- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-15
- Bylos Nr.
- eI2-726-362/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02310-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius (pirm.), Virginijus Stankevičius, Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- L. B.
- Atsakovas
- Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamentui
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijaus Stankevičiaus,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja L. B. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1. Panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. VI(19.5)-2114 „ Dėl savarankiško užimtumo rėmimo priemonės, keičiantiems ekonominės veiklos rūšį įgyvendinimo“ ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Akmenės skyriaus 2020 m. rugsėjo 24 d. raštą „Dėl savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos keičiantiems ekonominės veiklos rūšį atmetimo“ ir įpareigoti instituciją įvykdyti 2020 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus sprendimą administracinėje byloje Nr. AG3-47/24-2020.
Pareiškėja skunde nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 25 d. gavo iš Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. VI(19.5)-2114 „ Dėl savarankiško užimtumo rėmimo priemonės, keičiantiems ekonominės veiklos rūšį įgyvendinimo“ ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Akmenės skyriaus 2020 m. rugsėjo 24 d. raštą atmesti L. B. paraišką. Pareiškėja nesutinka dėl paraiškos atmetimo, nes rašte pateiktos aplinkybės dėl paraiškos atmetimo yra pateiktos tos pačios priežastys, pagal kurias Paraiška buvo atmesta 2020 m. birželio 30 d. rašte, grubiai ignoravo 2020 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus administracinėje byloje Nr. AG3-47/24-2020 teisinius vertinimus. Nurodė, kad neaišku kokiu pagrindu remiantis Užimtumo įstatymo 44 straipsniu 2 dalimi buvo nustatyta, kad automobilis kaip darbo priemonė negalima įsigyti savarankiškai dirbančiam asmeniui, keičiant ekonominės veiklos rūšį, tampa neaišku ir kokia teisinė aplinkybė buvo pažeista. Atsakovas atmestinai vertino Paraišką, ko pasėkoje buvo suformuluotos atmetimo priežastys neva neatitinkančios LR socialinės apsaugos ir darbo ministro Įsakymo Dėl paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašo patvirtinimo 2019 m. balandžio 1 d. Nr. V-163 Paslaugų apraše Vertinimo formos (Aprašo priedas 33) 4 punkto. 2020 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus administracinėje byloje Nr. AG3-47/24-2020 teisinis vertinimas „kad byloje nėra duomenų, Atsakovė jų tai pat nenurodė, jog Paraiška užpildyta blogai, ar pateikta nepilna informacija, todėl darytina išvada, jog Paraiška buvo užpildyta pagal reikalavimus. Ir tai nebuvo kritinės klaidos“. Paraiškos vertinimo metu kilę neaiškumai galėjo būti pagrindas tikslinti Paraiškoje pateiktus duomenis. Pateikus visų faktinių aplinkybių ir teisinių aplinkybių analizę darytina išvada, kad Atsakovas pakartotinai Paraiškos vertinimo faktiškai nevykdė. Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Akmenės skyriaus 2020 m. birželio 30 d. raštas Nr. SD(19.5)-4554 ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. VI(19.5)-1018 „Dėl savarankiško užimtumo rėmimo priemonės, keičiantiems ekonominės veiklos rūšį įgyvendinimo“, Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktorius 2020 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. VI(19.5)-2114 „Dėl savarankiško užimtumo rėmimo priemonės, keičiantiems ekonominės veiklos rūšį įgyvendinimo“ ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Akmenės skyriaus 2020 m. rugsėjo 24 d. raštas - tai akivaizdus tarnybų vilkinimas atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus ir teisinis neveikimas, ko pasėkoje ignoravo ir atmestinai vertino 2020 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus administracinėje byloje Nr. AG3-47/24-2020 faktines ir teisines aplinkybes. Atsakovas pažeidė teisinius pagrindus pagal Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 2 dalį ir iš to išplaukiančius Paslaugų teikimo aprašo reglamentavimus dėl darbo vietos ir veiklos, Užimtumo rėmimo priemonių aprašą. Atsakovas be teisinio argumentavimo nustatė, kad automobilis kaip darbo priemonė negalima įsigyti savarankiškai dirbančiam asmeniui keičiant ekonominės veiklos