- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-29
- Bylos Nr.
- 2A-691-186/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00543-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Vigintas Višinskis, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- E. P., G. L., R. V., K. V., A. A. K., V. K., N. R., L. B., I. V., G. Z. S., Aldonos A
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. P., G. L., R. V., K. V., A. A. K., V. K., N. R., L. B. ir I. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų E. P., G. Z. S., G. L., R. V., K. V., I. V., Aldonos A. K., V. K., N. R., L. B. ir J. M. Š. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai E. P., G. Z. S., G. L., R. V., K. V., I. V., A. A. K., V. K., N. R., L. B. ir J. M. Š., patikslinę ieškinį, prašė pripažinti negaliojančiomis Obligacijų pasirašymo sutartis, kurias jie sudarė su atsakove BAB banku SNORAS (toliau ir – Bankas) laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 10 d. iki 2011 m. spalio 24 d., ir taikyti restituciją – pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ); įpareigoti atsakovę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ už šias lėšas išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Šalies argumentai
2. Ieškovai nurodė, kad jiems visiems vietoj pinigų laikymo terminuotojo indėlio sąskaitoje buvo pasiūlyta sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartis, akcentuojant, kad obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams. Dėl Banko pasirinktos obligacijų pristatymo visuomenei politikos ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga, kaip ir indėliams. Be to, niekur viešai nebuvo skelbiama, kad priežiūrą vykdanti institucija (Lietuvos bankas) 2010 metų pabaigoje atlikto inspektavimo metu Banko veikloje nustatė reikšmingus pažeidimus, veiklos trūkumus ir įpareigojo juos pašalinti. Atsakovė nebuvo pašalinusi šių pažeidimų ginčijamų sutarčių sudarymo metu, o Banko darbuotojai šios informacijos ieškovams neatskleidė. Po Banko bankroto sužinoję, kad negaus draudimo išmokų, ieškovai suprato, kad buvo suklaidinti dėl sudaromo sandorio esmės, t. y. jie klaidingai suprato, jog Banko įsipareigojimams pagal obligacijų sutartis galioja tokia pati draudimo apsauga, kaip ir įsipareigojimams pagal indėlių sutartis, be to, buvo apgauti dėl Banko finansinės padėties, todėl ieškovai šiuos sandorius prašė pripažinti negaliojančiais Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 10 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas atsakovėms, t. y. iš kiekvieno po 30 Eur BAB bankui Snoras ir po 20 Eur VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.
4. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateiktais išaiškinimais, konstatavo, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal Obligacijų pasirašymo sutartis netaikytinas Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).
5. Teismas nustatė, kad Obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse visi ieškovai atsisakė pateikti duomenis apie save, todėl atsakovė, neturėdama visos reikiamos informacijos apie ieškovus, negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Pasak teismo, būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi ieškovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos. Visi ieškovai įgiję vienokį ar kitokį išsilavinimą, didžioji dalis (G. Z. S., R. V., K. V., I. V., A. A. K., N. R., J. M. Š.) turi aukštąjį išsilavinimą. Kiti ieškovai tokio išsilavinimo neturėjo, tačiau jie turėjo sutarčių banke sudarymo praktikos – E. P. su Banku buvo sudariusi ar pratęsusi šešiolika sutarčių, G. L. – aštuonias, L. B. – šešias, V. K. – tris. E. P., K. V., G. Z. S. turėjo investavimo praktikos, be to, pastarasis ieškovas buvo paskirstęs riziką – sudaręs ne tik obligacijų, bet ir indėlio sąskaitos sutartis. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. L. B. pateikė duomenis apie akių ligas, tačiau juose nėra nurodyta kada ieškovas susirgo. Po Obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo iki pat atsakovės bankroto ieškovai reikalavimų dėl šių sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad sutartys neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (Prospektuose nurodyti skaičiai apie Banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Dėl šių aplinkybių teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų), t. y. pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį.
6. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, ir tai, kad Bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog Bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie Banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiškia, kad Bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijų, nurodyti jų pranašumus, kaip antai, didesnes palūkanas. Teismas pažymėjo, kad ieškovai įsigijo Banko obligacijas iš obligacijų emisijos banko SNORAS Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, kurios buvo išleistos pagal obligacijų programą, patvirtintą LR Vertybinių popierių komisijoje 2010-07-01 ir 2011-06-15. Teismas atmetė ieškovų argumentus dėl Banko skleistos informacijos žiniasklaidoje apie gerą savo finansinę padėtį ar reklamą remdamasis teismų praktika, pagal kurią bet kuriam vidutiniam vartotojui turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jo pardavėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių. Ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje Bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama konstatuoti, kad Banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą, tuo labiau apie veiklą 2009, 2010 metais, yra akivaizdžiai melagingi. Ieškovai jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė teiginio, kad per metų ar pusės metų laikotarpį Banko turtinė padėtis negalėjo labai pasikeisti. Sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės, argumentai apie Banko darbuotojų suklaidinimą, nesant kitų objektyvių duomenų, teismo vertinimu, nėra pakankami spręsti dėl atsakovės nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamus sandorius ir pagal CK 1.91 straipsnį.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
7. Apeliaciniuose skunduose ieškovai E. P., G. L., R. V., K. V., A. A. K., V. K., N. R., L. B. ir I. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimo dalį, kuria atmesti jų reikalavimai, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo šiuos argumentus:
7.1. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla C-671/13), dėl kurio buvo kreiptasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, neatsakyta, kaip turėtų būti taikoma Investuotojų direktyva, kai vertybinių popierių emitentas kartu yra ir investicinė įmonė, todėl šiuo atveju svarstytina galimybė pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sąlygų išaiškinimo Investuotojų direktyvos kontekste.
7.2. Teismas nepagrįstai Banko kaip profesionalaus finansų rinkos dalyvio pareigų nevykdymą laikė nereikšminga (neturinčia įtakos ieškovų suklydimui) aplinkybe ir nepagrįstai pareigą susižinoti apie obligacijoms taikomas draudimo sąlygas perkėlė patiems ieškovams – neprofesionaliems investuotojams. Nei pačioje obligacijos sutartyje, nei kartu su obligacijų sutartimi pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiškiai (kaip to reikalauja IĮIDĮ 13 straipsnis) nurodyta, jog ieškovų įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga. Tokia informacija nebuvo pateikta nei teismo nurodytame Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme, nei kituose dokumentuose. Be to, visi ieškovai patvirtino, jog Banko darbuotojai žodžiu nurodė, kad obligacijos yra apdraustos, o atsakovė šios aplinkybės nepaneigė. Ieškovų suklaidinimą patvirtina ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties Specialiosios dalies 2 punkte minimas dokumentas – Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, kurios 17 punkte yra nurodoma, kad „Draudiminis įvykis yra bankroto bylos iškėlimas komerciniam bankui ar įmonei <…>“, o 18 punkte nurodoma, kad „Įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas įsipareigojimas investuotojams grąžinti vertybinius popierius, nesvarbu, kokia valiuta jie išreikšti <…>“.
7.3. Teismas nevertino, ar draudimo apsauga ieškovams buvo svarbi aplinkybė sudarant sutartį. Apeliantai iki ginčijamų sandorių sudarymo pinigus laikė terminuotųjų indėlių sąskaitose, o tai rodo, kad jiems rūpėjo pinigų saugumas ir taupymas, o ne rizikingas investavimas. Sunkiai tikėtina, kad ieškovai, kaip ir tūkstančiai kitų Banko klientų, nebūdami patyrusiais investuotojais, staiga patys sugalvotų savo gyvenimo santaupas investuoti į obligacijas, suvokdami, jog tai susiję su rizika. Manydami, kad obligacijos yra analogiškas produktas indėliams, draustas tokiomis pačiomis sąlygomis, ieškovai įsigijo produktą, už kurį buvo siūlomos didesnės palūkanos, tačiau pirminis ieškovų tikslas buvo saugiai laikyti pinigus banke.
7.4. Teismas neatsižvelgė, kad L. B. Obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo metu buvo 84 metai, jį kamavo akių liga glaukoma, dėl kurios jo regėjimas buvo silpnas.
7.5. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovų argumentus, kad atsakovė juos apgavo dėl savo finansinės padėties, veiklos perspektyvų ir patikimumo. Atsakovė save pristatinėjo kaip augantį, patikimą, teisės aktų besilaikantį finansų rinkos dalyvį. Baziniuose prospektuose atsakovė nurodė, kad esminių įvykių, susijusių emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento nemokumą, nėra, nors Lietuvos Bankas buvo pritaikęs veiklos ribojimus, nes buvo nustatyta, kad Bankas veiklą vykdo pažeisdamas teisės aktus. Teismas visiškai nevertino šių atsakovės veiksmų atitikimo Vertybinių popierių įstatymo nuostatoms.
