- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-03
- Bylos Nr.
- I3-1423-860/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03926-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Saulius Jakaitis (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- G. A., Gintauto Andrikaičio individuali įmonė
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Puzinskaitės ir Jolitos Rasiukevičienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. A. individualios įmonės skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja G. A. individuali įmonė (toliau – ir G. A. IĮ) pateikė teismui skundą (patikslintą), kuriame prašo panaikinti atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija, ir VMI) 2019 m. spalio 11 d. turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini).
Skunde nurodo, kad atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija įteikė pareiškėjai G. A. individualiai įmonei 2019 m. spalio 11 d. turto arešto aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo areštuotas G. A. turtas 11 737 Eur sumai. Pažymėjo, kad turtas areštuotas, nors vyksta ginčas dėl mokėtinų mokesčių bei jų sumų ir nėra jokio pagrindo manyti, kad turtas dings. Be to, mokesčių mokėtojas nesiima jokių veiksmų, siekdamas turtą nuslėpti. Atsakovė 2019 m. lapkričio 5 d. priėmė sprendimą dėl pareiškėjos G. A. individualios įmonės 2019 m. spalio 7 d. skundo nagrinėjimo sustabdymo. Minėtame sprendime atsakovė nurodė, kad skundo nagrinėjimas sustabdomas iki bus išnagrinėtas pasiūlymas pasirašyti susitarimą. Tačiau 2019 m. spalio 16 d. atsakovė atsiuntė raštą kartu su turto arešto aktu Nr. (duomenys neskelbtini), nurodydama, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti; taigi toks atsakovės priimtas sprendimas prieštarauja ankstesniam jos sprendimui. Be to, atsakovė neįrodė aplinkybių, kad pareiškėja gali slėpti turimą turtą. Skunde taip pat nurodoma, kad atsakovės sprendimas areštuoti pareiškėjos turtą yra pagrįstas tik prielaida ir vien aplinkybė, jog pareiškėja turi atsakovei sumokėti mokesčius bei su jais susijusias sumas, nepatvirtina fakto, kad pareiškėja ketina slėpti turtą. Pareiškėja 2019 m. spalio 31 d. pateikė atsakovei siūlymą pasirašyti susitarimą, o tai rodo pareiškėjos siekį atsiskaityti su atsakove. Taigi iš esmės nėra nustatyta jokių veiksmų ar neveikimo, rodančių, kad pareiškėja gali perleisti turtą kitiems asmenims ar kitaip stengtųsi išvengti savo įsipareigojimų vykdymo. Pažymėjo, kad bauda, kuri buvo paskirta baudžiamojoje byloje, jau yra sumokėta. Turto arešto akte nurodytas turto mastas yra 11 054,80 Eur, o tame pačiame akte nurodyta viso areštuoto turto vertė – 11 737 Eur, tad pareiškėjai nėra aišku, kodėl šios vertės skiriasi ir kaip jos siejamos su mokestinės nepriemokos nesumokėjimu. Pareiškėja yra veikiantis asmuo, o G. A. turi pakankamai turto, kas užtikrina prievolių įvykdymą.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė teismui atsiliepimą į skundą (patikslintą), kuriame nurodo, jog su pareiškėjo reikalavimais nesutinka ir prašo skundą atmesti.
Nurodo, kad atlikus mokestinį patikrinimą, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių AVMI) 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (44.1) FR0682-215 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimas) pareiškėjos įmonei priskaičiuota 30 560,51 Eur, iš jų: 17 845,87 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir 10 426,83 Eur šio mokesčio delspinigių, 1 459,40 Eur pelno mokesčio (toliau – ir PM) ir 828,41 Eur šio mokesčio delspinigių. Minėti mokesčiai papildomai apskaičiuoti nustačius, kad įmonė 2013 metais apskaitė ir deklaravo ne visas gautas pajamas bei nuo nedeklaruotų pajamų nesumokėjo PVM ir PM. Todėl, siekiant užtikrinti minėtos mokestinės prievolės įvykdymą, skundžiamu turto arešto aktu, kurio mastas yra 11 054,80 Eur, areštuotas įmonės savininko G. A. ir jo sutuoktinės V. A. nuosavybės teise valdomas turtas, kurio vertė – 11 737 Eur, taip pat areštuotam turtui apribota disponavimo teisė. Dėl 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimo G. A. 2019 m. spalio 7 d. pateikė skundą, kurio nagrinėjimas atsakovės 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimu buvo sustabdytas iki bus išnagrinėtas pasiūlymas pasirašyti susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio. Minėtas susitarimas nėra pasirašytas, tačiau galutinis sprendimas dėl G. A. 2019 m. spalio 7 d. skundo dar nėra priimtas. Kaip matyti iš turto arešto akto turinio, pareiškėjos turtas buvo areštuotas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis bei remiantis 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu. Priimdama sprendimą taikyti pareiškėjos turtui areštą, atsakovė taip pat atsižvelgė į tai, kad Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1-300/2019 įmonės savininkas G. A. pripažintas kaltu dėl neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo, taip pat dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo ir jam paskirta 3 389 Eur dydžio bauda. Taigi mokestinio patikrinimo metu nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai, papildomai priskaičiuota suma, taip pat minėtoje baudžiamojoje byloje nustatyti pažeidimai, kurie susiję su mokesčių vengimu, sudaro pagrindą manyti, kad yra pagrįsta rizika, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokesčių ir su jais susijusių sumų. Atsakovė nurodo, kad, nors mokesčių mokėtojas apskundė mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, tačiau tai nėra kliūtis taikyti turto areštą. Taip pat pažymėjo, kad turto arešto aktu yra užtikrinta tik dalis papildomai apskaičiuotos mokestinės nepriemokos, t. y. 11 054,80 Eur iš 30 560,51 Eur, kadangi įmonės savininko turto nepakanka visos mokestinės nepriemokos įvykdymui užtikrinti; be to, atsakovė turto areštavo ne daugiau nei tiek, kiek būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą bei padengti su turto areštu ir išieškojimu susijusias išlaidas. Atkreipė dėmesį, kad areštuodama įmonės savininko turtą, atsakovė neapribojo pareiškėjos teisės naudotis turtu bei jį valdyti, taigi pritaikytas turto areštas netrukdo pareiškėjai vykdyti veiklos ir gauti pajamų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
