- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-26
- Bylos Nr.
- A-525-3109-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00071-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pran.), Roma Sabina Alimienė
- Trečiasis asmuo
- UAB „Turto valdymo ir investicijų grupė“
- Pareiškėjas
- V. Ž.
- Atsakovas
- Palangos miesto savivaldybės administracijai
- Advokatai
- Kęstutis Švirinas
- Kategorijos
- 13.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 13.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Vaidos Urmonaitės–Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Turto valdymo ir investicijų grupė“ atstovui advokatui H. C.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Turto valdymo ir investicijų grupė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Turto valdymo ir investicijų grupė“, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. Ž. skundu (t. I, b.l. 6–9) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) UAB „Turto valdymo ir investicijų grupė“ (toliau – ir Bendrovė) 2008 m. balandžio 16 d. išduotą statybos leidimą Nr. 91 poilsio pastato „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, rekonstrukcijai, naujai statybai, požeminės automobilių saugyklos statybai (toliau – ir Statybos leidimas).
Nurodė, jog Statybos leidimo išdavimu buvo pažeistos pareiškėjo, kaip gretimo žemės sklypo savininko, teisės, taip pat iš esmės pažeista statybos leidimų išdavimo tvarka, nes negautas šiuo atveju privalomas ir būtinas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsakingų pareigūnų pritarimas, taip pat pažeistas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (toliau – ir STR „Statybos leidimas“) bei kiti teisės aktai. Pažymėjo, kad pagal Statybos įstatymo 23 straipsnį sprendimą dėl statybos leidimo išdavimo priima Nuolatinė statybos komisija. Tokia įstatymo nuostata detalizuota Palangos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. T2-199 patvirtintais Nuolatinės statybos komisijos nuostatais (toliau – ir Komisijos nuostatai), kurių 19 punkte nurodyta, kad komisijos sprendimas išduoti statybos leidimą priimamas, jeigu visi privalantys dalyvauti statinio projekto patikrinime Komisijos nariai nustato, kad statytojo pateikti dokumentai atitinka 16-17 punktų reikalavimus ir pritaria statybos leidimo išdavimui. Bent vienam nariui nepritarus, statybos leidimas neišduodamas. Palangos miesto savivaldybės taryba 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. T2-200 patvirtino Palangos miesto savivaldybės nuolatinės statybos komisijos (toliau – ir Komisija) sudėtį, į kurią įeina 17 narių. Komisijos narių – Palangos miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir institucijų (subjektų), parengusių (dalyvavusių parengiant) teritorijų planavimo sąlygas, įrašytas į planavimo sąlygų sąvadą, ar nustačiusių projektavimo sąlygas, įrašytas į projektavimo sąlygų sąvadą, įgaliotų atstovų dalyvavimas Komisijos darbe yra privalomas. Statybos leidimas išduotas vykdyti statybos darbams ant žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga. Kadangi projektuojamas objektas patenka į Palangos miesto istorinę dalį U2, pripažintą saugoti viešam pažinimui ir naudojimui, Departamentas nustatė specialias projektavimo sąlygas, kurios buvo įrašytos į projektavimo sąlygų sąvadą, kas reiškia, kad Departamento atstovai privalėjo dalyvauti Komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstomas ginčijamo Statybos leidimo išdavimas, ir pritarti statybos leidimo išdavimui, arba ne. Tuo tarpu svarstant Statybos leidimo išdavimo klausimą Departamento atstovai nedalyvavo ir nebalsavo, raštu savo nuomonės taip pat nepateikė. Padarė išvadą, kad Departamentas nėra pritaręs Statybos leidimo išdavimui, t. y. nėra būtinų sąlygų Statybos leidimo išdavimui. Nurodė, jog 2005 m. vasario 8 d. detaliojo plano rengimo metu davė sutikimą statybų darbams vykdyti gretimame žemės sklype, jeigu naujo pastato aukštingumas neviršys trijų aukštų, tačiau Statybos leidimas išduotas statyti keturių-penkių aukštų pastatą. Pabrėžė, jog detaliojo plano sprendiniuose buvo numatyta pastato rekonstrukcija, o ne nauja statyba, todėl tai yra akivaizdus neatitikimas detaliojo plano sprendiniams, pažeidžiantis jo teises.
Atsiliepimas
Atsakovas Administracija atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 90–91) prašė skundą atmesti.
Teigė, jog skunde nurodyti statybos leidimo išdavimo procedūriniai pažeidimai yra viešo intereso gynimo dalykas. Remiantis ABTĮ 5 straipsnio 3 dalimi, viešasis interesas ginamas tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose nurodytiems subjektams kreipiantis į teismą, kurie šiuo atveju yra apskrities viršininko administracija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas arba Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (Statybos įstatymo 20 str. 10 d., 23 str. 18 d. 2 p. ir 19 d.). Pareiškėjas neturi teisės ginti viešąjį interesą, o teiginio dėl jo paties subjektinių teisių ir interesų pažeidimo įrodymais nepagrindė.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Turto valdymo ir investicijų grupė“ atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 80–82) prašė skundą atmesti.
