Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Ingos Staknienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) UAB „Kelin“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Sibrita“ ieškinį atsakovui UAB „Kelin“ dėl skolos priteisimo, ir atsakovo UAB „Kelin“ priešieškinį ieškovui UAB „Sibrita“ dėl nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo pagal priešieškinį – UAB „Axinet“,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

28. Teismas, atsižvelgdamas į šalių elgesį vykdant ginčo sutartis, į tai, kad ginčo sutarčių 11.3. p. nustatytų dokumentų kopijos atsakovui buvo pateiktos, teismas sprendė, kad atmesti ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo remiantis vien tik formaliu ginčo sutarčių 11.3 punkto reikalavimų neįvykdymu, būtų neteisinga. Tokia situacija leistų atsakovui aplamai išvengti mokėjimo už ginčo pervežimus, nors pervežimai yra atlikti. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovo ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo yra tenkinamas visa apimtimi.

29. Dėl nuostolių viršijus krovinių pristatymo terminus teismas konstatavo, kad Ieškovas neginčija faktinės aplinkybės, jog buvo pavėluota pristatyti ginčo krovinius, taip pat neginčija atsakovo nurodytų vėlavimo datų. Teismas vertindamas, ar atsakovas laikėsi privalomos ikiteisminės pretenzijų pareiškimo tvarkos pagal CMR konvenciją, sprendė, kad atsakovas formaliai pareiškė ieškovui pretenzijas laiku. Tačiau teismas įvertinęs pretenzijų turinį nustatė, kad pretenzijose atsakovas remiasi ne jo patirtais nuostoliais, kuriuos nurodo priešieškinyje, tačiau reikalauja iš ieškovo netesybų pagal ginčo sutartis (1 t., e. b. l. 85, 93). Iš į nagrinėjamą bylą atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas su savo užsakovu 2017 m. liepos 11 d. sudarė tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktą (1 t., e. b. l. 88), kuriuo atsakovo užsakovas įskaitė 4700,00 Eur sumą. Tai leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad pretenzijų pareiškimo ieškovui metu (2017 m. gegužės 30 d. ir 2017 m. birželio 27 d.) atsakovas nebuvo faktiškai patyręs 4700,00 Eur nuostolių, apie tokius nuostolius taip pat neužsiminta ir pretenzijose. Teismas pažymėjo, kad pretenzijose taip pat nėra užsimenama ir apie „neutralumo“ įsipareigojimo pažeidimą, nei apie išlaidas advokato pagalbai. Sąskaita už teisinę pagalbą išrašyta 2017 m. liepos 12 d. (1 t., e. b. l. 78-79), tai leidžia daryti išvadą, kad pretenzijų pareiškimo ieškovui metu (2017 m. gegužės 30 d. ir 2017 m. birželio 27 d.) atsakovas nebuvo faktiškai patyręs 186,39 Eur nuostolių. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad krovinio siuntėjo reikalavimas sumokėti baudą už termino pristatyti krovinį viršijimą bei už „neutralumo“ įsipareigojimo pažeidimą, neįrodžius kokie realūs nuostoliai buvo atsakovo patirti, yra neteisėtas, nes kyla iš krovinio pervežimo sutarties nuostatos, kuri prieštarauja imperatyviam CMR konvencijos reguliavimo šioje srityje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

31.2. Aplinkybė, kad Apeliantas susitarė su Faktiniu siuntėju, kad visa krovinių pervežimo kaina yra mokama Apeliantui, patvirtina, kad Apeliantas ir Faktinis siuntėjas susitarė dėl krovinių pervežimo paslaugos, o ne ekspedijavimo. Faktinis siuntėjas nemokėjo Apeliantui užmokesčio už ekspedijavimo paslaugas, užsakymuose nieko nėra kalbama apie vežėjų suradimą ir ekspedijavimo paslaugos teikimą.

31.3. Būtina atsižvelgti ir į Faktinio siuntėjo elgesį po pavėluoto krovinių pristatymo. Faktinis krovinio siuntėjas teikia pretenziją tiesiogiai Apeliantui bei taiko jam netesybas už pavėluotą krovinio pristatymą, t. y. atsakomybę, kuri yra taikoma už vežimo sutarties pažeidimą. Toks Faktinis siuntėjo elgesys patvirtina, kad tarp Apelianto ir Faktinio siuntėjo buvo susiklostę vežimo teisiniai santykiai.

