Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulo, Irmanto Šulco ir Tomas Venckus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lossless overseas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lossless overseas“ ieškinį atsakovui kooperatyvui „Žadeikonių grūdai“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lossless overseas“ prašė teismo priteisti iš atsakovo kooperatyvo „Žadeikonių grūdai“ 150 412,12 Eur skolą, 3 269,34 Eur palūkanas, 40 Eur nuostolių atlyginimą, 8 proc. metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovas 2022 m. rugpjūčio 10 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė pardavė, o atsakovas įsipareigojo nupirkti nerafinuotą sojų pupelių aliejų (techninį, pramoninį). Ieškovė išrašė keturias sąskaitas faktūras už faktiškai perduotą prekę:

- 2022 m. rugpjūčio 12 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (suma – 34 606 Eur; apmokėjimo terminas – iki 2022 m. rugsėjo 11 d.);

- 2022 m. rugpjūčio 16 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (suma – 29 947,50 Eur; apmokėjimo terminas – iki 2022 m. rugsėjo 15 d.);

- 2022 m. rugpjūčio 31 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (suma – 33 421,41 Eur; apmokėjimo terminas – iki 2022 m. rugsėjo 30 d.);

- 2023 m. vasario 1 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (suma – 62 437,21 Eur; apmokėjimo terminas – iki 2023 m. kovo 3 d.).

3. Atsakovas 2023 m. sausio 17 d. sumokėjo tik dalį skolos, t. y. 10 000 Eur, nors ieškovė ne kartą ragino tai padaryti. Nurodytą sumą ieškovė įskaitė į skolą pagal pirmąją sąskaitą faktūrą (liko neapmokėta 24 606 Eur). Ieškovės parduodamas aliejus buvo saugomas atsakovui priklausančiame terminale pagal šalių 2021 m. gruodžio 9 d. terminalo paslaugų sutartį. Atsakovas 2022 m. vasario 28 d. išrašė ieškovei pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitą faktūrą už 187 500 t aliejaus saugojimą. Aliejus buvo atsakovo žinioje, todėl jis žinojo apie ieškovės perduoto aliejaus kiekį, nereiškė pretenzijų dėl aliejaus kokybės. Ieškovės 2021 m. gruodžio 29 d. įgaliojimu įgaliojo atsakovo vadovą atlikti veiksmus, susijusius su aliejaus importu (pasirašyti važtaraščius ir kt.). Priteisti 150 412,12 Eur skolą ieškovė prašė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.314 straipsnio 5 dalimi, palūkanas ir minimalių nuostolių, patirtų išieškant skolą ne teismo tvarka, atlyginimą – Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – Vėlavimo prevencijos įstatymas) 3 straipsnio 2 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi.

4. Atsakovas prašė atmesti ieškinį, nurodė, kad jam ieškovė pristatė aliejų saugoti. Ji dalį aliejaus išgabeno, bet vėliau dalį išgabento krovinio grąžino. Šalys 2023 m. gegužės 6 d. sudarė priedą prie terminalo paslaugų sutarties, pagal kurį atsakovas priėmė saugoti 75 t grąžinto aliejaus, kurio pardavimą sustabdė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Ieškovė 2023 m. vasario 1 d. sąskaitą faktūrą (suma – 62 437,21 Eur) pateikė pasibaigus pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo terminui. Nurodytoje sutartyje šalys nesusitarė, kad atsakovas nupirks būtent saugoti perduotą aliejų. Ieškovė neturėjo pagrindo išrašyti sąskaitų faktūrų skirtingu laiku. Sąskaita faktūra privalo būti išrašyta perdavus nuosavybės teisę į prekę. Skirtingas šių dokumentų išrašymo laikas patvirtinta, kad ieškovė nemanė, kad perdavė atsakovui nuosavybės teisę į aliejų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu. Atsakovo vadovas nepasirašė ieškovės išrašytų sąskaitų faktūrų, nors jos ir buvo įtrauktos į atsakovo buhalterinę apskaitą. Šalys nepasirašė aliejaus priėmimo–perdavimo akto pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė pristatė netinkamos kokybės aliejų. Jis pagamintas 2021 m. gruodžio 3, 5 d. Jo laikymo terminas – 6 mėn. Ieškovės sąskaitų faktūrų išrašymo momentu aliejaus laikymo terminas buvo pasibaigęs, aliejus buvo netinkamas naudoti. Atsakovas dalį netinkamo aliejaus priėmė, už jį sumokėjo, kitos dalies – atsisakė. Tai, kad ieškovė pažeidė pardavėjo pareigą perduoti nuosavybės teisę į parduodamas prekes ir užtikrinti tinkamą prekių kokybę, atsakovė grindė CK 6.317 straipsnio 1, 2 dalimi, 6.327 straipsnio 1 dalimi, pirkimo–pardavimo sutarties 1.4.1 papunkčiu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Panevėžio apygardos teismas 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimu patenkino ieškinį – priteisė ieškovei iš atsakovo 150 412,12 Eur skolą, 3 269,34 Eur palūkanas, 40 Eur minimalių nuostolių atlyginimą, 8 proc. palūkanas už priteistus 153 681,46 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. kovo 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 128 Eur žyminį mokestį ir 2 964,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė pardavė atsakovui 120,52 t aliejaus.

7.1. parduodamas nerafinuotas sojų aliejus techniniam, pramoniniam naudojimui ir ne maisto produktų gamybai (1.1 papunktis);

7.2. prekių vienos tonos kaina yra 1 100 Eur (be PVM) EXW (duomenys neskelbtini), Lietuva, sąlygomis (Incoterms 2010) (1.3 papunktis);

7.3. pirkėjas už prekes atsiskaito tokia tvarka: už faktiškai pakrautą kiekį pagal pateiktas sąskaitas per 30 dienų nuo sąskaitų išrašymo datos, ir visa suma už prekes turi būti apmokėta iki 2022 m. spalio 1 d. Atsiskaitymas vykdomas eurais mokestiniu pavedimu į pardavėjo sąskaitą. Apmokėjimo faktu laikomas pinigų užskaitymas pardavėjo banko sąskaitoje (1.4.1 papunktis);

7.4. prekių perdavimo data laikoma sutarties pasirašymo diena (1.5 papunktis);

7.5. sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki 2022 m. gruodžio 31 d., o finansinių įsipareigojimų ir Sutarties šalių atsakomybės atžvilgiu – iki visiško tokių įsipareigojimų įvykdymo ir ginčų išsprendimo (2.3 papunktis).

8. Teismas nurodė, kad ieškovė pateiktais įrodymais įrodė ieškinio reikalavimą dėl 150 412,12 Eur dydžio skolos priteisimo. Atsakovas neįrodė, kad ieškovė nepristatė nurodyto kiekio aliejaus ir kad prekės kokybė buvo netinkama.

9. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė pardavė atsakovui ne kitą, bet atsakovo terminale saugoti perduotą aliejų. Nurodytą išvadą teismas pagrindė tokiais toliau išvardytais motyvais. Pirma, pirkimo –pardavimo sutarties 1.3 papunktyje numatyta, kad vienos prekių tonos kaina yra 1 100 Eur (be PVM) EXW (duomenys neskelbtini), Lietuva sąlygomis (Incoterms 2010). Incoterms terminas EXW (angl. ex works), reiškia, kad pardavėjas iš savo sandėlio ar kitos konkrečiai nurodytos vietos paruošia išvežti skirtas prekes, o pirkėjas savo sąskaita ir rizika vykdo vežimą ir sprendžia su tuo susijusius klausimus. Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta aiški vieta, iš kurios atsakovas turėjo pasiimti ieškovės prekes – tai atsakovo sandėlis. Antra, tas pats sandėlio adresas nurodytas ir šalių sudarytoje terminalo paslaugų sutartyje, krovinių važtaraščiuose. Trečia, atsakovo išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad iškrautas 187,5 t krovinys. Ketvirta, pirkimo–pardavimo sutarties 1.5 papunktyje įtvirtinta, kad prekių perdavimo data laikoma sutarties pasirašymo diena. Penkta, atsižvelgus į apimtį ir produkto pobūdį, norint fiziškai pristatyti daugiau kaip 120 t aliejaus reikia specialių priemonių bei galimybių.

10. Atsakovas neįrodė, kad ieškovė pardavė netinkamos kokybės aliejų, nes, pirma, aliejus buvo laikomas atsakovo terminale. Antra, atsakovo direktorius turėjo pakankamai galimybių patikrinti aliejaus kokybę, nes jam ieškovė 2021 m. gruodžio 29 d. buvo išdavusi įgaliojimą, jis atstovavo ieškovei, pasirašė atkrovos dokumentus su akcine bendrove „Lietuvos geležinkeliai“ ir akcine bendrove „LTG Cargo“. Trečia, atsakovas žinojo apie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vykdytą tyrimą ir jo rezultatus. Tarnybai atlikus tyrimą, bylos šalys 2022 m. gegužės 6 d. sudarė priedą prie terminalo paslaugų sutarties, pagal kurį atsakovas priėmė saugoti 75 t grąžinto aliejaus, kurio pardavimas sustabdytas. Ketvirta, atsakovas žinojo kokybės deklaracijose nurodytas aplinkybes. Tai žinodamas, atsakovas vis tiek 2022 m. rugpjūčio 10 d. sudarė aliejaus pirkimo–pardavimo sutartį.

11. Pagal CK 6.327 straipsnio 2 dalį pardavėjas neatsako pagal šio straipsnio 1 dalies reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą. Dėl to teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovė negalėjo išrašyti sąskaitų faktūrų už pasibaigusio galiojimo prekę.

12. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovė nepagrįstai vieną sąskaitą faktūrą išrašė pasibaigus sutarties galiojimo terminui. Teismas pasirėmė sutarties 2.3 papunkčiu, pagal kurį sutartis finansinių įsipareigojimų ir sutarties šalių atsakomybės atžvilgiu galioja iki visiško finansinių įsipareigojimų įvykdymo.

13. Atsakovo pozicija prieštaringa. Viena vertus jis teigia, kad nepripažįsta gavęs iš ieškovės pirktą aliejų. Kita vertus atsakovas tvirtina, kad aliejus yra nekokybiškas. Tai reiškia, kad jis mano, jog aliejus buvo pristatytas. Be to, teismas įvertino aplinkybę, kad ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras atsakovas įtraukė į savo buhalterinę apskaitą ir pateikė Lietuvos Respublikos valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Atsakovo vadovo paaiškinimą teismo posėdyje, kad atsakovas tai padarė suklydęs, teismas įvertino kaip siekį išvengti prievolės atsiskaityti su ieškove.

14. Atsakovas nepateikė prieštaravimų dėl palūkanų dydžio ir apskaičiavimo būdo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Apeliaciniame skunde atsakovas kooperatyvas „Žadeikonių grūdai“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1. Teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nustatė aplinkybes. Atsakovas PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) įtraukė į apskaitą, bet atsisakė priimti sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), nes ji pateikta pasibaigus pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo terminui.

15.2. Sojų pupelių aliejus, kurį ieškovė pristatė atsakovui, buvo pristatytas terminalo paslaugų sutarties pagrindu. Sudarius pirkimo–pardavimo sutartį šalys nesusitarė, kad atsakovas nupirks būtent saugoti pristatytą aliejų.

15.3. Ieškinio reikalavimas pagrįstas ne rašytiniais įrodymais, bet ieškovės direktoriaus paaiškinimais, kad pirkimo–pardavimo sutarties 1.4.1 papunktyje šalys susitarė, jog visa kaina už parduotas (ir perduotas atsakovui) prekes turi būti apmokėta iki 2022 m. spalio 1 d., bet šis susitarimas pakeistas žodiniu šalių susitarimu – ieškovė pateikė 2023 m. vasario 1 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos apmokėjimą atidėjo vėlesniam terminui.

15.4. Ieškovė pateikė teismui 2021 m. gruodžio 9 d. prekių priėmimo–perdavimo aktą, bet nepateikė įrodymų, kad tokį aktą šalys pasirašė arba kad toks aktas pateiktas atsakovui. Ieškovė nenurodė ieškinyje aptariamo perdavimo–priėmimo akto. Atsakovas apie tai, kad egzistuoja nurodytas aktas, sužinojo tik iš ieškovės dubliko.

15.5. Teismas nepagrįstai pirmenybę suteikė ieškovės paaiškinimams žodžiu, bet ne rašytiniam sutarties tekstui. Tai, kad ieškovė sąskaitas faktūras išrašė skirtingu laiku, reiškia, jog ji manė, kad nuosavybės teisė į saugomą aliejų (tą į jo kiekį, už kurį sąskaitos faktūros neišrašytos) yra neperduota. Sutarties sąlyga EXW nepatvirtina, kad atsakovo saugotas, bet ieškovei priklausęs aliejus, buvo perduotas atsakovui, kol nebuvo atitinkamam aliejaus kiekiui išrašyta PVM sąskaita faktūra.

15.6. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas prekių perdavimo momentą, nepagrįstai vadovavosi tik pirkimo–pardavimo sutarties 1.5 papunkčiu. Būtina atsižvelgti į tai, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatytas privalomas PVM sąskaitos faktūros išrašymas, kuris yra laikomas prekės perdavimo momentu.

15.7. Ieškovės PVM sąskaitų faktūrų išrašymo momentu aliejus jau buvo nebetinkamas naudoti, nes buvo pasibaigęs šešių mėnesių laikymo terminas. Atsakovas dalį netinkamo naudoti aliejaus priėmė ir už jį sumokėjo, bet atsisakė kitos dalies.

15.8. Ieškovė turėjo teisę atsakovo saugomą aliejų parduoti kitiems pirkėjams, o atsakovui pagal pirkimo–pardavimo sutartį pristatyti kitą aliejaus partiją. Atsakovas nežinojo, kad ieškovė perduos pagal pirkimo–pardavimo sutartį būtent pasibaigusio galiojimo aliejų.

15.9. Ieškovė teismui pateikė žinutes, iš kurių neva matyti, kad atsakovo vadovas nurodė perkamų prekių vienos tonos kainą – 1 100 Eur. Iš nurodytos žinutės negalima spręsti, kada ir dėl kokio aliejaus ji parašyta. Šalys derėjosi dėl ne vieno sandorio, todėl žinutė nepatvirtina nei ryšio su ginčo aliejumi, nei kad ji parašyta pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo laiku, nei kad ją išsiuntė atsakovas.

