Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-1387-459/2015

Teisėjas Vaclovas Paulikas (Proceso Nr. 2-06-3-09432-2014-6)

NUTARTIS

2015 m. lapkričio 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Aušros Maškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės M. M. ir atsakovo A. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovui A. M. dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, ir santuokoje įgyto turto padalijimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas turi teisę skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių nebūtų galima išnagrinėti bylos rašytinio proceso tvarka.

Civilinio proceso kodekso 314 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas prašo priimti apeliacinės instancijos teismui teikiamą naują įrodymą – Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. LLO-50658. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bendrosios jungtinės nuosavybės vertę nustatė vadovaudamasis ne individualiu, tačiau masiniu turto vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti šį naujai pateikiamą įrodymą, nes jis galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantas būtų tinkamai ginčijęs dalintino turto vertę, teikęs duomenis dėl, jo nuomone, realios turto rinkos vertės ar prašęs skirti ekspertizę, nors buvo atstovaujamas advokato, be to, ir pats asmeniškai dalyvavo 2015-04-21 vykusiame teismo posėdyje. Apeliantas nepasinaudojo teise savo atsikirtimus į ieškovės reikalavimus pagrįsti tinkamais įrodymais, todėl nėra įstatymų nustatyto pagrindo tenkinti apelianto prašymą dėl naujų įrodymų – Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitos pridėjimo prie bylos.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 str. 14 p. nustatyta, kad turto arba verslo vertinimo ataskaitoje turi būti nurodyta išvada dėl turto arba verslo vertės, pasirašyta išvadą surašiusio turto arba verslo vertintojo (vardas, pavardė, parašas), nurodant, ar ji parengta dėl to, kad tarp užsakovo ir turto arba verslo vertinimo įmonės ar kitų asmenų iškilo ginčas dėl turto arba verslo vertės nustatymo, ir turto arba verslo vertės nustatymo diena. Apelianto pateiktoje 2015-06-10 Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitoje nurodyta, kad turto vertintojas neturi informacijos apie tai, kad būtų ginčas dėl turto vertės nustatymo. Ataskaita parengta su prielaida, kad ginčo dėl turto vertės nustatymo nėra, t. y. ataskaita parengta ne dėl to, kad iškilo ginčas dėl turto vertės nustatymo. Be to, turto rinkos vertės nustatymo ataskaitos 1.4 punkte „Vertintojo atsakomybės ribos“ nurodyta, kad vertinimo užduotis neapėmė pastato ir vertinamų patalpų ekspertizės. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad apelianto pateiktas vertinimas kelia abejonių.

Ieškovė prašyme nesivadovauti atsakovo naujai pateiktais įrodymais taip pat prašo informuoti STT dėl neteisėtai apie ieškovę rinktos informacijos. Teismas, atmesdamas šį prašymą, pažymi, jog ieškovė pati gali inicijuoti kreipimąsi į STT, jei mano, kad atsakovas neteisėtai rinko informaciją apie ją. Ieškovės nurodyti veiksmai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad šalys susituokė 1995 m. spalio 18 d. Klaipėdos miesto savivaldybės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 1101) (b. l. 11). Ieškovės ir atsakovo vardu, kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, yra registruota dalis žemės sklypo ir pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). 602/716 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), yra asmeninė A. M. nuosavybė (b. l. 15-16, 34-35). Atsakovo vardu registruota transporto priemonė Opel Astra Station Wagon, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir priekaba Tauriga Tauras B 701, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 18). Atsakovas A. M. sodininkų bendrijos „Draugystės“ nariu tapo 1983 m. balandžio 12 d. (b. l. 31). 1993-05-18 A. M. vardu buvo įregistruotas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), (b. l. 32-33). 2014-09-16, 2014-09-24, 2014-09-29 ieškovė M. M. kreipėsi į policiją dėl konfliktų su vyru, tačiau buvo priimti nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (b. l. 46, 47, 48).