Pažymėjo, jog nors pareiškėjas skundo reikalavimą grindė, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, tačiau skunde nenurodė, kokia konkrečiai teisė ar įstatymu saugomas interesas pažeistas. Vieninteliu argumentu nurodyta kaimynystė. Teigė, jog pareiškėjas sąmoningai nenurodo visų aplinkybių ir teisės aktų nuostatų. Be to, statybos priežiūrą vykdanti institucija, Klaipėdos apskrities viršininko administracija, nereiškė teismui reikalavimų dėl viešojo intereso gynimo arba pareiškėjo interesų gynimo, nes teisinio pagrindo reikšti tokį reikalavimą. Nurodė, jog ta aplinkybė, kad gretimame sklype vykdomi statybos darbai, nereiškia, jog savaime pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir interesai, o argumentas dėl gretimame sklype statomų statinių, darkančių vaizdą pro langus, yra tik paties pareiškėjo nuomonė. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, suprojektuotas ir statomas statinys atitinka visus teisės aktuose nurodytus reikalavimus ir šią aplinkybę įrodo 2008 m. kovo 20 d. Higieninės ekspertizės protokolas Nr. E1-20. Pažymėjo, jog statinys atitrauktas nuo pareiškėjo sklypo iki 7,21 m, t. y. daugiau nei reikalauja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. Dl-91 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ (toliau – ir STR „Visuomeninės paskirties pastatai“) priedo Nr. 3 nuostatos. Taip pat nepažeisti detaliojo plano sprendiniai dėl užstatymo aukštingumo, planuojamo sklypo užstatymo ir intensyvumo, numatyta detaliajame plane esamo statinio rekonstrukcija teisės aktų nustatyta tvarka pakeista į naujo statinio statybą, nes remiantis specialistų išvadomis statinio rekonstrukcija buvo negalima. Statybos leidimas yra tik ilgo projektavimo ir derinimo proceso, kuriame dalyvavo daug vietos savivaldos ir valstybinių institucijų, pasekmė. Pabrėžė, jog parengtam detaliajam planui, prieš teikiant jį tvirtinti savivaldybės tarybai, turi pritarti apskrities viršininko administracija, kuri vykdo teritorijų planavimo ir statybų priežiūros funkcijas, ši institucija nagrinėjamu atveju davė teigiamą išvadą detaliajam planui, kurį vėliau patvirtino savivaldybės taryba.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepimu į skundą (t. III, b.l. 136–138) nurodė, kad su skundu sutinka.
Nurodė, kad pagal Palangos miesto centrinės dalies detalųjį planą ginčo teritorijos paskirtis – rekreacinė-poilsinė. Ginčo žemės sklypas patenka į kvartalo U26 sklypą Nr. 5, kuriam nustatytas rekreacinės teritorijos naudojimo būdas, o teritorijos naudojimo pobūdis – galima papildoma komercinė, aptarnavimo veikla, statinio aukštis, užstatymo tankis ir užstatymo intensyvumas nedidinamas, paliekama esama statybos linija, tai griežto paminklosauginio režimo zona. Projektuojamas objektas patenka į Palangos miesto istorinę dalį U2, pripažintą saugoti viešam pažinimui ir naudojimui, nekilnojamosios kultūros vertybės. Remdamasis Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalimi, pažymėjo, jog sprendimas išduoti statybos leidimą gali būti priimtas tik tuo atveju, kai visi nuolatinės statybos komisijos nariai pritaria statybos leidimo išdavimui. Jeigu bent vienas komisijos narys nepritaria statybos leidimo išdavimui, priimamas sprendimas neišduoti statytojui (užsakovui) jo prašomo statybos leidimo. Analogiška nuostata šiuo aspektu įtvirtinta ir STR „Statybos leidimas“ 16 punkte, todėl esminis ginčijamo Statybos leidimo išdavimo procedūrinis pažeidimas yra tas, kad Statybos leidimas išduotas, nesant visų narių, privalančių dalyvauti Komisijos posėdyje, svarstant statybos leidimo išdavimą, t. y. Departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus, pritarimo, todėl pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalį Statybos leidimas negalėjo būti išduotas. Tokia išvada atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A525-310/2009). Pažymėjo, jog Komisijos 2008 m. balandžio 9 d. posėdžio metu, svarstant dėl statybos leidimo išdavimo ginčo objektui, tik penki komisijos nariai pritarė Statybos leidimo išdavimui. Be to, remiantis STR „Visuomeninės paskirties pastatai“ 3 priedu, minimalus atstumas nuo statomo statinio iki pareiškėjo sklypo ribos turi būti 7,1 m, tuo tarpu nustatytas mažiausias faktinis, realus atstumas, kuris pagal techninį projektą yra tarp statomo statinio ir pareiškėjo sklypo ribos – 3,55 m, todėl privalomas minimalus atstumas tarp statinio ir pareiškėjo sklypo ribos taip pat yra pažeistas.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 8 d. sprendimu (t. IV, b.l. 128–135) skundą patenkino ir panaikino Statybos leidimą.
Nurodė, jog pareiškėjas, ginčydamas Statybos leidimą nurodė, kad vietoje detaliajame plane numatytos pastato rekonstrukcijos, Statybos leidimu leidžiama nauja statyba aukštesnio statinio, pažeidžiami insoliacijos reikalavimai ir tuo pabloginamos jo gyvenimo ir veiklos sąlygos, sumažėja jam priklausančio žemės sklypo ir nekilnojamojo turto vertė, t. y. pareiškėjas nurodė, kad išdavus Statybos leidimą, pažeistos jo asmeninės teisės ir teisėti interesai, todėl yra ginamas privatus, o ne viešasis interesas. Pareiškėjas turi teisę ne tik kreiptis į teismą, bet ir teisę ginti savo interesus ar galimai pažeistas teises, t.y. materialiojo reikalavimo teisę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A566-234/2009).
