Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 20 MGL dydžių, tai yra 2600 Lt (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) bauda.

Priteista iš R. P. nukentėjusiajam M. R. 47,50 Lt turtinei žalai ir 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš viso 547,50 Lt (penki šimtai keturiasdešimt septyni litai 50 centų).

Priteista iš R. P. 244,84 Lt (du šimtai keturiasdešimt keturi litai 84 centai) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos nukentėjusiojo M. R. gydymo išlaidoms atlyginti.

Priteista iš R. P. nukentėjusiajam M. R. 800 Lt (aštuoni šimtai litų) proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 29 d., apie 8.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) turgavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia, įžūliu elgesiu, tai yra pastumdamas ir kumščiu suduodamas vieną smūgį nukentėjusiajam M. R. į veido sritį, padarė nukentėjusiajam M. R. nubrozdinimą viršutinėje lūpoje – nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Skunde nurodo, kad jo veiksmuose nėra visų BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad konfliktinė situacija kilo teritorijoje, kurią už tam tikrą užmokestį jis buvo išsinuomojęs iš uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) turgus. Šioje teritorijoje, pažymėtoje ant asfalto baltomis linijomis bei numeriu „(duomenys neskelbtini)“, tik jis vienas turėjo teisę prekiauti automobilio detalėmis, o kaip nuomininkas turėjo teisę drausti kitiems patekti į jo prekyvietei skirtą teritoriją. Taigi teigia, kad įvykio vietoje bet kas, tarp jų ir nukentėjusysis, bet kada panorėjęs negalėjo lankytis. Taip pat nurodo, kad jo veiksmų – pastūmimo bei vieno nestipraus smūgio sudavimo – negalima vertinti kaip įžūlų elgesį, nes tai buvo atsakas į M. R. užpuolimą. Grįsdamas tokį teiginį nuteistasis nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, kad jo ir nukentėjusiojo santykiai nebuvo draugiški. Nepaisant to, M. R. įžengė į jam nepriklausantį prekyvietės plotą, raginamas išeiti, nepasišalino, atvirkščiai – ėmė jį provokuoti: priėjo arti, prikišo savo veidą ir ėmė klausinėti, kodėl jį varo lauk. Nurodo, kad pats nukentėjusysis pripažino, kad stvėrė jį už rankų, peties ir laikė prispaudęs prie jo automobilio šono. Taigi nurodo, kad nukentėjusysis pirmas pradėjo aktyvius žalojančius jo sveikatą veiksmus, o jis jam sudavė tik norėdamas išsilaisvinti. Apelianto teigimu, vieno smūgio sudavimas nebuvo nukreiptas atkreipti aplinkinių dėmesį ar demonstruoti jiems nepagarbą, o kilęs konfliktas iš esmės viešosios tvarkos nepažeidė. Turgaus prekeiviai bei pirkėjai, pasak nuteistojo, nepatogumų nepajuto, įprastas turgaus ritmas nebuvo sutrikdytas. Nurodo, kad visi byloje apklausti proceso dalyviai vieningai nurodė, kad incidentas įvykio dieną nesutrukdė jų prekybos, ryte pirkėjų buvo dar mažai, tad nepastebėjo kokių nors pokyčių, o didžioji prekybininkų dalis net nepastebėjo įvykio, policijos pareigūnai į turgavietę atvyko tik po valandos, medikai iškviesti nebuvo. Nurodo, kad jis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino, kad sudavė M. R. vieną kartą į veidą, todėl mano, kad jo veiksmai galėjo būti kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau tik ne pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Dėl būtinosios ginties taikymo, nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis nurodė, kad 2013-05-29 rytą atvyko į (duomenys neskelbtini) turgavietę, išsidėliojo prekes ir norėjo iš automobilio pasiimti piniginę. O M. R., įėjęs į jo prekyvietės teritoriją, kabino kojines ir taip trukdė jam įeiti į automobilį. Tuomet jis M. R. liepė išeiti, nes jis stovėjo jam skirtoje teritorijoje. Praėjęs pro M. R. jis atsidarė savo automobilio dureles, įlipo į automobilį, pasiėmė piniginę, o lipant