Ieškovė prašė santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės. Pirmosios instancijos teismas santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ieškovė ginčija šią teismo sprendimo dalį. Mano, kad pateikė pakankamai įrodymų, jog būtent atsakovas kaltas dėl to, kad iširo jų santuoka.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sutuoktinio kaltės samprata, atsižvelgiant į asmeninį santykių pobūdį, yra savita: sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, ir dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas, atsižvelgiant į CK 3.26–3.30, 3.35–3.36 ir kituose straipsniuose nustatytų sutuoktinio pareigų turinį, t. y. lojalumo, savitarpio pagalbos, moralinės, materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme įtvirtintos pareigas. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (2007-03-23 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-140/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; kt.). Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, kasacinis teismas konstatavo, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011). Pažymėtina, jog teismas, nustatydamas sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, privalo įvertinti ir šalių elgesį siekiant išsaugoti šeimą. Ieškovas, pareiškęs ieškinį pagal CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, t. y. privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis dėl subjektyvių priežasčių iš esmės pažeidė savo pareigas ir kad dėl tokio jo elgesio bendras gyvenimas tapo negalimas.

Ieškovė M. M. tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde laikėsi pozicijos, jog santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nes atsakovas neatliko savo, kaip sutuoktinio, pareigų: neteikė moralinės ir materialinės paramos, girtuokliavo, bendravo su buvusia žmona, menkino, įžeidinėjo, grasino susidoroti, varė iš namų. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, jog pati ieškovė keletą paskutinių metų elgėsi netinkamai: kompanijose demonstruodavo savo irzlumą, nepasitenkinimą ir nepakantumą atsakovo nuomonei.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė nepateikė jokių įtikinamų atsakovo kaltės įrodymų. Iš į bylą pateiktų KAVPK Klaipėdos miesto pirmojo policijos komisariato nutarimų matyti, kad ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjos M. M. pareiškimus atsisakyta pradėti, motyvuojant tuo, jog negauta duomenų ir įrodymų apie tai, kad pareiškėja būtų šmeižiama, jai būtų sukeltas fizinis skausmas, naudojamas psichologinis smurtas. Be to, visus kartus pareiškėja pareiškimus pateikė jau po ieškinio pateikimo teismui, todėl šie jos pateikti įrodymai nelaikytini tinkamais ir patikimais atsakovo kaltės įrodymais. Atsakovas A. M. pateikė nuotraukas, iš kurių matyti, kad ieškovė kartu su atsakovu bendraudavo su buvusia atsakovo sutuoktine, o tai leidžia teigti, jog pati ieškovė toleravo tokį atsakovo elgesį. Ieškovės teiginys, jog atsakovas turėjo užtikrinti, kad tokių situacijų nebūtų, vertintinas kaip atsakomybės už savo veiksmus perkėlimas kitam asmeniui: ieškovė turėjo galimybę rinktis ir nedalyvauti jai nepriimtinose situacijoje. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tiek ieškovė, tiek atsakovas nesiėmė jokių priemonių santuokai išsaugoti, o tai leidžia teismui teigti, jog abu sutuoktiniai pažeidė lojalumo pareigą, numatytą CK 3.27 str. Abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs, lojalumo pareigą pažeidė iš esmės - dėl to sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, nebuvo išsiaiškintos nepasitikėjimo vienam kitu aplinkybės ir priežastys bei nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Pripažinus, kad šalių santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ieškovė neturi teisės reikalauti iš sutuoktinio neturtinės žalos, susijusios su santuokos iširimu, atlyginimo (CK 3.70 str. 2 d.).

