Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Almos Jurgelienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. C. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovėms J. B. ir D. B. dėl sandorio nuginčijimo, turto padalijimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Bleiras Logistics“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

14. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl sandorio nuginčijimo, turto padalijimo.

Faktinės bylos aplinkybės

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo ir J. B. santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini). Šalys 2006-06-15 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą ir sodo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini).

16. Utenos rajono apylinkės teismo 2015-04-24 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui ir atsakovei J. B. (tuo metu – C.) buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla. Bankroto proceso metu ieškovui ir atsakovei J. B. priklausę minėti nekilnojamieji daiktai buvo parduoti ir nuosavybės teise atiteko trečiajam asmeniui UAB „Bleiras Logistics“ 2016-04-05 Turto pardavimo be varžytynių akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu už 13 500,00 Eur.

17. Tarp trečiojo asmens UAB „Bleiras Logistics“ ir atsakovės D. B. 2017-10-03 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria sutarties šalys susitarė, kad D. B. už 13 700,00 Eur kainą įgyja nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), t. y. tuos pačius nekilnojamuosius daiktus, kuriuos iki 2016 m. valdė ieškovas ir atsakovė J. B., o trečiasis asmuo nuosavybės teises įgijo jų bankroto proceso metu. Pirkimo-pardavimo sutarties šalys susitarė, kad nuosavybės teisė atsakovei D. B. pereis atskirai surašyto dokumento pagrindu ir nuosavybės teisės bus perduotos tada, kai pirkėja visiškai atsiskaitys. Pirkimo-pardavimo sutartimi buvo susitarta ir dėl pirkėjo atsakomybės tuo atveju, jeigu nemokėtų sutartais terminais įmokų 350,00 Eur kas mėnesį, tokiu atveju pardavėjas turėtų teisę iniciuoti sutarties nutraukimą, o pirkėja galėtų prarasti įmokėtas sumas, be to, turėtų atlyginti kitus nuostolius, buvo numatyti ir 0,02 proc. dydžio delspinigiai. Šalys susitarė, kad įmokos turėtų būti sumokėtos iki 2020-12-25. Priėmimo-perdavimo aktas surašytas 2022-07-08, atsakovei D. B. šio akto pagrindu įregistruotos nuosavybės teisės.

18. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022-12-13 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovo ir atsakovės J. B. santuoka, kuri buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), nutraukta, patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, sutuoktiniai nurodė, kad turto, kurį reikėtų padalyti, neturi.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

20. Apeliantas teigia, kad teismas, sprendimu atmesdamas apelianto reikalavimą pripažinti 2017-10-03 pirkimo–pardavimo sutartį apsimestine dėl jos šalies (pirkėjo), rėmėsi atsakovių byloje pateikta 2016-04-01 nuomos sutartimi, tariamai, jog atsakovei D. B. buvo mokama nuoma pagal šią sutartį, apeliantas laikėsi jos sąlygų ir pan. Tokios teismo išvados yra nepagrįstos bei prieštaraujančios bylos faktinėmis aplinkybėms ir įrodymams. Teismas visiškai neįvertino faktinių aplinkybių ir įrodymų visumos, jog atsakovė D. B. neturėjo jokio tikslo įgyti nuosavybėn ginčo turto, neturėjo tam lėšų, bylos nagrinėjimo metu negalėjo paaiškinti elementarių ginčo sandorio sudarymo, vykdymo aplinkybių, jo sąlygų, nežinojo sutarties esmės, terminų ir t.t.

21. Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis), reikia įrodyti.

22. Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi).

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022-12-13 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovo ir atsakovės J. B. santuoka nutraukta, patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai nurodė, kad turto, kurį reikėtų padalyti, neturi. Pažymėtina, kad pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje.

