Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas.

Byloje ginčas yra kilęs dėl Užimtumo tarnybos 2021-02-12 sprendimo Nr. SD (19.1) dėl savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas V. K. 2021-01-26 pateikė Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Vilniaus miesto 6 skyriui paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo, SUR projekto pavadinimas „Veterinarijos felčerio darbo vietos steigimas“. Paraiškoje nurodyta, kad planuojama steigti veiklos forma: individuali įmonė, veiklos adresas: (duomenys neskelbtini) (mobili darbo vieta), pagrindinė vykdytina veikla: veterinarinė veikla, darbo vieta steigiama veterinarijos felčerio, kodas 324001. Trumpas steigiamos darbo vietos aprašymas: Gyvūnų sveikatos priežiūra. Pagrinde žirgų, taip pat ir kačių, šuniukų apžiūra ir diagnozės, ligų nustatymas, pirmosios pagalbos teikimas, vaistų įvedimas į organizmą, gyvūnų paruošimas operacijoms, jei reikia, esant sudėtingesniems atvejams, siuntimas pas veterinarijos gydytoją, asistavimas veterinarijos gydytojui chirurginių operacijų metu. Veterinarinių preparatų (vaistų, vitaminų ir kt.) poveikio paaiškinimas, jų užsakymas bei pardavimas. Konsultavimas gyvūnų gerovės, jų apsaugos, auginimo, šėrimo, veisimo, laikymo, ligų, traumų ir gydymo klausimais. Prašomos subsidijos dydis 19 908 Eur automobilio įsigijimui. Automobilis bus naudojamas nuvykti į Lietuvos žirgynus, prieglaudas ir kitas gyvūnų priežiūros įstaigas, privačių asmenų būstus suteikti pirmąją pagalbą, susidėti įrangą reikalingą vizitui. Vizitai numatomi daugiausiai Kauno mieste bei aplinkiniuose rajonuose, taip pat ir kituose Lietuvos regionuose, priklausomai nuo įstaigų, su kuriomis bus sudarytos ilgalaikės bendradarbiavimo sutartys, buveinės vietos. Technologinio darbo proceso aprašyme nurodė: Veterinarijos felčeris dirbs Kauno mieste ir aplinkiniuose rajonuose, teikdamas pirmosios pagalbos pagal iškvietimą paslaugas, teikiant profilaktinį gydymą ir priežiūrą bus lankomos įstaigos visoje Lietuvoje. Taip pat, bus galimybė priimti klientus ir teikti pirmąją pagalbą adresu (duomenys neskelbtini). Patalpomis bus naudojamasi patalpų panaudos sutarties pagrindu. Numatomi įmonės klientai: daugiausiai žirgynai, taip pat, gyvūnų veisyklos, prieglaudos ir kt. gyvūnų priežiūros įstaigos, asociacijos, taip pat, privatūs klientai auginantys naminius gyvūnus namuose, kurių gyvūnams reikalinga pirmoji pagalba, sveikatos priežiūra ir profilaktinis gydymas, vaistų parinkimas, ligų diagnostika ir kt., išskyrus sudėtingas operacijas, o reikalui esant, būtų išrašomas siuntimas pas veterinarus, kurie atlieka sudėtingas operacijas. Bendradarbiavimo sutartys bus sudarytos su žirgynais esančiuose įvairiuose Lietuvos regionuose, pagal kurias, bus atsakingas už žirgų priežiūra, profilaktiką, teisingą jų treniravimą, teorinį įvadą jauniems jodinėtojams, kaip reikia elgtis su žirgais, juos prižiūrėti ir treniruoti, į ką privalu atkreipti dėmesį ir kt.