Šalys ginčija ir tą teismo sprendimo dalį, kuria buvo padalintas santuokoje įgytas turtas: ieškovė nesutinka su jai priteistos kompensacijos dydžiu, atsakovo argumentai iš esmės susiję su tuo, jog, dalinant turtą, nebuvo tinkamai nustatyta reali pastato rinkos vertė. Pirmosios instancijos teismas 2015-05-07 sprendime taip padalijo santuokoje įgytą turtą: atsakovui A. M. asmeninės nuosavybės teise priteisė automobilį Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekabą Tauriga Tauras B701, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 114/716 dalį 0,0716 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pastatą - šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinierinius) – šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); ieškovei iš atsakovo priteisė 31000,00 Eur dydžio kompensaciją už atsakovui atitenkančią didesnę turto dalį; atsakovo vardu registruotą 602/716 žemės sklypo dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), nusprendė laikyti asmenine A. M. nuosavybe.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad ginčo turtas – 114/716 dalis žemės sklypo ir pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovės ir atsakovo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. 602/716 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), yra asmeninė A. M. nuosavybė. Atsakovo vardu registruota transporto priemonė Opel Astra Station Wagon, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir priekaba Tauriga Tauras B 701, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaip turtas, sutuoktinių įgytas gyvenant santuokoje, taip pat laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, jog jis įgytas vieno sutuoktinio vardu. Atsižvelgdamas į tai, kad natūra abiem sutuoktiniams turto padalinti negalima, be to, ieškovė kategoriškai nesutinka gyventi kartu su atsakovu, negalėdama susitaikyti su netinkamu atsakovo elgesiu, teismas visą santuokoje įgytą turtą priteisė atsakovui A. M., o atsakovas įpareigotas sumokėti ieškovei kompensaciją už jam atitenkančio turto dalį. Šalys teismo sprendimo šiuo aspektu neginčijo.

Kadangi, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, šalys neginčijo dalintino turto vertės, teismas nusprendė vadovautis viešame registre ir ieškovės nurodyta turto rinkos kaina (b. l. 14-18) bei nustatė, kad viso dalintino turto vertė yra 281 990,52 Lt (81 670,00 Eur). Ieškovė apeliaciniame skunde teismo nustatytos turto vertės nekvestionuoja, atsakovas teigia, jog ji nėra reali, būtina skirti ekspertizę byloje, o atsiliepime į ieškinį jis nesutiko su ieškovės nurodytas turto verte. Kaip matyti iš atsakovo atsiliepimo į ieškinį, jis nurodė, jog ieškovės nurodyta pastato kaina yra per didelė, tačiau jokių šį savo teiginį pagrindžiančių įrodymų atsakovas nepateikė, nenurodė, kokia, jo nuomone, yra tikroji turto vertė, ekspertizės skirti neprašė, tik prašė teismo sprendžiant klausimą dėl turto padalijimo vadovautis teisėtumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Draudimo šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto vertę nustatyti vadovaujantis VĮ Registrų centro pateiktu masiniu vertinimu nėra. Byloje nėra duomenų, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo abejoti ieškovės nurodytos ir viešame registre įregistruotos turto vertės pagrįstumu, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą pasiūlyti šalims atlikti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio individualaus turto vertinimą. Taigi darytina išvada, jog atsakovas neįrodė, kad dalintino turto vertė buvo nustatyta neobjektyviai ir turtas padalintas neteisingai.

Ieškovė nesutinka su teismo priteistos kompensacijos dydžiu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šalių santuokos trukmę (20 metų) ir į tai, kad atsakovui A. M. nuo 1983 metų, t. y. dar iki santuokos su ieškove priklausė sodo namelis, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo principais, padarė išvadą, jog šiuo atveju yra pagrindas mažinti priteistinos kompensacijos dydį iki 31 000,00 Eur (dalintino turto vertė sudarė 81 670 Eur) (CK 1.5 str., CPK 178 str.). Ieškovė prašo papildomai priteisti 9835,05 Eur kompensacijos, motyvuodama tuo, jog investavo savo lėšų į namelio rekonstrukciją. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, šalys neginčijo to, jog santuokos metu buvęs pastatas buvo rekonstruotas, pagerintas. Tačiau nei ieškovė, nei atsakovas teismui nenurodė ir nepateikė jokių neginčijamų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kokią pinigų sumą investavo abu sutuoktiniai kartu ir atskirai į šį turtą. Nesant neginčijamų įrodymų dėl to, kokias konkrečiai pinigų sumas į ginčo pastatą investavo bylos šalys, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovui dar iki santuokos su ieškove priklausė sodo namelis, sumažino ieškovei iš atsakovo priteistinos kompensacijos dydį iki 31 000 Eur. Ieškovė prašo priteisti pusės dalintino turto vertės kompensaciją, tačiau akivaizdu, jog dėl to, kad atsakovui jau iki santuokos su ieškove priklausė sodo namelis, kuris buvo rekonstruotas, tokio reikalavimo tenkinimas prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams.

Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl 2015-05-07 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.