Atsiliepimas
8. Atsakovės BAB bankas SNORAS ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose prašo ieškovų apeliacinius skundus atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus:
8.1. Ieškovai patyrė nuostolius ne dėl to, kad jų įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento (Banko) bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kurie yra privalomi žemesnės instancijos teismams, tokia investicinė rizika nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
8.2. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad apeliantai iš Banko gavo visą reikalingą informaciją apie ginčo sandorius ir su jų sudarymu susijusias rizikas. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad po ginčijamų sandorių sudarymo jie kreipėsi į Banką dėl dokumentų pateikimo ir jų negavo. Nuo ginčijamų sandorių sudarymo iki Banko veiklos apribojimo buvo pakankamai laiko, kad apeliantai galėtų visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas. Vien ta aplinkybė, kad asmuo anksčiau nebuvo sudaręs tam tikros rūšies sandorio, neatleidžia nuo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.
8.3. Apeliantai neįrodė, kad obligacijoms taikoma draudimo apsauga ir Banko finansinė būklė buvo esminės aplinkybės dėl jų apsisprendimo sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartis. Klaidingas sandorio aplinkybių įsivaizdavimas nesudaro pagrindo pagal CK 1.90 straipsnį pripažinti suklydimo dėl sandorio esmės. Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra nurodyta, kad obligacijos turi jas išleidusio emitento nemokumo ar bankroto riziką, dėl ko obligacijos gali būti neišperkamos. Patys ieškovai nesidomėjo obligacijų rizika.
Atsiliepimas
8.4. Apeliantai neįrodė, kad Banko finansinė būklė ginčijamų Obligacijų pasirašymo sutarčių ar obligacijų bazinių prospektų paskelbimo metu neatitiko Banko viešai skelbiamos finansinės būklės. Nurodytas Lietuvos banko nutarimas pats savaime nepatvirtina Banko apgaulės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms
10. Aplinkybė, kad Bankas, platindamas savo išleistas obligacijas, veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, buvo akcentuota tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, tiek ir kitose analogiškose kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Kasacinis teismas išaiškino, kad įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra panašios, todėl šiuo aspektu kasacinio teismo išaiškinimai yra privalomi žemesnės instancijos teismams. Pažymėtina, kad minėtą išvadą kasacinis teismas padarė atsižvelgęs į ESTT 2015 m. birželio 25 d. prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-671/13. Teisėjų kolegija nemato pagrindo nagrinėjamoje byloje šį klausimą spręsti kitaip ir / ar svarstyti galimybę pakartotinai kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.
Dėl Obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais
11. Apeliantai ginčija su Banku sudarytas Obligacijų pasirašymo sutartis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais, t. y. kaip sudarytas dėl esminio suklydimo ir / arba dėl apgaulės. Vertinant, ar sudarydamas ginčijamą sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 str.), ar buvo suklaidintas apgaulės būdu (CK 1.91 str.), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trūkumų, t. y. ar asmuo būtų sudaręs tokį sandorį, jeigu būtų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
12. Apeliantai teigia, kad Bankas jų tinkamai neinformavo apie riziką, susijusią su investavimu į obligacijas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad patys apeliantai pripažįsta, jog iki Obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo buvo sudarę ir terminuotųjų indėlių sutartis, taigi, jiems turėjo būti žinoma, kaip atrodo terminuotojo indėlio sutartis, kokia jos sudarymo procedūra ir pan. Obligacijų pasirašymo sutarties turinys, joje vartojamos sąvokos (investuotojas, emitentas ir kt.) akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sąvokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Pagal Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktą, investuotojas patvirtina, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Jau vien iš šios sąlygos vidutinis vartotojas turėtų suprasti, kad obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis, skirtingai nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, kurioje apie jokias rizikas apskritai nėra nurodoma. Todėl apeliantams renkantis iš investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir kad Banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).
13. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų apeliantų teiginius, kad Banko darbuotojai neteisingai informavo apeliantus apie tai, jog įsigytoms obligacijoms taikoma draudimo apsauga pagal IĮIDĮ (CPK 178 str.). Obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygose taip pat nėra nuostatų, kad obligacijoms yra taikoma tokia draudimo apsauga. Atmestinas ir kitas apeliantų argumentas, kad juos suklaidino Banko parengto Veiksmų, kurių Bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santraukos (3 t., b. l. 166–167) 17 ir 18 punktų nuostatos apie draudiminį įvykį ir draudimo objektą. Šios bendro pobūdžio nuostatos, atsižvelgiant į viso minėto dokumento turinį, nesudaro pagrindo teigti, kad jose nurodyta neteisinga informacija apie draudimo apsaugos taikymą obligacijoms. Pažymėtina, kad kitame Banko dokumente, t. y. Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašyme (3 t., b. l. 164–165), yra nurodytos rizikos, susijusios su investavimu į obligacijas (8 p.); viena iš jų – galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Pasirašydami Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, apeliantai patvirtino, kad su minėtu Banko dokumentu taip pat yra susipažinę.