Atsižvelgdamas į Statybos įstatymo 23 straipsnio 9, 10 dalis, STR „Statybos leidimas“ nuostatas, nurodė, kad sprendimas išduoti statybos leidimą gali būti priimtas tik tuo atveju, kai visi nuolatinės statybos komisijos nariai pritaria statybos leidimo išdavimui. Jeigu bent vienas komisijos narys nepritaria statybos leidimo išdavimui, priimamas sprendimas neišduoti statytojui (užsakovui) jo prašomo statybos leidimo. Nuolatinę statybos komisiją sudaro savivaldybės taryba iš teritorijų planavimo ir statinio projektavimo sąlygas parengusių inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkų (naudotojų), institucijų bei savivaldybės atstovų. Pažymėjo, jog iš Palangos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. T2-200 ir jo pakeitimo 2007 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. T2-253, kuriuo patvirtinta Komisijos sudėtis, matyti, jog Komisiją sudaro devyniolikos institucijų, organizacijų ir subjektų atstovai, tačiau ne visų jų dalyvavimas Komisijos posėdyje yra privalomas. Pagal Komisijos nuostatus ir darbo reglamentą, Komisijos darbe yra privalomas subjektų, parengusių teritorijų planavimo sąlygas, įrašytų į planavimo sąlygų sąvadą ar nustačiusių statinio projektavimo sąlygas, įrašytų į projektavimo sąlygų sąvadą. Projektavimo sąlygas (technines sąlygas) objektui (duomenys neskelbtini) išdavė Palangos miesto priešgaisrinės tarnybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcija, Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Palangos filialas, Departamento Klaipėdos teritorinis padalinys, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, UAB „Palangos vandenys“, AB „VST“, AB „TEO LT“, AB „Lietuvos dujos„ Klaipėdos filialo Palangos skyrius, todėl šių institucijų įgaliotų atstovų dalyvavimas Komisijos posėdyje, kartu su Administracijos valstybės tarnautojais, buvo privalomas. Tokią išvadą patvirtina ir teismo ekspertizės aktas. Atsižvelgęs į Administracijos apteiktą informaciją apie tai, kokios sudėties turėjo būti Komisija, 2008 m. balandžio 9 d. sprendžiant Statybos leidimo išdavimo klausimą, nurodė, jog iš Komisijos 2008 m. balandžio 9 d. posėdžio protokolo matyti, kad Statybos leidimo išdavimui pritarė tik penki Komisijos nariai, iš kurių du – Administracijos valstybės tarnautojai, Komisijos protokole nenurodyta, kurių institucijų atstovai dalyvavo posėdyje, ar dalyvavę asmenys yra institucijų, kurių dalyvavimas privalomas, atstovai, tačiau iš protokolo matyti, kad posėdyje dalyvavo tik trys institucijų atstovai ir visi jie pritarė Statybos leidimo išdavimui. Taip pat iš protokolo matyti, kad nebuvo gauta Komisijos narių, nedalyvavusių Komisijos posėdyje nuomonė, kad nebuvo Komisijos narių, dalyvavusių Komisijos posėdyje ir nepritarusių išduoti Statybos leidimą. Pažymėjo, jog tai, kad Departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2008 m. rugpjūčio 14 d. rašte Nr. (7.12)2Kl–95 „Dėl informacijos pateikimo dėl objekto (duomenys neskelbtini), Palangoje“ nurodyta, kad institucijos vyr. specialistas R. B. 2008 m. balandžio 9 d. dalyvavo Komisijoje, bei analogiški atsakovo atstovės paaiškinimai negali būti laikomi įrodymu, kad R. B. dalyvavo, sprendžiant klausimą dėl ginčijamo leidimo išdavimo. Pažymėjo, jog, kaip matyti iš 2008 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio protokolo, Komisijos posėdis, kuriame turėjo būti svarstytas klausimas dėl Statybos leidimo išdavimo, buvo paskirtas iš ryto, tačiau vėliau pranešta, kad ginčo klausimo svarstymas atidedamas 16-17 val., todėl ne visi Komisijos nariai, dalyvavę posėdžiuose, svarstant kitus klausimus, galėjo dalyvauti, sprendžiant klausimą dėl Statybos leidimo išdavimo. Tuo tarpu Komisijos pirmininkas teismo posėdžio metu paaiškino, kad neatsimena, kas dalyvavo Komisijos posėdyje, svarstant poilsio pastato „(duomenys neskelbtini)“ statybos leidimo išdavimo klausimą. Teismas konstatavo, jog neturi pagrindo netikėti Komisijos 2008 m. balandžio 9 d. protokole Nr. 12 užfiksuotais duomenimis, ypač dėl to, kad teismui nepateikta jokių atitinkamas aplinkybės paneigiančių įrodymų. Pabrėžė, jog teismui nepateikta jokių įrodymų, kad visiems Komisijos nariams, kurių dalyvavimas privalomas, sprendžiant klausimą dėl Statybos leidimo išdavimo, buvo prieš 7 dienas pateiktas svarstomų objektų sąrašas. Departamento Klaipėdos teritorinis padalinis kaip tik patvirtino, kad neturi iš anksto, prieš 7 kalendorines dienas iki 2008 m. balandžio 9 d. posėdžio, pateikto svarstomų objektų sąrašo. Teismas, remdamasis Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A7-1698/2006, A525-1239/2009, A525-310/2009), nesutiko su teiginiu, kad posėdyje nedalyvaujant komisijos nariams, kurių dalyvavimas privalomas, ir negavus jų raštiško nepritarimo išduoti statybos leidimą, laikoma, kad jie pritaria statybos leidimo išdavimui. Pabrėžė, jog ta aplinkybė, kad Komisijos 2008 m. balandžio 9 d. posėdyje, svarstant Statybos leidimo išdavimo klausimą, nedalyvavo ir protokole nepasirašė, taigi ir išvadai rekomenduoti išduoti Statybos leidimą nepritarė, net penki institucijų, išdavusių projektavimo sąlygas atstovai, yra pagrindas naikinti Statybos leidimą dėl jo neteisėtumo, nes jį išduodant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turinčios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei priimamo sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Nurodė, jog Palangos miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. T2–165 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, detaliojo plano patvirtinimo“ nuspręsta patvirtinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, detalųjį planą. Pagal šį detalųjį planą planuojamas sklypo užstatymo tankumas 0,40, užstatymo intensyvumas iki 2,00, aukštingumas 3-4 aukštai su antstatu (išlaikant esamo parapeto aukštį (16,73 m). Palangos miesto savivaldybės taryba 2007 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T2–144 „Dėl pritarimo tikslinti privalomą nustatytą žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimą statybos techninio projekto rengimo metu“ nusprendė pritarti statinių statybos zonos tikslinimui žemės sklype (duomenys neskelbtini) statybos techninio projekto rengimo metu. Jame nurodyta, jog siūlomo naujai statyti pastato rodikliai yra šie: sklypo užstatymo intensyvumas – 1,6, sklypo užstatymo tankis – 0,36 ir viršutinė pastato altitudė – 16,65. Tuo tarpu Statybos leidime nurodyta, kad aukštų skaičius 5 su mansarda, statinio aukštis 16,70 m, užstatymo tankis 30,14 procentų, užstatymo intensyvumas 149 procentų. Pažymėjo, jog visos teismui pateiktos specialistų išvados bei ekspertizės aktai surašyti, remiantis Palangos miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. T2–165 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, detaliojo plano patvirtinimo“, kuriuo nuspręsta patvirtinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), Palangoje, detalųjį planą bei Palangos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T2–144 „Dėl pritarimo tikslinti privalomą nustatytą žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimą statybos techninio projekto rengimo metu“, kuriuo nuspręsta pritarti statinių statybos zonos tikslinimui žemės sklype (duomenys neskelbtini) statybos techninio projekto rengimo metu. Tokie tarybos sprendimai yra galiojantys, šioje administracinėje byloje jų teisėtumas neginčijamas. Tačiau Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-51-57/2010, kurioje Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, gindamas viešąjį interesą, savo prašymu prašo panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. T2–165 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, detaliojo plano patvirtinimo“, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. T2-144 „Dėl pritarimo tikslinti privalomą nustatytą žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimą statybos techninio projekto rengimo metu“ bei Administracijos 2006 m. rugsėjo 5 d. išduotą projektavimo sąlygų sąvadą poilsio pastato „(duomenys neskelbtini)“ rekonstrukcijai, naujai statybai, požeminės automobilių saugyklos statybai adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje. Todėl teismas nusprendė neanalizuoti kitų argumentų, kuriais prašoma panaikinti Statybos leidimą. Pabrėžė, jog Statybos leidimas yra vientisas, teises suteikiantis ir pareigas nustatantis teisės aktas, todėl jo neteisėtumo konstatavimas bet kuriuo iš pagrindų (kad Komisijos 2008-04-09 posėdyje nedalyvavo ir protokole nepasirašė, taigi ir išvadai rekomenduoti išduoti ginčijamą statybos leidimą nepritarė penki komisijos nariai) reiškia jo negaliojimą visa apimtimi. Nors Statybos leidimo išdavimo procedūras pažeidė viešojo administravimo subjektas, tačiau esant teisme neišnagrinėtai bylai pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, prašymą dėl nurodytų Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimų bei Administracijos 2006 m. rugsėjo 5 d. išduotų projektavimo sąlygų sąvadą poilsio pastato „(duomenys neskelbtini)“ rekonstrukcijai, naujai statybai, požeminės automobilių saugyklos statybai adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, panaikinimo atsakovas negali būti įpareigotas iš naujo atlikti viešojo administravimo procedūras dėl poilsio pastato „(duomenys neskelbtini)“ rekonstrukcijos, naujos statybos, požeminės automobilių saugyklos statybos leidimo išdavimo.
Šalies argumentai
Nurodė, jog pareiškėjas skunde prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl priimant sprendimą išlaidų atlyginimo teismas nenagrinėjo.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Turto valdymo ir investicijų grupė“ pateikė apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 143–153), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, taip pat įpareigoti pareiškėją atlyginti visas Bendrovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Nurodo, jog pagal Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi Statybos leidimo išdavimo metu) 23 straipsnio 9 dalį, Komisijos sprendimas atsakovui, Administracijai, yra privalomas, nes Administracija privalo priimti tokį sprendimą, koks nurodytas Komisijos protokole. Tokią atsakovo pareigą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktas teisės normų aiškinimas (bylos Nr. A525-310/2009, A525-1239/2009, A556-234/2009, A146-775/2010). Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nekonstatavo, kad atsakovas būtų pažeidęs Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalį. Atsakovas, gavęs Komisijos nurodymą, neurėjo jokio kito teisėto elgesio varianto, išskyrus išduoti Statybos leidimą. Daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas, pažeidžiant Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalies nuostatas.
2. Nors pirmosios instancijos teismo sprendime pateikta motyvacija, susijusi su Komisijos sprendimo išduoti Statybos leidimą neteisėtumu, tačiau sprendime faktiškai nepasisakyta dėl paties Statybos leidimo teisėtumo. Pabrėžia, jog šiuo atveju nei vienas Komisijos narys nebuvo pareiškęs prieštaravimų dėl Statybos leidimo išdavimo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nurodytoje administracinių teismų praktikoje (bylos Nr. A525-1239/2009, A525-310/2009) buvo nagrinėjami atvejai, kai atitinkamos nuolatinės statybos komisijos nariai pareiškė prieštaravimus. Daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota bylose, kurių faktinės aplinkybės nesutampa su šios bylos aplinkybėmis, todėl teismas pažeidė ABTĮ reikalavimus. Be to, teismo sprendime iš esmės perrašytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktas išaiškinimas administracinėje byloje Nr. A7-1698/2006, nors pastarosios bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi taip pat nesutampa, iš esmės pasikeitė ir teisinis reguliavimas.