rūšį, nors Paraiškoje buvo aiškiai ir argumentuotai pateikta, kad planuojama įsigyti darbo priemonė - automobilis yra tiesiogiai susijusi su steigiamos sau darbo vietos darbo funkcijų atlikimu ir Paraiškoje buvo aprašytas jo būtinumas kaip darbo priemonės, vykdant archyvavimo paslaugas; Atsakovas klaidingai vertino ir pažeidė Paslaugų teikimo aprašo reglamentavimus dėl darbo vietos ir veiklos, Užimtumo rėmimo priemonių aprašą, teigdamas, kad Paraiškos 4 punkte nurodyta planuojama vykdyti ekonominė veikla 82.99 „Kita, niekur kitur nepriskirta, verslui būdingų paslaugų veikla“ neatitinka archyvavimo paslaugų teikimo pobūdžio, nes Atsakovas vadovavosi Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje (https://osp.stat.gov.lt/static/evrk2.htm) 82.99 „Kita, niekur kitur nepriskirta, verslui būdingų paslaugų veikla“ detalizacijoje pateiktu pirmu įrašu t. y. stenografavimas ir teismo proceso įrašymas stenografinėmis mašinomis, vėlesnis įrašytos medžiagos perrašymas, neperskaitęs visos Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje (https://osp.stat.gov.lt/static/evrk2.htm) 82.99 „Kita, niekur kitur nepriskirta, verslui būdingų paslaugų veikla“ detalizacijos.
Atsiliepimas
Atsakovas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamentas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad skunde pareiškėja cituoja Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 2 dalies nuostatas ne pilna apimtimi, dėl ko skundo pabaigoje prieina prie išvados, kad Departamento sprendimui dėl paraiškos atmetimo trūksta teisinio argumentavimo. Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, parama savarankiško užimtumo rėmimui teikiama mokant subsidiją su steigiamos darbo vietos darbo funkcijų atlikimu susijusioms darbo priemonėms. Paslaugų teikimo aprašo 110.1 papunktyje papildomai nurodyta, kad SUR paraiškos Nr. 2 sąmatoje nurodytos išlaidos privalo būti skirtos darbo vietai sau įsteigti ar sudaryti sąlygas tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti įsteigtoje darbo vietoje. Pareiškėjos paraiškoje buvo prašoma subsidijuoti darbo priemonę - automobilį, pasirenkant veiklos rūšį „89.99 Kita, niekur kitur nepriskirta, verslui būdingų paslaugų veikla“. Paraiškos dalyje „Numatomų įsigyti prekių/paslaugų/darbų aprašymas“ papildomai nurodyta, kad bus teikiamos archyvavimo paslaugos. Pažymėjo, kad SUR paraiškos Nr. 2 sąmatoje nurodytos išlaidos privalo sudaryti sąlygas tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti įsteigtoje darbo vietoje. Departamento vertinimu pareiškėjos paraiškoje nurodytas automobilis nesudaro sąlygų tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti pasirenkant teikti archyvavimo paslaugas, t. y. automobilis gali būti susijęs su archyvavimo paslaugų teikimu kaip ir su bet kuria kita pasirinkta vykdyti veikla, tačiau nėra susijęs tiesiogiai, kaip to reikalauja SUR paraiškų Nr. 2 nagrinėjimą reglamentuojantys teisės aktai. Pačios pareiškėjos paraiškoje nurodyta, kad automobilis bus reikalingas nuvykti pas klientą, parsivežti dokumentus į darbo vietą, kas nepatenka į tiesioginį archyvavimo paslaugų teikimą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes buvo nustatyta, kad pareiškėjos paraiška neatitinka Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 2 dalies ir Paslaugų teikimo aprašo 110.1 papunkčio reikalavimų, nes paraiškoje prašoma įsigyti darbo priemonė - automobilis, nėra tiesiogiai susijusi su steigiamos sau darbo vietos darbo funkcijų atlikimu pasirenkant teikti archyvavimo paslaugas. Pareiškėjos skunde pateikti argumentai dėl to, jog atsakovas vadovavosi ekonominės veiklos „89.99 Kita, niekur kitur nepriskirta, verslui būdingų paslaugų veikla“ pirmu įrašu yra neaktualūs nagrinėjant šią bylą, nes šioje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl Departamento direktoriaus 2020 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. V1(19.5)-2114 „Dėl savarankiško užimtumo rėmimo priemonės keičiantiems ekonominės veiklos rūšį įgyvendinimo“ panaikinimo. Departamento direktoriaus 2020 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. V1(19.5)-1018, kuriame buvo pateikiami pareiškėjos minėti jos paraiškos atmetimo argumentai, yra panaikintas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjos argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.
