Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės, Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aušros Vingilės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. gynėjos advokatės K. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam skirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė ir pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam skirtą 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir R. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 6 (šeši) mėnesiai laisvės apribojimo ir 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, 72² straipsniu, R. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant ją įvykdyti per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, R. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 (vieneriems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotas R. A. priklausantis automobilis „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neklebtini).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktas galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti nuosprendžiu paskirtą bausmę, panaikintinas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. A. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2022 m. liepos 13 d., apie 19.00 val., gyvenamojo namo adresu (duomenys neklebtini) kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, žodinio konflikto metu, tyčia abiem rankomis sugriebė A. A. rankinę, kurią ji laikė ant dešiniojo peties, ir stipriai ją tempė, tokiu būdu smurtaudamas sukėlė savo šeimos narei – sutuoktinei A. A. – fizinį skausmą.

3. Nuteistojo R. A. gynėja advokatė K. R., nesutikdama su priimtu nuosprendžiu, skundžia jį apeliacinės instancijos teismui ir prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 14 d. nuosprendį dalyje dėl fizinio skausmo sukėlimo A. A. ir apeliantą šioje dalyje išteisinti. Nepatenkinus šio prašymo, taikyti BK 37 straipsnio arba 38 straipsnio nuostatas ir dalyje dėl fizinio skausmo sukėlimo A. A. atleisti R. A. nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą šioje dalyje jam nutraukti. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 14 d. nuosprendį dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo ir apeliantą šioje dalyje išteisinti. Nepatenkinus nurodytų prašymų, prašoma pakeisti Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir taikant BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatas paskirti R. A. švelnesnes bausmes nei įstatyme numatytas minimalus jos dydis bei panaikinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.

nuoseklios pozicijos, jog būdamas 2,23 prom. neblaivumo automobilio nevairavo, o jo parodymai jokiais objektyviais duomenimis byloje taip ir nebuvo paneigti. Kaip apklausų metu nurodė apeliantas, po įvykusio konflikto su sutuoktine, apeliantas sėdo į savo automobilį ir išvažiavo, nes norėjo pabūti vienas ir nusiraminti. Sėdęs į automobilį jis pirmiausia nuvažiavo į “Express Market” parduotuvę, esančią (duomenys neklebtini) (kuri yra kelyje, niekur nereikia išsukti link vietos, kur apeliantą rado policijos pareigūnai), kur nusipirko 0.5 litro talpos trauktinės butelį. Nusipirkęs alkoholio apeliantas išvažiavo į mišką, kur nuvažiavęs užklimpo ir pradėjo vartoti nusipirktą alkoholį. Kaip nurodė apeliantas, jam išgėrus alkoholį, pro šalį pravažiavo kelios mašinos (kaip galima suprasti ir jį tempęs asmuo), o už dvidešimties minučių atvažiavo ir policijos pareigūnai. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokias nuteistojo nurodomas aplinkybes vertino kritiškai, tik kaip būdą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. A. gynėjos advokatės K. R. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju, apeliaciniame skunde nesutinkama su R. A. atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, prašoma jį išteisinti nurodant, kad jo kaltė, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, grindžiama prielaidomis. Nepatenkinus šio rašymo apeliaciniame skunde prašoma taikyti BK 37 straipsnio arba 38 straipsnio nuostatas ir R. A. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą šioje dalyje jam nutraukti. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo. Nepatenkinus nurodytų prašymų, prašoma paskirti R. A. švelnesnes bausmes nei įstatyme numatytas minimalus jos dydis bei panaikinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.

6. Įrodymų vertinimo taisykles, baudžiamajame procese, reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Komentuojamo straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo R. A. gynėjos apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas, darydamas teisines išvadas, rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais.

