Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro I. V. ir nukentėjusiosios I. K. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2021 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiosios I. K. civilinis ieškinys atmestas.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti kaltinamajam paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2020 m. liepos 15 d. d. apie 17 val. 40 min., sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) , kieme, konflikto metu su sutuoktine I. K. dėl automobilio užvedimo raktelio pasisavinimo, tyčia atbula ranka smogė vieną kartą nukentėjusiajai I. K. į kaktą, kumščiu smogė vieną smūgį I. K. į galvos sritį, bei spyrė koja ne mažiau kaip du kartus į dešinį kelį ir abejų kojų šlaunis, po to, tyčia abejomis rankomis suėmęs nukentėjusiajai I. K. už abejų rankų žastų, jėga stūmė ją, dėl ko ji nugriuvo ant žemės, tokiais veiksmais mušdamas, padarė I. K. sužalojimus: dešinio momens sumušimą, poodines kraujosruvas kaktoje, abiejuose žastuose, abiejose šlaunyse, dešinio kelio srityje ir dešinėje blauzdoje, dešinio išorinio kulkšnelio lūžimą, t. y. dėl nukentėjusiosios dešinio kulkšnelio lūžimo nesunkiai sutrikdė šeimos nario – sutuoktinės I. K. sveikatą.

2. Alytaus apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 16 d. nuosprendyje konstatuota, kad išanalizuotų kaltinamojo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymų, kitų byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma teismui neleidžia prieiti kategoriškos išvados, kad D. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad D. K. veiksmai buvo tyčiniai, kad jis kėsinosi į I. K. sveikatą ir suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį.

Dėl įrodymų vertinimo

Dėl teismo šališkumo

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nukentėjusiosios I. K. apeliaciniai skundai atmetami.

8. Formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus T. T. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-788/2017).

Dėl įrodymų vertinimo

9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

10. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015). Teismų praktikoje pažymima, kad kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-458/2020).

11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nusprendė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog D. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, dėl ko jo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei nesivadovavęs teismų praktika. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai, nuosekliai ir nešališkai išanalizavus visų byloje surinktų įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrinus juos BPK nustatyta tvarka.

11.3. Šie liudytojos A. K. parodymai patvirtina tik tai, kad ji matė, kaip tėvai lauke rėkė ir pykosi, kad mama norėjo atsiimti automobilio raktelius, o tėtis jų neatidavė, kaip tėtis prie automobilio mojavo rankomis prieš mamą ir paskui suėmęs ją pastūmė. Be to, įvertinęs garso įrašo duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog liudytoja tėvų konfliktą galėjo matyti labai trumpą laiką, apie 30 sekundžių, ji tuo metu galimai ieškojo telefono, nes I. K. jau ištarusi žodžius „A., A. junk“ ir ji ieško telefono, o kai randa D. K. jau sėdi automobilyje ir išvažinėja. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojos A. K. nurodytų aplinkybių, jog jie nekvietė policijos, nes buvo įbaugintos kaltinamojo, kad jis turi daug draugų policijoje ir nieko nepeš bei liudytojos A. K. nurodytų aplinkybių, kad tai buvo pirmas kartas, kai tėtis ėmėsi veiksmų, tačiau ji vonios durų neuždarė, nes jautė, kad kažkas gali atsitikti blogo, kad gali ką nors blogo padaryti, visumos analizė duoda pagrindo išvadai, kad baimė tėvo atžvilgiu atsirado ne dėl objektyviai pasireiškusių tėvo veiksmų, bet buvo įtakota jų mamos I. K.. Taigi, išsami liudytojų Ž. K., A. K. ir A. K. parodymų analizė pagrįstai pirmosios instancijos teismui leido spręsti, jog jų nurodytos aplinkybės nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, kad D. K. tyčiniais smurtiniais veiksmais ją sužalojo ir sukėlė fizinį skausmą.

11.4. D. K. kaltė buvo grindžiama ir ekspertizės išvada, tačiau teisėjų kolegija pritaria nuosprendyje padarytai išvadai, jog nėra pagrindo ginčui, kad I. K. buvo nustatyti specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai t. y. mėlynės įvairiose kūno vietose ir kojos lūžis, tačiau byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad šie sužalojimai atsirado kaltinime nurodytomis aplinkybėmis dėl tyčinių D. K. veiksmų.

12. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi išimtinai vien kaltinamojo D. K. ir jo brolio P. K. parodymais, suteikiant jiems išskirtinę reikšmę. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas tiek kaltinamojo, tiek ir liudytoju apklausto jo brolio P. K. parodymus vertino kaip patikimus ir teisingus ir vadovavosi jais ne besąlygiškai visais, tačiau tik ta jų dalimi, kiek jie atitiko kitus byloje surinktus ir patikrintus duomenis. Kaip matyti iš skundžiamame nuosprendyje atlikto kaltinamojo parodymų vertinimo, teismas nurodė, kad nors kaltinamojo teigimu, jis jokių veiksmų I. K. atžvilgiu neatliko, konflikto tarp jų nebuvo, įvertinęs surinktų įrodymų visumą teismas konstatavo, jog neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp D. K. ir I. K. kontaktas buvo. Taip pat teismas, išanalizavęs įvykių seką, padarė išvadą, kad kaltinamasis sąmoningai ar nesąmoningai klysta nurodydamas patekimo į namą laiką ir garso įraše užfiksuotą momentą.

13.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas kaltinamojo brolio P. K. parodymus, taip pat juos gretino su kitais bylos duomenimis ir argumentuotai nurodė, kurias jo nurodytas aplinkybes laiko patikimomis ir teisingomis, o kurias ne. Teismas nurodė neturintis pagrindo remtis šio liudytojo parodymų dalimi, kad kaltinamasis antrą kartą atvykęs į kiemą ir atkabinėdamas priekabą nebuvo užėjęs į namus, kadangi kita bylos medžiaga tai paneigia. Tačiau tai, kad jis matė priekabos atkabinimą, automobilius ir žmonių judėjimą kieme, yra nustatyta ir kitomis bylos aplinkybėmis, kas leido pagrįstai daryti išvadą, kad liudytojas P. K. iš dalies matė įvykio aplinkybes. Prokuroras skunde nurodo, kad šio liudytojo parodymai, jog nukentėjusioji vartojo alkoholį, šokinėjo ant batuto, paneigti ir kitų liudytojų, A. K. ir Ž. K. parodymais, todėl vertinti kritiškai, tačiau pažymėtina, kad teismas šia jo parodymų dalimi ir nesivadovavo, nurodęs, jog jie nepagrįsti jokiais kitais bylos duomenimis. Taigi, argumentuota kaltinamojo ir jo brolio parodymų analizė ir jų vertinimas kitų bylos duomenų kontekste, paneigia apeliacinių skundų teiginius, kad teismas nepagrįstai rėmėsi prieštaringais ir kita medžiaga paneigtais šių suinteresuotų asmenų parodymais.

14. Prokuroras ir nukentėjusioji I. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. K. aktyviais veiksmais pati provokavo kaltinamąjį. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Pažymėtina, kad paprastai provokuojamas nukentėjusiojo elgesys bylose yra analizuojamas ir vertinamas, kai asmuo yra pripažįstamas kaltu padarius nusikalstamą veiką, tačiau prokuroro ir nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose ginčijant teismo išvadą, kad pati I. K. aktyviais veiksmais provokavo kaltinamąjį, teisėjų kolegija pasisako ir šiuo klausimu. D. K. paaiškino, kad nukentėjusioji vis vaikščiojo paskui jį su telefonu rankoje, kažką burbuliavo, bet jis į ją nekreipė dėmesio, stengėsi kuo greičiau susirinkti jam reikiamus daiktus, ir išvykti, kad nekiltų konfliktas. I. K. paaiškino, kad kai D. K. paėmė jos automobilio raktelius ir išėjo iš namo, ji ėjo paskui ir prašė juos grąžinti, kažkuriuo momentu D. K. neatsisukdamas, atbula ranka smogė jai į kaktą, į pakaušį ir ėjo toliau link automobilio. Nukentėjusioji ir po to ėjo paskui D. K. prašydama atiduoti raktelius, ir ėjo paskui iki kaltinamojo automobilio, ir ji vis dar prašė jo automobilio raktelių, tada D. K. atsisuko į ją ir spyrė į kojas. Nukentėjusioji patvirtino, kad trenkęs jai atbula ranka, jis toliau skubėjo prie savo automobilio mosikuodamas rankomis. Ji prisiartino prie jo tokiu atstumu, kad jis galėjo pasiekti, lenkėsi atimti raktelį iš jo, bet jo nepasiekė, o kaltinamasis buvo nugara į ją. Liudytoja A. K. taip pat patvirtino, kad konfliktas vyko dėl automobilio raktelio, kad tėtis numetė automobilio raktelį į mašiną, mama prašė atiduoti jo automobilio raktelį, tada ji bandė atimti jį jėga, o kai jis nutrenkė tą raktelį į automobilį, mama bandė jį paimti per langą. Kai tėtis nustūmė mamą, greitai sėdo į mašiną ir išvažiavo.