iš automobilio, M. R., žiūrėdamas tiesiai į jį, pasakė: „Kaip čia su manim kalbi“, priėjo artyn ir atsistojo vos ne liesdamas savo veidu jo veidą. Tuomet, pasak apelianto, jis šiek tiek M. R. pastūmė nuo savęs, po to M. R. rankomis čiupo jį už džemperio apykaklės, užspaudė visa oda, prirėmė prie automobilio ir laikė. Kadangi rankos buvo laisvos, todėl, nuteistojo teigimu, jis trinktelėjo ranka jam į veidą, tačiau M. R. vis tiek jo nepaleido. Pro šalį ėjęs brolis pamatė, jog jį laiko M. R., pribėgo ir liepė paleisti. Tuomet M. R. jį paleido. Po kurio laiko atvyko policijos pareigūnai, kuriems jis viską paaiškino, parodė savo kaklą, tačiau dėl situacijos mažareikšmiškumo atsisakė rašyti pareiškimą. Nurodo, kad jo parodymus patvirtino liudytojas S. P.. Liudytojų P. P., A. B., R. B. parodymai buvo mažiau išsamūs, tačiau neprieštaravo jo duotiems parodymams. Tačiau, pasak apelianto, teismas atmetė P. P., S. P. parodymus dėl artimo giminystės ryšio su juo, nors L. R., kurios parodymais teismas vadovavosi, yra nukentėjusio motina, kuri akivaizdžiai gali būti suinteresuota sūnui palankia bylos baigtimi, tačiau teismas į tai nekreipė dėmesio, tai, apelianto manymu, rodo neobjektyvumą, šališkumą bei netinkamą įrodymų vertinimą. Teigia, kad liudytojos L. R. parodymai kelia abejonių ir dėl jų neišsamumo. Nurodo, kad ji apklausiama teisme negalėjo nurodyti, kokiomis aplinkybėmis jis sudavė smūgį nukentėjusiajam, t. y. kuria ranka, kokiu atstumu, kokioje padėtyje būdamas smūgiavo. Tokių detalių neprisiminimas nuteistajam kelia abejonių, ar tikrai liudytoja galėjo matyti visą konfliktą. Šis parodymų prieštaravimas apeliantą verčia kritiškai vertinti L. R. bei L. B. parodymus. Atkreipia dėmesį, kad arčiausiai buvęs L. B. negirdėjo jo bei nukentėjusiojo žodinio apsižodžiavimo, šis liudytojas nurodė, kad nematė sužalojimų ant jo kaklo, tačiau tai prieštarauja ne tik jo, bet ir liudytojų S. P., P. P., A. B., R. B. parodymams. Taip pat nurodo, kad remtis liudytojo L. B. parodymais negalima, nes dėl prasto regėjimo jis negalėjo įžiūrėti įvykio. Dėl to, kas paminėta, teigia, kad teismo padaryta išvada, kad prieš jį nebuvo panaudotas fizinis smurtas, nuo kurio reikėjo gintis, prieštarauja bylos medžiagai. Nurodo, kad nukentėjusysis M. R. teisme pats pripažino, kad rankomis čiupo jį ir prispaudęs prie automobilio laikė. Taip pat nurodė, kad jis mėgino išsilaisvinti. Liudytojai S. P., P. P., A. B., R. B. patvirtino, kad pasibaigus konfliktui ant jo kaklo odos matė raudonus dryžius, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (fizinį skausmą). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliantas teigia, kad iš bylos duomenų matyti, kad M. R., nekreipdamas dėmesio į nustatytą turgavietės tvarką bei nusistovėjusią prekybos turguje praktiką, nepaisydamas įtemptų su santykių su juo, išėjęs iš savo palapinės atėjo į jo išsinuomotą prekyvietės plotą ir iš ten pradėjo kabinti jo parduodamas kojines ant savo palapinės išorinės pusės. Žodžiu paprašytas išeiti, M. R. puolė ginčytis bei provokuoti jį, priartėjęs prikišo savo veidą prie jo, tai jam sukėlė ypač nemalonų jausmą. Tuomet, nuteistojo teigimu, jis ir pastūmė nukentėjusįjį, nes nebeturėjo kur trauktis – už nugaros stovėjo automobilis „BMW 318“. Nurodo, kad šis veiksmas M. R. jokių sužalojimų nepadarė. Iškart po to M. R. čiupo rankomis jį už gerklės ir ėmė smaugti. M. R. nekreipė dėmesio į jo prašymą paleisti. Tik tada, pasak apelianto, jis gindamas savo sveikatą ir garbę nuo pradėto realaus bei akivaizdaus užpuolimo, sudavė vieną kartą nukentėjusiajam kumščiu į veidą. Smūgis nebuvo stiprus, nes veido išorėje sužalojimų nepadarė. Nubrozdinta tik viršutinė lūpa iš vidaus. Nukentėjusysis teisme pripažino, kad sužalojimo nesigydė, vaistų nepirko, nes „nieko ir nebebuvo“.