Veterinarijos felčerio pareigų aprašyme nurodė: Veterinarijos felčerio profesijos tikslas - rūpintis gyvūnų priežiūra, apsauga, slauga, gydymu, atlikti veterinarinę sanitarinę ekspertizę bei užsiimti farmacine veikla. Atliekamos užduotys: gyvūnų parengimas apžiūrai ir gydymui, prireikus jų suvaržymas ir laikymas gydymo procedūrų metu; žirgų ir kitų gyvūnų apžiūra ir diagnozės, ligų nustatymas, pirmosios pagalbos teikimas, vaistų įvedimas į organizmą, gyvūnų paruošimas operacijoms, jei reikia, esant sudėtingesniems atvejams, siuntimas pas veterinarijos gydytoją, asistavimas veterinarijos gydytojui chirurginių operacijų metu; veterinarinių preparatų (vaistų, vitaminų ir kt.) poveikio paaiškinimas, jų užsakymas bei pardavimas; gyvūnų rujos, vaikingumo laiko nustatymas, teikimas pagalbos motinoms, naujagimiams ir jaunikliams teikimas; atskirų asmenų ir bendruomenių konsultavimas gyvūnų gerovės, jų apsaugos, auginimo, šėrimo, veisimo, laikymo, ligų, traumų ir gydymo klausimais; veterinarinės pagalbos susirgusiems ar sužeistiems gyvūnams teikimas, ypač dažnai pasitaikančių ligų ar sutrikimų atvejais; instrumentų valymas ir dezinfekavimas, taip pat medžiagų, naudojamų gyvūnų apžiūrai ir gydymui, ruošimas; įprastinių gyvūnų dantų higienos procedūrų atlikimas ir pagalba veterinarijos gydytojams atliekant gyvūnų dantų gydymo procedūras. Veterinarijos felčerio darbui reikalingos darbo priemonės: automobilis (nuvykti į gyvūnų priežiūros ir kitas įstaigas, privačių asmenų būstus suteikti pirmąją pagalbą, susidėti įrangą reikalingą vizitui) įranga, priemonės, skirtos gyvūnų svoriui nustatyti, kūno temperatūrai matuoti, gyvūnų plaukams šalinti (kirpti, pešti, nuskusti), gyvūnų nagams trumpinti / šalinti, kita veterinarinė aparatūra, švirkštai, veterinariniai preparatai, laboratorinė įranga (įvairūs indai, mėgintuvėliai ir kt.).

Su paraiška pareiškėjas pateikė Užimtumo tarnybai šiuos dokumentus: veterinaro kvalifikaciją patvirtinančio liudijimo, diplomo kopijas, darbo patirtį įrodančius dokumentus (duomenis iš Sodros), vairuotojo pažymėjimo kopiją, darbingumo lygį įrodančio dokumento kopiją, duomenis apie ketinamą įsigyti automobilį

.

2021-02-09 Savarankiško užimtumo rėmimo komisija Savarankiško užimtumo rėmimo priemonės paraiškų atitikties užimtumo rėmimo priemonių apraše numatytiems reikalavimams vertinime nurodė, kad pareiškėjas neatitinka vertinimo kriterijaus pagal Užimtumo rėmimo įstatymo 44 straipsnio 2 dalį, kadangi planuojamas įsigyti automobilis nėra darbo priemonė, susijusi su paraiškoje planuojamos įsteigti veterinarijos felčerio darbo vietos tiesioginių darbo funkcijų atlikimu.

2021-02-10 Savarankiško užimtumo rėmimo paraiškų atrankos komisijos posėdžio protokole nurodyta, kad automobilis nesudaro sąlygų tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti pasirenkant steigti veterinarijos felčerio darbo vietą, t.y. automobilis gali būti susijęs su paminėta profesija, tačiau nėra susijęs tiesiogiai. Atsižvelgiant į tai, kad daugiau jokių darbo priemonių neplanuojama įsigyti, paraiška negali būti tikslinama, turi būti atmetama. Vadovaujantis Įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi nutarta siūlyti atmesti ir toliau nenagrinėti paraiškos.

2021-02-12 sprendimu Nr. SD(19.1) Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Vilniaus miesto 6-asis skyrius atmetė paraišką ir toliau jos nenagrinėjo, nurodant, kad automobilis nėra darbo priemonė, susijusi su paraiškoje planuojamos įsteigti veterinarijos felčerio darbo vietos tiesioginių darbo funkcijų atlikimu.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, Užimtumo rėmimo aprašas ir Paslaugų teikimo aprašas. Be to, ginčui spręsti aktualus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ).

Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato, kad šis įstatymas nustato pagrindines užimtumo formas ir jų sistemą, darbo ieškančių asmenų užimtumo rėmimo sistemos teisinius pagrindus, jos tikslą, uždavinius, užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių subjektų funkcijas, darbo rinkos paslaugų teikimo ir užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo organizavimą ir finansavimą, atsakomybę už nelegalų darbą, užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus, nedeklaruotą darbą ir nedeklaruotą savarankišką veiklą. Savarankiško užimtumo rėmimas yra viena iš paramos darbo vietoms steigti paramos rūšių (Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo vietoms steigti yra teikiama ši parama: 1) darbo vietų steigimo (pritaikymo) subsidijavimas; 2) vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas; 3) savarankiško užimtumo rėmimas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta parama teikiama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka Užimtumo tarnybos atrinktiems darbdaviams šio įstatymo 45, 46 ir 47 straipsniuose nurodytais atvejais ir nustatyta tvarka, mokant subsidiją su steigiamos darbo vietos darbo funkcijų atlikimu susijusioms darbo priemonėms ar techninės pagalbos priemonėms neįgaliesiems įsigyti, montuoti, pritaikyti ir nuosavybės teise valdomoms patalpoms, reikalingoms darbo vietai įrengti, remontuoti ar pritaikyti, kai planuojamos išlaidos patalpoms remontuoti ar pritaikyti neviršija 50 procentų visos subsidijos steigiamoms darbo vietoms dydžio (44 straipsnio 2 dalis).

Savarankiško užimtumo rėmimo komisijos sudarymo tvarka, savarankiško užimtumo rėmimo paraiškų vertinimo kriterijai ir balai, savarankiško užimtumo rėmimo priemonių organizavimas numatytas Paslaugų teikimo aprašo X skyriuje. Minėtas aprašas nustato privalomus reikalavimus paraiškos sąmatoje nurodytoms išlaidoms, t. y. 1) išlaidos privalo būti skirtos darbo vietai įsteigti ar sudaryti sąlygas tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti įsteigtoje darbo vietoje (Paslaugų teikimo aprašo 83.1 papunktis); 2) išlaidos privalo būti panaudotos per savarankiško užimtumo rėmimo sutartyje numatytą, bet ne ilgesnį nei Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytą, laikotarpį (Paslaugų teikimo aprašo 83.2 papunktis). Atrankos komisija nagrinėja ir vertina pateiktas paraiškas pagal savarankiško užimtumo rėmimo paraiškų atitikties Užimtumo rėmimo priemonių aprašo 63.5 papunktyje numatytiems reikalavimams vertinimo formą (Paslaugų teikimo aprašo 85.1 papunktis). Nustačius savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos neatitiktį vertinant kritinius Aprašo 85.1 papunktyje numatytus atitikties vertinimo kriterijus (toliau – ir kritiniai vertinimo kriterijai), Atrankos komisija siūlo klientų aptarnavimo skyriaus vedėjui atmesti savarankiško užimtumo rėmimo paraišką (Paslaugų teikimo aprašo 85.2 papunktis); nustačius savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos tikslinimo poreikį, vertinant neatitiktį nekritiniams Aprašo 85.1 papunktyje numatytiems atitikties vertinimo kriterijams (toliau – ir nekritiniai vertinimo kriterijai), Atrankos komisija siūlo klientų aptarnavimo skyriaus vedėjui prašyti savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos teikėjo pašalinti savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos trūkumus (Paslaugų teikimo aprašo 85.3 papunktis).

Paramos teikimo tvarka nustatyta Užimtumo rėmimo aprašo V skyriuje. Siekiantis gauti paramą bedarbis, kuris pirmą kartą sau steigia darbo vietą, Užimtumo tarnybai raštu pateikia paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo (Užimtumo rėmimo aprašo 53 punktas). Prie paraiškos pateikiamos: 1) dokumentų, pagrindžiančių lėšų darbo vietoms steigti poreikį (patalpų, valdomų nuosavybės teise, remonto darbų, darbo vietos įrengimo ar pritaikymo projektai ir jų sąmatos, steigiamai darbo vietai reikalingų darbo priemonių ar techninės pagalbos priemonių neįgaliesiems poreikio pagrindimas pagal darbo pobūdį (technologinis darbo proceso aprašymas ir kt.), steigiamoje darbo vietoje numatytų vykdyti pareigų aprašymas), kopijos; 2) ne mažiau kaip 3 tiekėjų pasiūlymų dėl planuojamų įsigyti, montuoti ir pritaikyti darbo priemonių ir (ar) techninės pagalbos priemonių neįgaliesiems kopijos (53.1 papunktis). Užimtumo rėmimo aprašo 63 punkte numatytas sąrašas Atrankos komisijos privalomai atliekamų veiksmų, siekiant įvertinti paraiškos atitiktį atitinkamiems reikalavimams. Tarp tokių reikalavimų numatyta, jog Atrankos komisija privalo įvertinti, ar steigiamai darbo vietai planuojamos įsigyti darbo priemonės yra pagrįstos ir susijusios su darbo pobūdžiu bei steigiamojoje darbo vietoje numatytų vykdyti pareigų aprašymu (63.3 papunktis). Taip pat Atrankos komisijos privalo įvertinti paraiškos ir jos priedų atitiktį šio aprašo reikalavimams pagal vertinimo formą. Atrankos komisijoms nustačius paraiškos ar jos priedų neatitiktį minėtiems reikalavimams, Užimtumo tarnyba kreipiasi į paraiškos teikėją, nurodydama trūkumus ir terminą jiems pašalinti. Paraiškos teikėjui per nustatytą terminą nepašalinus nustatytų trūkumų, paraiška atmetama ir toliau nebenagrinėjama. Užimtumo tarnyba apie priimtą sprendimą atmesti savarankiško užimtumo rėmimo paraišką ir toliau jų nenagrinėti per 3 darbo dienas nuo tokio sprendimo priėmimo dienos raštu (paštu ar elektroniniu paštu) informuoja kiekvieną savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos teikėją atskirai, nurodydama atmetimo priežastis ir teisinius pagrindus (Užimtumo rėmimo aprašo 63.5 papunktis). Šios nuostatos reiškia, jog tokiame rašte turi būti nurodyti teisinis ir faktinis pagrindimai.

