Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pareiškėjo M. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Kalėjimų tarnybos, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl nurodytų Kauno kalėjimo kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs stresą, smuko savivertė, išsivystė nemiga, patyrė dvasinius skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, reputacijos pablogėjimą.

Dėl kūno ir plaukų prausiklio dozatorių nurodo, kad Kauno kalėjimo dušinė yra įrengta tinkamai, tačiau pasitaiko atvejų kai nuteistieji patys piktybiškai gadina dušinės inventorių. Tarnyba nedelsiant imasi visų veiksmų, kaip įmanoma greičiau sutvarkyti gedimus ir (ar) įsigyti naują inventorių, atsižvelgiant į turimas materialines lėšas.

Dėl privatumo naudojantis dušu pažymi, kad iš gyvenamųjų patalpų (kamerų) nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į dušą ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o kai yra sudarytos sąlygos – kasdien. Kauno kalėjime visuose aukštuose (aukšto koridoriaus pradžioje ir koridoriaus pabaigoje) įrengtos dušo patalpos, kuriose dušų kabinos (kiekvienoje dušo patalpoje įrengtos 3) yra tik vienoje pusėje, todėl privatumas maudantis yra užtikrinamas. Tarnyba neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno kalėjimo administraciją dėl dušuose neužtikrinamo privatumo. Be to, uždarų dušo kabinų nebuvimas tos pačios lyties asmenims yra analogiškas daugumai viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas. Taigi, pareiškėjui, šiuo aspektu nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) sąlygos naudotis dušu, negu likusiai visuomenės daliai.

Nurodo, kad pareiškėjas per jo buvimo kalėjime laikotarpį nesikreipė į psichologus dėl nežmoniškų, žiaurių ir kankinančių sąlygų Kauno kalėjime, dėl kamerose per mažo gyvenamojo ploto, dėl neveikiančio pareigūnų iškvietimo mygtuko. Pareiškėjas per jo buvimo kalėjime laikotarpį nesikreipė į psichologus dėl galimai jaučiamos diskriminacijos, nežmoniško elgesio, patyčių iš Kauno kalėjimo pareigūnų; dėl tinkamai neįrengtų dušuose kūno ir plaukų prausiklio dozatorių, dėl neužtikrinto privatumo naudojantis dušu, kadangi nebuvo dušo užuolaidėlių. Pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus laikytini jo paties subjektyvia nuomone.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės atstovės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kilusią dėl Kauno kalėjime nuo 2024 m. lapkričio 14 d. iki 2025 m. kovo 17 d. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda įrodžius tris sąlygas: neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Institucijos kaltė preziumuojama, siekiant palengvinti pareiškėjų įrodinėjimo naštą. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, netikslinga byloje vertinti likusias civilinės atsakomybės sąlygas, kadangi būtinas visų trijų sąlygų konstatavimas civilinei viešajai atsakomybei kilti.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Tad šio pobūdžio bylose svarbu turėti omenyje, kad pareiškėjas įprastai yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Laisvės apribojimo sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą, tačiau turi būti užtikrinama, kad asmuo laisvės atėmimo vietoje nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie būtini ir būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Taip pat taikomos poveikio, drausminimo, konkretaus režimo sąlygotos priemonės, įpareigojimai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams, nediskriminuojantys. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš J. K. (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš J. K., pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš J. K., pareiškimo Nr. 44362/04).

Dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto

Pareiškėjas skunde teigia, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Kamerų plotą dar labiau mažino baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas.

Pagal Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (galiojanti teisės akto redakcija nuo 2023 m. liepos 12 d.) 1.2.2 papunktį vienam asmeniui, atliekančiam bausmę uždaro tipo sąlygomis, tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Tarptautiniai teisės aktai, tame tarpe ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), bausmės atlikimo vietos įstaigoje vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos nereglamentuoja. Europos Žmogaus Teisių teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Europos Žmogaus Teisių teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (Europos Žmogaus Teisių teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1834-502/2018).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas į Kauno kalėjimą atvyko 2024 m. lapkričio 14 d. ir nuo atvykimo dienos iki 2025 m. kovo 17 d. buvo apgyvendintas kamerose: Nr. 161, kurios plotas 15,27 kv. m su sanitariniu mazgu, kameroje įrengtos 4 miegamos vietos, todėl kiekvienam asmeniui teko po 3,81 kv. m; Nr. 336, kurios plotas 15,46 kv. m su sanitariniu mazgu, kameroje įrengtos 4 miegamos vietos, todėl kiekvienam asmeniui teko po 3,86 kv. m; Nr. 167, kurios plotas 14,15 kv. m su sanitariniu mazgu, kameroje įrengtos 3 miegamos vietos, kiekvienam asmeniui teko po 4,71 kv. m.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 14 d. iki 2025 m. kovo 17 d. buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lietuvos kalėjimų tarnybos administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad baldai ir sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau nei tai yra būtina, tad teismas vertina ir baldų buvimą kameroje. Kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. V-15 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Kauno kalėjime, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakyme Nr. V-15 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, kaip buvo minėta prieš tai, jam teko nuo 3,81 kv. m iki 4,7 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Dėl pareigūnų iškvietimo sistemos

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo apgyvendintas neveikia pareigūnų iškvietimo mygtukas taip, kaip jis turėtų veikti. Tas pats pasisakyta ir apie pareigūnų iškvietimą po vandens procedūrų dušo patalpose.

Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 (akto redakcija galiojanti nuo 2022 m. liepos 22 d.), 12.11 punkte nustatyta, kad kamerose įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema.

Atsakovės atstovė į bylą pateikė Turto valdymo skyriaus 2025 m. balandžio 2 d. raštą Nr. LV-24994 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodoma, kad pareigūnų iškvietimo sistema Kauno kalėjime yra įrengta ir veikianti. Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėjui esant kamerose Nr. 161, Nr. 336 ir Nr. 167, nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno kalėjimo administraciją dėl neveikiančios pareigūnų iškvietimo sistemos.

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, kad pareiškėjui atsirado nesaugumo jausmas, nemiga, tačiau minėtų argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas su skundu teismui pateikė 2023 m. balandžio 25 d. neįgalumo pažymėjimą ir 2025 m. sausio 3 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymą, iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjui nustatytas (duomenys neskelbtini). Tačiau šie duomenys nepatvirtina, kad kamerose Nr. 161, Nr. 336 ir Nr. 167 tinkamai neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukas. Pareiškėjo skundo argumentai, kad esant poreikiui, negalėtų išsikviesti pareigūnų patvirtina, kad realus pavojus ar žala pareiškėjo sveikatai nebuvo kilę, be to, pareiškėjas nenurodo, kad pareigūnai nebūtų atėję. Kadangi pareiškėjas byloje nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Kauno kalėjime metu vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba, nėra pagrindo žalai priteisti, kadangi, kaip minėta, tokios žalos įrodymų pareiškėjas nepateikė.

Be to, pagal Kauno kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus 2025 m. kovo 27 d. pažymą Nr. SV-19-8187 „Dėl informacijos pateikimo“, Kauno kalėjime po dušo procedūrų kalinamieji pabeldžia į dušo patalpos duris ir pareigūnai nuveda juos į gyvenamąsias patalpas.

Dėl privatumo naudojantis dušu

Pareiškėjas nurodo, kad dušo patalpose, esančiose kalėjimo pirmame ir trečiame aukšte, dušo kabinos nėra uždengtos užuolaidomis, todėl nebuvo užtikrintas privatumas prausiantis duše.

Iš byloje pateiktų dokumentų (pvz., fotonuotraukų) matyti, kad Kauno kalėjime visuose aukštuose (aukšto koridoriaus pradžioje ir koridoriaus pabaigoje) įrengtos dušo patalpos, kuriose dušų kabinos (kiekvienoje dušo patalpoje įrengtos 3) yra vienoje pusėje.

Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su privatumo neužtikrinimu jam naudojantis dušu, pažymėtina, kad teisės aktai nenustato, kaip turi būti įrengtos dušų patalpos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-44-525/2024; kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno kalėjime buvo įrengtos dušų kabinos su pertvaromis iš abiejų pusių, taip užtikrinant pakankamą pareiškėjo teisės į privatumą apsaugos lygį.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Kauno kalėjime, dušo patalpoje, esančioje pirmame aukšte, kuriame yra trys dušo kabinos, tačiau įrengtas tik vienas prausiklio dozatorius, kūnui ir plaukams praustis ir tas įrengtas prie durų, todėl prausiantis keliems nuteistiesiems yra pažeidžiamas jo privatumas.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 13.7 papunktis nustato, kad dušo patalpose pagal poreikį įrengiami kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai. Teisės aktai nenustato, kad kiekvienoje dušo kabinoje turėtų būti įrengtas prausiklio dozatorius. Į bylą pateikta nuotrauka, kurioje matyti, kad trims dušams įrengtas vienas plaukų ir kūno prausiklio dozatorius, jis įrengtas prie dušo durų. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad dėl taip įrengto prausiklio dozatoriaus buvo pažeistas jo privatumas, nepateikia jokios objektyvios informacijos, kada ir kokiu būdu jam naudojantis prausiklio dozatoriumi buvo pažeistas jo privatumas. Be to, kaip teisingai nurodo atsakovės atstovė dušu naudojasi tik vienos lyties asmenys. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno kalėjimo administraciją ar kitą kompetentingą instituciją dėl objektyvaus poreikio įrengti dozatorius kiekvienoje dušo kabinoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-617-815/2023).

Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Apibendrinus aukščiau išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo M. A. skundą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.