31.4. Faktinis siuntėjas neturėjo teisės taikyti Apeliantui netesybų už pavėluotą krovinio pristatymą, o Apeliantas neturėjo pareigos jų mokėti, kadangi sutarčių nuostatos dėl netesybų už pavėluotą krovinio pristatymą yra prieštaraujančios CMR konvencijai, todėl negalioja (CMR konvencijos 41 str. 1 d.).

31.6. Pažymėtina, kad nepaisant to, jog Apelianto su Faktiniu siuntėju sudarytose sutartyse numatyta pareiga Apeliantui pateikti CMR važtaraščių originalus, Faktinis siuntėjas yra atsiskaitęs už krovinio pervežimą su Apeliantu (2017 m. liepos 11 d. tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktas). Apeliantas nenurodo kitų priežasčių kam jam yra reikalingi CMR važtaraščių originalai. Aplinkybė, kad su Apeliantu Faktinis siuntėjas už suteiktą pervežimą jau yra atsiskaitęs, patvirtina, kad Apeliantas reikšdamas formalų reikalavimą dėl sutarčių vykdymo trūkumų siekia išvengti pareigos sumokėti už suteiktas paslaugas.

31.8. Ieškovas laiko, kad Teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas atmesdamas Apelianto reikalavimą priteisti 1.500,00 EUR dydžio baudą už tai, kad Ieškovas bendravo su krovinio siuntėju. Teismas sprendė, kad ,,krovinio siuntėjo reikalavimas sumokėti baudą už termino pristatyti krovinį viršijimą bei už „neutralumo“ įsipareigojimo pažeidimą, neįrodžius kokie realūs nuostoliai buvo atsakovo patirti, yra neteisėtas, nes kyla iš krovinio pervežimo sutarties nuostatos, kuri prieštarauja imperatyviam CMR konvencijos reguliavimo šioje srityje. Apeliantas netinkamai aiškina šį sutarčių punktą. Šiame punkte nurodyta: laikytis neutralumo krovinio siuntėjo, gavėjo, tarpininko atžvilgiu. Pažeidus šį susitarimą, bauda - 1500 EUR. Šiame punkte nėra nurodyta, kad Ieškovas neturi teisės bendrauti su krovinio siuntėjo ar kitais asmenimis. Tokios sutarties sąlygos yra įtraukiamos į pervežimo sutartis, siekiant apsisaugoti, kad faktinis krovinio vežėjas ateityje nepradėtų tiesiogiai bendradarbiauti su krovinio siuntėju ar kitais asmenimis ir vežėją persamdantis asmuo neprarastų turimų klientų. Ieškovas jokių tiesioginių sutarčių su krovinio siuntėju nėra sudaręs, nėra teikęs pasiūlymų ar kitaip pažeidęs šią nuostatą. Todėl jam negali kilti atsakomybė pagal šį sutarties punktą. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad realiai dėl Ieškovo ir krovinio siuntėjo bendravimo patyrė kokius nors nuostolius. Todėl sutartyse nustatyta 1.500,00 EUR bauda laikytina baudinėmis netesybomis, kurios teisės aktais yra draudžiamos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

32. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

33. Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tarptautinį krovinių vežimą keliais, nustatant, kokie teisiniai santykiai sieja ieškovą ir atsakovą (vežimo ar ekspedijavimo), proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, klausimai.

Dėl sutarčių kvalifikavimo

34. Pagal CMR konvenciją vežimo sutartis yra susitarimas, kurio viena šalis (vežėjas) įsipareigoja pervežti krovinį (pristatyti jį į paskirties vietą gavėjui), o kita šalis – sumokėti vežimo užmokestį. CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta jos taikymo sritis – ji taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra Konvencijos narė. Ši Konvencija taikoma nepriklausomai nuo sutartį pasirašančių šalių gyvenamosios vietos ir tautybės.