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Lossless overseas“ prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:

16.1. Pirkimo–pardavimo sutarties 2.3 papunktyje nustatyta, kad sutartis galioja tol, kol šalys viena kitai įvykdys visus įsipareigojimus. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas nevykdė įsipareigojimų.

16.2. Pagal pirkimo–pardavimo sutarties 1.3 papunktį pirkėjas įsipareigojo pirkti būtent terminale esantį aliejų. Iš šalių vadovų susirašinėjimo elektroniniais laiškais matyti, kad atsakovas vengė pasirašyti prekių priėmimo–perdavimo aktą. V. S. 1.5 papunkčiu, prekių perdavimo data laikoma Sutarties pasirašymo data. Taigi, atsakovas, pasirašymas Sutartį, kartu patvirtino ir tai, kad gavo prekes.

16.3. Kai prekės jau buvo atsakovo žinioje, vėliau išrašyta PVM sąskaita faktūra neatspindi prekių perdavimo momento. Dėl to šalys atskirai susitarė įtvirtinti pirkimo–pardavimo sutarties 1.5 papunktyje sąlygą, kad prekių perdavimo data laikoma sutarties pasirašymo data. Sutarties 1.4.1 papunktyje šalys susitarė išskaidyti mokėjimus už prekes dalimis (išrašyti daugiau negu vieną PVM sąskaitą faktūrą).

16.4. Dėl kitų atsakovo argumentų ieškovė jau yra pasisakė dublike, todėl papildomai jų nekartojo, nenorėdamas didinti bylinėjimosi išlaidų. Dalis apeliacinio skundo argumentų panašesni į atsakovo tripliką, nes jis vertina ieškovės dubliko (ar ieškinio), bet ne teismo argumentus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl aliejaus pasaugos sutarties ir tų pačių šalių sudarytos aliejaus pirkimo–pardavimo sutarties aiškinimo, šių sutarčių tarpusavio santykio nustatymo ir aiškinimo, taip pat įrodymų vertinimo klausimai.

18. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ar būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

19. Byloje nustatyta, kad šalys 2021 m. gruodžio 9 d. sudarė terminalo paslaugos sutartį, pagal kurią ieškovė (užsakovė) įsipareigojo pristatyti augalinį aliejų į apelianto (vykdytojo) valdomą aliejaus produktų terminalą, o apeliantas įsipareigojo suteikti ieškovei paslaugas – priimti, išrašyti, saugoti ir pakrauti prekes ieškovės ar prekės pirkėjų ir transportuotojų pateiktas transporto priemones bei išrašyti reikiamus dokumentus (sutarties 1.1 papunktis) (1 t., b. l. 59–61).

20. Ieškovė įgaliojo apelianto vadovą A. N. atstovauti ieškovei pasirašant atkrovos dokumentus su akcine bendrove (toliau – AB) „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „LTG Cargo“ (1 t., b. l. 107).

21. Terminalo paslaugos sutartyje nurodyta, kad apelianto terminalas (bazė) yra (duomenys neskelbtini). Šis terminalas yra specialiai įrengtų pakrovimo ir iškrovimo įrenginių, talpyklų, kitų įrenginių, statinių kompleksas. Jis naudojamas aliejaus produktams priimti ir iškrauti, saugoti ir pakrauti į autocisternas.

22. Terminalo paslaugos sutarties 2.1 papunktyje įtvirtinta, kad užsakovo į terminalą pristatomų prekių kokybė privalo atitikti Lietuvos Respublikoje taikumus privalomuosius standartus ir kokybės rodiklius. Užsakovas privalo užtikrinti, kad kiekvienai prekės siuntai būtų pateiktas kokybės sertifikatas (pažymėjimas, pasas), patvirtintas originaliu gamintojo antspaudu.

23. Vadovaujantis terminalo paslaugos sutarties 3.1 papunkčiu, priimamas į pasaugą prekės kiekis derinamas kiekvienu atveju atskirai.

24. Pagal terminalo paslaugos sutarties 4.2 papunktį kiekvienos prekės siuntos, pristatytos į terminalą, kiekis yra nustatomas sveriant prekę automobilinėmis arba geležinkelio svarstyklėmis, esant reikalui gali dalyvauti kompetentingi užsakovo atstovai. Tai įforminama priėmimo–perdavimo aktu, kurį turi pasirašyti abi šalys.

25. Terminalo paslaugos sutarties 11.1 papunktyje nustatytas šios sutarties galiojimo terminas – nuo sutarties pasirašymo dienos iki 2022 m. gruodžio 31 d. Sutarties 11.2 papunktyje įrašyta sutarties pratęsimo sąlyga, pagal kurią sutartis laikoma patęsta kitiems kalendoriniams metams jeigu likus vienam mėnesiui iki sutarties galiojimo pabaigos nors viena iš šalių raštu neatsisakys sutarties arba nepareikš noro ją peržiūrėti.

26. Šalys 2021 m. gruodžio 31 d. pasirašė priėmimo–perdavimo aktą, kuriuo ieškovė perdavė atsakovui tris vagonus sojų aliejaus, iš viso – 187 500 kg (1 t., b. l. 108).

27. Apeliantas į bylą pateikė kartu su saugoti į jo terminalą atvežtu aliejumi ieškovės perduotus vežimo ir kitus dokumentus, taip pat ir tris ribotos atsakomybės bendrovės „Falcon Agro group“ 2021 m. gruodžio 14 d. gamintojo deklaracijas neapdorotam sojų pupelių aliejui Nr. 562, 563 ir 564 (1 t., b. l. 82–87, 95, 96, 97). Nurodytose gamintojo deklaracijose įrašyta, kad aliejus pagamintas 2021 m. gruodžio 3, 5 d., jo laikymo trukmė – šeši mėnesiai.

28. Iš pradžių (t. y. pristačius aliejų į terminalą) ieškovė pati prekiavo apelianto terminale saugomu aliejumi, jį pardavė kitiems asmenims (žemės ūkio bendrovei „Audrupio paukštynas“, UAB „Agrobosas“, UAB „Šiaurės vilkas“). Tai patvirtina į bylą pateikti apelianto parengti svėrimo aktai (1 t., b. l. 69–74). Juos pasirašė, atitinkamą aliejaus kiekį iš terminalo į pirkėjų transporto priemones pakrovė, pasvėrė bei perdavė apeliantas (jo vadovas A. N.).

29. UAB „Šiaurės vilkas“ 2022 m. gegužės 9 d. krovinio važtaraščiais Nr. 50 ir 51 grąžino ieškovei į atsakovo terminalą 24 780 kg ir 19 220 kg aliejaus, o akcinė bendrovė „Kretingos grūdai“ 2022 m. gegužės 4 d. krovinio gabenimo važtaraščiu – 24 780 kg aliejaus (1 t., b. l. 66–68). Iš viso grąžinta 68 780 kg aliejaus.