3. Pabrėžia, jog pagal aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A502-938/2009, A556-112/2011, A556-234/2009), komisijos sprendimas yra savarankiškas individualus administracinis aktas, kuris gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčijo tik Statybos leidimą ir neginčijo Komisijos sprendimo išduoti Statybos leidimą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos svarstyti Komisijos sprendimo teisėtumą. Konstatuoja, jog tokiu būdu teismo sprendimas priimtas su bylos esme nesusijusiais motyvais, pažeidžiant ABTĮ nuostatas (81 str., 86 str. 1 d., 87 str. 4 d. 1, 2 p.).
4. Pirmosios instancijos teismas netyrė, ar objektyviai yra pažeistas pareiškėjo interesas ir jeigu yra – tai koks interesas pažeistas. Nagrinėjamu atveju teismas, nenustatęs konkretaus pareiškėjo teisių (interesų) pažeidimo, priėmė nepagrįstą ir neteistą sprendimą, pažeidžiantį ir teismo pareigą, nagrinėjant bylą nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.
5. Teismas, nagrinėdamas bylą, nustatęs, kad kitoje nagrinėjamoje byloje sprendžiami klausimai, susiję su planuojamo statyti statinio atitikimu normatyvinių statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams bei teritorijų planavimo dokumentams, šiuo klausimu nepasisakė. Tačiau ABTĮ nenumato, kad teismas atleidžiamas nuo pareigos vertinti visas nagrinėjamoje byloje aktualias aplinkybes, jei tuo pačiu metu nagrinėjama kita byla, kurioje keliami panašūs klausimai. Teismas, manydamas, kad kitoje byloje bus nustatyti prejudicinį ryšį su nagrinėjama byla turintys faktai, turėjo teisę sustabdyti bylą iki bus išnagrinėta tokia byla (ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p.). Kadangi tokia teise teismas nepasinaudojo, jis privalėjo pasisakyti ir dėl minėtų argumentų.
6. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė bylos nagrinėjimo ribas, nes skundu buvo ginčijamas vienas administracinis aktas – Statybos leidimas, todėl teismas neturėjo teisės išeiti už skundo ribų ir imti nagrinėti Komisijos sprendimo teisėtumą. Be to, pareiškėjas neprašė įpareigoti Komisiją iš naujo priimti sprendimą, tuo tarpu teismas šiuo klausimu atskirai pasisakė. Pažymi ir tai, jog apeliantas yra bankrutuojanti įmonė, o nė viena bylos šalis nereiškė prašymo dėl Administracijos įpareigojimo iš naujo atlikti viešojo administravimo veiksmus dėl naujo statybos leidimo išdavimo. Tuo tarpu teismui sprendus ir dėl tokio klausimo, sprendimu buvo faktiškai užkirstos kelias Bendrovei pasinaudoti teise kreiptis dėl naujo statybos leidimo išdavimo. Kadangi vykdant įmonės bankroto procesą saugomi ne tik privatūs, bet ir viešasis interesas, pirmosios instancijos teismo sprendimas, pažeidžiantis Bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus, nepagrįstai apribojant Bendrovės galimybę gauti naują statybos leidimą, pažeidžia ir viešąjį interesą.
Atsakovas Administracija pateikė prašymą (t. IV, b.l. 173), kuriuo sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniu skundu ir nurodo, kad prisideda prie apeliacinio skundo.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamento Klaipėdos teritorinis padalinys atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 176–177) prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teigia, jog tuo atveju, jeigu Komisijos aktas buvo sudarytas ir priimtas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, vėliau jo pagrindu išduotas Statybos leidimas taip pat turi būti pripažintas negaliojančiu. Nagrinėjamu atveju galioja bendrasis principas, jog iš neteisės negali atsirasti teisė.
2. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais dėl padarytų pažeidimų, išduodant Statybos leidimą. Taip pat pažymi, kad Komisijos posėdyje, svarstant ginčo objekto techninį projektą, 2 iš 5 dalyvavusių Komisijos narių buvo Administracijos darbuotojai. Tokiu būdu Administracija aiškiai ir nuosekliai demonstravo siekį išduoti Statybos leidimą, nepaisant Komisijos posėdžio metu padarytų pažeidimų.
3. Nurodo, kad techninio projekto sprendiniai, kuriems realizuoti išduotas Statybos leidimas, aiškiai prieštaravo ginčo teritorijos detaliojo plano sprendiniams.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 179–181) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimą palikti galioti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Papildomai nurodo, kad statinio projekto tikrinimas Komisijoje yra statybos leidimo išdavimo proceso dalis, reikšminga tolesnei statybos leidimo išdavimo procedūros eigai. Kadangi statinio projekto tikrinimas Komisijoje yra statybos leidimo išdavimo dalis, atskiras savarankiškas materialinis reikalavimas dėl Komisijos sprendimo panaikinimo, kai statybos leidimas jau yra išduotas, neturi būti reiškiamas, tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010-02-24 aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant statybos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas). Taip pat nesutinka, kad nepažeistos pareiškėjo teisės, kadangi pagal STR „Visuomeninės paskirties pastatai“ nuostatas, minimalus atstumas nuo statomo statinio iki pareiškėjo sklypo ribos turi būti 7,1 m, o mažiausias realus atstumas, esantis tarp šiuo atveju statomo statinio ir pareiškėjo sklypo ribos yra 3,55 m, tokiu būdu pažeistos pareiškėjo, kaip gretimo sklypo savininko, teisės.
