- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-06
- Bylos Nr.
- eI2-2350-816/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00546-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jovita Einikienė (pirm.), Violeta Petkevičienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- D. N., A. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, UAB "Konora"
- Advokatai
- Viačeslavas Ivanovas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
dalyvaujant pareiškėjų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui Viačeslavui Ivanovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. N. (D. N.) ir A. B. (A. B.) skundus atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. N. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7) 50U-00689 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas A. B. (A. B.) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7) 50U-00643 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Teismas 2021 m. kovo 1 d. nutartimi sujungė administracines bylas pagal pareiškėjų skundus.
Šalies argumentai
Pareiškėjai skunduose nurodo, kad ginčijami sprendimai priimti dėl to, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir darbdavys) Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2020 m. lapkričio 26 d. nutarimu buvo nubausta už Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą 1 736 Eur bauda (bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d.), ir darbdavio direktoriui K. H. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį buvo paskirta 1 000 Eur bauda (nutarimas įsiteisėjęs).
Mano, kad Migracijos departamento sprendimai yra priimti neįvertinus reikšmingų individualių pareiškėjų aplinkybių, yra formalūs bei nemotyvuoti, t. y. neatitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimų, taikytinų administraciniams sprendimams. Mano, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visais atvejais be jokių pagrįstų argumentų naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui.
Pažymi, kad skundžiami sprendimai buvo priimti pažeidus maksimalų Lietuvos Respublikoje užsieniečiams tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. Įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas, suvestinės redakcijos, galiojančios nuo 2019 m. gruodžio 21 d.) numatytą 14 dienų terminą ir, negavus jokių pareiškėjų paaiškinimų, ar papildomų dokumentų, taip pat neįvertinus darbdaviui paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų.
Pareiškėjas A. B. skunde taip pat teigia, kad išduotą leidimą laikinai gyventi jis gavo pradėdamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai jokių nuobaudų dėl nelegalaus darbo, pareiškėjo žiniomis, pritaikyta nebuvo, pats atsakovas leido pakeisti darbdavį, pareiškėjas jau virš 6 mėnesių nuolat dirbo ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje, nuo jo pajamų mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą ir niekada nebuvo nustatyta jokių nelegalaus pareiškėjo darbo faktų ir paties pareiškėjo veiksmuose nebuvo jokių pažeidimų. Tuo tarpu pareiškėjas D. N. teigia, kad jis jau kelis mėnesius nuolat dirbo, ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje, nuo jo pajamų mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą ir niekada nebuvo nustatyta jokių nelegalaus pareiškėjo darbo faktų ir paties pareiškėjo veiksmuose nebuvo jokių pažeidimų.
Pareiškėjai teigia, kad Migracijos departamentas priimdamas sprendimus visiškai neįvertino to, kad pačiam darbdaviui ir jo direktoriui paskirtos nuobaudos dėl ne dėl pareiškėjų nelegalaus darbo, t. y. paties darbdavio pažeidimas gali būti vertinamas tik kaip formalus, neatsargus pažeidimas, ir tą patvirtina paskirtos minimalios nuobaudos.
Mano, kad iš skundžiamų sprendimų nėra aišku, kokių teisėtų tikslų siekiama, kadangi jais apribojamos ne įmonės ar jos vadovo, kurie buvo nubausti administracine tvarka teisės, bet būtent yra baudžiami pareiškėjai, kurių veiksmai / neveikimas niekaip neįtakojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytų teisės normų pažeidimų.
Pažymi, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas neabejotinai iš esmės pažeis pareiškėjų teisėtus interesus ir, nors neatima iš pastarųjų teisės pakartotinai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / pakeitimo UTPĮ nustatyta tvarka, tačiau sukels pareiškėjams reikšmingų tiek finansinių, tiek neturtinių neigiamų padarinių. Be to, pareiškėjų darbo užmokestis pas darbdavį yra vienintelis pareiškėjų ir jų šeimų pragyvenimo šaltinis, todėl esant tokiems nepagrįstiems atsakovo sprendimams kenčia pareiškėjų ir jų šeimų gerovė.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjų skundus prašo skundus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjų darbdavio vadovas (įmonės direktorius), kuris įsipareigojo įdarbinti ir vėliau įdarbino pareiškėjus, įvykdė administracinį nusižengimą, t. y. buvo nubaustas už nelegalų darbą, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pagrįstai priėmė ginčijamus sprendimus.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai skunduose nenurodo, kuo remiantis teigia, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui. Deklaratyvūs pareiškėjų skunduose teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti įrodymų, t. y. iš esmės vien pareiškėjų nesutikimas su priimtais sprendimais, mano, kad nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamus sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.
Akcentuoja, kad UTPĮ nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėjai nenurodo nei vienos priežasties ar išimtinės aplinkybės, kodėl jiems turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, todėl, esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjai negalėjo turėti lūkesčių dėl jiems palankaus sprendimo priėmimo. Taip pat pažymi, kad vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017).