Departamentas nesutinka su pareiškėjos skunde nurodytu argumentu, kad jos paraiškos vertinimo metu kilę neaiškumai galėjo būti pagrindas tikslinti paraiškoje pateiktus duomenis. Nurodė, kad pareiškėjos paraiškos neatitikimas Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 2 dalies nuostatoms yra esminis vertinant sąlygas, ar pasirinktos darbo priemonės yra tiesiogiai susijusios su steigiamos darbo vietos darbo funkcijų atlikimu. Todėl minėtas neatitikimas yra priskiriamas prie kritinių vertinimo kriterijų, kurie negali būti tikslinami (Paslaugų teikimo aprašo 111.3 papunktis). SUR paraiškų Nr. 2 nagrinėjimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato galimybės keisti paraiškas ta apimtimi, kad kritinių vertinimo kriterijų neatitinkantį paraišką, po jos patikslinimo, minėtus kriterijus atitiktų. Paraiškos tikslinimo metu gali būti tikslinami tik nežymūs paraiškos neatitikimai, tokie kaip, neteisingai užpildyta ar nepasirašyta paraiška, prie paraiškos nepateikti reikalingi dokumentai ir kt., kurie nėra priskiriami prie kritinių ir nekeičia pateiktos paraiškos iš esmės. Nagrinėjamu atveju, nustačius, kad pareiškėjos paraiška neatitinka kritinio vertinimo kriterijaus, t. y., neatitinka Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 2 dalies nuostatų, ji negalėjo būti tikslinama, todėl, vadovaujantis Paslaugų teikimo aprašo 111.3 papunkčiu, ji buvo atmesta teisėtai. Nurodė, kad skundžiamame įsakyme yra nurodytas pareiškėjos paraiškos atmetimo teisinis pagrindas - Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 2 dalies ir Paslaugų aprašo 110.1 papunkčio nuostatos, nurodytos ir paraiškos atmetimo faktinės aplinkybės (asmens prašomos įsigyti darbo priemonės yra nesusijusios su steigiamos sau darbo vietos darbo funkcijų atlikimu (paraiškoje nurodytas automobilis nesudaro sąlygų tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti pasirenkant teikti archyvavimo paslaugas). Akmenės skyriaus 2020 m. rugsėjo 24 d. rašte Nr. SD(19.5)-6991 papildomai sukonkretinti pareiškėjos paraiškos atmetimo teisiniai pagrindai - nurodytas Paslaugų teikimo aprašo 111.3 papunktis. Atmetimo rašte taip pat sukonkretinti įsakymo priėmimo motyvai. Departamentas, priimdamas individualų administracinį aktą pareiškėjos atžvilgiu, įvykdė visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus - tiksliai, aiškiai, pakankamai ir išsamiai nurodydamas faktus, argumentus, teisinį pagrindą, apskundimo tvarką, informuodamas pareiškėją apie priimtą sprendimą pridėjo reikiamus priedus.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos L. B. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. VI(19.5)-2114 ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Akmenės skyriaus 2020 m. rugsėjo 24 d. rašto Nr. SD(19.5)-6991 „Dėl savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos keičiantiems ekonominės veiklos rūšį atmetimo“ pagrįstumo ir teisėtumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja L. B. kreipėsi į atsakovą su Savarankiško užimtumo rėmimo paraiška keičiantiems ekonominės veiklos rūšį (toliau – ir Paraiška), prašydama subsidijuoti darbo priemonę – automobilį. Paraiškoje, kaip planuojama vykdyti veikla, nurodyta „82.99 Kita, niekur kitur nepriskirta, verslui būdingų paslaugų veikla“. Paraiškos grafoje „Numatomų įsigyti prekių/paslaugų/darbų parametrai ir jų panaudojimo įsteigtoje darbo vietoje aprašymas“ pareiškėja nurodė, kad bus teikiamos archyvavimo paslaugos, „archyvavimo darbus atliks įstaigose ir organizacijose su kuriomis bus sudarytos archyvavimo paslaugų teikimas, t. y. įmonės dokumentų suarchyvavimas ir įmonių, kurių archyvuojami dokumentai, kurie bus parsivežti į darbo vietą. Automobilis reikalingas nuvykti pas klientą“. Atsakovas 2020 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. V1(19.5)-2114 patvirtino atmetamų savarankiško užimtumo rėmimo keičiantiems ekonominės veiklos rūšį paraiškų sąrašą, kuriame nurodyta paraiškos atmetimo teisinis pagrindas – Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis, Paslaugų teikimo aprašo 110.1 papunktis, bei paraiškos atmetimo faktinės aplinkybės – asmens prašomos įsigyti darbo priemonės yra nesusijusios su steigiamos sau darbo vietos darbo funkcijų atlikimu (Paraiškoje nurodytas automobilis nesudaro sąlygų tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti pasirenkant teikti archyvavimo paslaugas).
