- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-22
- Bylos Nr.
- TA-403-1047/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01464-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas (pirm.), Beata Martišienė (pirm.), Egidijus Šileikis
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas) 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir atsakovo atstovas, Šiaulių TI) buvo laikomas nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2022 m. gegužės mėn. Visose kamerose tualetas yra gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų kalinių atskirtas sienele, ne aukštesne kaip 1,5 m, ir užuolaida. Sienelė neatitinka higienos normų reikalavimų, nes nėra jokios kabinos, dėl to jis jaučia diskomfortą, patiria gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus. Šiaulių TI administracijos prašė gerinti privatumo sąlygas, bet jam nurodė, kad užuolaidos pakanka privatumui užtikrinti, nors užuolaida nesuteikia tokio jausmo kaip tikrame tualete, jog kam nors užėjus netektų raudonuoti, nes pilnai neužsitraukia, atsiremia į kojas, labai trukdo, lieka tarpas, per kurį yra visiems matomas tiek stebinčių prižiūrėtojų, tiek kartu kalinčio asmens. Pareiškėjas vertino, jog tai prieštarauja žmoniškumui, pažeidžiamas orumas, jis jaučiasi pažemintas kitų, užėjusių į kamerą, akivaizdoje.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, taikyti ieškinio senaties terminą.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2022 m. gegužės 31 d., į teismą kreipėsi tik 2022 m. rugpjūčio 10 d., todėl dėl dalies skundo reikalavimo yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Nesant įrodymų dėl senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2019 m. rugpjūčio 10 d.
5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 108, 71 ir 35, vienas arba su dar vienu asmenimis ir jam teko nuo 3,75 iki 15,1 kv. m. Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389, (toliau – ir Taisyklės) 12.5 punkte įtvirtinta, jog, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninės galimybės įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara (iki kameros lubų). Iki šių taisyklių įsigaliojimo tardymo izoliatorių kamerų sanitarinio mazgo patalpos įrengimą reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kurių 14.5 punkte buvo įtvirtinta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, o, esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Reikalavimas įrengti sanitarinio mazgo kabinas arba pertvara iki lubų atskirti sanitarinio mazgo vietą taikoma įstaigoms, kuriose įrengiamos naujos kameros arba rekonstruojamos ar kapitališkai remontuojamos esamos kameros. Šiuo atveju Šiaulių TI ši nuostata netaikoma, kadangi Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą ir jame negalima rekonstrukcija ar kapitaliniai remontai.
6. Atsakovo atstovas nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas – durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Kaip matyti iš pridedamų nuotraukų, kamerose Nr. 35 ir 71 sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas durimis, o kameros Nr. 108 – ilga tvarkinga, nepermatoma užuolaida. Nepermatoma užuolaida yra iš storos spalvotos polietileno plėvelės, o tai visiškai užtikrina asmenų privatumą. Iš nuotraukų taip pat matyti, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali stebėti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, nėra jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją, naudojantis sanitariniu mazgu.
7. Atsakovo atstovas vertino, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą nulemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai nulemtus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Tai leidžia daryti išvadą, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą.
II.
8. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą atmetė.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. Įvertinęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normas ieškinio senaties taikymo aspektu (1.124–1.127, 1.131 str.), atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2022 m. rugpjūčio 10 d. (pagal spaudą ant voko), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą, teismas taikė ieškinio senatį reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2019 m. rugpjūčio 9 d. ir nurodė, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2019 m. rugpjūčio 10 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Teismas nustatė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 992 dienas kamerose Nr. 108, 71 ir 35 vienas arba su dar vienu asmeniu.
10. Teismas vadovavosi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktu, Taisyklių 12.5 punktu, Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, ir nustatė, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė.