30. Bylos šalys 2022 m. gegužės 6 d. sudarė priedą Nr. 1 prie terminalo paslaugos sutarties, kuriame susitarė, kad užsakovas pristato vykdytojui į jo valdomą terminalą užsakovui grąžintiną sojų aliejų – 75 t (1 t., b. l. 62).

31. Šalys 2022 m. rugpjūčio 10 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė, o apeliantas įsipareigojo nupirkti (priimti prekes ir sumokėti už jas kainą) 120 520 kg nerafinuoto sojų aliejaus techniniam, pramoniniam naudojimui ne maisto produktų gamybai (TARIC 15071010) (sutarties 1.1, 1.2 papunkčiai) (1 t., b. l. 39, 40).

32. Aliejaus pirkimo–pardavimo sutarties 1.3 papunktyje nustatyta, kad prekių vienos tonos kaina 1 100 Eur (be PVM) EXW (duomenys neskelbtini), Lietuva, sąlygomis (Incoterms 2010).

33. Aliejaus pirkimo–pardavimo sutarties 1.4 papunktyje nustatyta tokia atsiskaitymo tvarka: už faktiškai pakrautą kiekį pagal pateiktas sąskaitas per 30 dienų nuo sąskaitų išrašymo datos, ir visa suma už prekes turi būti apmokėta iki 2022 m. spalio 1 d.; atsiskaitymas už prekes vykdomas eurais mokestiniu pavedimu į pardavėjo sąskaitą; apmokėjimo faktu laikomas pinigų užskaitymas pardavėjo banko sąskaitoje.

34. Aliejaus pirkimo–pardavimo sutarties 1.5 papunktyje nustatyta, kad prekių perdavimo data laikoma sutarties pasirašymo diena.

35. Aliejaus pirkimo–pardavimo sutarties 2.3 papunktyje nustatyta, kad ši sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki 2022 m. gruodžio 31 d., o finansinių įsipareigojimų ir sutarties šalių atsakomybės atžvilgiu – iki visiško tokių įsipareigojimų įvykdymo ir ginčų išsprendimo.

36. Ieškovė išrašė apeliantui keturias PVM sąskaitas faktūras: 2022 m. rugpjūčio 12 d. – Nr. (duomenys neskelbtini) (suma – 34 606 Eur); 2022 m. rugpjūčio 16 d. – Nr. (duomenys neskelbtini) (suma – 29 947,50 Eur); 2022 m. rugpjūčio 31 d. – Nr. (duomenys neskelbtini) (suma – 33 421,41 Eur); 2023 m. vasario 1 d. – Nr. (duomenys neskelbtini) (suma – 62 437,21 Eur) (1 t., b. l. 36–38, 41).

37. Apeliantas neatsiskaitė už parduotą aliejų. Ieškovė ragino jį susimokėti 2022 m. rugsėjo 16, 22 d., 2022 m. lapkričio 24 d. (1 t., b. l. 32, 34, 35). Apeliantas 2023 m. sausio 17 d. sumokėjo ieškovei 10 000 Eur (1 t., b. l. 33).

Dėl pirmojo apeliacinio skundo argumento

38. Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su ieškovės pagal aliejaus pirkimo–pardavimo sutartį išrašytų PVM sąskaitų faktūrų išrašymo ir pateikimo apeliantui aplinkybėmis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodytu apelianto argumentu dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

39. Iš bylos duomenų nustatyta, kad po to kai buvo sudaryta 2022 m. rugpjūčio 10 d. aliejaus pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovė tą patį mėnesį išrašė pateikė apeliantui tris PVM sąskaitas faktūras. Jas apeliantas įtraukė į savo buhalterinę apskaitą. Nurodytą aplinkybę patvirtino ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teismo posėdyje paaiškinimus davęs apelianto direktorius A. N.. Jis nurodė, kad į apelianto buhalterinę apskaitą 2022 m. rugpjūčio mėn. ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras įtraukė apelianto buhalterė (2023 m. spalio 13 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 23 min.). Apelianto vadovas paaiškino, kad tai padaryta suklydus, bet nenurodė, kodėl padaryta klaida. To nepaaiškinta taip pat ir apeliaciniame skunde.

40. Pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovės advokatas L. S. paaiškino, kad pagal 2022 m. rugpjūčio 10 d. aliejaus pirkimo–pardavimo sutartį aliejus buvo parduodamas apeliantui tokia tvarka: kadangi parduodamas aliejus buvo saugomas apeliantui priklausančiame terminale (saugykloje), apeliantas iš terminalo pakraudavo atitinkamą aliejaus kiekį į transporto priemonę, pasverdavo, nurodydavo pakrautą kiekį ieškovei, o ši pagal apelianto pateiktus pakrovimo duomenis išrašydavo ir pateikdavo apeliantui PVM sąskaitą faktūrą (pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašas, nuo 25 min.). Nurodyta aliejaus pardavimo tvarka iš esmės atitinka 2022 m. rugpjūčio 10 d. aliejaus pirkimo – pardavimo sutarties 1.4 papunktyje nustatytą atsiskaitymo už parduodamą prekę tvarką. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neįrodė jo teigtos aplinkybės, jog pagal šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė (aliejaus pardavėja) turėjo nuo sutarties sudarymo dienos išrašyti ir pateikti apeliantui (pirkėjui) PVM sąskaitą faktūrą dėl viso sutartimi sulygto 120 t aliejaus kiekio.

41. Ketvirtą PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė išrašė ir apeliantui pateikė 2023 m. vasario 1 d. Nurodytos sąskaitos apeliantas neįtraukė į savo buhalterinę apskaitą. Aptariamą aplinkybę pirmosios instancijos teismas įvertino. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje, išklausydamas apelianto direktoriaus paaiškinimų, uždavė klausimą dėl trijų pirmų PVM sąskaitų faktūrų įtraukimo į apelianto buhalterinę apskaitą. Apelianto direktorius paaiškino, kad tik nurodytos sąskaitos buvo įtrauktos į apskaitą, o ketvirta sąskaita – nepriimta ir neįtraukta. Apeliantas teisingai nurodo, kad ketvirta PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) išrašyta pasibaigus pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytam atsiskaitymo už visą perkamą aliejų terminui (iki 2022 m. spalio 1 d.) ir suėjus sutarties galiojimo terminui (2022 m,. gruodžio 31 d.). Vis dėlto nurodytos aplinkybės (t. y. prievolės iki galo atsiskaityti už prekę įvykdymo termino ir sutarties galiojimo termino pabaiga) nėra pagrindas atleisti apeliantą (pirkėją) nuo pareigos iki galo atsiskaityti už jam parduotą aliejų. Nurodytą išvadą teisėjų kolegija daro vadovaudamasi 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties 2.3 papunkčiu, pagal kurį ši sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki 2022 m. gruodžio 31 d., o finansinių įsipareigojimų ir sutarties šalių atsakomybės atžvilgiu – iki visiško tokių įsipareigojimų įvykdymo ir ginčų išsprendimo. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nurodytą sutarties sąlygą, todėl pagrįstai nusprendė, kad ieškovė turi teisę reikalauti apeliantą sumokėti už parduotą aliejų ir pagal 2023 m. vasario 1 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl pirmiau aptartų priežasčių teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą pirmąjį apeliacinio skundo argumentą.