Pareiškėjas V. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 183–185) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš apelianto jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, taip pat pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A662-2204/2011, A556-293/2011), pabrėžia, jog Administracijos direktorius negalėjo vykdyti Komisijos sprendimo, jei jis yra akivaizdžiai nepagrįstas. Teigia, jog Komisijos sprendimas Administracijos direktoriui privalomas tik tada, kai jis yra teisėtas ir pagrįstas, o Administracijos direktorius atitinkamai privalo įsitikinti tokio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.
2. Atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A556-424/2010, A556-293/2011) ir teigia, jog administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad turi būti skundžiamas ne Komisijos sprendimas, o statybos leidimas.
3. Nurodo, kad negalimas plečiamasis administracinės teisės normų aiškinimas. Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalis eksplicitiškai nenustato, kad Komisijos nariams nedalyvaujant Komisijos posėdyje, laikoma, kad jie sutinka su statybos leidimo išdavimu.
4. Pažymi, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai nurodyta, kaip neteisėtas Statybos leidimas pažeidė pareiškėjo teises (pabloginamos jo gyvenimo ir veiklos sąlygos, sumažėja jam priklausančio žemės sklypo ir nekilnojamojo turto vertė).
5. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo sprendžiamas bankroto, kreditorių turtinių ar neturtinių interesų klausimas, todėl jie negali būti apeliacijos objektu. Taip pat atitinkamai nebuvo pažeistas viešasis interesas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilęs dėl 2008 m. balandžio 16 dieną išduoto statybos leidimo, todėl ginčo teisiniams santykiams taikytina Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalis (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X 857 redakcija), kuri nustatė, kad „savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), gavęs statytojo (užsakovo) <...> prašymą [išduoti statybos leidimą] ir kitus dokumentus, perduoda juos Nuolatinei statybos komisijai, kuri privalo patikrinti ir nustatyti, ar statinio projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus (reglamentą), projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus ir Nuolatinės statybos komisijos nuostatuose nurodytus teisės aktus. Komisija protokolu įformina statinio projekto patikrinimo rezultatus ir sprendimu nurodo savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) išduoti statytojui (užsakovui) jo prašomą statybos leidimą ar jo neišduoti“. Atitinkamai ši įstatymo nuostata aiškiai įtvirtina, kad minėtos „komisijos sprendimas išduoti statytojui (užsakovui) jo prašomą statybos leidimą ar statybos leidimo neišduoti yra privalomas savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui)“. Analogiška statybos leidimo išdavimo tvarka buvo įtvirtinta ir statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, patvirtinto aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218, (toliau – ir Reglamentas) 16 punkte (2007 m. gegužės 15 d. įsakymo Nr. D1-259 redakcija). Iš apžvelgto teisinio reguliavimo aiškiai matyti, kad Nuolatinės statybos komisijos sprendimas išduoti statybos leidimą yra privalomas savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui), t. y., esant teigiamam minėtos Komisijos sprendimui, pastarieji viešojo administravimo subjektai neturi diskrecijos teisės statybos leidimo išdavimo (neišdavimo) klausimu. Tačiau pastaroji aplinkybė, skirtingai nei teigia apeliantas, neleidžia daryti išvados, jog tais atvejais, kai atitinkamas statybos leidimas yra savarankiškas administracinės bylos (skundo) dalykas, t. y. nėra papildomai skundžiamas Nuolatinės statybos komisijos sprendimas, šio administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo analizė apsiriboja tik administracinės procedūros, atliekamos po minėtos Komisijos sprendimo priėmimo, vertinimu. Tokia išvada pirmiausia darytina atsižvelgiant į aplinkybę, jog pats Nuolatinės statybos komisijos sprendimas išduoti statybos leidimą yra vienas iš savarankiškos ir vientisos administracinės procedūros (statybos leidimo išdavimo), kuri prasideda statytojo (užsakovo) nustatytos formos prašymo bei kitų dokumentų pateikimu (Statybos įstatymo 23 str. 6 d. (2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1924 redakcija); Reglamento 15 p. (2003 m. gruodžio 12 įsakymo Nr. 639 redakcija) ir pasibaigia statybos leidimo išdavimu (Statybos įstatymo 23 str. 12 d. (2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1924 redakcija); Reglamento 18 p. (2007 m. gegužės 15 d. įsakymo Nr. D1-259 redakcija), metu priimamų procedūrinių (tarpinių) sprendimų. Teigiamas Nuolatinės statybos komisijos sprendimas dėl statybos leidimo išdavimo savaime nelemia statytojo (užsakovo) bei kitų suinteresuotų asmenų materialinių teisių ir pareigų, susijusių su statytojo (užsakovo) prašyme išduoti statybos leidimą nurodytų statinių statyba (siekiamais vykdyti statybos darbais), atsiradimo ar pasikeitimo, o tik sudaro prielaidas tolimesnius atlikti veiksmus šioje administracinėje procedūroje. Toks Nuolatinės statybos komisijos sprendimas negali būti vertinamas kaip savarankiškas, su aptariama administracine procedūra nesusijusias teisines pasekmes sukeliantis administracinis aktas. Iš tiesų, nors pastarasis sprendimas pagal bendrąją taisyklę įpareigoja savivaldybės administracijos direktorių (jo įgaliotą savivaldybės administracijos valstybės tarnautoją) veikti Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-857 redakcija) numatytu būdu, konkrečias teisines pasekmes statybos teisinių santykių dalyviams sukelia būtent pagal pastarosios Komisijos sprendimą statytojui (užsakovui) savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto tarnautojo išduodamas statybos leidimas, t.y. galutinis sprendimas (individualus administracinis aktas), kuriuo įtvirtinamas konkretus administracinės procedūros pabaigos rezultatas. Minėtas išvadas aiškiai atspindi Statybos įstatymo nuostatų sisteminė analizė, iš kurios yra matyti, kad tik turint galiojantį statybos leidimą (išskyrus išimtinius atvejus, kai atitinkamai statybai šis leidimas nėra privalomas) galima vykdyti statinių statybą (Statybos įstatymo 23 str. 1 ir 24 d. (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X 857 redakcija) bei realizuoti kitas statytojo teises (Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 