Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Angelė Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-225/2013

Teisėja Gražina Čereškevičienė Teisminio proceso Nr. 1-45-3-00007-2012-5

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

2013 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. A., V. D., S. J. apeliacinius skundus dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 140 str. 1 d. laisvės apribojimu vieneriems metams, bausmės vykdymo laikotarpiu uždraudžiant jam bet kokiomis priemonėmis bendrauti su nukentėjusiuoju G. V. ir prie jo artintis, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis ir dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu vieneriems metams, bausmės vykdymo laikotarpiu uždraudžiant jam bet kokiomis priemonėmis bendrauti su nukentėjusiuoju G. V. ir prie jo artintis, įpareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Tuo pačiu nuosprendžiu S. J. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis ir dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Nukentėjusiojo G. V. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Iš A. A., V. D. ir S. J. nuketėjusiajam G. V. solidariai priteista 272,96 Lt turtinės žalos atlyginimo, 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt advokato pagalbos išlaidų. Kitoje dalyje ieškinys atmestas. Iš A. A., V. D. ir S. J. solidariai priteista į valstybės pajamas 20 (dvidešimt) litų teismo proceso išlaidų. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,nustatė :

A. A., V. D. ir S. J. nuteisti pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad jie sukėlė kitam žmogui fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jam sveikatą: 2011-06-10 apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini), Švenčionių rajone vykusio konflikto metu, A. A. pargriovus G. V., prispaudus prie žemės ir jam nesipriešinant, iš asmeninių paskatų, A. A. sudavus penkis kartus G. V. kumščiu į galvos sritį ir jį laikant prispaudus prie žemės, taip atėmus jam galimybę priešintis, kol priėję V. D. ir S. J. kiekvienas po du kartus kojomis įspyrė G. V. į galvą, taip bendrais visų veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo G. V. sveikatą: sukėlė kraujosruvas pakaušyje, dešinės akies vokuose, dešinio skruosto sumušimą ir sukėlė jam fizinį skausmą.

Pasak apeliantų, kokius fizinius veiksmus jie yra panaudoję G. V. atžvilgiu, gindamiesi nuo jo ir siekdami jį nuraminti ir atimti jam galimybę toliau smurtauti iki atvyks policija (G. V. net buvo pasiėmęs plytą), apeliantai nurodė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme baudžiamojoje byloje, kurioje apkaltinamasis nuosprendis dėl šio konflikto buvo priimtas G. V. atžvilgiu. Apeliantai pažymi, kad jiems ir G. V. jo sukelto konflikto metu patirti sužalojimai iš esmės skirtingi, nors pagal sunkumą ir kvalifikuojami vienodai. Apeliantai taip pat pažymi, kad G. V. jį apkaltinusio nuosprendžio neskundė. Darytina išvada, kad teismas dėl vieno ir to paties konflikto priėmė du vienas kitam prieštaraujančius nuosprendžius, o tai, anot apeliantų, reiškia, kad šiame skundžiamame teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, kurios yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šiuo pagrindu Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis.

Nuteistųjų A. A., V. D., S. J. apeliaciniai skundai atmetami.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą pripažindamas A. A., V. D., S. J. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., kur nustatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas ar nepripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama A. A., V. D., S. J. kaltė dėl BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, tinkamai realizavo BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Spręsdamas A. A., V. D., S. J. kaltės klausimą, teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad jie padarė jiems inkriminuojamą veiką grindė remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu. Nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo aptartų įrodymų pagrindu padarytų išvadų dėl A. A., V. D., S. J. kaltės jiems padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog A. A., V. D. ir S. J. sukėlė kitam žmogui fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jam sveikatą: 2011-06-10 apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini), Švenčionių rajone vykusio konflikto metu, A. A. pargriovus G. V., prispaudus prie žemės ir jam nesipriešinant, iš asmeninių paskatų, A. A. sudavus penkis kartus G. V. kumščiu į galvos sritį ir jį laikant prispaudus prie žemės taip atėmus jam galimybę priešintis, kol priėję V. D. ir S. J. kiekvienas po du kartus kojomis įspyrė G. V. į galvą, taip bendrais visų veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo G. V. sveikatą: sukėlė kraujosruvas pakaušyje, dešinės akies vokuose, dešinio skruosto sumušimą ir sukėlė jam fizinį skausmą.