Taigi, nagrinėjamu atveju, byloje kilo ginčas, ar pareiškėjo pasirinkta darbo priemonė – automobilis – gali būti finansuojamas kaip darbo priemonė veterinarijos felčerio funkcijoms atlikti Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 2 dalies ir Paslaugų teikimo aprašo 83.1 papunkčio prasme.

Pareiškėjas, visų pirma, prašo teismo įvertinti, ar priimtas sprendimas nepažeidžia viešojo administravimo principų, atitinka VAĮ keliamus sprendimui priimti reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama viešojo administravimo subjektų pareiga laikytis teisės principų. Viešojo administravimo principai yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje, t. y. 1) atsakomybės už priimtus sprendimus. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, vykdydamas administracinį reglamentavimą ar priimdamas administracinius sprendimus, turi prisiimti atsakomybę už administracinio reglamentavimo ar priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius; 2) draudimo keisti į blogąją pusę (non reformatio in peius). Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinės procedūros sprendimą, negali pabloginti asmens, dėl kurio kreipimosi pradėta administracinė procedūra, padėties; 3) efektyvumo. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas ir įgyvendindamas sprendimus, jam skirtus išteklius naudoja kuo mažesnėmis sąnaudomis ir siekia geriausio rezultato; 4) įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais; 5) išsamumo. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį; 6) lygiateisiškumo. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, turi atsižvelgti į tai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, ir negali varžyti jų teisių ar teikti jiems privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, seksualinės orientacijos, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių; 7) naujovių ir atvirumo permainoms. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas turi ieškoti naujų ir veiksmingų būdų, kaip geriau spręsti problemas, iškylančias vykdant viešąjį administravimą, taip pat nuolat tobulinti savo veiklą taikydamas pažangiausius metodus, modelius, technologijas, priemones ar gerosios patirties pavyzdžius; 8) nepiktnaudžiavimo valdžia. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta, tikslų; 9) objektyvumo. Šis principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs; 10) proporcingumo. Šis principas reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus; 11) skaidrumo. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjekto veikla turi būti vieša, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus; 12) subsidiarumo. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų sprendimai turi būti priimami ir įgyvendinami žemiausiu efektyvumą galinčiu užtikrinti viešojo administravimo sistemos lygmeniu; 13) vieno langelio. Šis principas reiškia, kad asmeniui informacija suteikiama, prašymas ar skundas priimamas ir atsakymas į juos pateikiamas vienoje darbo vietoje. Prašymą ar skundą nagrinėja ir informaciją iš savo administracijos padalinių, pavaldžių subjektų, prireikus – ir iš kitų viešojo administravimo subjektų gauna pats prašymą ar skundą nagrinėjantis ir administracinį sprendimą priimantis viešojo administravimo subjektas, neįpareigodamas tai atlikti prašymą ar skundą padavusio asmens.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pavyzdžiui, 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012; 2012 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2045/2012; 2014 m.balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-801/2014). Spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius viešojo administravimo subjektas turi veikti taip, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku, laikantis efektyvumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitų viešojo administravimo principų (žr. 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Gero administravimo principas yra Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisinės sistemos pamatinis principas. Gero administravimo principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis ir kt.). Gero administravimo principas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išvedamas iš Konstitucijos nuostatų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas inter alia gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Gero administravimo principas yra platus, tai yra savyje talpinantis ne vieną įvairaus pobūdžio (materialinio, procedūrinio) imperatyvą (elementą), tai yra: pareigą motyvuoti, pareigą išaiškinti administracinio akto apskundimo tvarką, pareigą informuoti apie viešojo intereso pažeidimą, nešališkumo pareigą, pareigą imtis aktyvių veiksmų, padėti, elgtis rūpestingai ir atidžiai, administracinio teisinio santykio šalių bendradarbiavimą, teisę būti išklausytam ir informuotam. Pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį teisė į gerą administravimą apima: kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (a punktas); kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisės to konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo (b punktas); administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas). Šios Pagrindinių teisių chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį (žr. 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2015 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2266-858/2015; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