3. Byloje kilo ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. spalio 11 d. turto arešto akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįstumo ir teisėtumo.
4. Byloje nustatyta, kad Šiaulių AVMI 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu (b. l. 18-23) be kita ko nusprendė patvirtinti Šiaulių AVMI patikrinimo aktą Nr. (31.49) FR0680-288 ir nurodyti G. A. individualiai įmonei sumokėti į valstybės biudžetą 17 845,87 Eur PVM ir 10 426,83 Eur šio mokesčio delspinigių, 1 459,40 Eur PM ir 828,41 Eur šio mokesčio delspinigių (viso 30560,51 Eur mokesčių). Minėti mokesčiai papildomai apskaičiuoti nustačius, kad įmonė 2013 metais apskaitė ir deklaravo ne visas gautas pajamas bei nuo nedeklaruotų pajamų nesumokėjo PVM ir PM.
5. Pareiškėja Valstybinei mokesčių inspekcijai 2019-10-07 pateikė skundą dėl minėto Šiaulių AVMI 2019-09-19 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Pareiškėja taip pat 2019-10-31 pateikė ir pasiūlymą pasirašyti susitarimą, atitinkantį MAĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio.
VMI 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 68-113 „Dėl G. A. individualios įmonės (į. k. (duomenys neskelbtini)) 2019-10-07 skundo nagrinėjimo sustabdymo“ (b. l. 4) buvo sustabdytas pareiškėjos 2019-10-07 skundo nagrinėjimas iki bus išnagrinėtas pasiūlymas pasirašyti susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio.
6. Skundžiamu 2019-10-11 turto arešto aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 6-9), siekiant užtikrinti minėtos mokestinės prievolės įvykdymą, kurio mastas yra 11 054,80 Eur, areštuotas įmonės savininko G. A. ir jo sutuoktinės V. A. nuosavybės teise valdomas turtas, kurio vertė – 11 737 Eur; apribota disponavimo teisė.
Ginčijamas turto arešto aktas priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 101 straipsnio 3 dalimi.
Minėto akto pastaboje nurodyta, kad atlikus G. A. IĮ PVM ir PM apskaičiavimo bei sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą, nustatyta, kad įmonė pažeidė PVM įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas ir PM įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pagal Šiaulių apygardos teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1-300/2019 G. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad nustatyti pažeidimai susiję su mokesčių vengimu, priskaičiuota suma nėra mažareikšmė, tad yra pagrįsta rizika, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.
7. MAĮ 33 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų yra turto areštas (MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Turto arešto, kaip vieno iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, taikymą reglamentuoja MAĮ 101 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas (2 dalis). Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokestinio ginčo metu priėmus sprendimą panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, turto areštas lieka galioti.
MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti.
8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT), aiškindamas MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, yra pažymėjęs, kad šioje teisės normoje iš esmės yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant gali atsirasti mokesčių administratoriaus teisė taikyti šioje teisės normoje numatytą poveikio priemonę: 1) mokesčių mokėtojo skola biudžetui arba kai yra priimamas sprendimas dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo ir 2) kai yra pagrįsta rizika (pavojus), kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų ar kitų veiksnių poveikio gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Iš MAĮ 101 straipsnio 3 dalies taip pat matyti, kad joje yra pateiktas neužbaigtas sąrašas galimų mokesčio mokėtojo veiksmų ar kitų veiksnių, dėl kurių galėtų būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju yra pateiktas tik pavyzdinis sąrašas tokių atvejų – „mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti“. Todėl, aiškinant antrąją sąlygą – kad gali atsirasti pavojus (pagrįsta rizika), jog bus sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinės nepriemokos, reikia atsižvelgti į visus mokesčio mokėtojo veiksmus bei kitus veiksnius, kurie buvo padaryti (įvyko) praeityje iki priimant sprendimą dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo, bei į tuos, kurie yra daromi (vyksta) ir šiuo metu. Be to, šiai sąlygai konstatuoti pakanka nustatyti tik tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios sudarytų prielaidas išvadai dėl galimo pavojaus, kad „gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.“ (žr., pvz., LVAT 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1928-442/2017; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis, priimtas administracinėse bylose Nr. A-395-438/2016 ir Nr. A-401-438/2016; ir kt.).