Atsikirtimu į nuteistojo R. P. apeliacinį skundą nukentėjusysis M. R. prašo R. P. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nuosprendį.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas, Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla R. P. atžvilgiu nutrauktina (Lietuvos Respublikos BPK 327 str. 1 p.).

Skundžiamu nuosprendžiu neginčijamai nustatyta, kad R. P., 2013 m. gegužės 29 d., apie 8.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) turgavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), pastūmė ir kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam M. R. į veido sritį, ir taip padarė nukentėjusiajam M. R. nubrozdinimą viršutinėje lūpoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Ginčo byloje dėl tokių apylinkės teismo nustatytų aplinkybių nėra, esminis šios bylos klausimas yra tas, ar nuteistasis R. P. jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus atliko veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, ar ne.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, išanalizavusi ir įvertinusi įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties R. P. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, daro išvadą, jog R. P. nežymų sveikatos sutrikdymą M. R. padarė ne tyčia siekdamas demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyti visuomenės rimtį bei tvarką, o gindamasis nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi. Taigi, nors nuteistojo veika formaliai ir atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, bet ji padaryta esant būtinajai ginčiai, o aplinkybių, kad savo veiksmais susidariusioje situacijoje R. P. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas, nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu ir yra naikintinas.

Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. (kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010).

Faktiniais bylos duomenimis – nukentėjusiojo M. R. (2 t., 5–6 b. l.), liudytojų L. R. (2 t., 6–7 b. l.), L. J. B. (2 t., 7–8 b. l.), A. B. (2 t., 8 b. l.), R. B. (2 t., 8–9 b. l.), P. P. (2 t., 9–10 b. l.), S. P. (2 t., 10 b. l.), paties nuteistojo R. P. (2 t., 10–11 b. l.) parodymais pirmiausia nustatyta tai, kad žodinis konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo prasidėjo nukentėjusiajam įėjus į nuteistojo prekybos plotą ir apeliantui dėl to išreiškus pastabas nukentėjusiajam. Antra, nustatyta ir tai, kad po žodinio judviejų konflikto nuteistasis pastūmė nukentėjusįjį. Taigi, nors pirmasis aktyvius veiksmus – nukentėjusiojo pastūmimą atliko nuteistasis, tačiau tiek iš nukentėjusiojo, tiek iš nuteistojo R. P. parodymų matyti, kad iškart po šio stumtelėjimo, M. R. sugriebė R. P. ir jį laikė prispaudęs prie automobilio. Šioje situacijoje kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors nukentėjusysis ir nurodo, kad po R. P. stumtelėjimo jis paėmė jį už rankų ir laikė prispaudęs prie automobilio, tačiau pagal nukentėjusiojo parodymus ir juos atitinkančius liudytojų R. B., S. P. parodymus, M. R. rankomis laikė R. P. prispaudęs prie automobilio ne už rankų, o paėmęs už kaklo. Tai, kad po įvykio ant nuteistojo kaklo buvo paraudimai ir raudonos dėmes, o tai atitinka nukentėjusiojo ir anksčiau nurodytų liudytojų parodymus apie M. R. atliktus veiksmus nuteistojo atžvilgiu – jo paėmimą rankomis už kaklo ir prispaudimą prie automobilio, parodė ir liudytojai A. B. ir P. P.. Ir nors L. R., nukentėjusiojo motina, parodė, kad jos sūnus laikė R. P. prispaudęs prie automobilio už riešų, už kaklo paėmęs nebuvo, tačiau, be to, kad aptariamą liudytoją ir nukentėjusįjį sieja artimas giminystės ryšys, ir to, kad tokie pastarosios liudytojos parodymai prieštarauja ne tik nuteistajam ir jam artimų žmonių – S. P. (brolio), P. P. (tėvo) parodymams, bet ir visiškai apeliantui svetimų asmenų – A. B. ir R. B. parodymams, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, kolegija daro išvadą, kad vis dėlto M. R. R. P. laikė prispaudęs prie automobilio rankomis paėmęs už pastarojo kaklo. Taigi, tokie nustatyti nukentėjusiojo veiksmai, kai jis pats, būdamas konfliktiniuose santykiuose su nuteistuoju, įėjo į jo prekybos plotą, o po to dėl žodinio judviejų konflikto ir vieno apelianto atlikto veiksmo jo atžvilgiu – pastūmimo griebė nuteistajam R. P. už kaklo ir prispaudęs laikė jį prie automobilio, įvykusioje situacijoje negali būti pateisinami ir yra pripažįstami neadekvačiais, pavojingais ir provokuojančiais veiksmais.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad M. R. dėl R. P. atliktų veiksmų jo atžvilgiu – pastūmimo puolė pastarąjį ir rankomis paėmęs jam už kaklo laikė jį prispaudęs prie automobilio, ir įvertinęs tai, kad tiek pagal nukentėjusiojo, tiek pagal liudytojos L. R. ir paties nuteistojo parodymus, nuteistasis jam smogė iškart, kai tik P. P. atitraukė M. R. nuo apelianto, bei atsižvelgdamas tiek į nukentėjusiojo parodymus, kai jis pats patvirtino, kad R. P. bandė iš jo išsilaisvinti, muistėsi, sakė: „Paleisk“, tačiau jis jo nepaleido, tiek į nuteistojo parodymus, kad M. R. čiupo jam už apykaklės ir užspaudęs kaklą su visa apykakle laikė jį atrėmęs į automobilį, jam skaudėjo, todėl jis besimuistydamas ir sudavė jam į veidą, daro išvadą, kad nuteistasis R. P., suvokdamas, kad gresia realus ir akivaizdus pavojus jo sveikatai, turėjo teisę priešintis tokiems neadekvatiems ir pavojingiems M. R. veiksmams. Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas ir anksčiau aprašytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo kėsinimasis į nuteistojo sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, o kadangi viskas įvyko greitai, spontaniškai, tai R. P. turėjo ir teisę gintis – duoti atkirtį besikėsinančiajam. Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010).