Dėl R. A. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

9. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad skundžiamu nuosprendžiu R. A. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusiosios A. A. atžvilgiu. Nuteistojo gynėja pateiktame apeliaciniame skunde ginčija R. A. pripažinimą kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje. Gynėjos tvirtinimu, šioje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Pati nukentėjusioji keitė parodymus, pretenzijų sutuoktiniui neturėjo, gynėjos teigimu, tarp nukentėjusiosios ir apelianto įvyko šeiminis konfliktas, kurio metu apeliantas tempė nukentėjusios rankinę. Tiek iš apelianto, tiek iš nukentėjusiosios duotų parodymų matyti, kad nukentėjusioji priešindamasi ir neatiduodama rankinės, pati naudojo fizinę jėgą ir tokiais savo veiksmais prisidėjo prie kilusių padarinių.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo R. A. kaltė padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, šiuo atveju yra grindžiama ne tik pirminiais nukentėjusiosios A. A. bei kitų liudytojų parodymais, bet ir kitais duomenimis. Be minėtų parodymų, R. A. kaltę patvirtina fotonuotrauka, kurioje užfiksuoti A. A. padaryti sužalojimai (1 t. b. l. 112). Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) pateiktų skambučio įrašų, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji į BPC skambino tris kartus, jog neblaivus sutuoktinis grasina, namuose viską daužo (1 t. b. l. 113-115), policijos pareigūnų kūno kameromis nufilmuotų vaizdo įrašų, iš kurių matyti nukentėjusiosios, policijos pareigūnų bendravimas (1 t. b. l. 120-122). Pastebėtina, jog sužalojimo lokalizacija, trauminis poveikis atitinka nukentėjusiosios pirminius parodymus.

17. Pažymėtina, kad R. A. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neneigė savo atliktų veiksmų prieš nukentėjusiąja A. A., juos pripažino ir dėl jų gailėjosi. Šie nuteistojo parodymai sutampa su nukentėjusios, liudytojų duotais parodymais bei kitais byloje esančiais įrodymais (BPC garso įrašai, fotonuotraukos), todėl pagrindo dėl R. A. kaltės nebuvimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje nėra.

18. Taigi išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog R. A. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Pripažindamas R. A. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. A. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, todėl išteisinti jį dėl šios nusikalstamos veikos, nėra jokio pagrindo.

Dėl BK 37 ir BK 38 straipsnių taikymo

19. Skunde teigiama, kad yra pagrindas nuteistąjį R. A. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės esant BK 37, 38 straipsnių taikymo sąlygoms. Su šių baudžiamojo įstatymo normų taikymu susiję skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.

20. BK 37 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Pagal šį BK straipsnį, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų, veika pripažįstama mažareikšme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinę, kad sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.).

21. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Tai nereiškia, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-387/2023 ir kt.).

22. Nuteistojo R. A. padarytas nusikaltimas, kvalifikuotas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, yra nesunkus. Tačiau vien tik šios aplinkybės BK 37 straipsnio nuostatų taikymui nepakanka. Kaip nurodyta pirmiau, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama į tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus.

23. Nuteistasis padarė nusikaltimą žmogaus sveikatai. Nuteistasis smurtinius veiksmus atliko artimoje aplinkoje, panaudojo fizinį smurtą prieš sau artimą žmogų – sutuoktinę, su kuria kartu gyvena, smurtiniais veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Svarbu ir tai, kad nors fizinio skausmo sukėlimas, pagal BK 140 straipsnio 2 dalies dispoziciją, yra mažiausiai pavojingi padariniai, dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų nukentėjusiosios kūne ant dešinio pečio liko akivaizdžios žymės (mėlynės). Tai suponuoja išvadą, kad smurtiniai veiksmai buvo stiprūs. Tai patvirtina ir nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojų D. V. B. ir V. K. duoti aprodymai, fotonuotrauka, kurioje užfiksuoti padaryti sužalojimai, policijos pareigūnų kūno kameromis nufilmuotų vaizdo įrašai, kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotas nukentėjusiosios pokalbio su Bendrojo pagalbos centro operatoriumi turinys.

24. Visi šie duomenys buvo ištirti teisminio bylos nagrinėjimo metu ir jų visuma patvirtina, kad nuteistojo naudojamas smurtas buvo stiprus ir nukreiptas ne konflikto nutraukimui, kaip teigiama skunde. Byloje nėra nustatyta, kad kokius nors fizinio smurto veiksmus būtų atlikusi nukentėjusioji, o nuteistasis logiškai ir įtikinamai nepagrindė, kodėl žodinį konfliktą jis galėjo nutraukti tik tempdamas nukentėjusiąją už rankinės. Be to, kaip jau nurodyta pirmiau, objektyviai užfiksuotos, vizualiai aiškiai matomos žymės ant dešinio nukentėjusiosios peties patvirtina, kad nuteistasis stipriai tampė rankinę, taip padarydamas jai mėlynę. Nukentėjusiajai petį skaudėjo dar tris dienas, ir tai leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis veikė tyčia, suprasdamas savo veikos pavojingumą bei tai, kad stiprus rankinės tampymas neišvengiamai sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą. Tokie nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai BK 37 straipsnio prasme, todėl atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo nėra pagrindo.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad BK 38 straipsnio nuostatų taikymas nuteistajam taip pat nėra galimas. Pagal BK 38 straipsnį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu nustatytos visos šios sąlygos: 1) kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi teismas, atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi konstatuoti ir pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir tik esant visoms šioms sąlygoms apsvarstyti galimybę taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Būtina pažymėti ir tai, kad būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu nėra subjektyvi kaltininko teisė. Net ir esant visoms komentuojamo BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms, teismas gali atsisakyti atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes tai yra teismo teisė, o ne pareiga. Šio klausimo sprendimui turi reikšmę baudžiamosios bylos aplinkybių visumos, susijusios su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, įvertinimas.