Dėl antrojo apeliacinio skundo argumento

42. Apeliantas teigia, kad jam ieškovė pirkimo–pardavimo sutartimi įsipareigojo parduoti ne tą aliejų, kuris buvo saugomas apelianto terminale šalių 2021 m. gruodžio 9 d. terminalo paslaugos sutarties pagrindu, bet kitą. Nurodytas apelianto argumentas nepagrįstas dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

43. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2021 m. gruodžio 9 d. terminalo paslaugos sutarties pagrindu ieškovė perdavė į apelianto terminalą saugoti Ukrainos gamintojos ribotos atsakomybės bendrovės „Falcon Group agro“ nerafinuotą techninį sojų aliejų. Apelianto saugykloje laikomą aliejų ieškovė iš pradžių pati pardavinėjo kitiems asmenims. Dalis jų 2022 m. gegužės 4 ir 9 d. grąžino ieškovei aliejų į apelianto terminalą. Būtent tuo metu ieškovė ir apeliantas sudarė 2022 m. gegužės 9 d. priedą Nr. 1 prie terminalo paslaugos sutarties, kuriuo susitarė dėl grąžinamo ieškovės aliejaus priėmimo į apelianto terminalą.

44. Be to, iš aliejaus pirkimo–pardavimo sutarties turinio matyti, kad šia sutartimi ieškovė ir apeliantas susitarė dėl 120 t būtent to paties aliejaus pirkimo–pardavimo – 120 520 kg nerafinuoto sojų aliejaus techniniam, pramoniniam naudojimui ne maisto produktų gamybai (TARIC 15071010). Nurodytos sutarties 1.3 papunktyje nurodyta prekės (aliejaus) buvimo vieta – (duomenys neskelbtini), t. y. apelianto terminalo adresas.

45. Apeliantas nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių, kad žinojo apie perkamo aliejaus kokybę, pagaminimo datą ir laikymo terminą bei kad, įvertinęs nurodytas aplinkybes, nustatė perkamo aliejaus kainą 1 100 Eur už toną. Būtent apeliantas kartu su atsiliepimu į bylą pateikė ginčo aliejaus gamintojo deklaracijas, važtaraščius ir kitus dokumentus, kuriuos jis gavo iš ieškovės, kai į apelianto terminalą buvo pristatytas saugoti ieškovės aliejus pagal 2021 m. gruodžio 9 d. terminalo paslaugos sutartį. Taigi, nagrinėjamoje byloje reikšminga atriboti su aliejaus pardavimu susijusias aplinkybes: 1) iki 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties apeliantas saugojo ieškovei priklausantį aliejų, kurį ieškovė pardavinėjo kitiems asmenims, o apeliantas tik pakraudavo iš terminalo į transporto priemones ieškovės nurodytą aliejaus kiekį; 2) po 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo apeliantas nusipirko atitinkamą terminale saugotą ieškovės aliejaus kiekį ir pardavinėjo kitiems asmenims, pakraudavo iš terminalo į transporto priemones ir duomenis apie pakrautus kiekius perduodavo ieškovei, kuri šių duomenų pagrindu išrašydavo PVM sąskaitas faktūras ir pareikalaudavo apelianto atsiskaityti etapais proporcingai pakrauto aliejaus kiekiams. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apelianto direktorius paaiškino, kad tuo metu, kai terminale buvo laikomas ieškovės pristatytas aliejus, kito aliejaus terminale nebuvo (pirmosios instancijos teismo 2023 m. spalio 13 d. posėdžio garso įrašas nuo 1 val. 20 min.).

46. 2021 m. gruodžio 9 d. terminalo paslaugos sutarties, 2022 m. gegužės 9 d. priedo Nr. 1 prie šios sutarties dėl grąžinamo aliejaus priėmimo ir 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo eiliškumas pagrindžia ne apelianto poziciją, bet ieškovės poziciją, kad 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi apeliantas iš ieškovės įsipareigojo nupirkti aliejų, kuris apelianto terminale buvo laikomas 2021 m. gruodžio 9 d. terminalo paslaugos sutarties, 2022 m. gegužės 9 d. priedo Nr. 1 prie šios sutarties pagrindu. Dėl to apeliantas remiasi neteisinga aplinkybe, kad sojų pupelių aliejus, kurį atsakovas įsipareigojo nupirkti iš ieškovės, buvo būtent saugoti į apelianto terminalą pristatytas aliejus.

Dėl trečiojo apeliacinio skundo argumento

47. Apeliantas teigia, kad ieškinio reikalavimas pagrįstas tik ieškovės direktoriaus paaiškinimais, jog pirkimo–pardavimo sutarties 1.4.1 papunktyje šalys susitarė dėl visos kainos už parduotas (ir perduotas apeliantui) prekes apmokėjimo iki 2022 m. spalio 1 d., bet šis susitarimas pakeistas žodiniu šalių susitarimu – ieškovė pateikė 2023 m. vasario 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini).

48. Išanalizavusi bylos duomenis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš tikrųjų ieškinyje ir dublike ieškovė nurodė aplinkybę, kad 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo pakeista ieškovei 2023 m. vasario 1 d. išrašius PVM sąskaitą faktūrą dėl likusio apelianto nupirkto, bet neapmokėto aliejaus kiekio. Vis dėlto bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teismo posėdyje tiek ieškovės direktoriui, tiek advokatui teikiant paaiškinimus, atsakant į teisėjo, atsakovo ir jo advokato klausimus, taip pat sakydami baigiamąsias kalbas ieškovės atstovai nebesirėmė nurodyta aplinkybe, bet rėmėsi kitomis ieškinyje ir dublike nurodytomis aplinkybėmis bei jų detalizacija teismo posėdyje.

49. Ieškovės advokatas teismo posėdyje paaiškino, kad apeliantas turėjo sumokėti už parduotą aliejų dalimis, t. y. pagal faktiškai pakrautą (ieškovės advokato teigimu, „atkrautą“) aliejaus kiekį bei tokiam kiekiui ieškovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą arba sumokėti visą kainą iki galutinės pirkimo – pardavimo sutartyje nustatytos datos, t. y. 2022 m. spalio 1 d. (teismo posėdžio garso įrašas, nuo 25 min. 39 sek.).

50. Be to, tiek procesiniuose dokumentuose, tiek ir duodami paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, ieškovės atstovai rėmėsi ir 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties 2.3 papunkčiu, kuriame nustatytas šios sutarties galiojimo terminas (nuo pasirašymo dienos iki 2022 m. gruodžio 31 d.), o finansiniai įsipareigojimai ir sutarties šalių atsakomybė galioja iki visiško tokių įsipareigojimų įvykdymo ir ginčų išsprendimo. Atsižvelgusi į nurodytą sutartinę nuostatą, teisėjų kolegija išaiškina, kad ieškovės 2023 m. vasario 1 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) turi būti kvalifikuojama kaip ieškovės pareikalavimas apelianto sumokėti visą likusią kainos dalį už 2022 m. rugpjūčio 10 d. sutartimi parduotą aliejų, kuri nebuvo užfiksuota 2023 m. rugpjūčio 12, 16 ir 31 d. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą trečiąjį apeliacinio skundo argumentą.

Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo argumento

51. Ketvirtuoju apeliacinio skundo argumentu apeliantas ginčija teismo išvadą dėl 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovės apeliantui parduoto aliejaus perdavimo apeliantui. Apeliantas teigia, kad ieškovė jam neperdavė nurodyta sutartimi parduoto aliejaus. Nurodyti apelianto teiginiai nepagrįsti. Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia toliau nurodytomis aplinkybėmis.

52. Apeliantas nurodė, kad ieškovė pateikė teismui 2021 m. gruodžio 9 d. prekių priėmimo–perdavimo aktą, bet nepateikė įrodymų, kad tokį aktą šalys pasirašė arba kad toks aktas pateiktas apeliantui. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra šalių ginčo dėl to, jog ieškovė pristatė į apelianto terminalą saugoti techninį Ukrainos gamintojo išspaustą sojų aliejų pagal 2021 m. gruodžio 9 d. terminalo pasaugos sutartį. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apelianto direktorius paaiškino, kad, perduodant aliejų saugoti į jo terminalą, apelianto atstovai nepasirašė priėmimo–perdavimo akto, nes ieškovė nurodė netikslų aliejaus kiekį. Taip pat apelianto vadovas pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad aliejus į terminalą priimtas vadovaujantis duomenimis, gautas faktiškai pasvėrus aliejų ir atėmus transporto priemonių svorį. Tokią pat aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Akcentuotina tai, kad nurodyta apelianto vadovo pirmosios instancijos teismo posėdyje išsakyta aplinkybė yra priešinga apelianto teiginiams, kurie išdėstyti jo apeliaciniame skunde, t. y. kad ieškovė neperdavė apeliantui aliejaus. Be to, tai, kad dar iki 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo apeliantui buvo perduotas ginčo aliejus, patvirtina ir 2022 m. gegužės 9 d. priedas Nr. 1 prie terminalo paslaugos sutarties, kuriame šalys susitarė dėl kitų asmenų ieškovei 75 t grąžinamo aliejaus priėmimo į apelianto terminalą.

53. Nagrinėjamoje byloje reikšmingos yra 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties 1.3 ir 1.5 papunkčių nuostatos, pagal kurias ieškovė pardavė apeliantui aliejų, esantį (duomenys neskelbtini), o prekių perdavimo data laikoma sutarties pasirašymo diena. Vadovaujantis nurodytomis sutarties nuostatomis darytina išvada, kad 2022 m. rugpjūčio 10 d. sutarties sudarymo metu nei ieškovei, nei apeliantui nekilo abejonių dėl aliejaus kiekio, perdavimo laiko ir formos. Faktiškai apelianto iš ieškovės nusipirktas aliejaus kiekis buvo aiškiai apibūdintas ir jį sutarties sudarymo metu apeliantas jau valdė, nes ieškovė tą aliejaus kiekį buvo perdavusi 2021 m. gruodžio 9 d. terminalo paslaugos sutarties ir 2022 m. gegužės 9 d. priedo Nr. 1 prie šios sutarties pagrindu. Taigi, 2022 m. rugpjūčio 10 d. apelianto terminale saugoto aliejaus pirkimo–pardavimo sutartis kartu buvo ir perkamo–parduodamo aliejaus priėmimo–perdavimo aktas.

54. Dėl nurodytų priežasčių apelianto argumentai, kad ieškovė neįrodė apeliantui parduoto aliejaus perdavimo fakto, yra teisiškai nepagrįsti.

Dėl penktojo apeliacinio skundo argumento

55. Remdamasi motyvais, išdėstytais šios nutarties 47–54 punktuose, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir parduoto aliejaus perdavimo apeliantui faktą, rėmėsi ne tik ieškovės vadovo ir advokato paaiškinimais žodžiu, bet atsižvelgė ir į rašytinius įrodymus bei apelianto vadovo ir jo advokato paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi į bylą pateiktų sutarčių tekstu, rašytinių įrodymų, kuriuose užfiksuoti pasverto aliejaus kiekiai, ir kitais įrodymais. Dėl to teisėjų kolegija remiasi pirmiau nurodytuose šios nutarties punktuose išdėstytais motyvais, jų nekartoja ir daro išvadą, jog apelianto teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino įrodymų visumos, bet rėmėsi tik jų dalimi, yra nepagrįsti.

Dėl šeštojo apeliacinio skundo argumento

56. Apeliantas, įrodinėdamas tai, kad aliejus pagal 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį jam nebuvo perduotas, įrodinėja aplinkybę, jog pagal PVMĮ 4 straipsnio 1 dalį prekių perdavimo momentas yra pardavėjo PVM sąskaitos faktūros išrašymo momentas, o ieškovė nebuvo išrašiusi PVM sąskaitų faktūrų sutarties sudarymo metu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad PVMĮ reglamentuoja apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVMĮ 1 straipsnis). Pagal PVMĮ 2 straipsnio 30 punktą PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Pagal PVMĮ 4 straipsnio 1 dalį Prekių tiekimu laikomas prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į ta, kad PVMĮ nustatyti prievolės mokėti atitinkamą valstybės rinkliavą pagrindai ir sąlygos. Pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, jos pagrindu atsirandančios sutarties šalių civilinės teisės ir pareigos reglamentuotos ne PVMĮ, bet CK. Dėl to pirmosios instancijos teismas nagrinėtoje civilinėje byloje kilusį šalių ginčą dėl skolos už parduotas prekes priteisimo pagrįstai vadovavosi CK normomis, bet ne šiam ginčui neaktualiomis PVMĮ nuostatomis.

57. Tai, kad PVM sąskaitos faktūros, nors ir neatitinkančios visų joms teisės aktuose nustatytų reikalavimų, turi būti vertinamos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, ypač kai nėra sudarytos šalių rašytinės sutarties, vertinant daiktų pardavimo, perdavimo ir pirkėjo pareigos sumokėti kainą faktus, ne kartą yra išaiškinta ir kasacinio praktikoje.

58. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad sistemiškai aiškinant PVM sąskaitos faktūros rekvizitus ir prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimą PVM sąskaita faktūra reglamentuojančias teisės nuostatas, darytina išvada, jog nors asmens, kuris pagal PVMĮ privalo įforminti PVM sąskaitą faktūrą arba užtikrinti jos įforminimą, parašas (elektroninis parašas) nėra privalomas PVM sąskaitos faktūros rekvizitas, tačiau jis gali būti viena iš PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumą ir turinio vientisumą patvirtinančių priemonių, tačiau ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020). Kitomis PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumą ir turinio vientisumą patvirtinančiomis priemonėmis taip pat galėtų būti konkrečios PVM sąskaitos faktūros įtraukimas į ją išrašiusios (gavusios) įmonės buhalterinę apskaitą, gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų duomenų pateikimas mokesčių administratoriui, PVM pagal konkrečią PVM sąskaitą faktūrą sumokėjimas (atskaitymas) ir kt., jeigu šie duomenys yra patvirtinami atitinkamais įrodymais. Sprendžiant dėl PVM sąskaitos faktūros autentiškumo ir turinio vientisumo, turi būti vertinama įrodymų visuma. Nors įforminant PVM sąskaitas faktūras joms keliami kilmės autentiškumo, turinio vientisumo ir įskaitomumo reikalavimai yra nustatyti apmokestinimo PVM tikslais, kartu šie reikalavimai turi teisinę reikšmę ir sprendžiant dėl PVM sąskaitos faktūros kaip dokumento įrodomosios reikšmės, kai, nesant raštu sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, kurių kilmės autentiškumas, turinio vientisumas teismui nekelia abejonių, reikia nustatyti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei spręsti dėl pardavėjo pareigos perduoti daiktus įvykdymo ir pirkėjo pareigos sumokėti daiktų kainą atsiradimo. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į PVM sąskaitai faktūrai įstatymo keliamus reikalavimus, taip pat nurodė, kad PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020).