9. Byloje neginčijamai nustatyta, kad Šiaulių AVMI 2019-09-19 sprendimu yra papildomai apskaičiuoti pareiškėjui mokėtini mokesčiai, t. y. 17 845,87 Eur PVM, 10 426,83 Eur PVM delspinigių, 1 459, 40 Eur PM ir 828,41 Eur PM delspinigių. Tad MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje įtvirtina viena iš būtinų sąlygų poveikio priemonės – turto arešto, taikymui yra nustatyta.
10. Pasisakant dėl antrosios sąlygos taikyti turto areštą, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjo patikrinimo metu nustatyti pažeidimai yra susiję su mokesčių vengimu (apskaičiuojant mokesčius taikytas MAĮ 70 straipsnis). Antra, priimant sprendimą taikyti turto areštą buvo atsižvelgta į tai, kad Šiaulių apygardos teismo 2019-02-15 nuosprendžiu, baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1-300/2019, įmonės savininkas G. A. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, bei jam paskirta 90 MGL (3 389 Eur) dydžio bauda. Teismas sutinka su atsakovo teiginiu, kad šis faktas pareiškėją charakterizuoja neigiamai ir tikėtina, jog jis ir ateityje gali siekti išvengti priskaičiuotų mokesčių, tad juos išieškoti gali būti sunku. Vien tai, kad G. A., kaip pats teigia, yra sumokėjęs teismo nuosprendžiu jam paskirtą baudą, - automatiškai nepaneigia pareiškėjo vertinimo neigiamai MAĮ 101 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. Trečia, pagal LVAT praktiką, pakankamai didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (žr., pvz. 2011 m. kovo 28 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A438-592/2011; 2011 m. birželio 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011; 2016 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-401-438/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui papildomai buvo priskaičiuoti mokesčiai sumoje 30 560,51 Eur, tad ši suma nėra mažareikšmė; ši mokestinės prievolės suma (30 560,51 Eur) pareiškėjo atžvilgiu vertintina kaip didelė. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kurie leistų padaryti priešingą išvadą.
Apibendrinant konstatuotina, kad nustatyta ir antra privaloma sąlyga turto arešto taikymui.
11. Pareiškėjas teigia, kad turto arešto nebuvo galima taikyti, nes vyksta mokestinis ginčas dėl mokėtinų sumų, be to, mokesčio administratorius yra sustabdęs jo 2019-10-07 skundo nagrinėjimą iki bus išnagrinėtas pasiūlymas pasirašyti susitarimą.
Tačiau tokie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad kilus mokestiniam ginčui nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Taigi, mokestinio ginčo buvimas neįtakoja prievolės užtikrinimo priemonių, tame tarpe turto arešto, taikymą. Tai, kad pareiškėjo keliamo mokestinio ginčo nagrinėjimas šiuo metu yra sustabdytas, teisiškai nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant klausimą dėl taikyto turto arešto pagrįstumo.
12. Atsakant į skundo argumentus dėl turto arešto masto ir areštuoto turto vertės, pažymėtina, kad turto arešto aktu yra užtikrinta tik dalis papildomai apskaičiuotos mokestinės nepriemokos, t.y. 11 054,80 Eur iš 30 560,51 Eur, kadangi įmonės savininko turto nepakanka visos mokestinės nepriemokos įvykdymui užtikrinti. Tad MAĮ 101 straipsnio 2 dalies nuostata pažeista nebuvo.
13. Pažymėtina, kad priimant skundžiamą turto arešto aktą buvo paisoma ir proporcingumo principo. Pareiškėjo atžvilgiu taikytas turto areštas apriboja tik jam priklausančio turto disponavimo teisę, tuo tarpu teisės naudotis turtu ir valdyti turtą nėra apribotos. Tad teismas sutinka su atsakovo teiginiu, kad pritaikytas turto areštas pareiškėjui netrukdo vykdyti veiklos ir gauti pajamų.
14. Pažymėtina ir tai, kad turto arešto aktas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus individualaus administracinio akto turiniui – turto arešto aktas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir faktais, kuriais remiantis jis surašytas, bei teisės aktų normomis.
15. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad skundžiamas turto arešto aktas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra jokio pagrindo; pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos G. A. individualios įmonės skundą (patikslintą) dėl turto arešto akto panaikinimo atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.