26. Kaip jau nurodyta pirmiau, R. A. padarė nesunkų nusikaltimą, taigi BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytą veikos priskyrimo atitinkamai kategorijai kriterijų atitinka. Nukentėjusioji A. A. šioje byloje civilinio ieškinio nereiškė, todėl laikytina, kad žala nebuvo padaryta. Esant šiai aplinkybei BK 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos vertinimas neaktualus. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nuteistasis su nukentėjusiąja susitaikė, jos atsiprašė, jie toliau gyvena kartu. Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji A. A. patvirtino, kad nuteistasis jos atsiprašė, jie pasikalbėjo ir ji nuteistajam atleido. Šios aplinkybės vertintinos, kaip patvirtinančios BK 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos sąlygos buvimą. Tačiau, kaip nurodyta pirmiau, BK 38 straipsnio nuostatų taikymas yra galimas tik tuo atveju, kai nustatoma šiame straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis nedarys naujų nusikalstamų veikų, o tai reiškia, kad nenustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta sąlyga.

27. Kaip jau nurodyta pirmiau, nors nuteistojo padarytas nusikaltimas yra nesunkus, jis buvo padarytas artimoje aplinkoje, nuteistajam smurtaujant prieš savo sutuoktinę. Ikiteisminio tyrimo metu duoti A. A. parodymai, jog ir seniau dėl namuose kilusių konfliktų su vyru ne kartą yra kvietusi policiją, liudytojos D. V. B. duoti parodymai, jog tarp jos dukters (A. A.) ir jos vyro (R. A.) jau ketverius metus dažnai vyksta nesutarimai, nes daugmaž tiek pat laiko R. A. nesaikingai vartoja alkoholį, jo pavartojęs darosi piktas, dukra jai buvo sakiusi, kad R. ją teorizuoja psichologiškai, nežada nustoti vartoti alkoholio, kad ne vieną kartą jiedu yra susistumdę patvirtina tai, kad nėra pagrindo manyti, kad atleidus nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, nusikalstamas elgesys, taip pat ir smurtinio pobūdžio, daugiau nepasikartos. Pažymėtina tai, kad nors ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis žadėjo daugiau alkoholio namie nevartoti, tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog apeliantas būtų kreipęsis į gydymo ar kitą įtaigą dėl alkoholio vartojimo problemos sprendimo.

Dėl R. A. pripažinimo kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį

28. Nors nuteistasis neigia 2022 m. liepos 13 d., apie 19.00 val. vairavęs automobilį „BMW“, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), esant 2.23 prom. neblaivumui, tikina, kad tą dieną buvo išgėręs tik tris skardines alaus, o nuvažiavus į mišką išgėrė pakeliui nusipirktą butelį trauktinės (0.5 l. talpos „Starka“), jo vartojančio alkoholį niekas nematė, tačiau teisėjų kolegijos nuomone tai yra nuteistojo pasirinkta gynybinė versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi kita byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina tokių jo parodymų, o juos paneigia.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme yra nenuoseklūs ir nesutampantys. R. A. 2022 m. liepos 14 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad išėjo pėsčiomis į vietinė parduotuvę i susinervinęs nusipirko degtinės butelį, kurį išgėrė, o jo bičiulis, kurio asmens duomenų nenurodė, su nuteistajam priklausančiu automobiliu „BMW“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuvežė jį į mišką, kur jie užklimpo, o bičiulis jį paliko (1 t. b. l. 163). Tačiau įvertinus byloje esančią medžiagą matyti, kad minėtu automobiliu išvažiavo pats R. A. (tai patvirtina liudytojų duoti parodymai bei kita bylos medžiaga), minėto jį vežusio draugo tapatybė nenustatyta. R. A. apklausiamas 2022 m lapkričio 10 d. ikiteisminio tyrimo metu, jau nurodė visiškai priešingas įvykio aplinkybes. Apklausos metu nurodė, kad sėdo į automobilį ir išvažiavo, nes norėjo pabūti vienas, nuvažiavo į parduotuvę „Express Market“, kurioje nusipirko butelį trauktinės „Starka“ 0.5 l. talpos. Tada nuvažiavo į mišką, išlipo iš mašinos ir atsidaręs minėtą butelį jį išgėrė, gėrė vienas, butelį padėjo miške už medžio. Pažymėjo, kad prie jo buvo sustoję nepažįstami žmonės paklausti kelio (1 t. b. l. 185-186). Šią versiją palaikė ir duodamas parodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (1 t. b. l. 23-24). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo versijas paneigia byloje surinktų įrodymų visuma – liudytojų parodymai,

