- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-08-21
- Bylos Nr.
- eA2-218-356/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01767-2022-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vijolė Vitienė
- Ieškovas
- A. C.
- Atsakovas
- J. B., D. B.
- Advokatai
- Giedrius Bučinskas, Inga Maskoliūnaitė
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
viešame mišriame nuotoliniame teismo posėdyje, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, žodinio proceso tvarka iš esmės išnagrinėjo civilinę bylą Nr. eA2-218-356/2024, pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovėms J. B. ir D. B. dėl sandorio nuginčijimo, turto padalijimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas A. C. pateikė pareiškimą dėl proceso atnaujinimo su savarankiškais reikalavimais. Prašė atnaujinti procesą Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl sutuoktinių turto padalinimo; „pakeisti (papildyti) (duomenys neskelbtini) Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia ir apsimestine 2017-10-03 pirkimo-pardavimo sutartį notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dėl 0,0553 ha žemės ūkio sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastato – sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kito inžinerinio statinio – kiemo statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), perleidimo (pardavimo) D. B., a. k. (duomenys neskelbtini), perkeliant pirkėjų teises ir pareigas A. C., a. k. (duomenys neskelbtini), ir J. B. (C.), a. k. (duomenys neskelbtini), padalinti natūra 0,0553 ha žemės ūkio sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastatą – sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitą inžinerinį statinį – kiemo statinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), priteisiant nuosavybės teise po ½ dalį 0,0553 ha žemės ūkio sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ½ dalis pastato – sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kito inžinerinio statinio – kiemo statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), A. C., a. k. (duomenys neskelbtini), ir J. B. (C.), a. k. (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Faktines aplinkybes ir įrodymus ieškovas nurodė ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose, posėdžių metu ieškovas ir atstovas paaiškino bei akcentavo, kad: trečiojo asmens su atsakove D. B. sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris yra apsimestinis dėl jo šalies – atsakovės D. B., nes ketinimą įgyti ginčo namą turėjo tik ieškovas, jis susitarė ir derėjosi dėl sutarties sąlygų su trečiuoju asmeniu, perkant išsimokėtinai jis per R. B. sumokėjo reikiamą sumą, namu naudojosi, mokėjo mokesčius, namą remontavo, įrengė šildymą, namu rūpinosi kaip savo nuosavybe, dėl to atsakovė D. B. jokių pretenzijų neturėjo; atsakovė D. B. yra tik statytinė, ji nesiderėjo su trečiuoju asmeniu ir visai nežino sutarties esmės, todėl negebėjo paaiškinti dėl sutarties sudarymo sąlygų derinimo, tikslo įsigyti namą neturėjo, namu nesinaudojo, nemokėjo mokesčių, trečiajam asmeniui už įgyjamą namą pervesdavo tik jo perduotus pinigus, tai akivaizdžiai matosi iš pateiktų banko sąskaitų; vertina, kad tokiu būdu jis įgijo nuosavybės teises į namą, įgijo santuokos metu, todėl namas priklauso jam ir atsakovei J. B. lygiomis dalimis; prašė atsakovę D. B. tapti