24. 2021 m. sausio 5 d. Utenos apylinkės teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovo ir atsakovės J. B. šeimai buvo leista naudoti 350,00 Eur sumą būsto nuomai ir mokesčiams už komunalines paslaugas sumokėti būtent šios sutarties pagrindu, o ieškovas, pervesdamas pinigines lėšas atsakovei D. B., nurodydavo jų paskirtį – nuomai, tik vieną kartą nurodė, kad 350,00 Eur yra už namą. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo paaiškinimai apie tai, jog bankroto proceso metu visus reikalus tvarkė atsakovė J. B., kad jis, nors ir pasirašydavo dokumentus, bet nesigilino į jų turinį, kad jo atsakovei pervedami ar perduodami grynaisiais pinigai buvo skirti tik namo išpirkimui, o ne nuomai sumokėti, laikomi neįrodyti, nes paties ieškovo veiksmai rodo, kad jis laikėsi 2016-04-01 sudarytos nuomos sutarties sąlygų ir atsakovei D. B. pervesdamas pinigus nurodydavo jų paskirtį – nuomai, netgi ir po bankroto bylos užbaigimo.

25. Nepagrįstais vertintini apelianto argumentai, kad atsakovė D. B. negalėjo paaiškinti jokių aplinkybių dėl nuomos sutarties sudarymo bei neturėjo jokio tikslo įgyti nuosavybėn ginčo turto. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek procesiniuose dokumentuose, tiek duodama paaiškinimus teismui, atsakovė D. B. detaliai paaiškino, kad nuomos sutartį pasirašė kaip tam tikrą garantiją ar saugiklį, jog apeliantas gyvens jos įgytame būste kaip nuomininkas, kurį atsakovė galės bet kada iškeldinti. Atsakovė nurodė, jog tikslas buvo, kad apeliantas jos turtu naudotųsi tik nuomininko teisėmis. Atsakovė nurodė, kad nutarė įsigyti ginčo turtą, nes jai, kaip mamai ir močiutei buvo labai gaila tiek dukros, tiek abiejų anūkų ir anūkės, jautėsi atsakinga, kad anūkams netektų gyventi nuomojamam būste. Dėl to nesutiktina ir su apelianto argumentais, kad atsakovė D. B. neturėjo jokio tikslo įgyti nuosavybėn ginčo turto.

26. Apeliantas taip pat nurodo, kad atsakovė D. B. iš esmės jokiais veiksmais neįgyvendino savo, kaip savininkės teisių, atsakovė nėra ir nebuvo tikroji ginčo sandorio šalis, t. y. pirkėja. Vadovaujantis CK 4.37 straipsniu, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises. Atsakovė byloje neneigia, kad ginčo turtą įsigijo ne savo asmeniniam naudojimui, bet tam, kad gyvenamuoju būstu galėtų aprūpinti savo dukrą ir jos vaikus. Taigi, atsakovė ginčo turtą valdė ir juo naudojosi juo leisdama naudotis dukros šeimai. Teisėjų kolegijos vertinimu ir šis apeliacinio skundo argumentas vertintinas kaip nepagrįstas.

27. Apeliantas nurodo, kad atsakovė D. B. nėra pateikusi jokių duomenų (sąskaitos išrašo), jog iki ginčo sutarties sudarymo ji įnešdavo pinigus į savo sąskaitą. Iš atsakovės D. B. banko sąskaitos matyti, kad laikotarpiu nuo 2018-01-19 iki 2020-11-20 iš viso įnešta grynaisiais į jos sąskaitą 4 510,00 Eur, o laikotarpiu nuo 2017-10-02 iki 2021-04-27 trečiajam asmeniui sumokėta 11 450,00 Eur. Iš sąskaitų išrašų matyti, jog kai ieškovas pervesdavo pinigus į atsakovės D. B. sąskaitą, atsakovė tokią pat sumą pervesdavo trečiajam asmeniui. Atsakovė byloje nurodė, jog jos darbdavys (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. kovo 17 d. mokėjo darbo užmokestį grynaisiais pinigais (šiai aplinkybei patvirtinti pateikė 2024 m. birželio 13 d. (duomenys neskelbtini) pažymą), todėl pati dažniausiai atsiskaitydavo taip pat grynaisiais pinigais už įsigyjamas prekes ar paslaugas. Grynuosius pinigus į savo sąskaitą dažniausiai įnešdavo, kad galėtų padaryti įmoką nekilnojamojo turto pardavėjui. Apeliantas į bylą nepateikė įrodymų, kad perduodavo grynuosius pinigus. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, jog dažnai sutapdavo, kad atsakovė D. B. pervesdavo pinigus trečiajam asmeniui po to kai jai pervesdavo pinigus apeliantas, nereiškia, kad atsakovė mokėjo už apeliantą. Atsakovė D. B. gautas lėšas galėjo naudoti savo nuožiūra, kad ir atsiskaitymui su trečiuoju asmeniu pagal jos sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį.

28. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime faktiškai nepasisakė dėl liudytojo M. R. parodymų, kuris aiškiai ir kategoriškai nurodė ir paaiškino, ką apeliantas ir atsakovės D. B. ir J. B. tarėsi prieš sudarant ginčo sutartį, kaip viskas vyko. Jokių duomenų nėra, jog liudytojo M. R. parodymai duoti jam nesant pakankamai objektyviam dėl bylos aplinkybių, todėl abejoti ar netikėti jo parodymais nėra pagrindo.

29. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką vertinant šalių pateiktus įrodymus reikia atsižvelgti į liudytojų parodymų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti, suprasti ar kitaip įsisavinti tam tikras aplinkybes, jas visa apimtimi detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų aiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų aiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015m. spalio 14d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).

30. Nagrinėjamu atveju liudytojas kviestas apelianto iniciatyva. Liudytojas nurodė, kad jam žinomos aplinkybės, jog apeliantas tarėsi dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo, kad apeliantas ir atsakovė J. B. gyveno sodo name. Iš esmės jis atsakinėjo tik į apelianto atstovo klausimus, į daug klausimų atsakė „neatsimenu“. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo išvadas grindė ne liudytojo parodymais, o byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad net dviejų teisminių procesų metų apeliantas nuosekliai ir kategoriškai laikėsi pozicijos, kad jokio turto neturi.