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutartis, sudaryta pagal CMR konvencijos nuostatas, laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnis), todėl šios sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas. Faktinis krovinio siuntėjas, nurodomas CMR važtaraštyje, ir siuntėjas, kaip vežimo sutarties šalis, ne visada gali sutapti. Tai priklauso nuo to, kas su vežėju sudarė krovinio vežimo sutartį įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį ir kam vežėjas įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (CK 6.808 straipsnio 1 dalis). CMR konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti ir kvalifikuoti teisinį sutartinį santykį, nustatydamas sutarties turinį ir jos šalis, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis CMR konvencijos nuostatomis (pvz., CMR konvencijos 4, 9 straipsniais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Anneberg Transpol Int. Sp. z o. o. V. UAB „Greenchem Baltic“, bylos Nr. 3K-7-28/2013, 2013 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L.I.F.T.II-L.I.F.T. GmbH & Co KG v. UAB „Jutatransos ekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-265/2013).

36. Kasacinio teismo praktikoje vienos vežimo sutarties šalimis (dalyviais) pripažįstami siuntėjas ir asmenys, jam tiesiogiai įsipareigoję savo vardu ir rizika krovinį pervežti; nepriklausomai nuo to, ar faktiškai krovinį vežė, ar tik įsipareigojo teisiškai, visi šie asmenys laikomi vežėjais CMR konvencijos prasme. Ši sutartinių santykių kvalifikavimo nuostata yra aktuali faktinėse situacijose, kai krovinį veža keli vežėjai paeiliui, taip pat tada, kai krovinio vežimo sutartį su siuntėju sudaręs vežėjas (susitariantysis vežėjas) pats krovinio neveža, bet dėl to paties vežimo sudaro sutartį su kitu (kitais) vežėju, kuris krovinį veža (faktinis vežėjas) savo vardu, ir kurį, kaip vežėją, suvokia krovinio siuntėjas. Siuntėjo ir vežėjų susitarimas gali būti išreikštas įvairia forma, pvz., tiesiogiai sudarius sutartį dėl krovinio vežimo, faktiniam vežėjui pateikus važtaraštį, kuriame jis nurodytas vežėju, o siuntėjui šio važtaraščio pagrindu išdavus krovinį, ir kt. Ekspeditorius taip pat laikomas vežėju, jeigu sutartimi su siuntėju akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Hoja ekspedicija“ v. UAB „Hofa“, bylos Nr. 3K-3-75/2004; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendra įmonė ribotos atsakomybės bendrovė „Tair novyje technologičeskije sistemy“ v. UAB „Gaudvija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-64/2008). Kai pervežimo procese dalyvavo keli asmenys, kuris asmuo laikytinas vežėju, nustatytina ir pagal tai, kuris asmuo kaip vežėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti, kas yra vežėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Utenos trikotažas“ v. UAB „Eksperta“, bylos Nr. 3K-3-1333/2002). Vežėjo nurodymas važtaraštyje yra tik vienas kriterijų, kuriais reikia vadovautis nustatant, kas iš vežimo teisinių santykių dalyvių laikytinas vežėju pagal CMR konvenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Eika“, bylos Nr. 3K-3-104/2006). Būtent siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir garantuoja siuntėjui (gavėjui), kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui (gavėjui) už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“, bylos Nr. 3K-3-536/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendra įmonė ribotos atsakomybės bendrovė „Tair novyje technologičeskije sistemy“ v. UAB „Gaudvija“, bylos Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Artūro transportas“, bylos Nr. 3K-3-165/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Arijus“ v. bendrovei „If P&C Insurance“ AS, bylos Nr. 3K-3-210/2010; 2013 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L.I.F.T.II-L.I.F.T. GmbH & Co KG v. UAB „Jutatransos ekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-265/2013; kt.).

37. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į Faktinio siuntėjo Apeliantui pateiktus užsakymus, kuriuose nustatytos pervežimo kainos yra 5.700,00 EUR už kiekvieną vilkiką pagal 2017 m. balandžio 38 d, užsakymą 2017/0143 bei 12.700,00 EUR už pervežimą pagal 2017 m. balandžio 19 d. užsakymą 2017/0149. Atitinkamai, Ieškovo ir Apelianto sudarytose sutartyse nustatyti įkainiai: 4.800,00 EUR už kiekvieną vilkiką 2017 m. gegužės 2 d. pagal Pervežimo sutartis Nr. KEL M-003898 ir Nr. KEL M-003899 bei 8.500,00 EUR pagal 2017 m. balandžio 25 d. Pervežimo sutartį Nr. KEL M-003881. Aplinkybė, kad Apeliantas susitarė su Faktiniu siuntėju, kad visa krovinių pervežimo kaina yra mokama Apeliantui, patvirtina, kad Apeliantas ir Faktinis siuntėjas susitarė dėl krovinių pervežimo paslaugos, o ne ekspedijavimo. Faktinis siuntėjas nemokėjo Apeliantui užmokesčio už ekspedijavimo paslaugas, užsakymuose nieko nėra kalbama apie vežėjų suradimą ir ekspedijavimo paslaugos teikimą. Gavęs Faktinio siuntėjo užsakymą, Apeliantas rado asmenį - Ieškovą, kuris sutiko pervežti krovinius pigiau. Ieškovas krovinių pervežimo sutartis sudarė tiesiogiai su Apeliantu, kuris įsipareigojo sumokėti ieškovui visą krovinių pervežimo kainą. Be to, būtina atsižvelgti į šalių elgesį – Faktinis krovinio siuntėjas teikia pretenziją tiesiogiai Apeliantui bei taiko jam netesybas už pavėluotą krovinio pristatymą, t. y. atsakomybę, kuri yra taikoma už vežimo sutarties pažeidimą. Toks Faktinis siuntėjo elgesys patvirtina, kad tarp Apelianto ir Faktinio siuntėjo buvo susiklostę vežimo teisiniai santykiai.

38. Taigi, siuntėjo ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui apimtį ir šiam garantuoja, kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo. Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant CMR konvencijos 3, 17, 36 straipsnių nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „lf draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2007).

39. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs atsakovo UAB „Kelin“ su jo užsakovu Trans Russia Internationale Spedition GMBH, kuris nagrinėjamoje byloje nedalyvauja, sudarytų sutarčių (11., e. b. 1. 62-71) nuostatas, užsakovo atsakovų pareikštų pretenzijų turinį (1 t, e. b. l 97-98) bei vienašališką užsakovo pranešimą (2 t., e. b. l 24-25), pagrįstai sprendė, kad atsakovas UAB „Kelin“ veikė kaip susitariantysis vežėjas su siuntėju Trans Russia Internationale Spedition GMBH, o ne kaip ekspeditorius, nes įsipareigojo pervežti krovinius ir gavo užmokestį už pervežimą, tarp Apelianto ir Faktinio siuntėjo buvo susiklostę vežimo teisintai santykiai, kuriems taikytina CMR konvencija.

Dėl ieškovo prašomos priteisti skolos už pristatytus krovinius

40. Byloje nustatyta, jog apeliantas (Atsakovas) nėra atsiskaitęs su ieškovu už ginčo pervežimus pagal tris PVM sąskaitas-faktūras: neapmokėtas likutis pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr.17/13 – 3 430,00 Eur, pagal PVM sąskaitą-faktūrą 17/34 - 735,00 Eur bei pagal PVM sąskaitą-faktūrą 17/35 - 735,00 Eur. Iš viso atsakovas ieškovui yra nesumokėjęs 4900,00 Eur, šios skolos ieškovas reikalavo iš atsakovo ieškiniu.

41. Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko dėl to, kad ieškovas neįvykdė ginčo sutarčių 11.3. p. nustatytų įsipareigojimų, todėl atsakovas neturi pareigos atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Atsakovui už ieškovo tinkamai ir laiku įvykdytus sutartinius įsipareigojimus kyla pareiga atsiskaityti tik gavus CMR važtaraščio ir sąskaitos už pervežimą originalus. Šiuo atveju ieškovas savo prievolės pateikti CMR važtaraščių originalus nėra įvykdęs, todėl atsakovui nekyla pareiga mokėti.

42. Ieškovas neginčija, kad nepateikė Apeliantui krovinių pervežimo sutarčių nustatytų dokumentų originalų. Tai Ieškovas nurodė ir Teismo posėdžio metu. Tačiau Apeliantui buvo pateiktos šių dokumentų kopijos el. paštu ir paštu. Kroviniai buvo pristatyti, todėl Apeliantui kyla pareiga sumokėti už suteiktas paslaugas.