statytine, o ne savininke, ir ji sutiko, tik dėl to, kad buvo įsitikinęs, jog tiek jam, tiek atsakovei J. B. draudžiama įgyti turto, nes tuo metu vyko jų bankroto procesas, kurio metu iki to jiems priklausęs ginčo namas buvo parduotas jų pasiūlytam pirkėjui - trečiajam asmeniui; nors yra pateikta nuomos sutartis, sudaryta su atsakove D. B., tačiau jis neigia tokią sutartį pasirašęs, yra tik sutarties kopija, vertina, kad gali būti suklastotas jo parašas, neigia, kad jis pats turi sutarties originalą ir teigia, kad jis galėtų būti pas atsakovę J. B., kuri atsisakė originalą pateikti, be to, sutartyje nurodyti nepakankami duomenys, kad galima būtų teigti, jog išnuomotas būtent ginčo namas; tuo metu jo ir atsakovių santykiai buvo geri, pasitikėjo, kad pasibaigus bankroto procesui jiems atsakovė D. B. perleis nuosavybės teises į namą, tačiau jam su atsakove J. B. išsituokus, suprato, kad yra apgautas, nes namą perleisti atsakovė atsisako, kai jis rado skelbimą, kad namą parduoda, galutinai suprato, kad namo nuosavybės teisių neatgaus, jį abi atsakovės savinasi, todėl kreipėsi į teismą; ginčo namo perdavimo – priėmimo aktas yra pirkimo-pardavimo sutarties neatskiriama dalis, todėl aktą ginčyti nėra būtinumo; atsakovių nurodyta teismų praktika, kuria remiantis prašo ieškinio netenkinti ir ieškovo teisių neginti, negali būti taikoma, nes faktinės aplinkybės nėra tapačios; bankroto procese nebuvo nustatyti jokie jo neteisėti veiksmai, t.t. ir pinigų slėpimas nuo kreditorių, sąžiningumo prezumpcija nenuginčyta; jeigu ieškovo teisės nebūtų ginamos, tai neturėtų būti ginamos ir atsakovės D. B. teisės, nes neperduodama ginčo namo elgiasi nesąžiningai; panaikinus ginčo sandorį ir pripažinus ieškovą įgijus nuosavybės teises į ginčo namą, prašė jį padalyti lygiomis dalimis jam ir atsakovei J. B.; prašė iš atsakovių priteisti ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovės J. B. ir D. B. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė atmesti. Atsakovės nurodė, kad kategoriškai nesutinka su prašyme nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, tariamai apsimestinis sandoris buvo sudarytas 2017 m. spalio 3 d., santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini), ieškovas pats pripažįsta, kad ši aplinkybė jam buvo žinoma, bet sąmoningai ieškovo nuslėpta. Savo teisių pažeidimą ieškovas sieja su tuo, kad atsakovė neįvykdė pažado. Ieškovas teismui į civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 7 p. aiškiai nurodė, jog „šalys pripažįsta, kad santuokos metu neįsigijo šiai dienai dalintino nekilnojamojo turto“, sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtino savo parašu, pateikė rašytinius įrodymus, kad turto neturi. Jei ieškovas teigia, kad jis sąmoningai nurodė bylą nagrinėjusiam teismui neteisingas faktines aplinkybes, ar neatskleidė reikšmingų faktų, tokio nesąžiningo elgesio pasekmės turi ir tekti pačiam ieškovui. Ieškovas, žinodamas, kad turto savininkė yra atsakovė, nei nutraukiant santuoką, nei vėliau, t. y. (duomenys neskelbtini) metus sutarties neginčijo. Tiek civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jokio turto neturi. Tik 2023 m. lapkričio 6 d. prašyme atnaujinti procesą ieškovas iš esmės keitė savo paaiškinimų turinį ir siekia įtikinti teismą, kad jis melavo tiek fizinių asmenų bankroto byloje, tiek santuokos nutraukimo byloje.