Atsižvelgdama į tai, kas nustatyta, į anksčiau aptartus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino, jog baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų, jog apeliantas R. P. turėjo teisę į būtinąją gintį, tai yra gintis nuo pradėto pavojingo M. R. kėsinimosi, ir tą teisę, suduodamas vieną smūgį nukentėjusiajam, realizavo, neperžengdamas jos ribų.

Kartu pastebėtina tai, kad nors byloje esantys duomenys ir tvirtina, kad aptariamas įvykis įvyko viešoje vietoje, tačiau, įvertinus įvykio situaciją, įvykio priežastį bei jo aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad apeliantas neturėjo tyčios pažeisti viešosios tvarkos, jo veiksmai buvo spontaniški, realizuojant būtinosios ginties teisę savo apgynimui, taigi jo veiksmais viešoji tvarka nebuvo pažeista, kaip nebuvo sutrikdyta ir viešoji rimtis.

Todėl R. P. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį negalima, nes nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Apylinkės teismas šių bylos aplinkybių tinkamai neįvertino, ir, esant BK V skyriuje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors tokiu atveju privalėjo nutraukti bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis naikintinas (BPK 327 str. 1 d. 1 p.), o apeliantas R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas, esant aplinkybei, šalinančiai jo baudžiamąją atsakomybę, kuri numatyta BK 28 straipsnyje, ir baudžiamoji byla R. P. nutrauktina (BPK 3 str. 1 d. 9 p.).

Skundžiamu nuosprendžiu buvo iš dalies tenkintas nukentėjusiojo M. R. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, priteistos nukentėjusiojo atstovavimo teisme išlaidos, tenkintas ligonių kasos ieškinys dėl gydymo išlaidų priteisimo. BPK 115 straipsnis reglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimą teismui priėmus apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį, tačiau nereglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimo nutraukus bylą baudžiamąją atsakomybę šalinančiais aplinkybių pagrindais, taip pat ir BK 28 straipsnio pagrindu. Tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.269 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą. Šiuo atveju nustatyta, kad dėl žalos padarymo R. P. nekaltas, kaltas pats – M. R., todėl iš nuteistojo priteisti civiliniai ieškiniai atmestini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nuosprendį panaikinti, ir egzistuojant BK V skyriaus 28 straipsnyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai (BPK 3 str. 1 d. 9 p.), baudžiamąją bylą R. P. atžvilgiu nutraukti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Nukentėjusiojo M. R. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiojo atstovavimo teisme išlaidų, Šiaulių Teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį – atmesti.

Laikiną R. P. nuosavybės teisių apribojimą į automobilį „BMW 520“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris – VIN kodas (duomenys neskelbtini) – panaikinti.