11. Teismas analizavo atsakovo atstovo pateiktus duomenis, kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukas ir nustatė, kad kameros Nr. 35, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2021 m. lapkričio 5 d. iki 2022 m. gegužės 31 d., sanitarinis mazgas nuo likusios kameros erdvės atitvertas aukšta iš plokštės pagaminta sienele, o įėjimas į jį – durimis, kameroje Nr. 71, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2020 m. balandžio 8 d. iki 2020 m. gegužės 11 d., sanitarinis mazgas atitvertas iš plokštės pagaminta sienele, o įėjimas – durimis. Kameroje Nr. 108, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2019 m. rugpjūčio 10 d. iki 2020 m. balandžio 8 d. ir nuo 2020 m. gegužės 11 d. iki 2021 m. lapkričio 5 d., 2019 metais sanitarinis mazgas buvo atitvertas mūro sienele ir plokšte, o įėjimas – užuolaida, o nuo 2021 metų – aukšta sienele ir durimis. Kameroje Nr. 108 pareiškėjas visą laiką buvo laikomas vienas, kameroje Nr. 71 – su dar vienu asmeniu, o kameroje Nr. 35 – tik 15 dienų iš 194 buvo laikomas su dar kitu asmeniu, o visas kitas dienas – vienas. Teismas konstatavo, kad kamerose Nr. 35 ir 71, kuriose pareiškėjas buvo laikomas su kitu asmeniu, sanitariniai mazgai buvo atitverti pakankamai aukštomis sienelėmis ir durimis. Kameroje Nr. 71 pareiškėjas buvo laikomas 2020 metais, galiojant Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėms (galiojo iki 2020 m. gruodžio 22 d.), kuriose buvo numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, besinaudodamas sanitariniu mazgu, negalėjo būti matomas nei kito kameroje esančio asmens, nei į kamerą įėjusio pareigūno. Teismas nenustatė, kad Šiaulių TI administracija veikė netinkamai, įrengdama sanitarinius mazgus kamerose.
12. Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant visoms trims civilinės atsakomybės sąlygoms, o, nenustačius nei Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, nei pareiškėjo patirtos žalos, nėra civilinės atsakomybės sąlygų, todėl neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas. Teismas atmetė pareiškėjo skundą.
III.
13. Pareiškėjas V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 26 d. sprendimą, tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti iš atsakovo 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
14. Pareiškėjas nurodo, kad, teikdamas skundą, vadovavosi tik Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatomis, pagal kurias nėra senaties terminų. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, tai yra tęstinis kankinimo faktas, išlikęs iki šių dienų.
15. Pareiškėjas pakartoja skunde nurodytas aplinkybes (tualetas yra gyvenamojoje kameroje, nuo kitų kalinių atskirtas sienele, ne aukštesne kaip 1,5 m, ir užuolaida, kuri neužtikrina privatumo, sienelė neatitinka higienos normų reikalavimų, nėra kabinos, kreipėsi į Šiaulių TI) ir vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2605-662/2020, kurioje nurodyta, kad sanitarinio mazgo įrengimas kameroje, jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, neužtikrino asmens privatumo, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais 1094 dienas, priteista 2 200 Eur suma, o bylai pasiekus EŽTT (Gervin prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 10342/21), pareiškėjas su Lietuvos valstybe sudarė taikos sutartį ir pareiškėjui buvo sumokėta 15 600 Eur kompensacija.
Atsiliepimas
16. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
17. Atsakovo atstovas teigia, kad EŽTT yra nurodęs, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagristai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi, nagrinėjamoje byloje gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tarp jų – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Konvencijoje senaties terminai nėra numatyti, nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; ir kt.). Atsakovo atstovas pabrėžia, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2022 m. gegužės 31 d., o į teismą kreipėsi 2022 m. rugpjūčio 10 d., tačiau nenurodė jokių aplinkybių, kurios objektyviai paaiškintų skundo padavimo datos praleidimo priežastį, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas ex officio (pagal pareigas). Taigi, pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės buvo pažeistos, nepagrįstai ilgai negynė savo teisėtų interesų.
18. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo skundas dėl sanitarinių mazgų įrengimo neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes tik abstrakčiai kartojami teismui nurodyti teiginiai ir nepateikiama jokių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, tiesiog iš esmės nesutinkama su teismo sprendimu. Atsakovo atstovas palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą teismui, ir nurodo, kad byloje buvo pateikta pakankamai įrodymų, kad pareiškėjo privatumas buvo užtikrinamas. Kad sanitarinio mazgo įėjimo atskyrimas užuolaida tinkamai užtikrina juo besinaudojančio asmens privatumą patvirtina ir EŽTT praktika – 2019 m. lapkričio 26 d. sprendime byloje Michno ir Dimbinskas prieš Lietuvą (peticijų Nr. 34179/18 ir 35033/18) nurodoma, kad sanitarinio mazgo įėjimo atskyrimas durimis ar užuolaida yra tinkamas. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareigūnų įėjimas į kamerą nebūna netikėtas, kadangi prieš tai pareigūnai turi atsirakinti kameros duris, pareiškėjas nesikreipė su skundais į Šiaulių TI dėl tariamai netinkamai užtikrinamo jo privatumo, todėl teismas priėmė pagrįstą sprendimą pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. gegužės 31 d.