Atsakovės ir jų atstovė nurodė, kad faktines aplinkybes ir įrodymus nurodė atsiliepime į ieškinį ir kituose procesiniuose dokumentuose, posėdžių metu paaiškino bei akcentavo, kad: yra pagrindas atsisakyti ginti ieškovo teises, nes iš neteisės teisė nekyla, nėra aišku, melavo ieškovas nagrinėjant bankroto bylą ir santuokos nutraukimo bylą, ar meluoja dabar, procesiniuose dokumentuose atsakovių nurodyta teismų praktika ieškovo atžvilgiu gali būti taikoma ir atsisakoma ginti jo teises; viso proceso metu ieškovas įrodinėjo savo neteisėtus veiksmus, kad jis bankroto proceso metu nuslėpė aplinkybes, jog lėšas, kurios bankroto procese buvo leista naudoti pagal nuomos sutartį mokesčiams sumokėti, įgijo nuosavybės teises į namą, taigi naudojo lėšas ne pagal paskirtį; nors nurodė aplinkybes, kad bankroto proceso metu jam buvo padidintas atlyginimas, todėl atsirado ir papildomų lėšų, tačiau tokių įrodymų, nors nurodė, kad pateiks, neteikė; įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais jau buvo nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė J. B. bankroto proceso pabaigoje turto neturėjo, santuokos nutraukimo momentu turto taip pat neturėjo, todėl nėra galimybės iš naujo įrodinėti aplinkybes, kad ieškovas įgijo nuosavybės teises į ginčo namą; ieškovas neginčijo nei vieno mokėjimo nurodymo, kuriuose aiškiai nurodyta piniginių lėšų pervedamų atsakovei D. B. paskirtis - nuomos mokesčiui, o ne ginčo namui pirkti, tokia sutartis buvo sudaryta, nes buvo reikalinga bankroto procese, ieškovas mokėjo nuomos mokesčius, yra sumokėjęs apie 5 tūkstančius eurų, o ginčo namo kaina – 13 700 Eur; bankroto procese buvo nustatyta suma – 350 Eur nuomos mokesčiui mokėti; ieškovas neginčijo turto perdavimo –priėmimo akto teisėtumo, nes būtent jo pagrindu nuosavybės teisė atsakovei į namą ir perėjo, ieškovui nuginčijus tik sutartį, namo nuosavybės teisės liktų atsakovei D. B., nes aktas nenuginčytas, o viešojo registro duomenys yra teisingi, kol nenuginčyti; atsakovė D. B. ginčo namą įgijo dukros atsakovės J. B. ir jos vaikų gerovei užtikrinti, dirbo, turėjo santaupų, atsirado palikimas; prašė priteisti iš ieškovo atsakovėms jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepime į ieškinį nurodė, o atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2017-10-03 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su atsakove D. B., o pilnai atsiskaičius už žemės sklypą ir pastatus, 2022-07-08 buvo surašytas perdavimo-priėmimo aktas, tuo teisiniai santykiai tarp šalių baigėsi. Dėl ieškinio tenkinimo paliko spręsti teismui. Atstovas prašė remtis atsiliepimu, nurodė, kad pirkimo-pardavimo sandoris teisėtas, pinigus bendrovė gavo, o aplinkybės dėl tarpusavio susitarimų tarp ieškovo ir atsakovių trečiajam asmeniui nėra žinomos.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023-11-28 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eA2-8916-356/2023, nutarta atnaujinti procesą Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl sutuoktinių turto padalijimo, CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, nes, ieškovo teigimu, liko santuokos metu įgyto, bet nepadalyto turto.
Žemesnės instancijos teismas
Civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra duomenų, kad ieškovo ir J. B. santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2023-10-10 išrašas su istorija patvirtina, kad jie (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą ir sodo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini).
Byloje įrodyta (CPK 182 straipsnio 2 punktas), kad Utenos rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui ir atsakovei J. B. (tuo metu – C.) buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla. Bankroto proceso metu ieškovui ir atsakovei J. B. priklausę minėti nekilnojamieji daiktai buvo parduoti ir nuosavybės teise atiteko trečiajam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) Turto pardavimo be varžytynių akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu už 13 500 Eur. Tarp trečiojo asmens (pardavėjas) ir atsakovės D. B. (pirkėja) 2017-10-03 buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria sutarties šalys susitarė, kad D. B. už 13 700 Eur kainą įgyja nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), t. y. tuos pačius nekilnojamuosius daiktus, kuriuos iki (duomenys neskelbtini) m. valdė ieškovas ir atsakovė J. B., o trečiasis asmuo nuosavybės teises įgijo jų bankroto proceso metu. Pirkimo-pardavimo sutarties šalys susitarė, kad nuosavybės teisė atsakovei D. B. pereis atskirai surašyto dokumento pagrindu ir nuosavybės teisės bus perduotos tada, kai pirkėja pilnai atsiskaitys. Pirkimo-pardavimo sutartimi buvo susitarta ir dėl pirkėjo atsakomybės tuo atveju, jeigu nemokėtų sutartais terminais įmokų - 350 Eur kas mėnesį, tokiu atveju pardavėjas turėtų teisę iniciuoti sutarties nutraukimą, o pirkėja galėtų prarasti įmokėtas sumas, be to, turėtų atlyginti kitus nuostolius, buvo numatyti ir 0,02 proc. dydžio delspinigiai. Šalys susitarė, kad įmokos turėtų būti sumokėtos iki 2020-12-25. Priėmimo-perdavimo aktas surašytas 2022-07-08, atsakovei D. B. šio akto pagrindu įregistruotos nuosavybės teisės.