15. Išanalizavus D. K., nukentėjusiosios I. K., taip pat ir nepilnametės liudytojos A. K. parodymus, matyti, kad D. K. ėjo link automobilio nesustodamas ir neatsisukdamas į nukentėjusiąją, einančią paskui jį, kas patvirtina jo siekį išvengti tolesnio konflikto su sutuoktine. I. K. tuo metu ėjo paskui jį, vijosi, ir bandė atimti iš jo raktelį. Kaip nurodo pati nukentėjusioji, net ir D. K. trenkus atbula ranka jai į galvos sritį, ji vis tiek nenustojo eiti jam pavymui ir kaltinamajam priėjus prie pat automobilio, I. K. jį prisivijo ir vis dar bandė atimti iš jo raktelį. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nukentėjusiosios elgesys atitinka provokuojamo elgesio požymius. Įvertinus aptartą situaciją surinktų įrodymų kontekste, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tiek nukentėjusiosios, tiek kaltinamojo aktyvių veiksmų pasekoje nukentėjusioji galėjo patirti sužalojimus, kurie galimai pasireiškė dešinio momens srityje konstatuotu ribotu audinių patinimu, bei kaktos dešinėje pusėje gumburo srityje žalsvos spalvos poodine kraujosruva. O kairiame žaste konstatuotos poodinės kraujosruvos galėjo atsirasti D. K. galimai suimant nukentėjusiąją už rankų žastų ir atsistumiant nuo savęs, kuomet jis siekė įsėsti į automobilį ir nuvažiuoti.

16. Teisėjų kolegija sutinka ir su kita nuosprendyje padaryta išvada, kad nėra galimybės nustatyti, kuriuo tiksliai metu nukentėjusioji patyrė kojos traumą. I. K. teigia, kad kojos traumą ji patyrė tuomet, kai D. K. sugriebęs ją už abiejų žastų, pakėlė nuo žemės, o jos koja įstrigo jam tarp kojų, pasisuko ir jis ją sviedė į žemę. Jai skaudėjo koją, kęsdama skausmą, šlubuodama grįžo į namą. Pradėjo šlubuoti jau kieme, sunkiai ėjo į namus, skausmą pradėjo jausti vėliau, kuris stiprėjo, tino koja. Parodymų patikrinimo vietoje metu I. K. negalėjo nurodyti momento, kuomet buvo sužalota jos koja, laikas nebuvo fiksuotas, buvo nurodyta, kad ji yra po operacijos, įvykio metu buvo dideliame šoke ir atkurti kokiu greičiu judėjo tuo metu yra sunku, dėl ko nenorėjo klaidinti tyrimo. (t. 3. b. l. 126-134). Teismo medicinos ekspertas teisme paaiškino, kad toks sužalojimas būdingas pakrypstant kojai, nulipus nuo kažkokio daikto ar tiesiog einant ir krypstant kojai, tai dažnas atvejis traumatologijoje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiosios parodymus bei išanalizavęs garso įrašą, pagal kurį po tariamos traumos į namus I. K. pareina per apytiksliai 20 sekundžių, padarė išvadą, jog abejotina, kad ji su sužalota koja šį atstumą įveikė per ganėtinai trumpą laiką. Remiantis tokių duomenų visuma, iš tiesų nebuvo pagrindo neginčijamai išvadai, kad koją I. K. susilaužė jos nurodytomis aplinkybėmis, t. y. nugriuvus po kaltinamojo pastūmimo.

17. Prokuroras skunde pažymi, kad nors tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo gauta daugiau duomenų, tiesiogiai patvirtinančių D. K. kaltę, tai nereiškia, jog byloje esantys netiesioginiai įrodymai praranda savo vertę. Prokuroro vertinimu, teismas, pažeisdamas šią nuostatą, suteikė prioritetą vienai įrodymų rūšiai — duomenims, kurie tiesiogiai patvirtintų, kad buvo nusikaltimo vietoje ir atliko kokius nors sunkaus sveikatos sutrikdymo objektyviuosius požymius sudarančius veiksmus, t. y. tiesioginiams įrodymams, tiksliau jų nebuvimui. Atsakant į šį skundo argumentą, teisėjų kolegija negali nesutikti su tuo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog svarbūs yra tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Tačiau teismų praktikoje taip pat akcentuojama, jog nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-511/2019). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas išanalizavo šioje byloje surinktus tiek tiesioginius, tiek ir netiesioginius įrodymus, vertino kiekvieną atskirai bei jų visumą, tačiau šiuo atveju jų visuma nesudarė nuoseklios ir logiškos įrodymų grandinės, galinčios neginčijamai patvirtinti D. K. padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiosios gynybos pusei kitaip interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertinant, apeliacinius skundus nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas, padaręs išvadą, kuri netenkina vienos iš ginčo pusių, netinkamai vertino byloje surinktų ir aukščiau aptartų įrodymų visetą.