VAĮ straipsnio 10 straipsnio 5 dalyje (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2020-11-01) nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020-11-01) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Nagrinėjamu atveju atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, todėl savo veikloje turi vadovautis ir VAĮ 3 straipsnyje, 10 straipsnyje įtvirtintais principais ir nuostatomis. Teismas pažymi, kad iš ginčijamo Sprendimo turinio akivaizdu, kad nors Sprendime yra nurodytos teisės normos, kuriomis remiantis buvo priimtas toks sprendimas, tačiau pareiškėjui buvo tik atsakyta dviem sakiniais, kad automobilis nėra darbo priemonė, susijusi su paraiškoje planuojamos įsteigti veterinarijos felčerio darbo vietos tiesioginių darbo funkcijų atlikimu, kad paraiška atmetama ir toliau nebus nagrinėjama.

Tikrinant viešojo administravimo subjekto priimtą Sprendimą bendrine prasme VAĮ 8 straipsnio 1 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020-11-01) aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). LVAT yra konstatavęs, kad, vertinant individualaus administracinio akto atitiktį motyvuotumo imperatyvui, tam tikrais atvejais administracinis aktas gali būti pripažįstamas visiškai nemotyvuotu; visiškas motyvų nebuvimas pats savaime yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, neanalizuojant kitų su tuo susijusių aplinkybių (pvz., motyvų, kuriais viešojo administravimo subjektas grindžia administracinį aktą, kai kyla ginčas teisme) (žr., pvz., LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-5-990/2007; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-47/2014; 2015 m. kovo 26 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015).

Teismas, susipažinęs su byloje ginčijamu atsakovės Sprendimu sutinka su pareiškėjo argumentais, jog jis nėra tiek pagrįstas ir motyvuotas, jog būtų aišku, kodėl netenkinta paraiška dėl SUR, todėl laikytinas neteisėtu VAĮ prasme. Kaip minėta, iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad jis grindžiamas viena faktine aplinkybe, t. y. kad automobilis pareiškėjo atveju negali būti laikomas darbo priemone, tačiau nėra pateiktas joks išsamus ir aiškus detalus nustatyto fakto vertinimas, nors ir nurodytos teisės aktų nuostatos, t. y. kad priimtas remiantis Įstatymu, Užimtumo rėmimo priemonių aprašu ir Paslaugų teikimo tvarkos aprašu. Be visos papildomos ginčo situacijos analizės, kurią išdėstė pareiškėjas skunde, nebūtų galima suprasti ginčo esmės. Pastebėtina tai, kad atsakovė tik atsiliepime ir papildomuose paaiškinimuose išdėstė visas aplinkybes, kurių nėra išdėstyta ginčijamame Sprendime. Teismas pažymi, kad ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Vertinant priešingai, būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas pateikiant atsiliepimą į skundą arba ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo. Šiuo atveju būtent taip ir buvo padaryta, atsakovė visus savo argumentus nurodė atsiliepime į skundą ir papildomuose paaiškinimuose. Taigi, teismo vertinimu, anksčiau aptarti apskųsto atsakovės Sprendimo trūkumai laikytini esminiais, sukliudę individulaus administracinio akto adresatui suprasti jo esmę, turinį, faktines aplinkybes bei jų teisinį įvertinimą konkretaus pareiškėjo atvejo kontekste.