Byloje laikoma įrodyta (CPK 182 straipsnio 2 punktas), kad Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų (duomenys neskelbtini) sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovo ir atsakovės J. B. santuoka, kuri buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), nutraukta, patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, sutuoktiniai nurodė, kad turto, kurį reikėtų padalyti, neturi.
Kad įrodyti, jog tokio turto buvo santuokos nutraukimo metu, ieškovas pareiškė savarankišką ieškinio reikalavimą, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia ir apsimestine 2017-10-03 tarp trečiojo asmens ir atsakovės D. B. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, jam ir atsakovei J. B. perkelti pirkėjo teises bei lygiomis dalimis padalyti nuosavybės teise įgytus nekilnojamuosius daiktus (žemės sklypą, sodo pastatą ir kiemo statinius).
Nagrinėjamu atveju tarp šalių ginčas kilo dėl to, kas yra tikrasis nekilnojamojo turto savininkas, atsakovė D. B. ar ieškovas ir atsakovė J. B. Ieškovas prašė nustatyti, kad jis ir atsakovė J. B. buvo tikrieji turto įgijėjai, t.y. 2017-10-03 pirkimo-pardavimo sutarties šalys, nes turėjo tikslą iš naujo įgyti šeimai jų turėtą turtą, būtiną jiems gyventi, pasirūpino, kad nekilnojamuosius daiktus įgytų ne kas kitas, o trečiasis asmuo, su kuriuo derėjosi dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, jos sąlygų, ir tik todėl, kad sandorio sudarymo metu vyko jų bankroto procesas, turto negalėjo įgyti savo vardu, todėl būti statytine paprašė atsakovę D. B., su kuria susitarė, jog ateityje ji perleis nuosavybės teises jiems. Ieškovo teigimu, atsakovei D. B. šis turtas nebuvo reikalingas, ji juo nesinaudojo, jo neprižiūrėjo, neremontavo, nesirūpino kaip savu. Turtu naudojosi ieškovas, atsakovė J. B. ir jų vaikai, ieškovas darė remontą, bendravo su paslaugas teikiančiomis įmonėmis, mokėjo mokesčius, name gyveno. Be to, turto įgijimui buvo naudojami jo ir atsakovės J. B. bendri pinigai.
Kad patvirtinti, jog turtas buvo įgytas iš ieškovo bendrų su atsakove J. B. lėšų, teikė rašytinius įrodymus, kad pervesdavo pinigines lėšas į atsakovės D. B. sąskaitą bei paaiškino, kad pinigus perduodavo ir grynaisiais. Iš atsakovės D. B. banko sąskaitos išrašo, ieškovo teigimu, akivaizdžiai matyti, kad jam pervedus pinigų arba davus grynųjų, atsakovė D. B. tuoj pat grynuosius įnešdavo į savo sąskaitą, visus gautus pinigus pervesdavo trečiajam asmeniui, tokiu būdu buvo sumokėta visa reikiama suma. Ieškovas pateikė rašytinių įrodymų, kad jis dalyvaudavo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ susirinkimuose, mokėjo mokesčius, atsakovė J. B. sudarė turto draudimo sutartis, jis pats tarėsi su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į sutartį, sudarytą šios įmonės su atsakove D. B., įrašė savo vardą ir pavardę bei pasirašė), taip pat bendravo su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ieškovo iniciatyva apklausti liudytojai M. R., R. B. tvirtino, kad jiems žinomos aplinkybės, jog ieškovas tarėsi dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo, kad ieškovas ir atsakovė J. B. gyveno sodo name.