59. Kasacinis teismas sprendė, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nevertindami prekių tiekėjo ir prekių pirkėjo atsakingų asmenų nepasirašytų PVM sąskaitų faktūrų, kai jomis įrodinėjamas šalių susitarimas dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, taip pat prekių pagal pirkimo–pardavimo sutartį perdavimas pirkėjui, nepagrįstai paneigė tokių PVM sąskaitų faktūrų įrodomąją reikšmę, kadangi byloje buvo pateikta ir kitų įrodymų, kuriais buvo įrodinėjamas PVM sąskaitų faktūrų kilmės autentiškumas ir turinio vientisumas, kurių nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai netyrė ir nevertino. Dėl to kasacinis teismas apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020).

60. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2022 m. rugpjūčio 10 d. aliejaus pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta rašytine forma. Tris PVM sąskaitas faktūras ieškovė išrašė ir apeliantui pateikė dar tą patį mėnesį, kai buvo sudaryta 2022 m. rugpjūčio 10 d. aliejaus pirkimo pardavimo sutartis. Nurodytas PVM sąskaitas faktūras apeliantas įtraukė į savo buhalterinę apskaitą. Nors pirmosios instancijos teismo posėdyje apelianto vadovas paaiškino, kad tai padaryta suklydus, bet negalėjo pagrįsti, kokia konkreti buhalterinės apskaitos klaida buvo padaryta ir kokia teisinga informacija turėjo būti įtraukta į buhalterinę apskaitą apskaitant ieškovės pateiktomis 2022 m. rugpjūčio 12, 16 ir 31 d. PVM sąskaitomis faktūromis pagrįstą ūkinę operaciją. Paskutinė ieškovės 2023 m. vasario 1 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra neįtraukta į apelianto buhalterinę apskaitą, bet jos neįtraukimas į apskaitą nepaneigia apelianto pareigos atsiskaityti už visą 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi parduotą aliejaus kiekį.

61. Iš bylos duomenų matyti, kad iki pat 2022 m. gruodžio 31 d. (datos, iki kurios buvo nustatytas sutarties galiojimo terminas) apeliantas neatsiskaitė pagal ieškovės 2022 m. rugpjūčio mėn. išrašytas PVM sąskaitas faktūras už iš terminalo apelianto „atkrautą“ aliejaus kiekį. Nei iki pirkėjo prievolės visiškai atsiskaityti už visą parduoto aliejaus kiekį įvykdymo termino pabaigos (2022 m. spalio 1 d.), nei iki šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo termino pabaigos (2022 m. gruodžio 31 d.) apeliantas nepranešė ieškovei apie likusio terminale esančio apeliantui parduoto, bet jo „neatkrauto“ aliejaus kiekio.

62. Pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovės vadovas paaiškino, kad ketvirtąją PVM sąskaitą faktūrą išrašė vėliau, t. y. 2023 m. vasario 1 d., nes ją išrašius kyla pareiga sumokėti valstybei pridėtinės vertės mokestį. Nurodytos aplinkybės pagrindžia, kodėl paskutinė PVM sąskaita faktūra išrašyta suėjus 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo terminui, bet vėlesnis šios PVM sąskaitos faktūros išrašymo faktas neįrodo, kad visas šalių sulygtas pirkti–parduoti aliejaus kiekis nebuvo perduotas apeliantui ir jam neatsirado pareigos iki galo atsiskaityti už visą iš ieškovės nupirktą aliejų.

63. Dėl šioje nutarties dalyje aptartų priežasčių kaip nepagrįstas atmetamas šeštasis apeliacinio skundo argumentas.

Dėl septintojo apeliacinio skundo argumento

64. Tiek apeliaciniame skunde, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas nuo šioje byloje pareikšto ieškinio gynėsi remdamasi aplinkybe, kad ieškovės PVM sąskaitų faktūrų išrašymo momentu aliejus jau buvo nebetinkamas naudoti, nes buvo pasibaigęs šešių mėnesių laikymo terminas. Apeliantas nurodė dalį netinkamo naudoti aliejaus priėmęs ir už jį sumokėjęs, bet atsisakė kitos dalies.

65. Pažymėtina, kad pagal CK 6.327 straipsnio 5 dalį pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepranešė pardavėjui ir nenurodė, kokių reikalavimų daiktas neatitinka. Termino atitiktis protingumo kriterijui yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas, ir jo vertinimas priklauso nuo tokių aplinkybių kaip daikto rūšis, šalių tarpusavio santykių praktika ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010). Vadovaujantis CK 6.327 straipsnio 2 dalimi, pardavėjas neatsako už tai, kad daiktai neatitinka reikalavimų, jeigu sudarydamas sutartį pirkėjas šitai žinojo arba negalėjo nežinoti.

66. Apeliantas nereiškė ieškovei pretenzijų dėl pirkto aliejaus kokybės. Ieškovė 2021 m. gruodžio 29 d. suteikė apelianto direktoriui įgaliojimą, reikalingą veiksmams, susijusiems su 2021 m. gegužės 9 d. terminalo paslaugos sutarties pagrindu ieškovės į apelianto terminalą perduotam aliejaus valdymu, atlikti. Nurodytas įgaliojimas patvirtina, kad apeliantas dalyvavo aliejaus importo procese, pasirašant krovinio važtaraščius su AB „Lietuvos geležinkeliai“ bei AB „LTG Cargo“. Apeliantas, dalyvaudamas aliejaus importo procese, turėjo būti susipažinęs su aliejaus kokybiniais ir kiekybiniais rodikliais. Jis kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė 2021 m. gruodžio 14 d. prekės kokybės gamintojo deklaracijas Nr. 562, 563 ir 564, kuriose nurodytos ginčo aliejaus savybės, fiziniai ir cheminiai rodikliai bei naudojimo paskirtis – aliejus gali būti naudojamas techniniams ir pramoniniams tikslams. Deklaracijose taip pat nurodyta aliejaus išspaudimo data (2021 m. gruodžio 3, 5 d.) ir laikymo trukmė (šeši mėnesiai). Pats apeliantas pateikė aptariamų deklaracijų kopijas, todėl žinojo jų turinį, taip pat ir aliejaus laikymo trukmę.

