teisiamas pirmą kartą, tačiau buvo teistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, už ką paskirtos bausmės (baudos) neįvykdė, tai gi nusikalto esant neišnykusiam teistumui, taip pat ne kartą baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, paskirtų baudų nemoka. Pirmosios instancijos teismo vertinimu ankščiau taikyta švelnesnė bausmė siekiamo rezultato nedavė ir nesulaikė K.B. nuo nusikalstamo elgesio, todėl įvertinus neigiamai jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei jo pateiktus paaiškinimus apie kuriamą verslą ir reikalingumą prižiūrėti tėvą, sprendė, kad nėra pagrindo skirti švelnesnės nei numatyta įstatyme bausmės ar atidėti jos vykdymą. Atsižvelgiant į tai už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką teismas paskyrė minimalią 2 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmę, o už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – 30 (trisdešimties) parų arešto bausmę ir paskirtas bausmes, nustačius, kad nusikaltimai padaryti esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrino bausmių apėmimo būdu ir paskyrė galutinę 2 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmę.

18. Nuteistojo vertinimu net minimalios BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas neatitiktų teisingumo principo ir neigiamai paveiktų jo socialinius ryšius. K.B., remdamasis skundžiamu nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis, tai kad jis neatlygintinai davė psichotropinę medžiagą vienam asmeniui, už tai materialinės naudos negavo, mano, kad jam turi būti paskirta švelnesnė nei numatyta įstatyme bausmė ir paskirtas jos vykdymo atidėjimas 2 metams. Teisėjų kolegijos vertinimu šie apeliacinio skundo argumentai, bei teiginiai, kad K.B. reikalinga socialinė reabilitacija gydymo įstaigoje, nesudaro pagrindo pripažinti egzistuojant išskirtines aplinkybes, dėl kurių įstatymų leidėjo nustatyta ir teismo paskirta minimali 2 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė K.B. atžvilgiu yra neproporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai ir asmenybei. Skunde nurodomos aplinkybės, bei tai, kad nuteistajam, jo teigimu, nėra aišku, kodėl jo atžvilgiu nebuvo pritaikytas bausmės vykdymo atidėjimas, skundžiamo nuosprendžio nedaro nepagrįstu ir dėl to neteisėtu. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes ir įvertinęs jas ties BK 54 straipsnio 3 dalies, tiek BK 75 straipsnio kontekstuose, priėmė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

19. Nuteistasis pasižymi neigiama charakteristika, švelnesnės bausmių ir nuobaudų rūšys jam teigiamos įtakos nepadarė, ir jis jam skiriamų baudų bei nuobaudų nėra sumokėjęs. Šios aplinkybės, bei tai, kad nuteistasis, būdamas darbingo amžiaus, turi galimybę užsiimti darbine veikla ir įvykdyti jam paskirtą bausmę ir nuobaudas, rodo, kad jis ne tik linkęs ignoruoti visuotinai priimtas elgesio taisykles, bet ir nepaiso jam skiriamų poveikio priemonių. Be to, nuteistasis ir teikdamas apeliacinį skundą siekia išvengti gresiančios atsakomybės, savo kaltės iki šiol nepripažino, kas rodo jo nekritišką požiūrį į nusikalstamą elgesį. Priešingai nei nurodo nuteistasis, kolegijos vertinimu, paskirta bausmė nėra laikytina per griežta ir ribojančia asmenį labiau nei tai yra būtina, jos trukmė nepažeidžia proporcingumo principo ir byloje nėra duomenų, dėl kurių K.B. negalėtų atlikti realios laisvės atėmimo bausmės ar bausmės tikslai galėtų būti pasiekti pritaikius bausmės vykdymo atidėjimą. Nors paskirta bausmė neabejotinai turės įtakos K.B. gyvenimui, tačiau tai yra neišvengiamos už nusikalstamos veikos padarymą skirtinos poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pats nuteistasis.

20. Išnagrinėjus apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai atliko įrodymų tyrimą, įvertino ne tik K.B. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistojo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jo veiksmuose nustačius visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės K.B. veiksmų vertinimui, kvalifikavimui ar skiriamos bausmės dydžiui ir jos realiam įvykdymui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistasis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo K.B. apeliacinį skundą atmesti.