Atsakovė D. B. kategoriškai neigė tokias aplinkybes buvus, nurodė, kad ieškovas jai pervesdavo nuomos mokestį pagal jų sudarytą (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį, jai darbo užmokestis tuo laikotarpiu buvo mokamas grynaisiais, be to, ji turėjo santaupų, kartu gyveno jos prižiūrimi tėvai, kurių pensijų pinigais ji irgi galėjo disponuoti. Turtą įgijo dukros J. B. ir jos vaikų gyvenimo sąlygoms užtikrinti, bet ne ieškovo, su juo (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta nuomos sutartis, nes ji nenorėjo, kad ieškovas būtų laikomas jos šeimos nariu. Pinigus trečiajam asmeniui pervesdavo nereguliariai, nes nebuvo griežtai reikalaujama mokėti kiekvieną mėnesį, galiojo sąlyga, kad nuosavybės teisės pereis tik pilnai atsiskaičius. Atsakovės D. B. ir J. B. vertina, kad ieškovo pateiktų įrodymų nepakanka įrodyti, kad jis buvo sutarties tikrąja šalimi, įgijo nuosavybės teises į ginčo nekilnojamuosius daiktus, todėl atsakovė D. B. galėjo būti tik statytinė.
Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis), reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, vadovaujamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), taip nustatomi tikrieji sandorio šalių ketinimai, tikslai, atsižvelgiama į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padeda nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia.
Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, (duomenys neskelbtini) nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) baigta fizinių asmenų, t.y. ieškovo ir atsakovės J. B. bankroto byla, liko nepatenkinta ir nurašyta kreditorių reikalavimų bendra suma - 27 850,32 Eur. Bankrutuojančių fizinių asmenų mokumo atkūrimo planas patvirtintas (duomenys neskelbtini) nutartimi, patikslintas – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nutartimis, pagal pastarąjį planą, buvo skirta 350 Eur suma būsto nuomai ir mokesčiams už komunalines paslaugas, o iš viso penkių asmenų šeima galėjo naudoti 875 Eur. Keičiant planą buvo atsižvelgta į būtinumą mokėti nuomos mokestį, nes jų gyvenamasis namas parduotas, be to, pažymėta, kad padidėjo bankrutuojančių fizinių asmenų pajamos. Bankroto administratoriui buvo pateikta nuomos sutartis, sudaryta (duomenys neskelbtini), ja buvo vadovaujamasi ir skiriamos lėšos būsto nuomos mokesčiui mokėti.
Ieškovas tuo atveju, jeigu būtų pateiktas nuomos sutarties originalas (šalys kaltino viena kitą nuomos sutarties originalo slėpimu), būtų prašęs paskirti rašysenos ekspertizę, kad nustatyti, ar parašas, kuris jam tik panašus į jo parašą, nėra padarytas kito asmens. Ieškovui pareiškus apie nuomos sutarties suklastojimą, atsakovės nurodė, kad remsis šiuo rašytiniu įrodymu. Kaip patvirtina rašytiniai įrodymai, ieškovo ir atsakovės J. B. šeimai buvo leista naudoti 350 Eur sumą būsto nuomai ir mokesčiams už komunalines paslaugas sumokėti būtent šios sutarties pagrindu, o ieškovas pervesdamas pinigines lėšas atsakovei D. B. nurodydavo jų paskirtį - nuomai. Taigi bankroto proceso metu ieškovas ne tik žinojo, kad bankroto administratoriui pateikta (duomenys neskelbtini) su atsakove D. B. sudaryta nuomos sutartis, tačiau jos neginčijo tuo pagrindu, kad joje yra galimai ne jo parašas, kad ji sudaryta anksčiau nei atsakovė D. B. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kad sutartyje nenurodytas tikslus namo adresas. Ieškovo paaiškinimai apie tai, kad bankroto proceso metu visus reikalus tvarkė atsakovė J. B., kad jis, nors ir pasirašydavo dokumentus, bet nesigilino į jų turinį, kad jo atsakovei pervedami ar perduodami grynaisiais pinigai buvo skirti tik namo išpirkimui, o ne nuomai sumokėti, laikomi neįrodyti, nes paties ieškovo veiksmai, minėta, rodo, kad jis laikėsi (duomenys neskelbtini) sudarytos nuomos sutarties sąlygų ir atsakovei D. B. pervesdamas pinigus nurodydavo jų paskirtį – nuomai, netgi ir po bankroto bylos užbaigimo.
Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus – išrašus iš savo banko sąskaitos, kurie patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2017-10-02 iki 2021-07-22 jis atsakovei D. B. pervedė 5 421 Eur, nurodė, kad perveda kaip skolą, nuomai ir tik vieną kartą nurodė, kad 350 Eur yra už namą. Taip pat buvo pareikalauti išrašai iš atsakovės D. B. banko sąskaitos, matyti, kad laikotarpiu nuo 2018-01-19 iki 2020-11-20 iš viso įnešta grynaisiais į jos sąskaitą 4 510 Eur, o laikotarpiu nuo 2017-10-02 iki 2021-04-27 trečiajam asmeniui sumokėta 11 450 Eur. Kaip matyti iš sąskaitų išrašų, tuoj pat po to, kai ieškovas pervesdavo pinigus į atsakovės D. B. sąskaitą, atsakovė tokią pat sumą pervesdavo trečiajam asmeniui. Grynųjų pinigų perdavimą atsakovė D. B. neigė, tačiau, kaip nurodė ieškovas, iš sąskaitos išrašo matyti, kad ji įnešdavo grynuosius pinigus į savo sąskaitą ir tuoj juos pervesdavo trečiajam asmeniui. Nurodytoms aplinkybėms, D. B. neigiant kad ieškovas perduodavo grynuosius pinigus, patvirtinti ieškovas įrodymų nepateikė.
Nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, kad atsakovė D. B. pinigus pagal pirkimo -pardavimo sutartį trečiajam asmeniui pervesdavo tik po to, kai, turint omenyje ieškovo pinigų pervedimą mokėjimo nurodymu, gaudavo į sąskaitą pinigines lėšas iš ieškovo, o ne tai, kad trečiajam asmeniui mokėjo bet kada panorėjusi ir tai sutapdavo su ieškovo pinigų pervedimu. Taip pat, atsakovės D. B. nurodytas aplinkybes, kad nebuvo griežtai reikalaujama mokėti kas mėnesį, paneigia pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos (9.1, 9.2, 9.4 papunkčiai), nors, kaip matyti, nebuvo mokama kas mėnesį, pilnai atsiskaityta ne 2020 m., o tik 2022 m., tačiau jokios sankcijos atsakovės D. B. atžvilgiu taikytos nebuvo.
Pagal FABĮ 17 straipsnio nuostatas, fizinis asmuo bankroto proceso metu turi teisę naudoti gaunamas lėšas būtiniesiems poreikiams tenkinti plane nustatyta tvarka. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad plane turi būti nurodyta: kiekvieną mėnesį fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos (atskirai nurodoma, kokioms konkrečioms fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų reikmėms tenkinti bus skiriamos šios lėšos, tarp jų numatomos lėšos mokesčiams bankroto proceso metu mokėti, mokėjimams įkaito turėtojui ir (ar) hipotekos kreditoriui pagal šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytą susitarimą skiriamos lėšos). Tai reiškia, kad bankrutuojantis fizinis asmuo yra atsakingas už plano vykdymą ir privalo vykdyti planu prisiimtus įsipareigojimus, o jeigu mano, kad plane jam nustatytos būtinųjų poreikių sumos nepakanka, inicijuoti plano keitimą. Plane nustatytų įsipareigojimų nevykdymas reiškia, kad bankrutuojantis asmuo nevykdo FABĮ nustatytų reikalavimų, o jų nevykdymas sudaro savarankišką teisinį pagrindą (įstatyme nustatytą sąlygą) fizinio asmens bankroto bylą nutraukti (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Asmuo, siekdamas, kad jo bankroto procedūra būtų sėkmingai užbaigta, o bankroto procesas nenutrauktas, turi laikytis jam įstatymo nustatytų pareigų, tokių kaip administratoriaus prašomos informacijos pateikimas, sąžiningas mokumo atkūrimo plane nustatytų sąlygų vykdymas, teisingos ir išsamios informacijos apie savo turtą, pajamas, įsipareigojimus teikimas, informavimas apie pasikeitusią finansinę būklę ir kt. Mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo metu nustačius, kad bankrutuojantis fizinis asmuo turi turto, apie kurį nebuvo informuoti bankroto administratorius ir kreditoriai, toks naujai paaiškėjęs fizinio asmens turtas turėtų būti panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti. Jei apie tokį turtą bankrutuojantis asmuo nepraneša bankroto administratoriui, konstatuotina, kad jis tokį turtą nuslėpė nuo kreditorių, todėl toks elgesys gali būti pripažįstamas nesąžiningu.
