Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2. Pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros pareiškimas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Sprendime Nr. 2.5-41-27630 buvo atkurtos nuosavybės teisės į G. B. tenkantį buvusios savininkės D. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 5,41 ha žemės sklypą (Nr. (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) ha) miškų ūkio paskirčiai (apsauginių miškų sklypai) ir žemės sklypą (Nr. (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) ha) miškų ūkio paskirčiai (rekreacinių miškų sklypai), esančius (duomenys neskelbtini) viensėdyje (Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre 2008 m. balandžio 14 d. Sprendimo Nr. 2.5-41-27630 pagrindu buvo įregistruota G. B. nuosavybės teisė į (duomenys neskelbtini) ha ploto miškų ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

2.2. Vilniaus apygardos prokuratūroje 2014 m. balandžio 1 d. buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2014 m. kovo 27 d. raštas Nr. 1SD-(3.1)-964 „Dėl viešojo intereso gynimo“ (toliau – ir raštas Nr. 1SD-(3.1)-964), kuriame, be kita ko, nurodyta, kad žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo neteisėtai perleistas privačion nuosavybėn, nes į šį žemės sklypą patenka valstybinės reikšmės miško plotas. Remiantis Valstybinės miškų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. R6-1402, į ginčo žemės sklypą patenka (duomenys neskelbtini) ha miško plotas, miško plotai, priskirti miško parkams, nepatenka. Šiuos Tarnybos duomenis patvirtina nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai.

2.3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 25 d.) 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 1 d.) 4 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2009 m. gegužės 26 d.) 6 straipsniu, 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu, remiantis Tarnybos 2014 m. balandžio 28 d. raštu Nr. R2-1263, kuriame nurodyta, kad miško ir miško žemės plotai, patenkantys į ginčo žemės sklypą pagal 2000 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre buvo registruoti 2003 m. spalio 16 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“, ir atnaujinti pagal 2010 m.–2011 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis, ginčo žemės sklype augantis miško plotas valstybinės reikšmės miškų plotams priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 nutarime Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, konstatuotina, jog administracinio akto priėmimo metu galiojo aiškios įstatymo nuostatos, draudžiančios atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės miškui, taigi, sprendimo Nr. 2.5-41-27630 dalis dėl (duomenys neskelbtini) ha valstybinės reikšmės miško perdavimo neatlygintinai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintina. Panaikinus ginčijamą administracinį aktą (jo dalį), turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t. y. vėlesni sandoriai (jų dalys), ir atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Vien administracinio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso.

2.4. Remiantis valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo duomenimis, 2008 m. balandžio 22 d. Anykščių rajono notarų biuro notarė R. B. išdavė papildomą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą (reg. Nr. 1-2467), pagal kurį (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), paveldėjo D. L.. Pagal Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR) centrinio duomenų banko duomenis šio paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo pagrindu nuo 2008 m. balandžio 28 d. iki 2008 m. gegužės 13 d. buvo registruota D. L. nuosavybė į ginčo sklypą. D. L. pagal 2008 m. gegužės 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kurią patvirtino Vilniaus miesto 3-ojo notarų biuro notarė R. R. (reg. Nr. 1436), pardavė (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), P. B., jo nuosavybės teisė į ginčo sklypą registruota nuo 2008 m. gegužės 13 d.

2.5. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsniu, asmuo nuosavybės teise gali turėti bet kuriuos daiktus, jeigu jie neišimti iš apyvartos; remiantis CK 4.7 straipsnio 2 dalimi, išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai (šiuo atveju – valstybinės reikšmės miškas) yra išimti iš apyvartos, todėl ginčo sklypas negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas: tokie sandoriai, jeigu jie sudaryti, yra prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pripažintini niekiniais ir negaliojančiais (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-7-165/2012). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 konstatavo, kad: pripažinus administracinius teisės aktus bei jų pagrindu sudarytus sandorius negaliojančiais, visiškos restitucijos taikymas, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pripažinimas nebaigta ir asmenų, kuriems jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimas į neapibrėžtą padėtį iki šis klausimas bus išspręstas iš naujo, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti šių asmenų teises į teisinį tikrumą, teisinį saugumą bei teisėtus lūkesčius; asmenims, kuriems buvo neteisėtuose administraciniuose aktuose atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus ir kurie juos vėliau perleido kitiems asmenims, restitucija netaikytina, jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo jiems procesas pripažintinas baigtu, savo ruožtu valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra paimamas ir grąžinamas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas; tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriame perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgįjėjo sąžiningumo; restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes; restitucijos klausimas turi būti sprendžiamas panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo procesą pabaigtu, neįpareigoti asmenų grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, t. y. restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgįjėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Šioje administracinėje byloje taikytinas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo minėtoje civilinėje byloje suformuotas precedentas dėl restitucijos būdo parinkimo, kai valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos.