Dėl teisėjos šališkumo

18. Nukentėjusioji I. K. skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia tuo, kad jį priėmė šališka teisėja. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks skundo teiginys yra visiškai nepagrįstas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį.

18.1. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, teismo šališkumą nukentėjusioji I. K. įžvelgia tame, kad ši teisėja nagrinėjo D. K. ir I. K. santuokos nutraukimo bylą, kurios procese buvo pareikštas nušalinimas, tačiau jis nebuvo patenkintas, taip pat ir dėl tariamai netinkamai, tendencingai nukentėjusiajai nepalankaus teisėjos elgesio proceso metu bei jai nepalankių teismo išvadų, padarytų vertinant įrodymus bei priimant nuosprendį, taigi, darytina išvada, jog apeliantė abejoja ir subjektyviuoju, ir objektyviuoju teismo nešališkumu.

18.2.Dėl bylą nagrinėjusios teisės nešališkumo objektyviuoju aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad tik vienos iš ginčo šalių nesutikimas su teismo sprendimais nėra pakankamas pagrindas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-542/2013, 2K-174-788/2017). Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks manymas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, todėl turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-204-689/2019). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, o vien tai, kad teismas bylos duomenis įvertino nepalankiai kuriais nors pusei ar motyvuotai atmetė kokius nors proceso šalių prašymus, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-491-303/2015, 2K-162-697/2016, Nr. 2K-7-1-693/2017). Kaip teisėjų kolegijos buvo konstatuota aukščiau, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų, todėl vien tai kad buvo priimtas nukentėjusiosios netenkinantis sprendimas išteisinti D. K., nėra teismo šališkumą parodantis faktas.

18.3. Dėl nešališkumo subjektyviuoju aspektu. Nušalinimo pagrindai išdėstyti BPK 58 straipsnyje, iš kurio nuostatų matyti, jog asmuo, tame tarpe ir teisėjas, negali dalyvauti procese, jei jis yra tiesiogiai susijęs su bylos procesu: yra proceso dalyvis, liudytojas, ar jis bei šeimos nariai suinteresuoti byla baigtimi, teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jei jis nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Kitų draudimų baudžiamojo proceso nuostatos nenumato. Taigi, tai, kad ta pati teisėja nagrinėjo ir kaltinamojo bei nukentėjusiosios santuokos nutraukimo bylą, nėra pagrindas vertinti, jog ji kokiu nors būdu gali būti suinteresuota ir šališka šioje baudžiamojoje bylose. Be to, kaip nurodė pati apeliantė, sprendimą netenkinti prašymo dėl teisėjos nušalinimo priėmė ne pati bylą nagrinėjusi teisėja, o vienas iš administracijos vadovų. Šiame kontekste pažymėtina, kad nukentėjusioji nepasinaudojo savo procesine teise ir šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neteikė prašymo nušalinti bylą nagrinėjančią teisėją.

18.4. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad asmuo gali būti nušalintas nuo bylos, jei proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šio Kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu. Skundo teiginiai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo jaučiamas akivaizdus teisėjos nepasitikėjimas nukentėjusiąja, duodamos nepagrįstos pastabos, buvo pastovus nukentėjusiosios stebėjimas, kuris kėlė jai įtampą, jau nekalbant apie teisėjos emocingą kalbėjimo toną, veido grimasas ir netaktiškus klausimus, yra subjektyvūs, paremti išimtinai tik pačios nukentėjusiosios subjektyvia nuomone, t. y., deklaratyvūs ir todėl negali būti vertintini kaip realūs faktai, rodantys bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Taigi, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo šališkumo nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme, todėl nėra pagrindo konstatuoti nei galimą teisėjo asmeninį šališkumą ar tendencingumą, nei proceso organizavimo ar procesinių veiksmų atlikimo trūkumus, leidžiančius manyti, kad vienai proceso šaliai tokiu būdu buvo rodomas išankstinis palankumas ar priešiškumas.

19. Remiantis aptartu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniai skundai nepagrįsti, visos skunduose minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant išteisinamąjį nuosprendį, todėl tenkinti apeliacinius skundus ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį juose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro I. V. ir nukentėjusiosios I. K. apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.