Taigi fizinio asmens elgesys viso bankroto proceso metu turi būti sąžiningas. Jau minėta, kad (duomenys neskelbtini) nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) baigta fizinių asmenų bankroto byla, ji nebuvo nutraukta dėl bankrutuojančių fizinių asmenų – ieškovo ir atsakovės J. B. – nesąžiningumo, todėl laikoma įrodyta, kad ieškovas plane nurodytą sumą – 350 Eur panaudojo pagal paskirtį, t. y. nuomai ir komunaliniams mokesčiams. Bankroto proceso metu nustačius, kad ieškovas buvo nesąžiningas ir plane nurodė lėšas, kurios nebuvo būtinos nuomos mokesčiui mokėti arba, kad šias lėšas naudojo ne pagal jų paskirtį, t. y. ne nuomos mokesčiui sumokėti, o naujo gyvenamojo būsto įgijimui, kurį, jo teigimu, apsimestinio sandorio pagrindu įgijo sau ir nuslėpė nuo kreditorių, būtų buvęs pagrindas spręsti dėl bankroto bylos nutraukimo.
Tuo atveju, jeigu ieškovui nebuvo būtinumo mokėti nuomos mokestį, o todėl tokią sumą jis galėjo skirti turto įgijimui, būtų pagrindas pripažinti, kad bankroto proceso metu ieškovo veiksmai neatitiko teisingumo ir sąžiningumo principų, jis nebuvo sąžiningas, nes nurodė lėšas, kurios nebuvo reikalingos jo šeimos poreikiams tenkinti, šias lėšas naudojo ne pagal jų paskirtį, o įgyti turtą, kurį apsimestinio sandorio pagrindu teigiama įgijo kito asmens vardu, kad tokiu būdu turto įgijimo faktą nuslėpti nuo kreditorių. Toks ieškovo nesąžiningas elgesys tiesiogiai įtakojo tai, kad užbaigus bankroto bylą liko nepatenkinta ir nurašyta kreditorių reikalavimų 27 850,32 Eur sumai.
CK 1.137 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Pagal šio straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai ir ne pagal įstatymus.
Teismas vertina, kad bankroto procese elgdamasis neteisėtai ieškovas prisiėmė padarinių, kylančių dėl imperatyviųjų įstatymo normų reikalavimų nepaisymo, riziką. Ieškovo nurodytas tikslas įgyti nuosavybės teises apsimestinio sandorio būdu ir taip išvengti išieškojimo nukreipimo į tokį turtą, yra neteisėtas, tai lemia taisyklės, kad iš neteisės teisė nekyla taikymą ir leidžia pripažinti, kad ieškovo lūkesčiai tokiu būdu įgyti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus nėra teisėti, todėl negali būti ginami. CK 1.137 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise.