67. Reikšminga ir tai, kad apeliantas su ieškove 2022 m. gegužės 6 d. sudarė priedą Nr. 1 prie terminalo paslaugos sutarties ir į terminalą priėmė saugoti UAB „Šiaurės vilkas“ 2022 m. gegužės 9 d. grąžintus 68 780 kg aliejaus (žr. šios nutarties 29, 30 punktus). Tai buvo tas pats aliejus, kurį ieškovė atvežė į apelianto terminalą 2021 m. gruodžio 9 d. terminalo paslaugos sutarties pagrindu. Ieškovė pirmosios instancijos teisme nurodė, kad apeliantas, žinodamas aliejaus kokybinius rodiklius, įvertino situaciją ir pasiūlė ieškovei 1 100 Eur už 1 toną kainą. Ieškovas sutiko su apelianto pasiūlyta kaina. Apeliantas bylos nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybės nepaneigė. Jis ginčijo tik ieškovės į bylą pateiktą šalių elektroninio susirašinėjimo žinutę (apeliacinės instancijos teismo pastaba – joje nurodyta ta pati kaina), teigdamas, kad ja galėjo būti tariamasi ir dėl kito aliejaus, bet nenurodė kitų konkrečių aplinkybių, paneigiančių ieškovės poziciją dėl šalių susitarimo būtent dėl 1 100 Eur už 1 toną kainos.

68. Taigi, sudarydamas 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, apeliantas žinojo perkamo AB „Falcon Agro group“ gaminamo aliejaus rodiklius, laikymo terminą (iki 2022 m. birželio 3, 5 d.) ir sutiko su tokia aliejaus kokybe.

69. Apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad apeliantas dalį netinkamo naudoti aliejaus priėmė ir už jį sumokėjo, bet atsisakė pirkti kitą aliejaus dalį neatitinka rašytinių bylos įrodymų. Apeliantas 2023 m. sausio 17 d. sumokėjo ieškovei 10 000 Eur. Tai patvirtina į bylą pateiktas 2023 m. sausio 17 d. mokėjimo patvirtinimas. Mokėjimo paskirtyje apeliantas įrašė: „Apmokama už aliejų SF Nr. 131, 132, 133“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad mokėjimo paskirtyje nurodyti sąskaitų faktūrų (jos įvardytos santrumpa „SF“) numeriai sutampa su ieškovės išrašytų 2022 m. rugpjūčio 12, 16 ir 31 PVM sąskaitų faktūrų numeriais – Nr. 131, 132 ir 133.

70. Apeliantas nenurodė, kokią aliejaus dalį priėmė ir už kokią sumokėjo 10 000 Eur. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdyje apelianto direktorius laikėsi kitos pozicijos ir paaiškino, kad 10 000 Eur ieškovei sumokėta ne už dalį nupirkto aliejaus, bet už apelianto ieškovei suteiktą aliejaus saugojimo paslaugą pagal 2021 m. gruodžio 9 d. terminalo paslaugos sutartį – sumokėtas perviršis, o mokėjimo paskirtyje nurodyti neteisingi mokėjimo duomenys (pirmosios instancijos teismo 2023 m. spalio 13 d. posėdžio garso įrašo 1 val. 11 min.). Dėl šioje nutarties dalyje aptartų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad septintasis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Dėl aštuntojo apeliacinio skundo argumento

71. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad ieškovė turėjo teisę apelianto terminale saugomą aliejų parduoti kitiems pirkėjams, o apeliantui pagal 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį pristatyti kitą aliejaus partiją; apeliantas nežinojo, kad ieškovė jam parduos pasibaigusio galiojimo aliejų.

72. Dėl aplinkybės, kad apeliantas žinojo iš ieškovės perkamo aliejaus savybes ir laikymo terminą (jog šis terminas pasibaigęs 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu), teisėjų kolegija jau pasisakė šios nutarties dalyje „Dėl septintojo apeliacinio skundo argumento“ (žr. nutarties 65–68 punktus), todėl šių motyvų nekartoja.

73. Vertindama apelianto teiginį, kad ieškovė turėjo teisę apelianto terminale saugomą aliejų parduoti kitiems asmenims, o apeliantui parduoti naują aliejaus partiją, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pirmiau šioje nutartyje nustatytas aplinkybes. Šios nutarties 45 punkte nurodyta, kad iki bylos šalių 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo apeliantas saugojo ieškovei priklausantį aliejų, kurį ieškovė pardavinėjo kitiems asmenims, o apeliantas tik pakraudavo iš terminalo į transporto priemones ieškovės nurodytą aliejaus kiekį.

74. Po 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo apeliantas nusipirko atitinkamą terminale saugotą ieškovės aliejaus kiekį ir pardavinėjo kitiems asmenims, pakraudavo iš terminalo į transporto priemones ir duomenis apie pakrautus kiekius perduodavo ieškovei, kuri šių duomenų pagrindu išrašydavo PVM sąskaitas faktūras ir pareikalaudavo apelianto atsiskaityti etapais proporcingai pakrauto aliejaus kiekiams.

75. Taigi, apeliantas, apeliaciniame skunde tvirtindamas, kad ieškovė turėjo teisę apelianto terminale saugomą aliejų parduoti kitiems asmenims, remiasi situacija, buvusia iki 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad nurodyta sutartimi ieškovė apelianto terminale buvusį aliejų pardavė apeliantui ir nuo šio momento nebeturėjo teisės apeliantui parduoto aliejaus parduoti kitiems asmenims.

76. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą aštuntąjį apeliacinio skundo argumentą.

Dėl devintojo apeliacinio skundo argumento

77. Apeliantas nurodė, kad ieškovė teismui pateikė žinutes, iš kurių neva matyti, jog apelianto vadovas nurodė perkamų prekių vienos tonos kainą – 1 100 Eur; iš aptariamos žinutės negalima spręsti, kada ir dėl kokio aliejaus ji parašyta; šalys derėjosi dėl ne vieno sandorio, todėl žinutė nepatvirtina nei ryšio su ginčo aliejumi, nei kad ji parašyta pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo laiku, nei kad ją išsiuntė apeliantas.

78. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal CPK 185 straipsnio 1 dali teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikimą, pagrįstą visapusišku ir objektyvių aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Apeliantas yra teisus, teigdamas, kad nurodyta ieškovės į bylą pateikta šalių elektroninio susirašinėjimo žinutė yra neinformatyvi, negalima nustatyti jos išsiuntimo datos. Vis dėlto, tvirtindamas, kad ši žinutė ir joje nurodyta aliejaus vienos tonos kaina nesusijusi su ginčo aliejumi, apeliantas nenurodė konkrečių duomenų apie kokį kitą aliejų kalbėta aptariamoje žinutėje.

79. Apelianto atsikirtimas į ieškovės poziciją yra abstraktus. Žinutėje nurodyta: „Kaip vakar sakei, pradedu krauti aliejų. Kadangi sutarties neatsiuntei, tai išrašysi sąskaitą pagal svorį. Kaina 1 100 Eur“ (1 t., b. l. 104). Nurodyta kaina sutampa su šalių 2022 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartyje įrašyta kaina ir ieškovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta vienos tonos kaina. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai aptariamą žinutę įvertinos visų byloje esančių įrodymų kontekste.

80. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija išsamiau nepasisako, nes jų analizė neturės reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui. Teismų praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

81. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė proceso ir materialiosios teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, dėl to apeliacinis skundas atmetamas, apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistas.

82. Ieškovė nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teismas patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jos ieškovei nepriteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.