Nagrinėjamu atveju restitucijos būdu iš valstybės paskutiniajam turto įgijėjui grąžintina pinigų suma apskaičiuotina įvertinus pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą žemės sklypo kainą. Tai, kad sandoryje žemės sklypas įvertintas mažesne kaina (7 136 Eur), negu nurodyta valstybės įmonės Registrų centro pažymoje, neprieštarauja sutarčių laisvės principui ir atitinka sutarčių šalių valią. Priešingu atveju, kompensaciją skaičiuojant pagal pažymoje nurodytą vertę, atsakovo padėtis nepagrįstai pagerėtų, o valstybė nepagrįstai atsidurtų blogesnėje padėtyje.

2.6. Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą įtvirtinta Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje, ši pareiga atsiranda prokurorui nustačius teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, valstybės ir visuomenės teisės bei teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityje buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Prokuroras, turintis pagrindą manyti, jog pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę įstatymuose nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu, kad būtų apgintas viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju nustatytas imperatyvių įstatymo normų pažeidimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje, pasireiškęs neteisėtu nuosavybės teisių atkūrimu į išimtinę valstybės nuosavybę, turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams, todėl tokio pobūdžio pažeidimų pašalinimas neabejotinai vertintinas kaip viešasis interesas. Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas „Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo“ įpareigojo prokuratūrą, ginant viešuosius interesus, imtis priemonių, kad priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai įstatymuose nustatyta tvarka būtų panaikinti. Be to, miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Neabejotina, kad viešas interesas yra ir tinkamas viešojo administravimo, valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas. Teisinės valstybės principas suponuoja tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės bei savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, o valstybė turi užtikrinti viešojo administravimo vykdymą ir viešųjų paslaugų teikimą, kad būtų garantuotas visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų; jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, o kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-194/2006).

2.7. Administracinių teismų praktikoje prokurorui, kaip viešąjį interesą ginančiam subjektui, termino kreiptis į teismą dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo pradžia skaičiuojama nuo tada, kai jis gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau; tai grindžiama tuo, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis, kuris Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, gavęs informacijos apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, jog administracinis aktas pažeidžia viešąjį interesą, ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo; pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą, tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinės bylos Nr. A146-335-2008, Nr. A17-742/2007).

Šiuo konkrečiu atveju Prokuratūra tam tikrą pradinę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą sužinojo, kai 2014 m. balandžio 1 d. gavo NŽT 2014 m. kovo 27 d. raštą Nr. 1SD-(3.1)-964, kuriame buvo prašoma kreiptis į teismą dėl galimai neteisėtų sprendimų atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus, esančius Vilniaus rajone, kuriuose yra valstybinės reikšmės miško bei miško parkų žemė, panaikinimo. Rašte Nr. 1SD-(3.1)-964 nebuvo pateiktos kadastro ir registro dokumentų bylos bei iš pateiktų duomenų nebuvo galima spręsti, koks konkretus valstybinės reikšmės miško plotas patenka į ginčo žemės sklypus, todėl Prokuratūra kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą bei Tarnybą dėl trūkstamų duomenų bei dokumentų pateikimo, šie tyrimui reikšmingi dokumentai buvo gauti 2014 m. balandžio 15 d. (valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo raštas Nr. VILIN(12.5.13.)-10244) ir 2014 m. balandžio 28 d. (Tarnybos raštas Nr. R2-1263), todėl terminas prokurorui kreiptis su pareiškimu į teismą nebuvo praleistas.