43. Ženevos 1956 metų Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – CMR Konvencija) 4 straipsnyje nustatyta, kad krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas yra važtaraštis. Važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Šiuo atveju taip pat taikomos CMR Konvencijos nuostatos. CMR Konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta kad važtaraštis yra vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs tol, kol bus įrodyta priešingai. Apeliantas nėra nurodęs kodėl jam yra būtini CMR važtaraščio originalai ir kokios priežastys lemia, kad jis negali vykdyti sutartinių įsipareigojimų negavęs CMR važtaraščių originalų. Pagal CMR Konvenciją, važtaraščio nebuvimas nėra priežastis nemokėti už suteiktas paslaugas.

Dėl nuostolių viršijus krovinių pristatymo terminus

44. Apeliantas (Atsakovas) priešieškiniu reikalaudamas nuostolių atlyginimo, nurodė, jog realiai patyrė nuostolius dėl to, kad ieškovas pavėlavo pristatyti ginčo krovinius. Atsakovo teigimu, jo patirta žala susidaro iš: (i) atsakovo savo užsakovui sumokėtų netesybų 4700,00 Eur pagal atsakovo ir užsakovo sudarytas sutartis (100,00 Eur už dieną); (ii) netesybos už ginčo sutarčių 10.8. p. nustatyto „neutralumo“ įsipareigojimo pažeidimą – 1 500,00 Eur; (iii) išlaidos advokatui už pretenzijos parengimą – 186,36 Eur.

45. Ieškovas neginčija faktinės aplinkybės, jog buvo pavėluota pristatyti ginčo krovinius, taip pat neginčija atsakovo nurodytų vėlavimo datų. Ieškovas teigia, kad krovinius buvo pavėluota pristatyti dėl objektyvių aplinkybių. CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo, pavėluoto pristatymo prezumpciją (17, 18 straipsniai), nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis riboja vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydį (CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 punktai, 25, 28 straipsniai). Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė nė vienos CMR konvencijoje nustatytos sąlygos, kai vežėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės už krovinio pavėluotą pristatymą (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad įvairių leidimų gavimas laiku yra vežėjo, o ne siuntėjo pareiga (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2013), todėl ieškovo argumentus, jog krovinius pristatyti buvo vėluojama dėl ne nuo vežėjo priklausančių aplinkybių, teismas pagrįstai laikė teisiškai nepagrįstais ir faktiškai neįrodytais.

46. Byloje pagrįstai konstatuota, jog atsakovas laiku pareiškė ieškovui pretenzijas dėl pavėluotų krovinių pristatymo. Pretenzijose atsakovas remiasi ne jo patirtais nuostoliais, kuriuos nurodo priešieškinyje, tačiau reikalauja iš ieškovo netesybų pagal ginčo sutartis (1 t., e. b. l. 85, 93). Atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas su savo užsakovu 2017 m. liepos 11 d. sudarė tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktą (1 t., e. b. l. 88), kuriuo atsakovo užsakovas įskaitė 4700,00 Eur sumą. Teismas pagrįstai sprendė, kad pretenzijų pareiškimo ieškovui metu (2017 m. gegužės 30 d. ir 2017 m. birželio 27 d.) atsakovas nebuvo faktiškai patyręs 4700,00 Eur nuostolių, apie tokius nuostolius taip pat neužsiminta ir pretenzijose. Pretenzijose taip pat nėra užsimenama ir apie „neutralumo“ įsipareigojimo pažeidimą, nei apie išlaidas advokato pagalbai. Sąskaita už teisinę pagalbą išrašyta 2017 m. liepos 12 d. (1 t., e. b. l. 78-79), todėl, kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pretenzijų pareiškimo ieškovui metu (2017 m. gegužės 30 d. ir 2017 m. birželio 27 d.) atsakovas nebuvo faktiškai patyręs 186,39 Eur nuostolių.

47. pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009). Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų senato 2001-06-15 nutarimo Nr. 31 6 punkte nustatyta, kad pagrindiniai CMR konvencijos reguliuojami klausimai yra: krovinių vežimo sutarties sudarymas ir vykdymas; važtaraščio turinys; vežėjo atsakomybė; reklamacijų, pretenzijų ir ieškinių dėl tarptautinių vežimų pareiškimo tvarka; ieškininė senatis; nurodymai, susiję su vežimais, kai veža keli vežėjai; CMR konvencijos šalių – dalyvių teismo sprendimų vykdymas; susitarimų, prieštaraujančių konvencijai negaliojimas. CMR konvencijoje nėra sureguliuoti tokie klausimai, kaip vežėjo atsakomybė už transporto priemonės nepateikimą, vežėjui suteikiama teisė palikti jo vežamą krovinį kaip užstatą arba jį areštuoti, pavojingų krovinių vežimo specifika, muitinės procedūrų atlikimas pervežimo metu, vežėjo regreso tvarka savo darbuotojams ir agentams, transporto priemonių nuoma ar panauda pervežimams ir kt. CMR konvencija taip pat nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013, 2013 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013).