31. Apeliantas teigia, kad teismas, sprendimu atsisakydamas ginti apelianto, tariamai nesąžiningo asmens, teises, apgynė kitų dviejų nesąžiningų atsakovių, motinos ir dukros (D. B. ir J. B.), teises, įgyjant nekilnojamąjį turtą neteisėto sandorio pagrindu. Nuosavybės teisė į ginčo nekilnojamąjį turtą, buvo įgyta jau pasibaigus bankroto procesui, kuomet buvo išmokėta visa turto kaina. Todėl aplinkybė, jog bankroto proceso metu skirtos lėšos būsto, kuriame gyveno, nuomai buvo naudojamos iš esmės išperkamajai nuomai, t. y. mokant šią sumą ir tikintis ateityje įsigyti turtą nuosavybėn, neturėtų būti laikoma nesąžiningumu šio sandorio sudarymo kontekste.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto ir atsakovės J. B. bankroto byloje bankrutuojančių fizinių asmenų mokumo atkūrimo planas patvirtintas 2015-10-28 nutartimi, patikslintas – 2017-03-24 ir 2018-12-12 nutartimis, pagal pastarąjį planą buvo skirta 350,00 Eur suma būsto nuomai ir mokesčiams už komunalines paslaugas, o iš viso penkių asmenų šeima galėjo naudoti 875,00 Eur. Keičiant planą, buvo atsižvelgta į būtinumą mokėti nuomos mokestį, nes jų gyvenamasis namas parduotas, be to, pažymėta, kad padidėjo bankrutuojančių fizinių asmenų pajamos. Bankroto administratoriui buvo pateikta nuomos sutartis, sudaryta 2016-04-01, ja buvo vadovaujamasi ir skiriamos lėšos būsto nuomos mokesčiui mokėti. Nagrinėjamoje byloje jau apeliantas įrodinėja, jog 350,00 Eur suma buvo skirta naujo gyvenamojo būsto įgijimui. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtų pagrindas pripažinti, jog bankroto proceso metu ieškovo veiksmai neatitiko teisingumo ir sąžiningumo principų, jis nebuvo sąžiningas, nes nurodė lėšas, kurios nebuvo reikalingos jo šeimos poreikiams tenkinti. Pagrįstai teismas vertino, kad bankroto procese elgdamasis neteisėtai ieškovas prisiėmė padarinių, kylančių dėl imperatyviųjų įstatymo normų reikalavimų nepaisymo, riziką. Ieškovo nurodytas tikslas įgyti nuosavybės teises apsimestinio sandorio būdu ir taip išvengti išieškojimo nukreipimo į tokį turtą, yra neteisėtas, tai lemia taisyklės, kad iš neteisės teisė nekyla taikymą ir leidžia pripažinti, kad ieškovo lūkesčiai tokiu būdu įgyti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus nėra teisėti, todėl negali būti ginami. Taigi, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog būtų pagrindas spręsti dėl CK 1.137 str. 3 d. taikymo tuo atveju, jei būtų pagrindas ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti apsimestine. Tačiau teisingai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bankroto procesas baigtas, nutartis įsiteisėjusi, ja nenustatyta, kad ieškovas būtų buvęs nesąžiningas kreditorių atžvilgiu, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jo atsakovei D. B. perduotų piniginių lėšų paskirtis galėjo būti ne nuomai, o turto įgijimui, ir laikoma, nes taip įrodyta bankroto byloje, kad nuomos mokesčiui skirtas lėšas ieškovas naudojo pagal paskirtį.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti rašytiniai įrodymai (2024 m. sausio 25 d. Swedbank AB raštas Nr. (duomenys neskelbtini)) patvirtina, kad atsakovė D. B. sumokėjo visą nekilnojamojo turto kainą pardavėjui, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų UAB „Bleiras logistics“. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kad laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 3 d. iki 2022 m. liepos 8 d. apeliantas turėjo 13 700,00 Eur sumą ir ją perdavė atsakovei arba nekilnojamojo turto pardavėjui. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kad apeliantas vykdė 2016 m. balandžio 1 d. nuomos sutartį. Nei pačios sutarties, nei jos pagrindu atliktų visų ar dalies mokėjimų apeliantas neginčijo, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino. Nors apeliantas derėjosi dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, jos sąlygų, gyveno name, remontavo, prižiūrėjo, mokėjo mokesčius, šie veiksmai nesudaro atskiro pagrindo įgyti nuosavybės į nekilnojamuosius daiktus (CK 4.47 straipsnis). Pažymėtina, kad naudojimasis gyvenamuoju būstu, komunalinių mokesčių mokėjimas, einamojo remonto atlikimas yra nuomos sutarties požymiai. Todėl vien tai, kad apeliantas tam tikrą laiką naudojosi atsakovės nekilnojamuoju turtu i 2016 m. balandžio 1 d. nuomos sutarties pagrindu, mokėjo komunalines paslaugas, atliko ginčo turto einamąjį remontą, neleidžia spręsti apie sutarties apsimestinumą.

34. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

35. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, teisingai išsprendė ginčą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje

36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jam jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

37. Atsakovės prašo priteisti iš apelianto ieškovo A. C. 1 200,00 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos). Įvertinusi bylos apimtį, sudėtingumą, advokatės paruošto dokumento turinį ir apimtį, advokatės darbo laiko sąnaudas, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl jas priteisia iš ieškovo atsakovėms. Kadangi iš pateikto kvito matyti, jog už advokato išlaidas mokėjo atsakovė J. B., tai atsakovių išlaidos priteistinos jai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. C. atsakovei J. B. 1200,00 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.