3 p.; 12 str. 1 d. 4 p.; 15 str. 5 d. 2 p. ir kt.). Taigi, būtent specialia tvarka kompetentingo subjekto išduodamu dokumentu – statybos leidimu – suteikiama teisė atlikti jame nurodytus statybos darbus ir jam (statybos leidimui) negali būti prilyginti jokie kiti viešojo administravimo subjektų priimami administraciniai aktai (2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5 1265/2006, Administracinių teismų praktika Nr. 10, 2006 m., p. 200–210). Savo ruožtu paminėta Nuolatinės statybos komisijos sprendimo išduoti statybos leidimą vieta aptariamoje administracinėje procedūroje, taip pat šios procedūros paskirtis bei statybos leidimo teisinis statusas pirmiausia lemia, jog pastarasis Komisijos sprendimas negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442 1238/2011, 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011). To nepaneigia ir Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalies (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X 857 redakcija) nuostatos, kad „sprendimas išduoti statybos leidimą gali būti priimtas tik tuo atveju, kai visi nuolatinės statybos komisijos nariai pritaria statybos leidimo išdavimui. Jeigu bent vienas komisijos narys nepritaria statybos leidimo išdavimui, priimamas sprendimas neišduoti statytojui (užsakovui) jo prašomo statybos leidimo. Šis komisijos sprendimas turi būti motyvuotas ir gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Apskundus Nuolatinės statybos komisijos sprendimą neišduoti statytojui (užsakovui) jo prašomo statybos leidimo, atsakovais šiose bylose laikomi subjektai, kurių atstovai, įeinantys į Nuolatinės statybos komisijos sudėtį, nepritarė statybos leidimo išdavimui“. Iš tiesų, skirtingai nei nurodo apeliantas, iš pacituotos normos loginės ir lingvistinės konstrukcijos yra aiškiai matyti, jog ja įtvirtinta suinteresuoto asmens teisė apskųsti neigiamą Nuolatinės statybos komisijos sprendimą, t. y. sprendimą, kuriuo yra užkertamas kelias tolimesniems statybos leidimo išdavimo procedūros veiksmams atlikti. Pastaroji nuostata nereguliuoja teisinių santykių, susijusių su asmens teise apskųsti Nuolatinės statybos komisijos sprendimą išduoti statybos leidimą. Toliau būtina pažymėti, kad kaip ir bet kuris individualus administracinis aktas, statybos leidimas administracinio teismo gali būti panaikintas pripažinus jį neteisėtu iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtu dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar (ir) neteisėtu dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d.). Taigi, vienas statybos leidimo panaikinimo pagrindų yra administracinės procedūros, kurios pabaigoje priimamas šis galutinis aktas, metu padaryti atitinkami pažeidimai. Todėl nagrinėjant skundus dėl statybos leidimo teisėtumo, privalu, kai tai patenka į pareiškėjo skundu (prašymu) apibrėžtas administracinės bylos ribas, inter alia atlikti administracinės procedūros metu priimamų (atliekamų) procedūrinių (tarpinių) sprendimų (veiksmų), kokiu laikytinas Palangos miesto savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2008 m. balandžio 9 d. protokolinis sprendimas išduoti statybos leidimą, vertinimą bei šiais procedūriniais (tarpiniais) sprendimais (veiksmais) padarytų pažeidimų (jei tokie buvo) įtaką galutinio aptariamos procedūros sprendimo – statybos leidimo – teisėtumui ir pagrįstumui. Kitaip tariant, pareiškėjas, ginčydamas statybos leidimą, neprivalo reikšti savarankiškų reikalavimų panaikinti vientisos administracinės procedūros (statybos leidimo išdavimo) metu priimamą procedūrinį (tarpinį) Nuolatinės statybos komisijos sprendimą išduoti statybos leidimą, tačiau pastaroji aplinkybė neapriboja galimybių ginčyti statybos leidimą, be kita ko, tokiais pagrindais, kurie yra susiję su materialiniu ir (arba) procesiniu (procedūriniu) Nuolatinės statybos komisijos veiksmų, neveikimo ir (arba) priimto sprendimo išduoti statybos leidimą neteisėtumu. Nustačius, kad Nuolatinė statybos komisija negalėjo priimti sprendimo išduoti statybos leidimą, ginčijamas statybos leidimas turi būti panaikintas – ex iniuria non oritur ius (lot. – iš neteisės negali atsirasti teisė). Be to, atsižvelgiant į tai, jog Statybos įstatyme ir norminiuose teisės aktuose nustatyta statybos leidimo išdavimo procedūra yra nuosekli ir vientisa, skirtingai nei nurodo apeliantas, pripažinus šią procedūrą užbaigiantį (galutinius rezultatus įforminantį) statybos leidimą neteisėtu ir jį panaikinus Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje numatytais pagrindais, teisinės reikšmės netenka ir visi tos pačios administracinės procedūros metu priimti procedūriniai (tarpiniai) sprendimai, sudarę pagrindą priimti neteisėtą statybos leidimą. Todėl, be kita ko, atsižvelgiant į šioje administracinėje byloje pateiktus pareiškėjo skundo argumentus, konstatuotina, jog reikalavimas papildomai ginčyti Nuolatinės statybos komisijos sprendimą išduoti statybos leidimą nagrinėjamu atveju yra laikytinas pertekliniu. Ginčijant statybos leidimą, atskiro (papildomo) reikalavimo panaikinti atitinkamą Nuolatinės statybos komisijos sprendimą išduoti statybos leidimą nepateikimas neužkerta kelio administraciniam teismui patikrinti ir nustatyti, ar statinio projektas bei išduotas statybos leidimas atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus (reglamentą), projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus ir kitus imperatyvius teisės aktų reikalavimus ir šio įvertinimo pagrindu priimti sprendimą dėl statybos leidimo (ne)teisėtumo. Pastaroji išvada atitinka dominuojančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, iš kurios matyti, jog siekiant nuginčyti išduotą statybos leidimą, nėra reikalaujama atskirai ginčyti Nuolatinės statybos komisijos sprendimą išduoti statybos leidimą (pvz., žr. 2008 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502 1476/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1320/2008; 2009 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822 764/2009; 2010 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502 476/2010; 2011 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-62/2011; 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662 2204/2011 ir kt.). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šioje administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo ribų neperžengė ir pagrįstai vertino pareiškėjo argumentus, susijusius su nuolatinės statybos komisijos sprendimo neteisėtumu.