Nurodo, kad remiantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Migracijos departamento duomenimis, 2020 m. lapkričio 12 d. buvo surašytas nutarimas, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui K. H. paskirta administracinė nuobauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas). Teigia, kad UTPĮ nustatytas vienerių metų terminas nėra suėjęs ir Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjams leidimus laikinai gyventi.
Pažymi, kad Migracijos departamento žiniomis, 2020 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas A. B. buvo atleistas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, tad tai, kad ši įmonė nebuvo bausta už nelegalų darbą neturi jokios teisinės reikšmės dėl ginčijamo sprendimo, kadangi pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas 2021 m. vasario 11 d. dėl esamo darbdavio neteisėtų veiksmų. Neatsižvelgiant į tai, jog patys pareiškėjai šiuo atveju neteisėtų veiksmų neįvykdė, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi ar būtų leista pakeisti darbdavį, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys (dokumentai), bet ir jo darbdavio, šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“, atitiktis UTPĮ reikalavimams. Kadangi darbdavys šiuo atveju pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, UTPĮ nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjams. Kita vertus, pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjams kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu jie atitinka UTPĮ numatytas sąlygas ir pagrindą.
Pažymi, jog pareiškėjų pasvarstymai, kad pažeidimas yra tik formalus, neturi teisinės reikšmės, nes administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti iš naujo vertinamos, kadangi tai jau buvo padaryta administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos bei teismo. Paminėtų aplinkybių vertinimas nepriklauso Migracijos departamento kompetencijai ir tokia pareiga priimant sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi teisės aktuose nenustatyta.
Nurodo, kad nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, jog Migracijos departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjams leidimus laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjams ar jų darbdaviui. Teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta tokia pareiga Migracijos departamentui, nenurodė ir pareiškėjai. Be to, Migracijos departamentas neginčija aplinkybių, jog pareiškėjai patyrė neigiamas pasekmes, kadangi panaikinus leidimus laikinai gyventi jie negali dirbti, patiria nepatogumus bei papildomas išlaidas, tačiau atsakovo manymu, visa tai neturi teisinės reikšmės vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą. Pažymi, jog visos šios pasekmės pareiškėjams kilo dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne Migracijos departamento neteisėtų veiksmų.
Mano, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo. Be to, ginčijami sprendimai paremti ne tik objektyviomis, bet ir visomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nustatytu terminu atsiliepimo į pareiškėjų skundus nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas palaiko pareiškėjų skundų argumentus iš esmės juose nurodytais argumentais.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus atsiliepime nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundai netenkintini.
Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais pareiškėjams panaikinti išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis byloje surinktais rašytiniai duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas A. B. 2020 m. spalio 22 d., turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) Nr. LT7532776, išduotą pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, galiojantį iki 2022 m. rugsėjo 11 d., tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. 2020 m. lapkričio 12 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį.
Pareiškėjas D. N. 2020 m. spalio 21 d., ketindamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (betonuotojas), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. 2020 m. gruodžio 11 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Migracijos departamentas nustatė, kad Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniame skyriuje 2020 m. lapkričio 12 d. surašytas nutarimas, pažeidimo bylos Nr. ATPNJ-13916, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta pažeidusi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas (Nelegalus darbas) ir bendrovei paskirta 1 736 eurų bauda. Bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui K. H. už UTPĮ 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 2-2 dalių nuostatų pažeidimą, administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1 000 eurų bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs.
Žemesnės instancijos teismas
Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjų darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas (įmonės direktorius), kuris įsipareigojo įdarbinti ir vėliau įdarbino pareiškėjus, įvykdė administracinį nusižengimą, t. y. buvo nubaustas už nelegalų darbą, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, priėmė ginčijamus sprendimus.
UTPĮ (2020 m. birželio 26 d. akto redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. kovo 1 d.) 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną iš UTPĮ 50 straipsnyje numatytų leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą gyventi. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4-1 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjams leidimai laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduoti UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes pareiškėjai ketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ betonuotojais. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjų darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas (direktorius) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2021 m. vasario 11 d. priėmė sprendimus panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Minėtas bendrosios kompetencijos teismo nutarimas yra įsiteisėjęs; paskirta bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje Nr. eA-5343-624/2019). LVAT praktikoje pažymėta ir tai, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, Bendrovės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Toks dualistinis teisinis situacijos vertinimas kartu suponuoja ir UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje įtvirtintos sąlygos, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, kai darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4-1 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, egzistavimą (žr., pvz., 2020 m. balandžio 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, į teismų praktiką, daro išvadą, kad Departamentas, nustatęs pareiškėjo darbdavio nelegalaus darbo faktą, turėjo teisę, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjams išduotus ginčo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjai teigia, kad aplinkybė, jog jo darbdavys ir / ar jo vadovas nubaustas už nelegalų darbą, neturėtų daryti įtakos jų laikiniems leidimams gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjai šiuo atveju jokių pažeidimų nepadarė, tačiau teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjų argumentais nesutinka.