Nagrinėjamo ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas (toliau – ir Užimtumo įstatymas), Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-348 patvirtintas Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas (toliau – ir URP aprašas) bei Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašas, patvirtintas Užimtumo tarnybos direktoriaus 2019 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-163 „Dėl Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Paslaugų teikimo aprašas). Be to, atsižvelgus į tai, kad ginčijamas įsakymas yra individualus administracinis aktas, jam, be kita ko, taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai.
Savarankiško užimtumo rėmimas yra viena iš paramos darbo vietoms steigti paramos rūšių (Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta parama teikiama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka Užimtumo tarnybos atrinktiems darbdaviams šio įstatymo 45, 46 ir 47 straipsniuose nurodytais atvejais ir nustatyta tvarka, mokant subsidiją su steigiamos darbo vietos darbo funkcijų atlikimu susijusioms darbo priemonėms ar techninės pagalbos priemonėms neįgaliesiems įsigyti, montuoti, pritaikyti ir nuosavybės teise valdomoms patalpoms, reikalingoms darbo vietai įrengti, remontuoti ar pritaikyti, kai planuojamos išlaidos patalpoms remontuoti ar pritaikyti neviršija 50 procentų visos subsidijos steigiamoms darbo vietoms dydžio. Užimtumo įstatymo 47 straipsnis nustato, kad savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims, siekiant paremti darbo vietų steigimą sau (1 dalis); savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas sau pirmą kartą steigia Verslo plėtros įstatyme apibrėžtose labai mažose įmonėse (2 dalis). Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje numatyta, kas subsidija darbo vietai steigti mokama, kai darbo vietą sau pirmą kartą steigia šio įstatymo 25 straipsnio 1 punkte nurodyti asmenys, kurie registruoti teritorinėje darbo biržoje kaip nedarbingi, ir šio įstatymo 25 straipsnio 2 ir 8 punktuose nurodyti bedarbiai (1 punktas). UPR aprašo 48.3 punkte nurodyta, kad savarankiško užimtumo rėmimas yra skirtas paremti Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims ar bedarbiams, siekiantiems darbo vietą steigti sau; subsidija darbo vietoms steigti jiems gali būti skiriama, jei jie atitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąlygą.
Tarp bylos proceso dalyvių ginčo dėl to, jog pareiškėja atitinka įstatyme numatytas sąlygas gauti savarankiško užimtumo rėmimo paramą, nėra. Atsakovas atmetė pareiškėjos Paraišką motyvuodamas tuo, jog pareiškėjos paraiškoje nurodytas automobilis nesudaro sąlygų tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti pasirenkant teikti archyvavimo paslaugas, t. y. automobilis gali būti susijęs su archyvavimo paslaugų teikimu kaip ir su bet kuria kita pasirinkta vykdyti veikla, tačiau nėra susijęs tiesiogiai.
Kaip buvo minėta, Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad parama savarankiško užimtumo rėmimui teikiama mokant subsidiją su steigiamos darbo vietos darbo funkcijų atlikimu susijusioms darbo priemonėms. Paslaugų teikimo aprašo 110 punkte nurodyta, kad savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos Nr. 2 sąmatoje nurodytos išlaidos privalo būti skirtos darbo vietai sau įsteigti ar sudaryti sąlygas tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti įsteigtoje darbo vietoje.