14. Priešingai nei teigiama ieškovų apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, įvertino ir argumentą dėl ieškovo L. B. sveikatos būklės sudarant ginčijamą sandorį. Byloje pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad šiam ieškovui 2013 m. diagnozuota akių liga glaukoma (6 t., b. l. 106–109), tačiau nėra duomenų, kad šia liga ieškovas sirgo 2011 m., kai sudarė ginčijamą sandorį (CPK 178 str.). Taip pat nėra įrodymų, kad dėl savo sveikatos būklės ieškovas neturėjo galimybės tinkamai susipažinti su pasirašomų sutarčių sąlygomis, juolab kad Obligacijų pasirašymo sutarties apeliantas neginčijo iki Banko bankroto bylos iškėlimo. Be to, byloje nustatyta, kad L. B. su Banku buvo sudaręs naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sutartį, prieš ginčijamą Obligacijų pasirašymo sutartį buvo sudaręs / pratęsęs 6 sutartis su Banku.
15. Apeliantai įrodinėja, kad sudarant ginčo sandorius jų pagrindinis tikslas buvo saugiai laikyti pinigus banke, tačiau pripažįsta, kad obligacijas, o ne terminuoto indėlio sutartis pasirinko dėl Banko siūlomų didesnių palūkanų. Jau minėta, kad apeliantai turėjo suprasti, jog investavimas į obligacijas yra susijęs su tam tikromis rizikomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų nurodytos aplinkybės, kad iki ginčo sandorių sudarymo apeliantai savo pinigus laikė terminuotųjų indėlių sąskaitose, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad sudarydami Obligacijų pasirašymo sutartis apeliantai suklydo dėl šių sandorių esmės.
16. Apeliantai taip pat teigia, kad jie buvo apgauti sudarant Obligacijų pasirašymo sutartis. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė tuo, kad atsakovė save pristatinėjo kaip patikimą banką Lietuvoje, bet sudarant Obligacijų pasirašymo sutartis nepranešė apeliantams apie esminį įvykį – Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatytus trūkumus, kurie tuo metu dar nebuvo ištaisyti, kaip paaiškėjo iš vėliau Lietuvos banko pateiktų pranešimų. Dėl šio argumento pažymėtina, kad informacija apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. priimtą nutarimą buvo paskelbta viešai, o apeliantų Obligacijų pasirašymo sutartys su atsakove anksčiausiai buvo pradėtos sudarinėti tik praėjus keliems mėnesiams, t. y. nuo 2011 m. kovo mėnesio. Tai, kad Lietuvos bankas minėtu nutarimu pripažino tam tikrus Banko veiklos trūkumus ir perspėjo dėl galimų likvidumo problemų, nereiškia, jog Bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijų, nurodyti jų pranašumus. Teismų praktikoje jau konstatuota, kad ši aplinkybė nereiškia, jog Bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016 (dabartinis bylos Nr. 2A-3-516/2017, teisminio proceso Nr. 2-55-3-00851-2012-4).
17. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimus pripažinti Obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.90 ir (ar) 1.91 straipsnius. Apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
18. Atsakovė BAB bankas SNORAS pateikė prašymą priteisti iš apeliantų 343,42 Eur išlaidas, patirtas už advokato suteiktas paslaugas – atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą. Prie prašymo pridėjo šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašomų priteisti išlaidų dydis, nors ir neviršija teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteistino išlaidų už tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimą dydžio, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka bylos sudėtingumo ir advokato darbo bei laiko sąnaudų, atsižvelgiant į tai, kad atsiliepimo argumentai iš esmės yra identiški kitose analogiškose bylose pateiktų Banko atsiliepimų argumentams. Todėl, vadovaujantis ne tik CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, bet ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 str., CPK 3 str. 1 d.), šis atsakovės prašymas tenkintinas iš dalies – atsakovei iš viso priteistina 135 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 15 Eur iš kiekvieno apelianto.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų E. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) G. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) K. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) N. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir I. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 15 Eur (penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS (juridinio asmens kodas 112025973) naudai.