30. Tai, kad R. A. 2022 m. liepos 13 d., apie 19.00 val. vairavo automobilį „BMW“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), esant didesniam nei 1.5 prom. neblaivumui (21.10 val. nustatytas 2.23 prom. neblaivumas) įrodo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 2 – ojo veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos A. L. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2022 m. liepos 13 d., apie 19.19 val. nukentėjusioji A. A. paskambino bendruoju pagalbos telefonu 112 ir parnešė, kad R. A., būdamas neblaivus sėdo už savo automobilio vairo „BMW“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir išvažiavo į mišką. 19.37 val. policijos pareigūnai jį rado miške šalia automobilio. Patikrinus R. A. blaivumą, jam buvo nustatytas 2.23 prom. neblaivumas. Nuo pranešimo apie R. A. išvykimą iš įvykio vietos, iki pareigūnams jį surandant praėjo 18 minučių (1 t. b. l. 40).

31. Liudytoja D. V. B. 2022 m. rugpjūčio 22 d. duodama parodymus nurodė, kad nuo R. A. įvykio dieną jautėsi alkoholio kvapas, dukra jai liepė eiti į lauką, nes jis buvo girtas ir piktas, išgirdęs, kad dukra skambina policijai sėdo už savo automobilio vairo ir būdamas neblaivus išvažiavo (1 t. b. l. 72-73).

32. Liudytoja V. K. 2022 m. rugpjūčio 22 d. duodama parodymus nurodė, kad jai kalbant su R. A. jis pasisuko link jos ir norėjo išteisti ranką, tačiau neišlaikęs pusiausvyros įkrito į gyvatvorę, tada ji pajautė nuo jo sklindantį alkoholio kvapą ir suprato, kad jis visiškai neblaivus, po to įlipo į savo mašiną ir išvažiavo iš kiemo (2 t. b. l. 35-39).

33. Liudytojas E. M. duodamas parodymus nurodė, kad 2022 m. liepos mėn. gavo iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje, atvykus pranešėja pasakė, kad sutuoktinis kažkur prieš 10 min. būdamas neblaivus išvažiavo iš kiemo savo automobiliu. Pradėjus ieškoti minėto automobilio, įvažiavus į miško kelią paklausė šalikėje sutiktos moters su vaikais apie minėtą automobilį. Moteris patvirtino, kad matė dideliu greičiu lekiantį BMW automobilį gilyn į mišką, kuris vos nepartrenkė vaiko. Toliau važiuojant buvo matomos nukritusios automobilio dalys – variklio apsauga, plastmasės. Nuvažiavus apie 10 km. į mišką buvo rastas minėtas automobilis, šalia kurio stovėjo R. A. ir du nepažįstami žmonės. R. A. teigė į mišką atvykęs dviračiu, kurį pavogė, o automobilį atvairavo draugas. Pokalbio metu R. A. mintis dėstė padrikai, nerišliai, bendrauti ir atsakinėti vengė, buvo įžūlus. Automobilio kapotas karštas, tai rodo, kad neseniai buvo užvestas. Paprašė pasikrinti blaivumą, alkotesteris rodė virš 2 prom. neblaivumą (1 t. b. l. 84-85). Liudytoja G. M. duodama parodymus nurodė analogiškas liudytojo E. M. duotų parodymų aplinkybes (1 t. b. l. 90-91). Iš kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad nukentėjusioji A. A. skambindama į bendrąjį pagalbos centrą nurodė, kad R. A. yra agresyvus, grasina, daužo viską namuose, yra neblaivus, išvažiavo savo automobiliu girtas (1 t. b. l. 113-115). Iš kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad policijos pareigūnų „Body“ kamerose užfiksuotos tos pačios minimos aplinkybės, kad asmuo girtas išvažiavo automobiliu (1 t. b. l. 120-122).