Paraiškoje pareiškėja nurodė, jog planuoja teikti archyvavimo paslaugas. Pažymėtina, kad teisės aktai tokios sąvokos „archyvavimo paslaugos“ nedetalizuoja. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 2 straipsnio 9 punkte yra nurodyta dokumentų tvarkymo paslauga – kitų asmenų dokumentų sisteminimas, bylų tvarkymas ir bylų apskaitos rengimas teisės aktų, reglamentuojančių dokumentų valdymą, nustatyta tvarka. To paties straipsnio 10 punkte nurodyta, kad dokumentų valdymas – valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos ar įmonės, valstybės įgalioto asmens, nevalstybinės organizacijos, privataus juridinio asmens vidaus administravimo sritis, kuri apima dokumentų rengimą, tvarkymą, apskaitą, saugojimą. Teismas sutinka su pareiškėjos argumentu, kad automobilis jai reikalingas nuvykti pas klientą, tačiau pažymi, kad nuvykimas pas klientą nėra nei dokumentų tvarkymo paslauga, nei dokumentų valdymas. Automobilis, kaip darbo priemonė, nėra tiesiogiai susijusia su pareiškėjos planuojama užsiimti veikla, todėl atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi ir Paslaugų teikimo aprašo 110.1 papunkčiu atmetė pareiškėjos Paraišką. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjos Paraiškos neatitikimas Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 2 dalies nuostatoms yra esminis vertinant sąlygas, ar pasirinktos darbo priemonės yra tiesiogiai susijusios su steigiamos darbo vietos darbo funkcijų atlikimu. Šis neatitikimas yra priskiriamas prie kritinių vertinimo kriterijų, kurie negali būti tikslinami (Paslaugų teikimo aprašo 111.3 papunktis, Aprašo 33 priedas), todėl atsakovas neprivalėjo siūlyti pareiškėjai tikslinti Paraišką.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo (2020-06-11 – 2020-09-01 redakcija) straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracini teismo 2008 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui nustatyti reikalavimai laikytini gero administravimo principo atspindžiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Taigi, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Individualių administracinių aktų priėmimas – tai teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Individualiu administraciniu aktu turi būti išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, privaloma asmeniui ir sukelianti jam ne bet kokių, bet konkrečių tiesioginių padarinių, todėl būtina reikalavimą ne tik pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės normomis, bet ir suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų (aiškumo reikalavimas).
Teismas, įvertinęs skundžiamus aktus vertina, kad jie atitinka VAĮ reikalavimus. Juose aiškiai nurodyta, kokiomis teisės aktų normomis remiantis priimtas sprendimas atmesti Paraišką, 2020 m. rugsėjo 24 d. rašte Nr. SD(19.5)-6991 papildomai, išsamiai nurodytos aplinkybės, argumentai bei motyvai, nurodyta apskundimo tvarka.
Dėl pareiškėjos argumentų, jog atsakovas nevykdė Administracinių ginčų komisijos sprendimo, kuriuo atsakovo 2020 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. V1(19.5)-1018 „Dėl savarankiško užimtumo rėmimo priemonės keičiantiems ekonominės veiklos rūšį įgyvendinimo“ dalyje, kuria atmesta L. B. paraiška, buvo panaikintas bei atsakovas įpareigotas šią paraiškos dalį išnagrinėti iš naujo pažymėtina, kad teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, kad jame nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, jog viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2008/2013; 2021 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-106-624/2021). Kaip jau buvo teismo konstatuota šiame sprendime, atsakovas 2020 m. rugsėjo 23 d. įsakyme Nr. VI(19.5)-2114 ir 2020 m. rugsėjo 24 d. rašte aiškiai nurodė tiek teisės aktų normas, tiek argumentus bei motyvus.
Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. VI(19.5)-2114 „ Dėl savarankiško užimtumo rėmimo priemonės, keičiantiems ekonominės veiklos rūšį įgyvendinimo“ ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Akmenės skyriaus 2020 m. rugsėjo 24 d. rašto Nr. SD(19.5)-6991 „Dėl savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos keičiantiems ekonominės veiklos rūšį atmetimo“ panaikinimo ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos L. B. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.