Pažymėtina, kad UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio (šiuo atveju pareiškėjų), kuriuos darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4-1 punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas susijęs su darbdavio (nagrinėjamu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“), kuris įsipareigojo įdarbinti užsieniečius, kai leidimai laikinai gyventi išduoti pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Minėtos UTPĮ normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys. Būtent tokios praktikos laikosi ir LVAT (žr., pvz., 2021 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021).
Taigi, šiuo aspektu nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad faktas, jog jo darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, niekaip negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjų išduotiems leidimams laikinai gyventi teisėtumui.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad sprendimai prieštarauja teisėtiems lūkesčiams, teisingumo, proporcingumo ir kt. principams, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimai laikinai gyventi pareiškėjams buvo išduoti teisėtai, nereiškia, kad jie turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jiems išduoti leidimai laikinai gyventi UTPĮ įtvirtintais pagrindais negali būti panaikinti iki jų galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjų darbdavys nubaustas už nelegalų darbą, nors šis faktas nustatytas (atsirado) jau po leidimų laikinai gyventi išdavimo, atsakovas turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi, nes jų galiojimo laikotarpiu atsirado aplinkybės, kurioms esant tokie leidimai būtų neišduoti. Tad nagrinėjamu atveju nenustatyta pareiškėjų nurodomų principų pažeidimo, kadangi leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo tikslu išdavimo metu tikrinama ne tik užsieniečių, bet ir jų darbdavio atitiktis teisės aktų reikalavimams (pvz., nebūti baustam už nelegalų darbą), kuri turi išlikti viso leidimo galiojimo laikotarpiu (Įstatymo 35 str. 1 d. 16 p.).
Pareiškėjo A. B. argumentai dėl buvusio darbdavio nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamu atveju, kadangi leidimas laikinai gyventi buvo pakeistas ir jo darbdavys ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurio atitikties teisės aktų reikalavimams ir įvertinta.
Pareiškėjai nurodo, kad UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta norma, suteikianti atsakovui teisę panaikinti išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra imperatyvi.
Pažymėtina, kad LVAT labai aiškiai yra nurodęs, kad UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant UTPĮ 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne; UTPĮ nėra nustatyta jokių šių reikalavimų netaikymo išimčių, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2021 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021). Atsižvelgiant į jau suformuotą teismų praktiką, darytina išvada, kad atsakovas, nustatęs pareiškėjų darbdavio nelegalaus darbo faktą, privalėjo panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi.
Pareiškėjai taip pat teigia, kad atsakovas galimai praleido sprendimų priėmimo terminą, kadangi jie turėjo būti priimti ne vėliau kaip per 14 dienų nuo fakto apie nelegalų darbą sužinojimo dienos, vadovaujantis Tvarkos aprašu. Migracijos departamentas remdamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nurodo, kad UTPĮ nustatytas vienerių metų terminas nėra suėjęs ir Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjams leidimus laikinai gyventi.
Laikant, kad Tvarkos apraše nustatytas terminas sprendimo priėmimui buvo praleistas, pažymėtina, jog LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad procedūriniai sprendimo priėmimo terminai yra skirti užtikrinti, kad administracinis procesas nebūtų pernelyg ilgai užtęsiamas, o viešojo administravimo subjektai įvykdytų jiems pavestą kompetenciją (žr., pvz., 2013 m. spalio 8 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A602-1189/2013). Viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Pažymėtina, kad įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, tai yra tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą su sąlyga, jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra suėjęs naikinamasis 1 metų senaties terminas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje, t. y. neturi būti praėjęs vienų metų terminas nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti. Todėl, pareiškėjų skunduose nurodytas argumentas, kad sprendimai turėtų būti panaikinti, nes praleistas Tvarkos apraše nustatytas sprendimų priėmimo terminas yra atmestinas, kaip nesudarantis pagrindo naikinti ginčijamus sprendimus.
Pareiškėjai taip pat teigia, kad sprendimai yra nemotyvuoti, nepagrįsti, todėl neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam teisės aktui.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, ginčijamus sprendimus, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis, kurie susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, juose aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, sprendimuose aiškiai ir suprantamai nurodyta, kodėl pareiškėjams panaikinami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tad pareiškėjų argumentai dėl sprendimo neatitikties VAĮ nuostatoms atmestini kaip nepagrįsti.
Apibendrinant konstatuotina, kad ginčijami atsakovo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, tad jų naikinti nėra teisinio pagrindo, dėl ko pareiškėjų skundai atmestini kaip nepagrįsti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjų D. N. (D. N.) ir A. B. (A. B.) skundus.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Jovita Einikienė Violeta Petkevičienė Eglė Žulytė-Janulionienė