Nagrinėjamoje byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad sprendžiant dėl ginčo statybos leidimo išdavimo buvo gauti ne visų nuolatinės statybos komisijos narių pritarimai, todėl sprendimas dėl statybos leidimo išdavimo negalėjo būti priimtas. Statybos leidimas išduotas neturint visų nuolatinės statybos komisijos narių pritarimo yra neteisėtas, todėl naikintinas.
Apelianto argumentai, kad nuolatinės statybos komisijos 2008 m. balandžio 9 d. posėdžio protokole nėra užfiksuoti nepritarimai, kas vertintina kaip komisijos narių pritarimas statybos leidimo išdavimui, vertintini kritiškai. Sistemiškai vertinant Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalies, STR „Statybos leidimas“, Palangos miesto savivaldybės tarybos patvirtintus Nuolatinės statybos komisijos nuostatus darytina išvada, kad nuolatinės statybos komisijos narių pritarimas ar nepritarimas statybos leidimo išdavimui turi būti aiškiai išreikštas nuolatinės statybos komisijos protokole ir patvirtintas komisijos nario parašu arba komisijos nario nuomonė turi būti aiškiai suformuluota atskirame komisijai skirtame rašte. Teigti, jog nuolatinės statybos komisijos narių pozicijos dėl ginčo statybos leidimo išdavimo nebuvimas yra tapatus pritarimui išduoti statybos leidimą, pagrindo nėra. Byloje nustatyta, kad net penkių nuolatinės statybos komisijos narių pozicija dėl ginčo statybos leidimo išdavimo nebuvo išreikšta teisės aktuose nustatyta tvarka – parašu patvirtintu atitinkamu įrašu komisijos protokole arba atskiru raštu komisijai, todėl konstatuotina, kad ginčo statybos leidimo išdavimui nebuvo gautas visų nuolatinės statybos komisijos narių pritarimas.
Dėl išdėstyto konstatuotina, kad byloje yra nustatytas pakankamas pagrindas išvadai, jog ginčo statybos leidimas išduotas neteisėtai, todėl kiti argumentai, susiję su numatomo statyti pastato statybos vieta, aukštingumu ir kitais parametrais plačiau nebenagrinėtini.
Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ar objektyviai yra pažeistas pareiškėjo interesas, atmetami kaip nepagrįsti. Byloje pateiktas pareiškėjo skundas tvirtina, jog jis savo pažeistą interesą grindė tuo, jog pagal ginčo statybos leidimą numatytas statyti pastatas yra aukštesnis nei pareiškėjas yra davęs rašytinį sutikimą, t.y. pareiškėjas ginė savo privatų interesą. Tačiau toks ginčo pobūdis nereiškia, jog teismas turi apsiriboti tik patikrinimu ar buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai. Pagal savo prigimtį administraciniai teismas yra aktyvūs ir spręsdami ginčus turi nustatyti ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje teismas ir įvertino ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas bei konstatavo, kad buvo pažeista Statybos įstatyme bei jį lydinčiuose teisės aktuose numatyta statybos leidimo išdavimo tvarka. Tokio pažeidimo konstatavimas sudaro pakankamą pagrindą sprendimui dėl statybos leidimo panaikinimo priimti, todėl kiti pareiškėjo skundo argumentai nagrinėjamu atveju nebėra aktualūs.
Apelianto argumentai dėl neįtraukimo į bylą suinteresuoto asmens AB Swedbank taip pat atmetami kaip nepagrįsti. Pagal į bylą pateiktus apelianto paaiškinimus AB Swedbank buvo įkeistas statinys, kuris buvo nugriaustas šioje byloje ginčijamo statybos leidimo pagrindu. Kadangi statybos leidimas dalyje dėl įkeisto statinio nugriovimo iki statybos leidimo panaikinimo buvo realizuotas, konstatuotina, jog ginčas dėl statybos leidimo, kuriuo leista naujo statinio statyba, AB Swedbank interesu neliečia, todėl šį asmenį įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu pagrindo nėra.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.
Teismo kolegija vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria
apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.