Nuteistieji apeliaciniais skundais iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. kad jie G. V. sudavė atitinkamus smūgius ir padarė atitinkamus sveikatos sužalojimus, tačiau ginčija situacijos teisinį vertinimą, nurodo, kad jie minėtus veiksmus atliko gindamiesi nuo G. V.. Pasak apeliantų, teismas dėl vieno ir to paties konflikto priėmė du vienas kitam prieštaraujančius nuosprendžius, o tai, anot apeliantų, reiškia, kad šiame skundžiamame teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, kurios yra nustatytos įsiteisėjusiu Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-115-665/2012, kurioje nukentėjusiaisiais buvo pripažinti A. A., V. D. ir S. J., yra konstatavęs, kad G. V. pažeidė viešąją tvarką: 2011-06-10, apie 21.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, daugiabučio gyvenamojo namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Švenčionių rajone, neturėdamas jokių apibrėžtų tikslų ir motyvų, įžūliais veiksmais – neleistinu, akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, tyčia sudavė kumščiais A. A.: ne mažiau kaip du kartus į veidą, ne mažiau kaip vieną kartą į dešinę ranką, ne mažiau kaip du kartus į krūtinės sritį, tuo A. A. sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas 11 danties lūžį, dešinės plaštakos sumušimą, ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė A. A. sveikatą; tyčia sudavė kumščiais V. D.: ne mažiau kaip tris kartus į dešinę veido pusę, ne mažiau kaip vieną kartą į dešinę ranką, tuo V. D. sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas dešinės plaštakos V-o delnakaulio kūno įstrižinį lūžį su poslinkiu, ir tokiu būdu nesunkiai sutrikdė V. D. sveikatą; tyčia sudavė kumščiais S. J.: vieną kartą į nugarą, vieną kartą į veidą, tuo S. J. sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas muštinę žaizdą kairio antakio srityje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė S. J. sveikatą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinką, sutrikdė visuomenės rimtį.

Priešingai nei nurodo apeliantai, Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nuosprendis neprieštarauja skundžiamam Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiui, nes juose teisiškai įvertinami skirtingi minėto konflikto etapai, t. y. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu buvo sprendžiamas G. V. baudžiamosios atsakomybės klausimas dėl 2011-06-10, apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini), Švenčionių rajone vykusio konflikto metu jo atliktų neteisėtų ir smurtinių veiksmų A. A., V. D., S. J. atžvilgiu, tuo tarpu Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu buvo sprendžiamas A. A., V. D., S. J. neteisėtų ir smurtinių veiksmų, atliktų G. V. atžvilgiu po minėto konflikto, teisinis vertinimas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, privataus kaltinimo skundo ribos apima faktines aplinkybes, kai pasibaigus konfliktui, kurio pradžios iniciatoriumi buvo G. V., pasibaigus smurtiniams G. V. veiksmams, prasidėjo kitas konfliktas, kurį nulėmė A. A., išėjusio iš namų į kiemą, veiksmai. Kad konfliktas buvo pasibaigęs patvirtina ir faktinės aplinkybės, jog S. J. bei V. D. buvo prie savo automobilio, galėjo netrukdomi išvykti iš įvykio vietos, o sugrįžo jie prie su G. V. konfliktuojančio A. A. jau savo iniciatyva.

Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad smurtinius veiksmus G. V. atžvilgiu jie atliko gindamiesi, todėl jų veiksmų negalima vertinti kaip būtinosios ginties (BK 28 str.). Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 1 ir 2 d.). Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010). Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju konfliktas tarp G. V. ir A. A., V. D., S. J. jau buvo nurimęs, A. A. buvo savo namuose, V. D. ir S. J. ėjo link savo automobilio, jiems jau negrėsė jokia reali grėsmė iš G. V., todėl A. A. nebuvo jokio pagrindo pargriauti G. V., suduoti jam penkis smūgius į veidą, taip pat V. D. ir S. J. priėjus po du kartus smūgiuoti gulinčiam ir nesipriešinančiam G. V.. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. A., V. D., S. J. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties.

Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes A. A., V. D., S. J. padaryta veika pagrįstai pripažinta nusikalstama ir tinkamai kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendis dėl veikos vertinimo ir kvalifikavimo yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nuteistųjų A. A., V. D., S. J. apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Nukentėjusiojo atstovas prašė priteisti 500 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Pagal LR BPK106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau tokiu atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (LAT nutartis Nr. 2K-377/2009).

Šioje byloje apeliacinius skundus padavę nuteistieji A. A., V. D., S. J.. Jų skundai netenkinami, pripažįstant juos nepagrįstais. Iš teismui pateikto pinigų priėmimo kvito matyti, kad nukentėjusysis G. V. sumokėjo advokatui K.Rakauskui už atstovavimą 500 litų. Kolegijos nuomone, ši suma pagrįsta, nėra per didelė ir turi būti atlyginta.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų A. A., V. D., S. J. apeliacinius skundus dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio atmesti.

Priteisti lygiomis dalimis iš A. A., V. D., S. J. nukentėjusiajam G. V. 500 litų turėtų proceso išlaidų advokatui.