48. Taigi CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos, laikomi negaliojančiais; tokio susitarimo negaliojimas nesukelia kitų sutarties nuostatų negaliojimo. Taigi, sprendžiant, ar šalys susitarimu dėl baudų už pavėluotą transporto priemonių pateikimą nustatė kitokią nei CMR konvencijoje vežėjui atsakomybę, pažymėtina tai, jog pavėluotas transporto priemonės pateikimas ir krovinio pristatymo termino pažeidimas (viršijimas) yra tiesiogiai susiję. Šalys CMR konvencijos 1 straipsnio 1 punkto prasme susitaria dėl prievolės atlikti pervežimą; CMR konvencijos reglamentuojama vežėjo atsakomybė už krovinio pristatymą ne laiku suponuoja išvadą, kad pavėluotas transporto priemonės pateikimas savaime reikšmingas tiek, kiek pavėluota pristatyti krovinį. Nagrinėjamu atveju šalys ginčo sutartyse nustatė kitokią nei CMR konvencijoje vežėjo atsakomybę (netesybas), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog krovinio siuntėjo reikalavimas sumokėti baudą už termino pristatyti krovinį viršijimą bei už „neutralumo“ įsipareigojimo pažeidimą, neįrodžius kokie realūs nuostoliai buvo atsakovo patirti, yra neteisėtas, nes kyla iš krovinio pervežimo sutarties nuostatos, kuri prieštarauja imperatyviam CMR konvencijos reguliavimo šioje srityje.

49. Kolegija taip pat pažymi, jog Apelianto (Atsakovo) prašomi priteisti nuostoliai yra Atsakovui taikytos jo Užsakovo netesybos. Tai, kad Atsakovas šias netesybas laiko savo nuostoliais, nepadaro šių netesybų nuostoliais, kurie gali būti priteisiami iš Ieškovo, kaip vežėjo CMR konvencijos 23 str. 5 d. pagrindu. Tarp Atsakovo ir kitų asmenų ir jo Užsakovo, sudarytų sutarčių sąlygos negali pakeisti, padidinti ar kitaip nulemti tarp Ieškovo ir Atsakovo susiformavusių teisinių santykių ir iš jų kylančios atsakomybės. Todėl nepriklausomai nuo to kokia atsakomybė kyla apeliantui pagal jo sudarytas sutartis su Užsakovu, Ieškovui atsakomybė gali kilti tik tokioje apimtyje, kiek yra nustatyta jo su Atsakovu sudarytose sutartyse bei šiuos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose.

50. CMR konvencijos 23 str. 5 d. nustatyta, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Pagal CMR Konvencijos 19 straipsnio sąlygas krovinys pristatytas, ieškovas turi įrodyti pavėlavimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp pavėluoto krovinio pristatymo ir žalos. Šiuo atveju įrodinėtina ne žala, padaryta kroviniui (jo sugadinimas), o nuostoliai, apelianto patirti dėl pavėlavimo (gavėjo sumokėtos dėl krovinio pavėluoto pristatymo). Taigi, turi būti patirti realūs krovinio gavėjo nuostoliai dėl krovinio pavėluoto pristatymo. Šiuo atveju į bylą nėra pateikta duomenų, kad krovinio gavėjai patyrė kokių nors realių nuostolių, kuriuos privalėjo atlyginti apeliantas.

51. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

52. Kiti apelianto skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

53. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas UAB „Sibrita“ pateikė teismui duomenis apie patirtas 302,50 eurų bylinėjimosi išlaidas. Šios išlaidos neviršija Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių. Dėl šio, iš atsakovo ieškovui priteistinos 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutaria:

apelianto (atsakovo) UAB „Kelin“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB „Sibrita“ į.k. 302647295, iš atsakovo UAB „Kelin“ į.k. 301507365, 302,50 eurų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.