Kauno apygardos teismo nutartis

2012-02-08 · Civilinė byla Nr. 2S-574-658/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-08
Bylos Nr.
2S-574-658/2012
Teisminio proceso Nr.
2-13-3-04785-2011-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nerijus Meilutis
Atsakovas
AB „Alita“, BAB „Alt investicijos“
Ieškovas
Serbijos Respublikos privatizavimo agentūros
Kategorijos
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 130.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-574-658/2012(Proceso Nr. 2-13-3-04785-2011-7)
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Jonas Čirvinskas
Procesinio sprendimo kategorijos: 122.3; 130.2.3 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės AB „Alita“ atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės prašymas užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą civilinėje byloje Nr. 2-5224-179/2011 pagal ieškovės Serbijos Respublikos privatizavimo agentūros prašymą atsakovėms AB „Alita“, BAB „Alt investicijos“ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Alytaus rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, Užsienio prekybos arbitražo teisme prie Serbijos prekybos ir pramonės rūmų ieškovės pareikštų reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo atsakovėms priklausantį turtą ir pinigines lėšas 236291079 Lt sumai.

Ginčijama 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi (b.l. 12-13) Alytaus rajono apylinkės teismas atmetė atsakovės AB „Alita“ prašymą įpareigoti ieškovę sumokėti 96800 Lt dydžio užstatą galimų atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Teismas konstatavo, jog CPK 794 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta užsienio juridinio asmens, besikreipiančio į Lietuvos Respublikos teismą, pareiga sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti nėra absoliuti. Kadangi užstato institutą draudžia 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijos Dėl civilinio proceso 17 straipsnis ir 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos Dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą 14 straipsnis, tiek Lietuvos Respublikai, tiek ir Serbijos Respublikai esant šių konvencijų dalyvėmis, CPK 794 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti ribojimai sprendžiant ginčą tarp nurodytų valstybių juridinių asmenų negali būti taikomi. Be to, užstato institutas gali būti taikomas tik siekiant užtikrinti materialinio teisinio ginčo metu atsirandančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tuo tarpu nagrinėjamu atveju materialinis teisinis ginčas Lietuvos Respublikos teismuose nenagrinėjamas, čia sprendžiamas tik klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kartu teismas nurodė dėl užstato dydžio pagrįstumo nepasisakantis, kadangi šis klausimas neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo sprendimui.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu (b.l. 16-19) atsakovė AB „Alita“ prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį panaikinti, prašymą užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą patenkinti ir nurodo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji turi turto Lietuvoje, duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių turto turėjimo faktą per įstatyme nustatytą trumpą terminą prašymui užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pateikti atsakovė neturi galimybės gauti. Atsisakymas taikyti užstato institutą pažeidžia atsakovės interesus, kadangi, esant palankiai bylos baigčiai, atsakovė susidurtų su procesinėmis problemomis išsiieškant patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tuo tarpu prašymo tenkinimas, dėl nedidelės prašyme nurodytos sumos, sunkumų ieškovei nesukeltų, neapribotų ieškovės teisės kreiptis į teismą. Būtent teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo užtikrinimui ir skirtos tarptautinės teisės normos, ribojančios užstato instituto taikymą, todėl, nesant grėsmės ieškovės interesams, teismas prašymą dėl užstato taikymo turėjo patenkinti. Kadangi ir nagrinėjant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra patiriamos bylinėjimosi išlaidos, kaip nepagrįstas atmestinas ginčijamos nutarties motyvas, jog užstato institutas gali būti taikomas tik sprendžiant materialinius teisinius ginčus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l. 30-37) ieškovė prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, skirti atsakovei AB „Alita“ baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir nurodo, kad atsakovė skunde neginčija teismo argumentų, jog užstato institutas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas dėl jo prieštaravimo tarptautinės sutarties nuostatoms. Skundo argumentai dėl duomenų apie ieškovės turtą Lietuvoje nebuvimo, iš vienos pusės, vertintini kaip nepagrįstas atsakovės siekis jos prašymui aktualių aplinkybių įrodinėjimo naštą perkelti ieškovei, iš kitos pusės, pripažintini nesusijusiais su ginčijamos nutarties teisėtumu ir pagrįstumu, kadangi atsakovės pateiktam prašymui dėl užstato nustatymo atmesti pakanka nustatyti vieną iš alternatyvių aplinkybių, draudžiančių užstato instituto taikymą. Ieškovė nurodo sutinkanti su ginčijamos nutarties motyvu, jog užstato institutas negali būti taikomas tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos teismuose sprendžiami išimtinai tik procesinio pobūdžio klausimai, be to, atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovės nurodoma potencialių išlaidų suma yra akivaizdžiai nepagrįsta. Visus atskirojo skundo argumentus ieškovė nurodo vertinanti kaip piktnaudžiavimo procesu išraišką.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Teismas išnagrinėjo atskirąjį skundą neperžengdamas jame nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.