1. Vadovaujantis teismų praktika (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilines bylas Nr. 3K-570/2009, 3K-7-65-2012), pagal kurią sprendžiant klausimą dėl kompensacijos turi būti vadovaujamasi ne sandoryje nurodyta žemės sklypo pardavimo kaina, o turi būti nustatyta bei atlyginta sandorio sudarymo metu buvusi turto rinkos kaina, t. y. vidutinė žemės sklypo vertė sandorio sudarymo metu, atsakovui P. B. iš valstybės turi būti priteisiama kompensacija už žemės sklypą, vadovaujantis nepriklausomų ekspertų turto vertinimo ataskaita bei Valstybinės mokesčiu inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 68-166, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimu Nr. (4.65)-256-25 ir 2012 m. gruodžio 31 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)-04-77-38, kuriuose nustatyta, kad vidutinė iš D. L. įsigyto žemės sklypo rinkos kaina ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo 379 000 Lt.

3. Remiantis byloje esančiais dokumentais, atsakovui P. B. nuosavybės teise priklauso 4,05 ha žemės sklypas. Tenkinus Prokuratūros reikalavimą dėl (duomenys neskelbtini) ha žemės grąžinimo valstybei, bet šios teritorijos neatidalinus, jis, P. B., ir Lietuvos Respublika bus ginčo žemės sklypo bendraturčiai, t. y. žemės sklypą valdys bendrąja daline nuosavybe, kas taip pat prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismui tenkinus Prokuratūros reikalavimą dėl valstybinės reikšmės miško grąžinimo valstybei, būtina įpareigoti NŽT atidalinti Lietuvos valstybei grąžinamą (duomenys neskelbtini) ha valstybinės reikšmės mišką, suformuojant du atskirus žemės sklypus.

1. Atsakovė G. B., iki mirties gyvenusią (duomenys neskelbtini), kuri buvo vieniša, prižiūrėjo bei slaugė iki jos mirties ir ji testamentu, surašytu 1995 m. sausio 16 d., patvirtintu (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio pavaduotojo, visą jai priklausiusį turtą paliko jai, D. L.. Po G. B. mirties (duomenys neskelbtini) atsakovė, remdamasi įstatymo reikalavimais, kreipėsi į notarų biurą ir jai buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai pagal testamentą. Su mirusiąja jos nesiejo kraujo ryšys, taigi, privalėjo sumokėti nemažus mokesčius už paveldimą turtą. Tikėdama, jog yra paveldimo turto savininkė, sandoriu turto dalį perleido P. B..

2. Atsakovė buvo ir tebėra įsitikinusi, kad pareigūnai ir valdininkai privalo savo pareigas atlikti stropiai bei sąžiningai, kad dėl jų veiksmų niekuo nekaltiems asmenims nereikėtų dalyvauti teismo procesuose arba kad nebūtų naikinami jų sandoriai. Paveldint turtą po G. B. mirties bei parduodant dalį turto, nebuvo jokių kliūčių tai daryti, viskas buvo įforminta notarine tvarka, notarui taip pat nebuvo jokių kliūčių atlikti notarinius veiksmus.

Atsakovė jokių papildomų dokumentų ar įrodymų pateikti negali, nes nesitikėdama, kad reikės bylinėtis po tiek metų, jų tiesiog neišsaugojo.

3. Remiantis teisėtų lūkesčių principu, būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos.

1. Į žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka valstybinės reikšmės miško plotas, kuris pagal 2000 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre buvo registruotas 2003 m. spalio 16 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“, duomenys atnaujinti pagal 2010 m.–2011 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis, ginčo žemės sklype augantis miško plotas valstybinės reikšmės miškų plotams priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 nutarime Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Taigi, priimant ginčijamą sprendimą Nr. 2.5-41-27630 ginčo žemės sklype esantis miško plotas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams.

2. Sprendimas Nr. 2.5-41-27630 prieštarauja imperatyvioms Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms (Konstitucijos 47 straipsniui, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 daliai, Atkūrimo įstatymo 6 straipsniui, 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktams), todėl jis naikintinas. Panaikinus ginčijamą administracinį aktą (jo dalį), turėtų būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t. y. vėlesni sandoriai (jų dalys), ir atkuriama iki ginčijamo akto priėmimo buvusi padėtis. Pripažinus sprendimą Nr. 2.5-41-27630 ir sandorius (jų dalis) negaliojančiais, taikytina restitucija natūra, valstybinės reikšmės mišką, grąžinant Lietuvos valstybei, restitucijos būdu iš valstybės paskutiniajam turto įgijėjui grąžintina pareiškime nurodyta pinigų suma.