Kadangi, kaip jau minėta, bankroto procesas baigtas, nutartis įsiteisėjusi, ja nenustatyta, kad ieškovas būtų buvęs nesąžiningas kreditorių atžvilgiu, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jo atsakovei D. B. perduotų piniginių lėšų paskirtis galėjo būti ne nuomai, o turto įgijimui, laikoma, nes taip įrodyta bankroto byloje, kad nuomos mokesčiui skirtas lėšas ieškovas naudojo pagal paskirtį. CPK 366 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad negali būti atnaujintas bankroto bylos nagrinėjimas. Kadangi negali būti iš naujo nustatyta kitaip, laikoma, kad ieškovo pervedamos lėšos buvo skirtos turto, dėl kurio nuosavybės teisės perleidimo sutartį buvo sudariusi atsakovė, nuomai, o ne namo įgijimui. Be to, pažymėtina, kad ieškovas net ir po bankroto bylos užbaigimo (duomenys neskelbtini) nutartimi, atsakovei D. B. pervesdamas pinigus (pervesdavo jau ne po 350 Eur, o po 400 - 600 eurų) nurodydavo jų paskirtį – nuoma, skola. Taigi atsakovė D. B. šias lėšas galėjo teisėtai kaip savo naudoti atsiskaitymui su trečiuoju asmeniu pagal jos sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį. Pažymėtina, kad nors ieškovas teikė įrodymus, kad jis derėjosi dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, jos sąlygų, gyveno name, remontavo, prižiūrėjo, mokėjo mokesčius, šie veiksmai nesudaro atskiro pagrindo įgyti nuosavybės į nekilnojamuosius daiktus (CK 4.47 straipsnis), ieškovas neįrodė (CPK 12, 178 straipsniai), kad už namą sumokėjo visą kainą ir tai padarė nepiktnaudžiaudamas teise.
Ieškinys dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu atmetamas, tuo pačiu atmetamas ir reikalavimas padalyti santuokoje įgytą turtą, nes neįrodyta (CPK 12, 178 straipsniai), kad po santuokos nutraukimo liko bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės ieškovui ir atsakovei J. B. priklausiusio ir nepadalyto turto, tokiu būdu atmetamas ieškovo prašymas pakeisti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtą (duomenys neskelbtini) sprendimą dalyje dėl sutuoktinių turto padalinimo (CPK 371 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Ieškinys atmetamas visa apimtimi, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 96, 98 straipsniai).
Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai turėtos, susijusios su bylos nagrinėjimu išlaidos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas šalių procesinį elgesį vertina iš esmės tinkamu, todėl nukrypti nuo CPK 93 straipsnio nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių pagrindo nėra.
Už advokatės ir advokato padėjėjo teisines paslaugas atsakovės iš viso sumokėjo (mokėtoja – J. B.) 1 800 Eur: už ieškinio parengimą 2023-11-14 – 1 000 Eur, už atstovavimą teismo posėdžiuose – 800 Eur.
Atsakovių turėtų išlaidų už advokatės ir advokato padėjėjo teisines paslaugas dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokatės ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau – Rekomendacijos): 5 punkte, 8.2, 8.18, 8.19 papunkčiuose, 9 punkte numatytais maksimaliais užmokesčio dydžiais, pripažintina, kad atsakovių realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos (1 800 Eur) buvo būtinos, turėtų išlaidų dydis neviršija nustatytų maksimalių dydžių, teismo posėdžiai truko 5 val., išlaidos yra proporcingos bylos sudėtingumui ir advokatės bei advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudoms.
Iš ieškovo atsakovėms priteistina po 900 Eur bylinėjimosi išlaidų (už teisines paslaugas).
Byloje susidarė 7,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92, 93, 96 straipsniai), jos yra mažesnės už minimalią valstybei priteistiną sumą, todėl nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-265, 268, 269, 270, 282, 371 straipsniais,
nusprendžia:
atmesti ieškovo A. C. prašymą pakeisti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtą (duomenys neskelbtini) sprendimą dalyje dėl sutuoktinių turto padalinimo.
Ieškinį atmesti visa apimtimi.
Priteisti iš ieškovo A. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 900 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo A. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 900 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.