Byloje kilo ginčas dėl užstato bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, kai į teismą kreipiasi užsienio fizinis ar juridinis asmuo, instituto taikymo. Vadovaujantis CPK 794 straipsnio 1 dalimi, ieškovas kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo atsakovo prašymu privalo sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. CPK 794 straipsnio 2 dalyje įvardintos keturios alternatyvios pareigos mokėti užstatą išimtys. Bent vienos iš šių išimčių egzistavimas yra pagrindas prašymui dėl užstato nustatymo atmesti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-934/2008). Viena iš imperatyvių išimčių nurodyta CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punkte- pareiga sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti netaikoma, jeigu užstato institutą draudžia tarptautinė sutartis.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje rėmėsi dviem tarptautiniais dokumentais- 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijos Dėl civilinio proceso 17 straipsniu ir 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos Dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą 14 straipsniu. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos Dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą 22 straipsnyje nurodyta, jog šios konvencijos šalims, kartu esančioms ir 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijos Dėl civilinio proceso dalyvėmis, 1980 m. konvencija pakeičia 1954 m. konvencijos 17-26 straipsnius. Kadangi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tiek Lietuvos Respublika, tiek Serbijos Respublika yra abiejų konvencijų dalyvės, nagrinėjamos bylos aspektu aktualia laikytina tik 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija Dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą, kurios 14 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, jog iš asmenų (įskaitant juridinius asmenis), turinčių įprastinę rezidenciją susitariančiojoje valstybėje, kurie yra ieškovai arba įstojusios į bylą šalys kitos susitariančiosios valstybės teismuose ar tribunoluose nagrinėjamose bylose, negali būti reikalaujama jokios rūšies įkaito, skolinio įsipareigojimo ar užstato tik dėl to, kad jie yra užsienio juridiniai arba fiziniai asmenys. Nagrinėjamu atveju atsakovė savo prašymą ir grindžia vienintele aplinkybe, jog ieškovės buveinė yra užsienio valstybėje, todėl, vadovaujantis CPK 1 straipsnio 3 dalimi, 780 straipsniu, 794 straipsnio 2 dalies 4 punktu, pirmenybė teiktina ne CPK 794 straipsnio 1 daliai, bet 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos Dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą 14 straipsniui, draudžiančiam tokio pobūdžio prašymų, kokį pateikė atsakovė, tenkinimą. Atsižvelgiant į tai, jog nurodytas draudimas yra imperatyvus, atskirojo skundo argumentas, jog užstato suma ieškovei nėra didelė, užstato nustatymas iš esmės neapribotų ieškovės teisės kreiptis į teismą, nepaneigia atsakovės prašymo nepagrįstumo. Akcentuotina ir tai, jog atsakovė, neįvardindama jokių esminių savo ir ieškovės finansinės padėties skirtumų, be pagrindo tvirtina, jog užstato nustatymas ieškovei nėra reikšmingas, tuo tarpu atsisakymas įpareigoti sumokėti užstatą atsakovės interesus pažeidžia iš esmės. Šiuo aspektu dėmesys atkreiptinas ir į tai, jog, pirma, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji Lietuvos Respublikos teismuose nagrinėjamose byloje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir susijusiose bylose būtų realiai patyrusi kokias nors atstovavimo išlaidas, antra, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teismuose nagrinėjamo ginčo pobūdį ir apimtį, į tai, jog sprendžiamas tik siauras procesinis klausimas, nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, remiantis CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, pagrįstomis, todėl atlygintinomis galėtų būti pripažinta tik maža dalis atsakovės nurodytų potencialių išlaidų, todėl atsakovės argumentas, jog ginčijama nutartimi atsakovės interesai pažeidžiami iš esmės, atmestinas kaip nepagrįstas.

Kadangi aplinkybė, jog užstato instituto taikymą nagrinėjamoje byloje draudžia tarptautinė sutartis, vertintina kaip savarankiškas pagrindas atsakovės prašymui atmesti, tiek atsakovės pateikto prašymo, tiek ir atskirojo skundo ar atsiliepimo į jį argumentai, susiję su alternatyvia kliūtimi užstato instituto taikymui- ieškovei priklausančio turto Lietuvos Respublikoje nebuvimu- nevertintini kaip negalintys įtakoti ginčijamos nutarties pagrįstumo.

Sutikdamas su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, pažodžiui aiškindamas CPK 794-795 straipsnių nuostatas, kaip reiškiančias, jog užstatas gali būti nustatomas tik tuo atveju, kai teisme pareikštas materialinis teisinis reikalavimas, be pagrindo susiaurino šių normų taikymo ribas, neatsižvelgė į tai, jog bylinėjimosi išlaidos gali būti susiję ir su atstovavimu sprendžiant grynai procesinius klausimus, teismas, atsižvelgdamas į tai, jog, kaip minėta, nagrinėjamoje situacijoje galioja kita imperatyvi kliūtis užstato institutui taikyti, sprendžia, jog šis skundo argumentas yra formalus, neįtakojantis ginčo nutarties teisėtumo ir galutinės teismo išvados pagrįstumo.

Įvertinęs ieškovės prašymą skirti atsakovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, pirma, CPK 95 straipsnio 2 dalis baudos skyrimą apibrėžia kaip teismo teisę, o ne pareigą, antra, net ir nepagrįstu pripažinto prašymo dėl užstato nustatymo, o vėliau ir atskirojo skundo dėl nutarties, kuria toks prašymas atmestas, padavimas neturėjo jokios įtakos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galiojimui, nesukūrė ieškovei jokių neigiamų padarinių, išskyrus potencialias bylinėjimosi išlaidas, trečia, įstatymas numato asmens teisę reikalauti dėl kito proceso dalyvio kaltės patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 4 dalis) ir nuostolių (CPK 95 straipsnio 1 dalis) atlyginimo, ketvirta, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, neskundžiama Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-423-657/2012 buvo panaikinta Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis ir ja taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t.y., ir pačios ieškovės iniciatyva, dėl kurios kilo visa eilė teisminių ginčų, buvo pripažinta nepagrįsta. Šių aplinkybių visuma leidžia teismui tik apsiriboti fakto, jog atskiruose atsakovės veiksmuose buvo piktnaudžiavimo procesu elementų, konstatavimu, tačiau nesudaro pagrindo skirti baudą.

Įvertinęs tai, kas nurodyta, teismas sprendžia, jog ginčijamą nutartį naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Nerijus Meilutis