Vis dėlto, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, tai yra, būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias konkretaus sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-492-1205/2014; ir kt.).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad VAĮ nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011). Neretai susiklosto tokios faktinės situacijos, kai individualus administracinis aktas būna atitinkamo prieš tai atlikto darbo įteisinimas, kuriame formuluojamos visuomeninių teisinių santykių dalyviams konkrečios teisės bei pareigos, sukeliančios teisinius padarinius. Pirminėje informacijoje atspindėti faktai nebūtinai turėtų būti perkeliami į administracinį aktą, tad priimant individualų administracinį aktą neretai pakanka padaryti nuorodą į atitinkamą šaltinį (šiais aspektais žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-822-800/2013; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-2003/2012, LVAT biuletenis Nr. 24, 2012, 364–377 p.). Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kurių pagrindu priimtas individualus administracinis aktas, ir juos pridėti prie šio akto. Individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė (motyvuojamoji) dalis (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-822-1440/2014; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-410-552/2015; ir kt.). Tačiau akcentuotina ir tai, kad papildomos dokumentacijos buvimas viešojo administravimo subjekto žinioje per se (savaime) nereiškia, jog jo priimtas individualus administracinis aktas yra pagrįstas. Svarbu, kad ši papildoma dokumentacija būtų pateikta pareiškėjui, į šią dokumentaciją būtų pateikta aiški nuoroda individualiame administraciniame akte. Priešingu atveju tokia dokumentacija negali būti laikoma individualaus administracinio akto sudedamąja (motyvuojamąją) dalimi (šiais aspektais žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-47/2014; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1266-624/2015, LVAT biuletenis Nr. 29, 2015, 405–418 p.).

Nagrinėjamu atveju teismas vertina, kad nei viename paraiškos svarstymo procesiniame dokumente nėra nurodytas aiškus faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai, lėmę pareiškėjo atžvilgiu neigiamą rezultatą. Sprendime nėra nei nurodyti procedūriniai dokumentai, kurių pagrindu priimtas individualus administracinis aktas, nei jie buvo pridėti prie šio akto.

Sprendžiant dėl skundo pagrįstumo pagal nurodytus šalių argumentus, teismas pažymi, jog teisės aktai neįvardija, kokios darbo priemonės gali būti susijusios su steigiamos darbo vietos darbo funkcijų tiesioginiu atlikimu. Minėta, jog Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato, jog parama teikiama, mokant subsidiją su steigiamos darbo vietos darbo funkcijų atlikimu susijusioms darbo priemonėms. Paslaugų teikimo aprašo 83.1 papunktyje ši nuostata patikslinta, nurodant, jog parama gali būti teikiama išlaidoms, kurios su steigiamos darbo vietos funkcijų atlikimu yra susijusios tiesiogiai ar turi sudaryti sąlygas tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti įsteigtoje darbo vietoje.