20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjui neužtikrintu privatumu ir jo patirta neturtine žala, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, nes nenustatė Šiaulių TI administracijos neteisėtų veiksmų, įrengiant sanitarinius mazgus kamerose. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo prašymu taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir dėl to atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2019 m. rugpjūčio 9 d. (įskaitytinai), atlyginimą.
21. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jo skunde nurodytą neturtinės žalos atlyginimo dydį (20 000 Eur), nes nesutinka su taikytu ieškinio senaties terminu ir teismo išvadomis, kad jo privatumas buvo tinkamai užtikrintas.
22. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių nustatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
24. Atsižvelgus į aptartą EŽTT jurisprudenciją, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, jog nacionalinė teisė, kurioje įtvirtintas ieškinio senaties terminas, prieštarauja EŽTT praktikai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 str.) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; ir kt.).
25. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovo atstovas pareiškė reikalavimą taikyti byloje ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją taikė ir teisingai nustatė, kad pareiškėjui 2022 m. rugpjūčio 10 d. pateikus skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI nuo 2019 m. gegužės mėnesio iki 2022 m. gegužės mėnesio, ieškinio senatis taikytina dėl pareiškėjo reikalavimo dalies nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2019 m. rugpjūčio 9 d.
26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; kt.). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
27. Įvertinus tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas teises (niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas), dėl kurių pažeidimo jis patyrė dvasinius išgyvenimus bei kitus nepatogumus, pripažintina, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės kalinimo Šiaulių TI metu buvo pažeidžiamos neigiamų patyrimų, t. y. pareiškėjas turėjo suvokti patį žalos faktą. Pažymėtina, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pareiškėjas dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo kitose laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigose ne kartą buvo kreipęsis į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-843-552/2020 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių tai, kad jis, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.
28. Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016; kt.).
29. Taigi nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo skunde pareikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2019 m. rugpjūčio 10 d. iki 2022 m. gegužės 31 d., t. y. iš viso 992 paras.
30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kameroje Nr. 108, kurioje buvo laikomas nuo 2019 m. rugpjūčio 10 d. iki 2020 m. balandžio 8 d. ir nuo 2020 m. gegužės 11 d. iki 2021 m. lapkričio 5 d., visą laiką buvo laikomas vienas. Kameroje Nr. 108 2019 metais sanitarinis mazgas buvo atitvertas konstrukcija, sudaryta iš mūro sienelės (1,21 m) ir iš plokštės pagamintos sienelės (2,02 m), visiškai uždengiančios sanitarinį mazgą nuo kameros durų, o įėjimas į sanitarinį mazgą – užuolaida, nuo 2021 metų – aukštomis sienelėmis (2,02 m) iš abiejų pusių ir durimis. Kameroje Nr. 71, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2020 m. balandžio 8 d. iki 2020 m. gegužės 11 d., sanitarinis mazgas atitvertas iš plokštės pagaminta sienele (1,81 m), o įėjimas – durimis, kameroje buvo laikomi du asmenys. Kameros Nr. 35, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2021 m. lapkričio 5 d. iki 2022 m. gegužės 31 d., sanitarinis mazgas nuo likusios kameros erdvės atitvertas aukšta iš plokštės pagaminta sienele (1,93 m), o įėjimas į jį – durimis. Šioje kameroje pareiškėjas 15 parų iš 194 buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu, o likusias dienas – vienas.
31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovo atstovo padaryti pažeidimai sukėlė jam neturtinę žalą, tačiau apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodė jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.
33. Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovui). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Tokio pobūdžio bylose turi būti vertinama įrodymų visuma, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017; 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017).
34. Nors pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacine tvarka tikrinamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmestas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti pareiškėjo argumentai dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų Šiaulių TI (dėl neužtikrinto privatumo), priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis kreipėsi į Šiaulių TI administraciją su nusiskundimais, prašydamas pagerinti privatumo sąlygas, tačiau šis jo argumentas niekaip nedetalizuojamas (nenurodoma nei kada, nei į ką kreipėsi, kokie buvo atlikti veiksmai šiuo klausimu) ir, be kita ko, paneigtas byloje esančia 2022 m. rugpjūčio 30 d. pažyma Nr. 61-1984 „Dėl V. P.“, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas nesikreipė su prašymais ir skundais į Šiaulių TI direktorių. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas priėjo bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Taigi, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.
35. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
36. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčo laikotarpiu neįrodė neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, įrengiant sanitarinius mazgus, dėl to jam padarytos neturtinės žalos fakto (ABTĮ 56 str. 5 d.), todėl negalima viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, plačiau nepasisakoma dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su neturtinės žalos atlyginimo būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2605-662/2020; EŽTT byla Gervin prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 10342/21).
37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.