Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. gynėjo Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, BK 149 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki 2025 m. vasario 1 d.) laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie šios bausmės pridėjus dalį neatliktos Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 24 d. nuosprendžiu skirtos bausmės, G. P. skirta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams.

G. P. pripažintas recidyvistu.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo 2024 m. rugpjūčio 20 d.

Pratęstas G. P. suėmimo terminas 3 mėnesiams, skaičiuojant jį nuo 2025 m. kovo 19 d.

I. Z. iš G. P. priteista 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki ieškinio įvykdymo.

Iš G. P. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. P. nuteistas už tai, kad jis 2024 m. rugpjūčio 19 d., laikotarpiu nuo 21.17 val. iki 21.27 val., (duomenys neskelbtini) kelyje, už tilto per (duomenys neskelbtini) upę, šalia išvažiavimo į (duomenys neskelbtini) gyvenvietę, esančio (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą, pasikėsino lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja I. Z., prieš jos valią panaudodamas fizinį smurtą, t. y. nustumdamas nukentėjusiąją nuo kelio į krūmus ir taip ją pargriaudamas ant žemės, atsiguldamas ant jos bei prispausdamas savo kūnu, užspausdamas ranka jos burną ir suspausdamas kaklą, padarydamas jai poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje ir kairiame kelyje – nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip atimdamas galimybę priešintis, vienu metu liepdamas nukentėjusiajai mautis kelnes ir pats traukdamas jos kelnes žemyn, klausdamas I. Z., kaip ji nori santykiauti, pasikėsino išžaginti nukentėjusiąją, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes I. Z. aktyviais fiziniais veiksmais priešinosi kaltinamajam, po to apgaule prašė susitarti geruoju, kaltinamasis nuo jos atsitraukė, o nukentėjusioji tuo metu pabėgo.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo G. P. gynėjo Ž. Rutkausko apeliacinis skundas atmetamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliaciniu skundu yra keliamas klausimas dėl skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo šališkumo, taip pat nesutinkama su nuteistojo G. P. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu ir jam paskirta bausme. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

7. BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateikiamas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Nustačius bent vieną BK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytą nusišalinimo pagrindą, teisėjas nuo bylos nagrinėjimo privalo nusišalinti (BPK 59 straipsnio 1 dalis). Nušalinimo (nusišalinimo) pagrindo paskirtis garantuoti, kad bylos nenagrinėtų ir teismo baigiamojo akto nepriimtų teisėjas, kuris gali turėti byloje išankstinę nuomonę. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015).

8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kurios pasak nuteistojo G. P. gynėjo, patvirtina pirmosios instancijos teismui buvus šališkam, nėra pakankamos tokiai išvadai padaryti. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių protokolais nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar rodė išankstinį nusistatymą bei priešiškumą prieš nuteistąjį G. P.. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teismas apklausė nuteistąjį G. P., nukentėjusiąją bei liudytojus, tiek nuteistajam G. P., tiek ir jo gynėjui Ž. Rutkauskui suteikė teisę apklausiamiems asmenims užduoti klausimus, nuteistajam G. P. suteiktas paskutinysis žodis. Pažymėtina ir tai, kad 2025 m. vasario 27 d. teisiamojo posėdžio metu buvo atnaujintas įrodymų tyrimas ir papildomai apklausta nukentėjusioji I. Z.. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas uždavė klausimus nukentėjusiajai I. Z. bei liudytojai K. K., siekdamas išsiaiškinti nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų atsiradimo priežastį (ar jie galėjo būti padaryti ne nuteistojo G. P. neteisėtais veiksmais), nereiškia išankstinio pirmosios instancijos teismo nusistatymo prieš nuteistąjį G. P.. Matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, teisiamųjų posėdžių metu siekė ištirti įvykio aplinkybes bei pašalinti kilusius neaiškumus. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog teisėjos užduodami klausimai šiuo atveju reiškė teismo siekį išsamiai apklausti asmenis, o ne išankstinį nusistatymą prieš nuteistąjį G. P. ar išankstinę nuomonę dėl parodymų vertinimo ar tuo labiau dėl bylos baigties.