Teismas įvertinęs aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei nustatytas ginčui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, jog automobilis nagrinėjamu atveju, vertinant tai, kad pareiškėjas steigia mobilią darbo vietą, galėtų būti vertinama ta darbo priemonė, be kurios nebūtų galima tiesiogiai įvykdyti darbo funkcijų, t. y. sudaranti sąlygas tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti įsteigtoje vietoje (nuvykti į darbo vietą: žirgynus, gyvūnų veisyklas, prieglaudas, pas privačius klientus, auginančius naminius gyvūnus, kuriems reikalinga skubi pirmoji pagalba, tais atvejais, kuomet gyvūnas negali būti transportuojamas ir pan.), vežtis darbui reikalingą įrangą ir priemones (instrumentus, įrankius, veterinarinius preparatus, laboratorinę įrangą). Pareiškėjas kartu su paraiška pateikė Užimtumo tarnybai bendradarbiavimo sutartis, sudarytas su žirgynais Lietuvos regionuose dėl žirgų priežiūros, profilaktikos, treniravimo. Technologiniame darbo proceso aprašyme nurodė darbo dienos grafiką, iš kurio matyti, kad tiesioginių jo darbo funkcijų atlikimas negalimas be nuvykimo į darbo vietą. Būtent mobilumas ir teikiama paslauga “greitoji pagalba” išskiria pareiškėją iš kitų panašių profesijų atstovų. Atsakovė sprendime nurodydama, kad automobilis šiuo atveju nėra darbo priemonė tiesiogiai susijusi su veterinarijos felčerio darbo vietos tiesioginių darbo funkcijų atlikimu, kaip jau nustayta šio savo sprendimo plačiau neargumentavo, nenurodė tai pagrindžiančių aiškių būtent pareiškėjo situacijos vertinimo aplinkybių. Kaip nustatyta iš į bylą pateiktų pareiškėjo palyginimui kitų atvejų panašiose situacijose, Užimtumo tarnyba yra pripažinusi, kad pavyzdžiui dizainerio, vadybininko, kirpėjos, fotografo paraiškos su pageidaujama finansuoti darbo priemone - automobiliu yra įtraukiamos į finansuojamų savarankiško užimtumo rėmimo projektų sąrašą. Tuo tarpu, neaišku, kodėl paslaugas įvairiose Lietuvos regionuose planuojančio teikti pareiškėjo paraiška atmesta, kaip minėta, nenurodant išskirtinių konkrečiai tik su pareiškėjo atveju susijusių aplinkybių, priežasčių, detaliai neatsakant į pareiškėjo paraiškoje, taip pat ir technologinio darbo proceso aprašyme, felčerio pareigų aprašyme pateiktus paaiškinimus. Pažymėtina, kad atsakovės teismui pateikti Komisijų sprendimų pavyzdžiai nėra prejudiciniai šios bylos atveju, todėl teismas neprivalo jais remtis nagrinėjant šalių ginčą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas vien tuo pagrindu, kad atsakovė, jį priimdama, nesivadovavo VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatomis, VAĮ nurodytais principais, todėl jis yra naikintinas, o atsakovė įpareigojama iš naujo išnagrinėti pareiškėjo paraišką (ABTĮ 94 straipsnis).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau šio prašymo nekonkretizavo, pateikė duomenis apie sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį, rašytinius įrodymus: atstovavimo sutartį sudarytą su advokato padėjėju M. K., 2021-04-01 PVM sąskaitą-faktūrą ir pinigų priėmimo kvitą, iš kurių matyti, kad pareiškėjas dėl šios bylos nagrinėjimo patyrė 500 Eur atstovavimo išladų.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-08-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013 pažymėjo, jog ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010). Taigi, ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008; 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-238/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013). Taisyklė, pagal kurią pralaimėjusi bylą šalis turi padengti ne tik savo, bet ir kitos šalies turėtas bylinėjimosi išlaidas LVAT praktikoje buvo plėtojama išaiškinant, jog ji saugo nuo nepagrįstų skundų ar atsikirtimų į skundus pareiškimo ir skatina siekti atkurti taiką tarp šalių alternatyviais neteisminiais būdais (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacija) (nauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 8 punkte įtvirtintas pavyzdinis advokato teikiamų teisinių paslaugų sąrašas ir maksimalūs užmokesčio dydžiai. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą yra pažymėjęs, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą. Proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą negali būti paneigta argumentuojant kitos šalies (pralaimėjusios šalies) ar subjekto, kuris kreipėsi dėl teismo išlaidų atlyginimo, teisiniu statusu, tačiau akcentuojama ir tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kompleksiškai įvertinti bylą laimėjusios šalies prašomų atlyginti teismo išlaidų realumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes priešingu atveju būtų paneigta bylinėjimosi išlaidų esmė ir paskirtis. Administraciniame procese turi būti ieškoma pusiausvyros, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas taptų teisę į teisminę gynybą užtikrinančia, o ne ribojančia priemone.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo įvykdymo tenkintas visiškai.

Atsižvelgiant į parengtų pareiškėjo advokato procesinių dokumentų byloje kiekį ir turinį, siekiant išspręsti šalių ginčą, į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, matyti, kad išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio. Teismas pažymi ir tai, kad pareiškėjas siekė šį ginčą su atsakove spręsti ne ginčo teisme tvarka, tai nurodė rašytiniuose paaiškinimuose.

Todėl remiantis išdėstytais argumentais, teismo vertinimu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovės 500 Eur atstovavimo išlaidų ir 22,50 Eur žyminio mokesčio išlaidų, iš viso 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ši suma, įvertinus nurodytus argumentus, nelaikytina per didele, atitinka teisingumo ir protingumo principus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021-02-12 sprendimą Nr. SD(19.1) “Dėl savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos”.

Įpareigoti Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. K. 2021-01-26 paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo.

Priteisti iš atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 522,50 Eur (penkis šimtus dvidešimt du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų pareiškėjo V. K. naudai.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.