34. Liudytojas R. Č. duodamas parodymus, nurodė, kad pamatė užklimpusį BMW, jo vairuotojas sėdėjo už automobilio vairo ir paprašė jį ištempti. Pažymi, kad matė besimėtančias plastmases jau kilometrą iki įvykio, suprato, kad matytos detalės yra nuo BMW automobilio. Minėtą automobilį ištempė per 10-15 min., po ko iš karto atvažiavo policijos pareigūnai (2 t. b. l. 35-39).

35. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. A. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal 281¹ straipsnio 1 dalį, kadangi jis dieną buvo išgėręs tik tris skardines alaus, automobiliu nuvažiavo iki vietinės parduotuvės, kur nusipirko alkoholį, kurį išgėrė tik sustojęs ir išlipęs mašinos miške. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje užfiksuota duomenų visuma, kurie laikytini įrodymais, be jokių pagrįstų abejonių patvirtina, jog automobilį vairavo būtent nuteistasis R. A., esant didesniam nei 1.5 prom. girtumo laipsniui, o aplinkybės, kad jo blaivumas buvo patikrintas tik 21.10 val. (nustatyta 2.23 prom. neblaivumo laipsnis), nepaneigia fakto, jog ir įvykio metu jo neblaivumo laipsnis viršijo 1.5 prom. Pažymėtina, kad tai, jog R. A. neblaivumo laipsnis 2.23 prom., nustatytas 21.10 val. tik patvirtina, jog buvo suvartotas ne mažas kiekis alkoholio, todėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantas pagrįstai ir teisingai buvo pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

36. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).

37. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai tiek kiekvienas atskirai, tiek visumoje sudaro vientisą loginę seką ir patvirtina R. A. kaltę padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, todėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, įrodymai vertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių.

Dėl bausmės

38. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai).

39. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, numatytą BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, ir vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

40. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs R. A. kaltu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymo, skyrė 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Kadangi R. A. nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje padarė savo šeimos narei – sutuoktinei A. A., kartu su bausme paskyrė ir baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant ją įvykdyti per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką R. A. pirmosios instancijos teismas skyrė baudą, jos dydį nustatant įstatyme numatytam minimaliam dydžiui - 50 MGL. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1,3 dalimis bausmes subendrino jas visiškai sudedant ir R. A. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – 6 mėnesius laisvės apribojimo ir 50 MGL dydžio baudą, paskiriant įpareigojimą per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, BK 68 straipsniu R. A. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi konfiskavo R. A. priklausantį automobilį „BMW“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)

41. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytų nusikaltimų pavojingumą ir skirdamas bausmę išsamiai motyvavo. Kauno apylinkės teismas R. A. skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad jis padarė du nesunkius nusikaltimus, veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstamos veikos baigtos. Be to, teismas atsižvelgė ir į R. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir nuoširdžiai gailėjosi, bei į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Taip pat įvertino tai, kad R. A. ankščiau nebuvo teistas, vieną kartą baustas administracine tvarka už greičio viršijimą (bauda sumokėta). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam R. A. skyrė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą antrą pagal griežtumą bausmę - laisvės apribojimą, kurios dydį nustatė žymiai mažesnį nei sankcijos vidurkis bei skyrė baudžiamoj poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje padarymą skyrė lengviausią pagal griežtumą bausmę – baudą, kurios dydį nustatė lygų minimaliam įstatyme nustatytam dydžiui bei paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones ir konfiskavo R. A. priklausantį automobilį. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos duomenis, aplinkybių, teikiančių pagrindą išvadai, kad bausmė nuteistajam buvo paskirta nesilaikant bausmių skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo normų, neįvertinus bausmės individualizavimui reikšmės turinčių aplinkybių ar jas įvertinus netinkamai, dėl to nuteistasis buvo nubaustas aiškiai per griežtai, nenustatė.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nurodyta pirmiau, bausmės paskirtis yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir sulaikyti nuo naujų nusikaltimų darymo, atimti ar apriboti galimybę daryti naujus nusikaltimus, paveikti nusikaltimą padariusį asmenį, kad jis daugiau nenusikalstų. Taigi bausme siekiam ir prevencinių tikslų. Be to, nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui bausmė negali būti skiriama bausmių skyrimą reglamentuojančias BK normas taikant tik formaliai. Bausmė turi būti paskirta tokia, kuri ne tik užtikrintų BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį ir tikslus, bet ir kurią nusikaltimą padaręs asmuo galėtų realiai įvykdyti, kadangi tik faktiškai atlikta (įvykdyta) bausmė gali būti veiksminga.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo R. A. gynėjos advokatės K. R. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.