9. Priešingos išvados neleidžia daryti ir apeliacinio skundo argumentai dėl apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo laiko. Baudžiamojoje byloje esantys teisiamųjų posėdžių protokolai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas atliko aktyvų vaidmenį nagrinėdamas baudžiamąją bylą. Pirmosios instancijos teismas suteikė galimybę proceso šalims teikti prašymus ir juos svarstė, atliko įrodymų tyrimą, suteikė galimybę proceso šalims užduoti klausimus nukentėjusiajai ir liudytojams, pranešė apie tikslinamą kaltinimą, klausė dėl laiko pasiruošti gynybai suteikimo, išklausė baigiamųjų kalbų ir suteikė nuteistajam G. P. paskutinį žodį. Šios aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas vykdė rungtyniško proceso reikalavimus. Nuteistąjį G. P. ir jo gynėją netenkinančios teismo išvados bei priimtas sprendimas nėra pagrindas vertinti teismo procesą kaip šališką, neišsamų ar neobjektyvų. Nuteistojo G. P. gynėjo Ž. Rutkausko manymu skundžiamas nuosprendis buvo surašytas iš anksto, nebevertinant nuteistojo G. P. paskutiniojo žodžio. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teismas, nagrinėdamas bylą, turėtų ją nagrinėti taip, kad būtų išvengta bet kokių abejonių teismo nešališkumu. Pripažįstama, jog pirmosios instancijos teismas, nusprendęs skelbti nuosprendį po keleto minučių, stokojo pakankamų garantijų pašalinančių bet kokią abejonę dėl galimo teisėjo šališkumo. Tačiau vertinant pirmosios instancijos teisme vykusį procesą kaip visumą, paminėta aplinkybė dėl greito nuosprendžio paskelbimo savaime nėra pagrindas suabejoti teismo nešališkumu ir pripažinti, jog buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas ir taip pažeista nuteistojo G. P. teisė į teisingą ir nešališką teismą. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia teismui bylos nagrinėjimo metu paruošti nuosprendžio įžanginės, aprašomosios dalies projekto tekstą. Teisėjas ar teisėjų kolegija, išėjusi priimti nuosprendžio, tokį projektą apsvarsto, atsižvelgdama į baigiamųjų kalbų ir kaltinamojo paskutinio žodžio metu išdėstytus argumentus, ir nustačiusi, kad neišsamiai ištirtos kai kurios aplinkybės, sužinojusi apie naujas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės bylai, gali atnaujinti įrodymų tyrimą teisme ar išdėstyti motyvus nuosprendyje dėl šių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-193-697/2017). Pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji byla 2024 m. lapkričio 22 d. nutartimi buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, kurių pirmasis vyko 2024 m. gruodžio 30 d., viso buvo surengti penki teisiamieji posėdžiai, o galutinis procesinis sprendimas, t. y. skundžiamas nuosprendis buvo priimtas 2025 m. kovo 18 d. (4 t., b. l. 33, 55–56, 73–76, 90–94, 104–107, 114–115). Teisiamojo posėdžio 2025 m. kovo 18 d. metu buvo išklausytas tik G. P. paskutinysis žodis, nes įrodymų tyrimas jau buvo baigtas, o baigiamosios kalbos ir atsikirtimai išklausyti 2025 m. vasario 27 d. teisiamajame posėdyje, kuris dėl kaltinamojo G. P. sveikatos būklės nebuvo tęsiamas, o buvo paskelbta pertrauka iki 2025 m. kovo 18 d. 2025 m. kovo 18 d. teisiamojo posėdžio metu nuteistasis G. P. paskutinio žodžio metu naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti dėl galimybės atnaujinti įrodymų tyrimą, nenurodė, o atsiprašė nukentėjusiosios I. Z., pasisakė dėl pareikšto civilinio ieškinio ir jam galimos skirti bausmės, išreiškė gailestį. Taip pat paskutinio žodžio metu nuteistasis G. P. prašė perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką kaip viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnis), tačiau šis prašymas pirmosios instancijos teismui jau buvo žinomas, kadangi dėl jo baigiamųjų kalbų metu pasisakė nuteistojo gynėjas Ž. Rutkauskas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista G. P. teisė į nešališką teismą.

Dėl nuteistojo G. P. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo

13. Svarbu įvertinti ir tai, kad tiek nukentėjusiosios I. Z., tiek ir nuteistojo G. P. nurodyta įvykių seka iš esmės sutampa, nors nuteistasis nurodė visų įvykio aplinkybių nepamenantis. Tiek nukentėjusioji I. Z., tiek ir nuteistasis G. P. patvirtino, kad nuteistasis nukentėjusiąją nustūmė, todėl ši nugriuvo ir gulėjo ant žemės ant nugaros, kad nuteistasis ją buvo užgulęs savo kūnu, ranka laikė užspaudęs jos burną, kadangi ši šaukėsi pagalbos, kad nukentėjusioji kažką pasakė nuteistajam dėl ko jis ją paleido. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nuteistojo G. P. parodymuose buvo spragų dėl to, kad jis visų įvykio aplinkybių neatsimena, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios I. Z. duotais parodymais, kurie buvo išsamūs ir nesikeitė viso baudžiamojo proceso metu. Be to, nukentėjusiosios I. Z. duoti parodymai neprieštarauja kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumai, todėl pirmosios instancijos teismas jais, kaip nuteistojo G. P. kaltę patvirtinančiais įrodymais, vadovavosi pagrįstai. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiosios I. Z. duotų parodymų objektyvumo ir negalėjimo jais vadovautis, yra atmetami, kaip nepagrįsti.

14. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis G. P. turėjo nusikalstamą sumanymą išžaginti nukentėjusiąją I. Z.. Apeliaciniu skundu su šiomis išvadomis nesutinkama, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir patikrintų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis G. P. pasikėsino išžaginti nukentėjusiąją I. Z.. Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir BK 150 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas atitinkamai lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią ar tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį tuoj pat panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Šios nusikalstamos veikos yra padaromos tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad lytiškai santykiauja ar atlieka seksualinius veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiuoju asmeniu prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį panaudoti ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį būtent tokiu būdu. Pažymėtina ir tai, kad formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių – psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-526/2011, 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-202/2014). Taigi, nors apeliaciniame skunde nurodyta, kad nuteistasis G. P. nesiekė lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja I. Z. natūraliu būdu, kad nėra tai patvirtinančių įrodymų, tačiau siekiant patikrinti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumą, svarbu įvertinti paties nuteistojo G. P. nagrinėjamo įvykio metu atliktus veiksmus. Nuteistasis G. P. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pripažino, kad nagrinėjamo įvykio metu jis nustūmė nukentėjusiąją I. Z. į krūmus, buvo ant jos užgulęs savo kūnu ir nors negalėjo paaiškinti tokio savo elgesio priežasties, tačiau baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad jis siekė nukentėjusiąją išžaginti. Nors nuteistasis G. P. savo atliktus veiksmus prieš nukentėjusiąją vertino tik kaip užpuolimą, tačiau realiai atliko visiškai kitokio pobūdžio veiksmus. Nuteistasis G. P., nustūmęs ir pargriovęs nukentėjusiąją I. Z., jai smūgių rankomis ar kojomis nesudavė, kitų veiksmų, leidžiančių teigti, kad nuteistasis norėjo nukentėjusiąją tik užpulti ir savo nusikalstamą sumanymą tuo baigti, neatliko. Priešingai, nuteistasis G. P., nustūmęs nukentėjusiąją, tęsė savo nusikalstamą sumanymą – išžaginti nukentėjusiąją, atlikdamas konkrečius veiksmus, padėsiančius jam šį sumanymą įgyvendinti. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu nustatytos aplinkybės, kad nuteistasis G. P. buvo užgulęs ant nukentėjusiosios visu savo kūnu, kuomet nukentėjusioji buvo pargriauta ant nugaros; kad jis buvo ranka uždengęs nukentėjusiosios burną, kad ši nešauktų; kad jis buvo užgulęs nukentėjusiosios rankas, kad jis bandė numauti nukentėjusiosios kelnes bei liepė jai pačiai tai daryti ir klausė nukentėjusiosios apie lytinį santykiavimą, patvirtina, jog nuteistasis neturėjo sumanymo nukentėjusiąją tik užpulti. Nuteistojo G. P. neteisėtas elgesys, jo atliktų veiksmų kryptingumas, nukentėjusiajai išsakytas noras santykiauti, tai, kad nuteistasis paleido nukentėjusiąją tik tada, kuomet ji pati pasiūlė susitarti santykiauti su juo gražiuoju, kad abu eitų kitur, patvirtina aiškų nukentėjusiosios I. Z. užpuolimo tikslą, t. y. ją išžaginti, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistojo G. P. atlikti veiksmai turėtų būti kvalifikuoti tik kaip viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnis) yra atmetami, kaip nepagrįsti. Nuteistojo G. P. atliktų veiksmų pobūdis patvirtina, kad G. P. turėjo nusikalstamą sumanymą su nukentėjusiąja lytiškai santykiauti, o ne tik ją užpulti ar išgąsdinti. Šią išvadą sustiprina ir ta aplinkybė, jog nuteistasis G. P. svarstant kardomosios priemonės klausimą posėdyje, kuris vyko 2024 m. rugpjūčio 21 d., dalyvaujant jo gynėjui, paaiškino, jog visiškai pripažįsta savo kaltę, tai nutiko pirmą ir vienintelį kartą, negali paaiškinti, kodėl tą moterį užpuolė ir ketino išžaginti; veikos nebaigė, nes išgirdo ją sakant „gražiai duosiu“; nesuprato, ką ji tuo norėjo pasakyti, bet ją paleido. (2 t., b. l. 151-152).

15. Pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo G. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai dėl galimybės nuteistojo veiksmus kvalifikuoti kaip pasikėsinimą tenkinti lytinę aistrą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad nuteistasis G. P. gulėjo ant nukentėjusiosios I. Z. šiai gulint ant nugaros, buvo į ją atsisukęs priekiu, savo ranka jis buvo užspaudęs nukentėjusiosios burną, tam kad ši nesišauktų pagalbos, jos burną buvo uždengęs ranka iš priekio, buvo užgulęs jos rankas. Matyti, kad visi nuteistojo G. P. atlikti veiksmai buvo nukreipti nukentėjusiosios pasipriešinimui įveikti, po ko nuteistasis tęsė savo nusikalstamą sumanymą, bandydamas numauti nukentėjusiosios kelnes, liepdamas tai daryti ir jai pačiai. Be to, nuteistasis neatliko veiksmų, kuriais būtų siekęs pakeisti nukentėjusiosios gulėjimo poziciją, ar išsakęs nukentėjusiajai žodžius atlikti konkrečius veiksmus, kas sudarytų pagrindą teigti, kad nuteistasis siekė nukentėjusiąją ne išžaginti, tačiau tenkinti su ja lytinę aistrą ne natūraliu būdu. Be to ir pati nukentėjusioji I. Z. aiškiai suprato nuteistojo G. P. prieš ją atliekamus veiksmus kaip ketinimą ją išžaginti, apie tai nurodė iš karto po įvykio aplinkiniams asmenims bei į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams.

16. Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kad nuteistasis G. P., smurtaudamas prieš nukentėjusiąją I. Z., atliko dalį nusikalstamos veikos – išžaginimo objektyviosios pusės veiksmų. Baudžiamojoje byloje surinktų ir patikrintų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis G. P. nebaigė nusikalstamos veikos dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – nukentėjusiosios aktyvaus fizinio pasipriešinimo ir apgaulės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistojo G. P. veikos kvalifikavimu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį ir sprendžia, kad išvados dėl nuteistojo kaltės yra pagrįstos ir teisingos. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo G. P. veiksmų perkvalifikavimo pagal kitus BK specialiosios dalies straipsnius ar jų dalis, yra atmetami.

Dėl nuteistajam G. P. paskirtos bausmės

17. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad perkvalifikavus nuteistojo G. P. padarytą nusikalstamą veiką, turi būti švelninama ir jam paskirta bausmė. Baudžiamojoje byloje surinktų ir patikrintų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistojo G. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, kaip pasikėsinimas išžaginti. Todėl apeliacinio skundo prašymas perkvalifikuoti nuteistojo G. P. veiksmus pagal BK specialiosios dalies straipsnius, numatančius švelnesnes nusikalstamas veikas (BK 22 straipsnio 1 dalis 150 straipsnio 1 dalis, BK 284 straipsnis), atmetamas.

18. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nuteistajam G. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 149 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė 3 metams 6 mėnesiams atitinka asmens padarytą nusikalstamą veiką ir jo asmenybę. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistajam G. P. skirtinos bausmės dydžio, įvertino BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybes, kad naują nusikalstamą veiką nuteistasis pasikėsino padaryti lygtinio paleidimo metu, neatlikęs Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 24 d. nuosprendžiu jam skirtos laisvės atėmimo bausmės, kuri paskirta už labai sunkaus nusikaltimo – nužudymo (BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktai) padarymą. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nuteistasis G. P. nepadarė išvadų iš ankstesnio teistumo ir, būdamas laisvėje, daro pavojingus nusikaltimus, keldamas padidintą pavojų žmonėms. Todėl nuteistasis G. P. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas recidyvistu, o ši aplinkybė įvertinta kaip jo atsakomybę sunkinanti (nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)). Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nėra nuteistojo G. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad jis pasikėsino padaryti vieną sunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei. Baudžiamojoje byloje esantys nuteistąjį G. P. charakterizuojantys duomenys patvirtina, kad jis teistas, naują nusikalstamą veiką pasikėsino padaryti lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos metu, penkerių metų laikotarpyje nebuvo baustas administracine tvarka, nuo (duomenys neskelbtini) dirbo UAB (duomenys neskelbtini), psichikos sveikatos ir priklausomybės ligų kabineto įskaitose neįrašytas (3 t., b. l. 82, 88, 89, 90, 91, 118, 120–123, 126–142). Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tiesiogiai nenurodė aplinkybės, kad nuteistasis G. P. probacijos laikotarpiu dirbo AB (duomenys neskelbtini). Tačiau ši aplinkybė nėra pakankama spręsti, kad nuteistajam G. P. buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam G. P. skyrė BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą vienintelę galimą skirti bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Nuteistojo asmenybė, o taip pat ir aplinkybės, kad jis naują nusikalstamą veiką pasikėsino padaryti lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos metu, t. y. nepaisęs teismo išreikšto pasitikėjimo juo, tai, kad nuteistasis pripažintas recidyvistu, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, neleidžia teigti, kad jam paskirta bausmė individualizuota netinkamai. Be to, nuteistojo G. P. pasikėsintos padaryti nusikalstamos veikos aplinkybės, kad jis nukentėjusiąją I. Z. nustūmė į krūmus, atliko aktyvius veiksmus jos pasipriešinimui palaužti (laikė užspaudęs nukentėjusiąją I. Z. ir jos rankas savo kūnu, savo ranka uždengė nukentėjusiosios burną, kad ši negalėtų šauktis pagalbos), kad nusikalstama veika nebuvo baigta ne dėl nuteistojo G. P. savanoriško atsisakymo, o dėl nukentėjusiosios I. Z. aktyvių veiksmų (priešinimosi, panaudotos apgaulės, pabėgimo nuo nuteistojo G. P. ir šaukimosi pagalbos) patvirtina, kad nuteistajam G. P. paskirta bausmė yra proporcinga ne tik jo asmenybei, tačiau ir veikai.

19. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmės individualizavimui reikšmingų duomenų visumą, daro išvadą, jog nuteistajam G. P. pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri savo trukme nėra aiškiai per griežta. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta duomenų, patvirtinančių, kad nuteistajam G. P. paskirta bausmė buvo individualizuota netinkamai ar yra per griežta. Be to, už nusikalstamas veikas nuteistajam paskirtos bausmės buvo subendrintos laikantis BK numatytų bausmių bendrinimo taisyklių (BK 64 straipsnio 3 dalis) ir taikant nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdus (bausmių dalinio sudėjimo). Esant nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo švelninti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam G. P. paskirtos bausmės.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

20. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nuteistajam G. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laikas turi būti nustatytas nuo 2024 m. rugpjūčio 19 d. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad nuteistajam G. P. paskirta laisvės atėmimo 4 metams bausmės pradžia skaičiuotina nuo 2024 m. rugpjūčio 20 d. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Lietuvos Kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimas teikimu kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus su prašymu patikslinti nuteistajam G. P. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžios laiką. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. balandžio 1 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2025 m. balandžio 11 d., patikslinta skundžiamo nuosprendžio rezoliucinė dalis, nurodant, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės laikas G. P. skaičiuojamas nuo 2024 m. rugpjūčio 19 d. (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)) (4 t., b. l. 123). Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nuteistasis G. P. baudžiamojoje byloje buvo laikinai sulaikytas 2024 m. rugpjūčio 19 d. (2 t., b. l. 144–146). Taigi nuteistajam G. P. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės 4 metams pradžios laikas patikslintas įsiteisėjusia nutartimi, nurodant, kad bausmės laikas skaičiuojamas nuo 2024 m. rugpjūčio 19 d., todėl dar kartą spręsti keliamą klausimą nebėra pagrindo.

21. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatas, subendrindamas nuteistajam G. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę su Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 24 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, todėl nėra pagrindo vertinti skundo argumentą, jog bylos nagrinėjimo metu suėjo bausmės pagal ankstesnį nuosprendį pabaigos terminas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

22. Byloje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, jog teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam G. P. pagal 2025 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), išlaidų suma yra 100 Eur.

23. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. gynėjo Ž. Rutkausko apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį. Duomenų apie nuteistojo G. P. finansinę padėtį byloje nėra. Teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos (100 Eur) baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisme, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes apie nuteistojo turtinę padėtį, yra nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. P. gynėjo Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš G. P. nepriteisti.